Tauridė

Ifigenijos nebėra Tauridėje

nes Tauridės užutekis šiltas – lizdas
kregždučių sunešiotas po akmenuką iš pilkų
                                                                   diabazo
plunksnų minkštesnių už šiaurės žvitrūnių
                                                                   suplūktą
molį –
        yra jo sušildyta iki bangų prakaito
karoliukų
        nuo smulkiakaulio
                smulkiakrančio
                           smulkiaakmenio
kregždutės kūno – jūra kurios nėra tikrovėje
kaip tikrovėje nėra mėlynanosių eilėraščių
pardavinėjančių nunokusią makliūrą ir nėra
eilėraščių jos nuoviru skalaujančių žvirgždą –
žaizdas
        tikrovė nerašo eilėraščių būdama
pilna savęs – rkacitelio vynuogių vynmaišis
pilnas visiems: girtuokliams rytą geriantiems
vakarykštį kefyrą ir jų neištikimoms švelnioms
žmonoms ir jų bronzinių vaikų pilvams –
        nuskurdinta seno graiko prisiminimuose
lyg mitinė aukso vilna –
                                   todėl
Ifigenijos nebėra Tauridėje

 

Marcinkevičiūtė, Tautvyda. Tauridė: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1990.



 

Don Žuanas – 87

Patekt ne įprastai, bet per – balkoną,
Apsidraskyti, susitrenkti šoną –
Štai Don Žuano maniera, tačiau
Po to visam name ieškoti vaistų,
Kurie bent laikinai žaizdas užglaisto,
Aš, donja Ana būdama, mąsčiau:

Verčiau jau bėgsiu aš iš vienuolyno,
Taikos pasiuntinė, – keliu iš lyno,
Kurį skubiai iš nukirptų kasų vijau,
Kad spėčiau lig pusiaunakčio pabaigti,
Paskui, numačius savo kelio baigtį,
Išgirsčiau Don Žuaną sakantį: – Nejau

Jūs iš tikrųjų pas mane atvykot –
Be nukirptų kasų, basa, per vikių
Laukus pražydusius, tačiau, deja, blogai,
Kad jūs neskaitėte apie mane romano,
Kitaip suriktumėt: – O dieve mano,
Kaip viskas trunka neilgai...

Tačiau mes galime ilgai kalbėtis
Apie jausmų nepastovumą, laužyt ietis
Į vienas kito skydą, kuriame
Atsispindės veidai – gan iškalbingai,
O jeigu ne, – tai sveikas dingęs,
Mene taip pat, kaip ir name.

O namuose mes virsime uogienę,
Apelsinus prie namo užauginę,
Ir lauksime, ką mūs draugai darys
Sekmadieniais, kuomet taip ilgu – lietūs,
Ir nežinia, ką čia palietus,
Tik neisim niekad pro duris.

 

Marcinkevičiūtė, Tautvyda. Tauridė: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1990.



 

Akys

du grąžtai – per dulkes į daiktus,
per daiktus – kiaurai – kas
dar – ten – pro paviršių: aksominė
kurmio liemenė, kotas kastuvo
aplūžęs, ske...– kol

tik erdvė: vaiko – vis tiek
vertikalė – prieš –
žemės ir laiko horizontalę –
į prarają – prarają – kas

dar – ten joje:
kanalai – kažkokie kanalai –
labirintai lyg šaknys – matau
ir toliau – – – šviesa
begalinė – sulieja – į vieną –
kritimą ūžimą šaknų patekėjimą
ir kyla – tarytumei – auksas
juodasis – – – ir viską
išduoda – prieš valią – ištryškus
                                – Nafta – – –

 

Marcinkevičiūtė, Tautvyda. Tauridė: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1990.



 

Kai

Kai nebeliko kasdienybėj vienodumo,
Kai balkone tu dūmą traukdavai po dūmo,
Kad jis nesiektų kūdikio lopšy, kai buvome kiti –
Ne tie – nebesišypsantys, kurti, kieti,
Kai laukė ne Paryžius – vystyklai, ant stalo rožės,
Kai pasirinkti dar galėjome bet kokį ruožą,
Bet pasirinkom šitą: pilną darbo ir rudens...
Gal kada nors ir tau pasivaidens
Šita akimirka, tarp kelio pasislėpus vingių,
Kai buvom neprotingi ir beprotiškai laimingi...

