Tauridė
Ifigenijos nebėra Tauridėje
nes Tauridės užutekis šiltas – lizdas
kregždučių sunešiotas po akmenuką iš pilkų
diabazo
plunksnų minkštesnių už šiaurės žvitrūnių
suplūktą
molį –
yra jo sušildyta iki bangų prakaito
karoliukų
nuo smulkiakaulio
smulkiakrančio
smulkiaakmenio
kregždutės kūno – jūra kurios nėra tikrovėje
kaip tikrovėje nėra mėlynanosių eilėraščių
pardavinėjančių nunokusią makliūrą ir nėra
eilėraščių jos nuoviru skalaujančių žvirgždą –
žaizdas
tikrovė nerašo eilėraščių būdama
pilna savęs – rkacitelio vynuogių vynmaišis
pilnas visiems: girtuokliams rytą geriantiems
vakarykštį kefyrą ir jų neištikimoms švelnioms
žmonoms ir jų bronzinių vaikų pilvams –
nuskurdinta seno graiko prisiminimuose
lyg mitinė aukso vilna –
todėl
Ifigenijos nebėra Tauridėje
Marcinkevičiūtė, Tautvyda. Tauridė: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1990.
Don Žuanas – 87
Patekt ne įprastai, bet per – balkoną,
Apsidraskyti, susitrenkti šoną –
Štai Don Žuano maniera, tačiau
Po to visam name ieškoti vaistų,
Kurie bent laikinai žaizdas užglaisto,
Aš, donja Ana būdama, mąsčiau:
Verčiau jau bėgsiu aš iš vienuolyno,
Taikos pasiuntinė, – keliu iš lyno,
Kurį skubiai iš nukirptų kasų vijau,
Kad spėčiau lig pusiaunakčio pabaigti,
Paskui, numačius savo kelio baigtį,
Išgirsčiau Don Žuaną sakantį: – Nejau
Jūs iš tikrųjų pas mane atvykot –
Be nukirptų kasų, basa, per vikių
Laukus pražydusius, tačiau, deja, blogai,
Kad jūs neskaitėte apie mane romano,
Kitaip suriktumėt: – O dieve mano,
Kaip viskas trunka neilgai...
Tačiau mes galime ilgai kalbėtis
Apie jausmų nepastovumą, laužyt ietis
Į vienas kito skydą, kuriame
Atsispindės veidai – gan iškalbingai,
O jeigu ne, – tai sveikas dingęs,
Mene taip pat, kaip ir name.
O namuose mes virsime uogienę,
Apelsinus prie namo užauginę,
Ir lauksime, ką mūs draugai darys
Sekmadieniais, kuomet taip ilgu – lietūs,
Ir nežinia, ką čia palietus,
Tik neisim niekad pro duris.
Marcinkevičiūtė, Tautvyda. Tauridė: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1990.
Akys
du grąžtai – per dulkes į daiktus,
per daiktus – kiaurai – kas
dar – ten – pro paviršių: aksominė
kurmio liemenė, kotas kastuvo
aplūžęs, ske...– kol
tik erdvė: vaiko – vis tiek
vertikalė – prieš –
žemės ir laiko horizontalę –
į prarają – prarają – kas
dar – ten joje:
kanalai – kažkokie kanalai –
labirintai lyg šaknys – matau
ir toliau – – – šviesa
begalinė – sulieja – į vieną –
kritimą ūžimą šaknų patekėjimą
ir kyla – tarytumei – auksas
juodasis – – – ir viską
išduoda – prieš valią – ištryškus
– Nafta – – –
Marcinkevičiūtė, Tautvyda. Tauridė: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1990.
Kai
Kai nebeliko kasdienybėj vienodumo,
Kai balkone tu dūmą traukdavai po dūmo,
Kad jis nesiektų kūdikio lopšy, kai buvome kiti –
Ne tie – nebesišypsantys, kurti, kieti,
Kai laukė ne Paryžius – vystyklai, ant stalo rožės,
Kai pasirinkti dar galėjome bet kokį ruožą,
Bet pasirinkom šitą: pilną darbo ir rudens...