 

Marcinkevičiūtė, Tautvyda. Tauridė: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1990.



 

Man patiktų

Man patiktų

lankytis narkomanų landynėse
                           nepaskutiniu Marijos
pavidalu, kai nesterilus švirkštas atrodo
lyg susibroliavimo įrankis visiems,
                                               kuriuos
skiria odos ir valstybių sienos, susitikti
                                               dausose:
Man patiktų

tarp pirštų perrinkinėti maldas mediniais
karoliais, kuriuos skaptavo kažkieno
                                           šiltos rankos,
kažkieno – pasivadinusio Rama Krišna:
Man patiktų,

pabėgus nuo Tėvo ir Mamos pamokymų,
miegoti prekiniuose vagonuose tarp
apelsinų ir pašto siuntų, slenkant pro
šalį Samaros ir Astrachanės
                                   gamtovaizdžiams:
Man patiktų

plauti indus Lotynų kvartalo užkandinėse,
pjaustyti kubikais rubikais kalnus
daržovių Soho kavinėse, alkanomis
akimis vakarais įsispitrinant į reklamų
spindesį virš prekystalių:
Man patiktų

nepasirodyti darbovietėse savaitėmis ir
mėnesiais, verkšlenti dėl mažo
atlyginimo ir gyvenimo bendrabučiuose
su prakiurusiais lietvamzdžiais:
Man patiktų

keisti darbo vietas kaip pamestas
pirštines, įžūliai meluoti solidiems
gamyklų direktoriams ir parduotuvių
kontrolieriams, nepaisyti vidaus reikalų
skyrių ir teismo tarėjų,
Man patiktų,

bet aš grįžtu į savo šalį, kurioje,
nusviesdamas melą ir užsitęsusius savęs
ieškojimus, pro langą pirmą kartą
matydamas sniegą, manęs laukia lietuvis
sūnus.

 


Marcinkevičiūtė, Tautvyda. Tauridė: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1990.



 

Undinė

Gali
Pliuškentis akvariume – smėlėtoj akvatorijoj,
Suneramintas iš po vijoklių akvamarininio
Žvilgsnio, kurio visada neištversi pirmas:
Nesuvokdamas baimės priežasties – noro –
                                                   prasmegti skradžiai,
Surikti „mama!“, sudaužyti akvariumą, uždusint
Auksines žuveles, skustuvu persirėžt gerklę – – –
V i s k a s  p e r d a u g  a k i v a i z d u
Gali
Nepatikėt: užsigauti, įsižeisti, pasiusti, įniršti –
Išsidangint į Kamčiatką, Havajus, Paryžių,
Kad, šalto prakaito
Mebliuotų kambarių gadynėje –
                                    sapnų žirgų lenktynėse –
                                                       išpiltas – – –
Sugrįžtum, – patikrinti: ar vonioje
Tarp įnoringo baltumo putų
                                    yra nereidė,
Žvėriškai nujausdamas: tereikia –
                                 paliest kokį nors orientyrą –
Sidabražvynę žuvies uodegą, du raganos ramentus...
Vaivorykštė žaižaruos putose – lyg
Viršum jūros, ir pasigirs sirenų balsai
Tarsi smaugliai, suveržę klausą –
Tu
Nematysi miestų: gali – lyg kūdikis – pradžiugti
(Haliucinacija, vos nepražudžius),
Kad – nė vienam vijokliui nesuvirpus –
Patrauktum greitaeigėmis minčių pirogomis į
                                                              rytus –
Kaimyninės genties skerdyklon – – –
Gali
Suvystyt į vaikystės šunų ausis gauruotas –
                                              tarytum rankšluostį
Ir – – – atsidurti pragare,
Apsivoždamas arbatinuke
Su jonažolėm, su pataikūniška
Melisos šakele,
Gali
     net
          pabučiuoti –
Labai – žeme apklostęs – nakčiai – – –
                                                               Daugiau
Nebegali.

 

Marcinkevičiūtė, Tautvyda. Tauridė: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1990.


 

Šykščios vyriškos ašaros

Šykščios vyriškos ašaros – skeveldros –
Pro akių kiaurymes pažirusios
Dinamitu užtaisytame – požeminiame
                  Fabrike:

Gražus yra verkiantis – net kai
Negražus dabar veidas jo mėlynas –
Raukšlėtas, pasenęs, nemielas –
                  Staiga.

Iki branduolio – artimas,
Iki paskutinės skeveldros –
Atviras, vientisas, geras –
                  Grandininėj reakcijoj.

Neapsaugotas net nuo savęs – tolimesnio –
                  Išdidumo dujokaukės,
Bejėgiškai – lyg deguonim – kvėpuojantis
                  Šalia esančio lūpomis,
                                                rankomis – – –

 

Marcinkevičiūtė, Tautvyda. Tauridė: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1990.



 

Kai žvėriui prasivėrė praraja

Kai žvėriui prasivėrė praraja, kai ramūs
             Ramunių rojaus prarasto
             Herojai aromatai
             Į smegenis – kūju,
Sugroję gramplokštelių šermeninį maršą,
Nenubausti skandavo sau diskantais
Ir baritonais lūžo angeliukų chore
– – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – –
– – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – –
Kai prasivėrė praraja, konservų kambariuos
             Sukepę
Žvėries garai, šeriai, vienatvė
             Kraujo
Putoti ėmė, pūkšdama Gomoroj – tomatinio
             Pasaulio gatvėj.
O veidrodžių kreivųjų praraja,
O nekalta – kalta Alisa kraujo,
Tai milžiną Gargantiua,
Tai liliputą aklą kaip save
Iš proto krisdamas žvėris pamato:
Nukabinėdamas save nuo virvių
Visai kaip mėsinėje pakaruoklį,
Su česnaku ir kardamonu virtą
Kažkokį keistą kumpį makaroną.
Gesindamas lyg gaisrininkas garvežys
Liepsnojančias badu pirklių akis
Ir kruvinas rankas veterinarų.

Iš mėsgalių, iš asorti mirties
Išspjaudamas patsai save – šalin –
Tegu šunims tie kaulai...

Į saulę – jos šilta žievelė,
Žvėreli, tavo kailis žemėj.

 

Marcinkevičiūtė, Tautvyda. Tauridė: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1990.



 

Detektyvinė novelė

I

Išnėręs iš koridoriaus krematoriumo
                 pro avarinį išėjimą,
Jis puolė pašėlusiai sukti įelektrintus
                 smegenų ratukus, bet – koja
Ant stabdžio pedalo, bet – rankos
                 ant geležinės atramos,
Kuri kiekvieną akimirką galėjo subyrėti
                 į metalo laužą,
Susvirduliavo iš nuovargio, nemigos, baimės,–
                 nežinodamas,
Kad A t s a k y m a s ,
                 kuriam nė viena pulsuojanti,
Žūstanti,
         protestuojanti ląstelė dar nebuvo subrendus,
Nėra tolimesni nurodymai,
                 užšifruoti raidėmis – skruzdėlėmis
                                               ant butelio brendi:
Ramybės –
         miestui skruzdėlynui,
                 dviračio apvožtam
Parduotuvės kieme,
         ramybės – vitrinos stiklams,
Nepaisant to, kad kiekvienas nėra
                 tas, kas yra,
Kai netgi gamykla
         tėra tušinukas,
Kuris sutartą minutę
         turi būti perduotas iš rankų į rankas –
                 atsainiai – lyg tarp kitko
Pagal kodą ir šifrą – –
– – – – – – – – – – –
         Pagaliau jis įsimaišė į išlygintą
Minią, išeinančią iš skalbinių priėmimo punkto –
Pavasarinio žalumo megztukas su sprogstančiu
                 pumpurų raštu
Lėtai keitė spalvą, nes ryški raudona dėmė
                 ėmė plėstis – –
Odos pertvara, saugojanti televizijos žiūrovus
Nuo tikrovės mikroinfarkto,
                 buvo per daug plona – –
Dvidešimt sekundžių
         dunksėjo širdis, lydima būgnų
Į Mirusiųjų Knygą
         lyg tolimas
                 diktorės balsas – –