Gal kada nors ir tau pasivaidens
Šita akimirka, tarp kelio pasislėpus vingių,
Kai buvom neprotingi ir beprotiškai laimingi...
Marcinkevičiūtė, Tautvyda. Tauridė: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1990.
Man patiktų
Man patiktų | |
lankytis narkomanų landynėse nepaskutiniu Marijos pavidalu, kai nesterilus švirkštas atrodo lyg susibroliavimo įrankis visiems, kuriuos skiria odos ir valstybių sienos, susitikti dausose: |
|
Man patiktų | |
tarp pirštų perrinkinėti maldas mediniais karoliais, kuriuos skaptavo kažkieno šiltos rankos, kažkieno – pasivadinusio Rama Krišna: |
|
Man patiktų, | |
pabėgus nuo Tėvo ir Mamos pamokymų, miegoti prekiniuose vagonuose tarp apelsinų ir pašto siuntų, slenkant pro šalį Samaros ir Astrachanės gamtovaizdžiams: |
|
Man patiktų | |
plauti indus Lotynų kvartalo užkandinėse, pjaustyti kubikais rubikais kalnus daržovių Soho kavinėse, alkanomis akimis vakarais įsispitrinant į reklamų spindesį virš prekystalių: |
|
Man patiktų | |
nepasirodyti darbovietėse savaitėmis ir mėnesiais, verkšlenti dėl mažo atlyginimo ir gyvenimo bendrabučiuose su prakiurusiais lietvamzdžiais: |
|
Man patiktų | |
keisti darbo vietas kaip pamestas pirštines, įžūliai meluoti solidiems gamyklų direktoriams ir parduotuvių kontrolieriams, nepaisyti vidaus reikalų skyrių ir teismo tarėjų, |
|
Man patiktų, | |
bet aš grįžtu į savo šalį, kurioje, nusviesdamas melą ir užsitęsusius savęs ieškojimus, pro langą pirmą kartą matydamas sniegą, manęs laukia lietuvis sūnus. |
Marcinkevičiūtė, Tautvyda. Tauridė: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1990.
Undinė
Gali
Pliuškentis akvariume – smėlėtoj akvatorijoj,
Suneramintas iš po vijoklių akvamarininio
Žvilgsnio, kurio visada neištversi pirmas:
Nesuvokdamas baimės priežasties – noro –
prasmegti skradžiai,
Surikti „mama!“, sudaužyti akvariumą, uždusint
Auksines žuveles, skustuvu persirėžt gerklę – – –
V i s k a s p e r d a u g a k i v a i z d u
Gali
Nepatikėt: užsigauti, įsižeisti, pasiusti, įniršti –
Išsidangint į Kamčiatką, Havajus, Paryžių,
Kad, šalto prakaito
Mebliuotų kambarių gadynėje –
sapnų žirgų lenktynėse –
išpiltas – – –
Sugrįžtum, – patikrinti: ar vonioje
Tarp įnoringo baltumo putų
yra nereidė,
Žvėriškai nujausdamas: tereikia –
paliest kokį nors orientyrą –
Sidabražvynę žuvies uodegą, du raganos ramentus...
Vaivorykštė žaižaruos putose – lyg
Viršum jūros, ir pasigirs sirenų balsai
Tarsi smaugliai, suveržę klausą –
Tu
Nematysi miestų: gali – lyg kūdikis – pradžiugti
(Haliucinacija, vos nepražudžius),
Kad – nė vienam vijokliui nesuvirpus –
Patrauktum greitaeigėmis minčių pirogomis į
rytus –
Kaimyninės genties skerdyklon – – –
Gali
Suvystyt į vaikystės šunų ausis gauruotas –
tarytum rankšluostį
Ir – – – atsidurti pragare,
Apsivoždamas arbatinuke
Su jonažolėm, su pataikūniška
Melisos šakele,
Gali
net
pabučiuoti –
Labai – žeme apklostęs – nakčiai – – –
Daugiau
Nebegali.