 
II

Detektyvas
                 labai skubėjo,
Nepastebėdamas dviejų papūgėlių
                 narvelyje ir gretimoje vitrinoje –
Pingvinų iškamšų atsikišusiomis letenėlėmis,
                 kurių žiauriame mirties ne–judesyje
Liko kažkas vaikiška.
                 Atleistinas
Toks skubėjimas. Ten
                 jis turėjo būti visas,– iki paskutinio
Karulio ant laikrodžio grandinėlės.
                 Bet juk kažkas seka! Pingvinai,
Geranijos raudonas pumpuras
                 palangėje, praeivių apatija,– kurie
Jau sekančią sekundę
                 į furgoną pavirs, nelemtuoju
Greičiu likimo, lekiančio tiesiai į tikslą...
                 Bet svarbu, nespartinant
Žingsnio, eiti taip, kaip eini, supratus,
                 kad jie pavojingesni, nei
Gali suvokti galvos braškėjimas, nes
                 A t s a k y m a s
Ne ten, ne įvykio epicentre, kur
                 susirinkę sekliai, besidarbuojantys
su odinėmis pirštinaitėmis, kur raudantys
                 giminaičiai ir nenoromis
Sukviesti marsiečiai –
                 bejėgiai...

 

Marcinkevičiūtė, Tautvyda. Tauridė: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1990.



 

Dailininko autoportretas

Čionai, kur skaido erdvę kėdės vieniškos,
Esi tu savo portrete be galo vienišas:
Be gastronomų su kava,
Kuri užverda laukiant eilėje – tartum kova
Jau prasidėjus su laiku tebesitęstų,
Atrodai vienišas: nepakiša psichiatrai testų,
Kuriuos, iš anksto perkandęs, tu sumaišai kortas,
Lyg vunderkindas, klykiantis lopšy – – kartas,
Pareikalavęs iš bedugnės amžių jį pakeisti
Kuo nors kitu: tik ne ausinėmis ar plokštele,
Kurioj solisto įrašytas balsas uždainuoja lia,
Nes viskas lieka Žemėje, tiktai be jos mums keista.
Todėl šitoj dirbtuvėje – bute,
Ankštoj – lyg koja nestandartinė bate
Tapai tu vienišą autoportretą
Su smilkiniais pražilusiais, bet žvilgsnis retas
Jaunuolio jau nušoka nuo molberto,
Kad Žemę pabučiavimais nubertų,
Kurią prieš amžiną ir giedrą dangų,
Viliodamos paukščius, senutės barsto trupiniais.

 

Marcinkevičiūtė, Tautvyda. Tauridė: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1990.



 

Prieš kelionę

...Dar suadyt, paskui – įsiūti sagą,
Kuri, nežinant tau, kelionėj saugo
Neišsisklaidžiusia nuo pirštų šiluma...
Gerai, kad tiek darbų, kurių šlamą
Už lango liepos negalėtų įžiūrėti,
Kad karštligiškai laikas – lyg į rėtį
Byrėdamas – dar atitolina tą mirksnį,
Kai atsiskyrę: neilgam, bet... mirsim...

 

Marcinkevičiūtė, Tautvyda. Tauridė: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1990.



 

Kosmonautas

Tądien lijo žaislinėmis žirafomis ir kengūrom
Ir iš pietryčių vėjas nešė kvepiantį muilą kurį rijo
                            mano mažasis
Išjuokiamas ant gyvatvorės susėdusių pankų
                            kosmonautas
Nes dar nemokėjo žengti koja kojon
                            su savo laiku

Paskutinę akimirką jis buvo ištrauktas
                            iš subliuškusio dirižablio
Nespėjusio perskristi Atlantą nes buvo patobulintas
                            aviacijos tėvo
Toks tobulas toks tobulas kad baisu ir prisiliesti
Kad nesudužtų į pakrantės rifus
                            neišrėkęs nė garso

O dabar jis žengė pirmuosius žingsnius
Jau paženklintas žemės žyme bet išėjęs nelengvą
Iš rankų į rankas kosmonautikos kursą
Dabar svarbiausia kad tik pati neapkursčiau
Kai jo kosminis laivas atsiplėš nuo paviršiaus
                            greičiau
Nei viskas kas Žemėj lig tolei mūsų buvo
                            sukurta

 

Marcinkevičiūtė, Tautvyda. Tauridė: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1990.



 

Paroda

           Veržlės, nustipusio katino kailis, kelių
žadintuvų kratinys, – viskas
                                 sujungta vielomis bei tinklais,
apraizgyta, sumazgyta, pavadinta veidrodžiu,
tvirtove, stabu,
           rodos, įtikinamai meno kalba įrodinėja
pasaulio chaosą bei absurdiškumą,
                                                    bet,
prie durų vežimėlyje guli kūdikis, ir, kol bandome
numalšinti pažinimo alkį –
                                 gailiai ir reikliai kniaukia...

 

Marcinkevičiūtė, Tautvyda. Tauridė: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1990.


 

Žmogaus apsaugos rezoliucija 2000-iesiems metams

1. Negalima
                    eiti į mišką
Nes būsi palaikytas naujai atsivėrusiomis
                                            mangano kasyklomis
Arba lėktuvu be skiriamųjų ženklų
Voverių nuvarytu į slaptosios priešo gamyklos
                                                             teritoriją
Per skutamąjį skridimą
Plaukų ar spyglių kritimo metu
Riešutu išmušusiu akį vienam iš monitoringo
                                                             dalyvių
2. Negalima
                    gerti vandens
Nes išgersi savo sūnus ir dukteris
Nes išgirsi savo brolius maurus ar seniai
                              belankytas seseris maliarijas
Auginančius pigius dirbtinius perlus požeminėse
                                            Lanfierų kolonijose
3. Negalima
                    bristi į jūrą
Nes tapsi milijardu dolerių ir keliais milijonais
                                                             kronų
Virtusiais super galingais pastoliais
Kranacho vaizduotės šelfe
Ir kelios valstybės apdraskys viena kitą
Dėl tavo veido tapusio nafta
4. Negalima
                    įkvėpti oro gurkšnio
Nes nuo iškvėpto monoksido
Suges konservuoti paminklų žirneliai
Vėjas įsiverš pro sarkofagų plyšius
Prisikels mirusieji
                     ir pakvietę į Paskutinįjį teismą
                     įsakys tave pašaukti atgal
Į inkvizicijos
geruosius senuosius laikus
5. Negalima
                    nešauti į žmogų
Nesulyginti jo su besiblaškančiu sunkiai
                                                sužeistu žvėrimi
Sprunkančiu nuo persekiotojo – džino
                     išleisto iš maurais apžėlusio
                     tūkstantmečio butelio
Nes humaniškiau pribaigti
Iš paprasčiausio medžioklinio dvivamzdžio.

 

Marcinkevičiūtė, Tautvyda. Tauridė: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1990.



 

Linksmiau

Kai blykčioja saulė
                       linksmiau
Pasidaro paliktiems politiniams romanams
Besivažinėjantiems taksi ant užpakalinių sėdynių
Po viso pasaulio priemiesčius
                       žiemą
Linksmiau
                       ir vėjui
Nešiojančiam anakondiškai besirangantį dūmą
Iš artimiausios gamyklos
                       gal todėl
Kad žmogus apakintas saulės
                       šiandien linksmesnis
Linksmesnis ir rūbas
Lyg apsimetėlis pakaruoklis laukiantis savo eilės
                       koridoriuje
Linksmesnės
                       apsitaškiusios mašinos
Lyg kengūros zujančios šen bei ten
Geležiniame miesto zoosode
                       Linksmesni
Drakoniški įstatymai
Skustagalviams kolonijų senbuviams
Kai nuo pakaušio sublyksintis saulės zuikutis
Nustryksi ant mūro šiapus tvoros
Linksmesni
                       konvejeriai prieš didį medunešį
Linksmesni
                       oro pardavėjai
Gal todėl prispaustiems debesų sugeriamojo
                                                             popieriaus
                       mums daug linksmiau

Marcinkevičiūtė, Tautvyda. Tauridė: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1990.