Marcinkevičiūtė, Tautvyda. Tauridė: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1990.
Šykščios vyriškos ašaros
Šykščios vyriškos ašaros – skeveldros –
Pro akių kiaurymes pažirusios
Dinamitu užtaisytame – požeminiame
Fabrike:
Gražus yra verkiantis – net kai
Negražus dabar veidas jo mėlynas –
Raukšlėtas, pasenęs, nemielas –
Staiga.
Iki branduolio – artimas,
Iki paskutinės skeveldros –
Atviras, vientisas, geras –
Grandininėj reakcijoj.
Neapsaugotas net nuo savęs – tolimesnio –
Išdidumo dujokaukės,
Bejėgiškai – lyg deguonim – kvėpuojantis
Šalia esančio lūpomis,
rankomis – – –
Marcinkevičiūtė, Tautvyda. Tauridė: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1990.
Kai žvėriui prasivėrė praraja
Kai žvėriui prasivėrė praraja, kai ramūs
Ramunių rojaus prarasto
Herojai aromatai
Į smegenis – kūju,
Sugroję gramplokštelių šermeninį maršą,
Nenubausti skandavo sau diskantais
Ir baritonais lūžo angeliukų chore
– – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – –
– – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – –
Kai prasivėrė praraja, konservų kambariuos
Sukepę
Žvėries garai, šeriai, vienatvė
Kraujo
Putoti ėmė, pūkšdama Gomoroj – tomatinio
Pasaulio gatvėj.
O veidrodžių kreivųjų praraja,
O nekalta – kalta Alisa kraujo,
Tai milžiną Gargantiua,
Tai liliputą aklą kaip save
Iš proto krisdamas žvėris pamato:
Nukabinėdamas save nuo virvių
Visai kaip mėsinėje pakaruoklį,
Su česnaku ir kardamonu virtą
Kažkokį keistą kumpį makaroną.
Gesindamas lyg gaisrininkas garvežys
Liepsnojančias badu pirklių akis
Ir kruvinas rankas veterinarų.
Iš mėsgalių, iš asorti mirties
Išspjaudamas patsai save – šalin –
Tegu šunims tie kaulai...
Į saulę – jos šilta žievelė,
Žvėreli, tavo kailis žemėj.
Marcinkevičiūtė, Tautvyda. Tauridė: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1990.
Detektyvinė novelė
I
Išnėręs iš koridoriaus krematoriumo
pro avarinį išėjimą,
Jis puolė pašėlusiai sukti įelektrintus
smegenų ratukus, bet – koja
Ant stabdžio pedalo, bet – rankos
ant geležinės atramos,
Kuri kiekvieną akimirką galėjo subyrėti
į metalo laužą,
Susvirduliavo iš nuovargio, nemigos, baimės,–
nežinodamas,
Kad A t s a k y m a s ,
kuriam nė viena pulsuojanti,
Žūstanti,
protestuojanti ląstelė dar nebuvo subrendus,
Nėra tolimesni nurodymai,
užšifruoti raidėmis – skruzdėlėmis
ant butelio brendi:
Ramybės –
miestui skruzdėlynui,
dviračio apvožtam
Parduotuvės kieme,
ramybės – vitrinos stiklams,
Nepaisant to, kad kiekvienas nėra
tas, kas yra,
Kai netgi gamykla
tėra tušinukas,
Kuris sutartą minutę
turi būti perduotas iš rankų į rankas –
atsainiai – lyg tarp kitko
Pagal kodą ir šifrą – –
– – – – – – – – – – –
Pagaliau jis įsimaišė į išlygintą
Minią, išeinančią iš skalbinių priėmimo punkto –
Pavasarinio žalumo megztukas su sprogstančiu
pumpurų raštu
Lėtai keitė spalvą, nes ryški raudona dėmė
ėmė plėstis – –
Odos pertvara, saugojanti televizijos žiūrovus
Nuo tikrovės mikroinfarkto,
buvo per daug plona – –
Dvidešimt sekundžių
dunksėjo širdis, lydima būgnų
Į Mirusiųjų Knygą
lyg tolimas
diktorės balsas – –
II
Detektyvas
labai skubėjo,
Nepastebėdamas dviejų papūgėlių
narvelyje ir gretimoje vitrinoje –
Pingvinų iškamšų atsikišusiomis letenėlėmis,
kurių žiauriame mirties ne–judesyje
Liko kažkas vaikiška.
Atleistinas
Toks skubėjimas. Ten
jis turėjo būti visas,– iki paskutinio
Karulio ant laikrodžio grandinėlės.
Bet juk kažkas seka! Pingvinai,
Geranijos raudonas pumpuras
palangėje, praeivių apatija,– kurie
Jau sekančią sekundę
į furgoną pavirs, nelemtuoju
Greičiu likimo, lekiančio tiesiai į tikslą...
Bet svarbu, nespartinant
Žingsnio, eiti taip, kaip eini, supratus,
kad jie pavojingesni, nei
Gali suvokti galvos braškėjimas, nes
A t s a k y m a s
Ne ten, ne įvykio epicentre, kur
susirinkę sekliai, besidarbuojantys
su odinėmis pirštinaitėmis, kur raudantys
giminaičiai ir nenoromis
Sukviesti marsiečiai –
bejėgiai...
Marcinkevičiūtė, Tautvyda. Tauridė: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1990.
Dailininko autoportretas
Čionai, kur skaido erdvę kėdės vieniškos,
Esi tu savo portrete be galo vienišas:
Be gastronomų su kava,
Kuri užverda laukiant eilėje – tartum kova
Jau prasidėjus su laiku tebesitęstų,
Atrodai vienišas: nepakiša psichiatrai testų,
Kuriuos, iš anksto perkandęs, tu sumaišai kortas,
Lyg vunderkindas, klykiantis lopšy – – kartas,
Pareikalavęs iš bedugnės amžių jį pakeisti
Kuo nors kitu: tik ne ausinėmis ar plokštele,
Kurioj solisto įrašytas balsas uždainuoja lia,
Nes viskas lieka Žemėje, tiktai be jos mums keista.
Todėl šitoj dirbtuvėje – bute,
Ankštoj – lyg koja nestandartinė bate
Tapai tu vienišą autoportretą
Su smilkiniais pražilusiais, bet žvilgsnis retas
Jaunuolio jau nušoka nuo molberto,
Kad Žemę pabučiavimais nubertų,
Kurią prieš amžiną ir giedrą dangų,
Viliodamos paukščius, senutės barsto trupiniais.
Marcinkevičiūtė, Tautvyda. Tauridė: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1990.
Prieš kelionę
...Dar suadyt, paskui – įsiūti sagą,
Kuri, nežinant tau, kelionėj saugo
Neišsisklaidžiusia nuo pirštų šiluma...
Gerai, kad tiek darbų, kurių šlamą
Už lango liepos negalėtų įžiūrėti,
Kad karštligiškai laikas – lyg į rėtį
Byrėdamas – dar atitolina tą mirksnį,
Kai atsiskyrę: neilgam, bet... mirsim...
Marcinkevičiūtė, Tautvyda. Tauridė: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1990.
Kosmonautas
Tądien lijo žaislinėmis žirafomis ir kengūrom
Ir iš pietryčių vėjas nešė kvepiantį muilą kurį rijo
mano mažasis
Išjuokiamas ant gyvatvorės susėdusių pankų
kosmonautas
Nes dar nemokėjo žengti koja kojon
su savo laiku
Paskutinę akimirką jis buvo ištrauktas
iš subliuškusio dirižablio
Nespėjusio perskristi Atlantą nes buvo patobulintas
aviacijos tėvo
Toks tobulas toks tobulas kad baisu ir prisiliesti
Kad nesudužtų į pakrantės rifus
neišrėkęs nė garso
O dabar jis žengė pirmuosius žingsnius
Jau paženklintas žemės žyme bet išėjęs nelengvą
Iš rankų į rankas kosmonautikos kursą
Dabar svarbiausia kad tik pati neapkursčiau
Kai jo kosminis laivas atsiplėš nuo paviršiaus
greičiau
Nei viskas kas Žemėj lig tolei mūsų buvo
sukurta
Marcinkevičiūtė, Tautvyda. Tauridė: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1990.
Paroda
Veržlės, nustipusio katino kailis, kelių
žadintuvų kratinys, – viskas
sujungta vielomis bei tinklais,
apraizgyta, sumazgyta, pavadinta veidrodžiu,
tvirtove, stabu,
rodos, įtikinamai meno kalba įrodinėja
pasaulio chaosą bei absurdiškumą,
bet,
prie durų vežimėlyje guli kūdikis, ir, kol bandome
numalšinti pažinimo alkį –
gailiai ir reikliai kniaukia...
Marcinkevičiūtė, Tautvyda. Tauridė: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1990.
Žmogaus apsaugos rezoliucija 2000-iesiems metams
1. Negalima
eiti į mišką
Nes būsi palaikytas naujai atsivėrusiomis
mangano kasyklomis
Arba lėktuvu be skiriamųjų ženklų
Voverių nuvarytu į slaptosios priešo gamyklos
teritoriją
Per skutamąjį skridimą
Plaukų ar spyglių kritimo metu
Riešutu išmušusiu akį vienam iš monitoringo
dalyvių
2. Negalima
gerti vandens
Nes išgersi savo sūnus ir dukteris
Nes išgirsi savo brolius maurus ar seniai
belankytas seseris maliarijas
Auginančius pigius dirbtinius perlus požeminėse
Lanfierų kolonijose
3. Negalima
bristi į jūrą
Nes tapsi milijardu dolerių ir keliais milijonais
kronų
Virtusiais super galingais pastoliais
Kranacho vaizduotės šelfe
Ir kelios valstybės apdraskys viena kitą
Dėl tavo veido tapusio nafta
4. Negalima
įkvėpti oro gurkšnio
Nes nuo iškvėpto monoksido
Suges konservuoti paminklų žirneliai
Vėjas įsiverš pro sarkofagų plyšius
Prisikels mirusieji
ir pakvietę į Paskutinįjį teismą
įsakys tave pašaukti atgal
Į inkvizicijos
geruosius senuosius laikus
5. Negalima
nešauti į žmogų
Nesulyginti jo su besiblaškančiu sunkiai
sužeistu žvėrimi
Sprunkančiu nuo persekiotojo – džino
išleisto iš maurais apžėlusio
tūkstantmečio butelio
Nes humaniškiau pribaigti
Iš paprasčiausio medžioklinio dvivamzdžio.
Marcinkevičiūtė, Tautvyda. Tauridė: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1990.
Linksmiau
Kai blykčioja saulė
linksmiau
Pasidaro paliktiems politiniams romanams
Besivažinėjantiems taksi ant užpakalinių sėdynių
Po viso pasaulio priemiesčius
žiemą
Linksmiau
ir vėjui
Nešiojančiam anakondiškai besirangantį dūmą
Iš artimiausios gamyklos
gal todėl
Kad žmogus apakintas saulės
šiandien linksmesnis
Linksmesnis ir rūbas
Lyg apsimetėlis pakaruoklis laukiantis savo eilės
koridoriuje
Linksmesnės
apsitaškiusios mašinos
Lyg kengūros zujančios šen bei ten
Geležiniame miesto zoosode
Linksmesni
Drakoniški įstatymai
Skustagalviams kolonijų senbuviams
Kai nuo pakaušio sublyksintis saulės zuikutis
Nustryksi ant mūro šiapus tvoros
Linksmesni
konvejeriai prieš didį medunešį
Linksmesni
oro pardavėjai
Gal todėl prispaustiems debesų sugeriamojo
popieriaus
mums daug linksmiau
Marcinkevičiūtė, Tautvyda. Tauridė: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1990.