Poeto misija
Poeto misija gal net platesnė už Misis – Ipe,
Nors jaunos poetės greit tampa misėmis,
Po to misis–ėmis,
Na, o seni poetai – misionieriais.
Sutramdyt stabmeldystę, stabligę
Ir sustabdyt vartojimo žvėrį, atakuojanti staiga, –
Žmogėdrą. Stiklinėm letenom
Ir nikeliuotu korpusu su požeminėmis konstrukcijomis,
Ir banaliausiais titrais bei subtitrais.
Dvasia?
Net gatvių bukinistai pristinga vietos
Nemirtingajai eilutei – atitarnavę rinkiniai
Dalinsis maisto atliekomis
Prie konteinerių kartu su bomžais.
Tai kas, kad su varlytėm po kaklu
Tarytumei atsiimant premiją iš rankų Nobelio.
Tačiau ne tai svarbiausia, kuo poetas mis,
Ir ar poetė tapo mis, ir ar nemirs
Kuris nors vėl iš jų staiga,
Nors skelbta, kad jis nemirtingas.
Nes granata krūtinėje,
O gal ir bomba visa nesprogus amžiuj praėjusiam,
Dar tebetiksi,
Kad čia, kaskart netikėtumais
Ji pribloškiančiam žemyne,
Poetas liktų ne dvasna –
Dvasia, –
Kuri džiaugsme arba skausme
Platesnė ir už Misisipę.
2007.V.3
Marcinkevičiūtė, Tautvyda. K.E.Lionė: eilėraščiai. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2008.
Prieštaringos reputacijos banknoto kelionė
Kelionė tiktai vieno iš banknotų – banko pareikštų notų
Valstybės Piliečiams, kad, jei nedirbs,
Privatų būstą, automobilį, rūkytas kiaulės ausis
Kaip savo pačių matys nupjautas,
Beviltiškumo Saulei tvieskiant
Į sujauktą jų migį
Per patį smegenų įmygį
Šiluminėje trasoje, Saint Remy terasoje,
Kai viskas, ką terasi
Pro aprasojusius nuo įtampos stiklus,
Yra ne „Stikliai“,
Bet trąšos tartum iš po žemių
Išdygti vienišam banknotui
Po dvidešimt keturių valandų darbo paros,
Nota bene, jo, kaip ir tavo, likimas
Individualus: jei iš tavęs vos palietus,
Jį išplėšė vanduo ir duona,
Smėlis ant kapo,
Pračiuoždami su riedlentėm pro šalį,
Tavęs iš jo
Nebeatims plėšikai, ir tu sakai:
Tad kam man
Ta pirštų ir atspaudų komunija,
Tad kam man
Tos kaimenės dramblių,
Sutrypti pasirengusių,
Ir aimanos pravirkti pasiruošusių kaimanų
Upėj
Krokodiliškai
Ir broliškai,
Tad kam man
(Eiklaus neturint žirgo)
Turto kamanos?
2007.III.6
Marcinkevičiūtė, Tautvyda. K.E.Lionė: eilėraščiai. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2008.
Grožio industrijos įsakymų komentarai
Rojuje Adomui Ieva tikriausiai atrodė tobula, arba jam mylimoji buvo
tokia Tabula Rasa, kad jis net nežinojo, jog pirmoji Rojaus Dama,
nepaklausiusi Dievo ir praradusi amžinybę, jau nusileido keliais
laipteliais žemyn dar neegzistuojančio pragaro link, pasirašydama sutartį
su žalčiu pasivertusiu nelabuoju tam, kad amžinai tobulintų laikiną
kūną, pasiremdama Liuciferio sukurtąja išradingąja grožio industrija:
1. Kaip dailininkėms mums paruoštos įvairiausių firmų, formų, formatų
paletės formaliam visos galvos plaukų dažymui formaline
ar valiūkiškam, iš koto verčiančiam
spalvinimui sruogelėmis,
po kurio visos atrodom kaip
raibosios vištelės;
2. Tam, kad nesigirdėtų pro mūsų lūpas išsprūstančių keiksmažodžių
mūsų superjausmingoms lūpoms skirti atsinaujinantys,
superblizgūs, kieti ir skysti dažai,
atskiru pieštuku
paryškinant dar nesusiformavusius
kontūrinius ar kultūrinius?
jų žemėlapius;
3. Užuot pačios pakilusios į orą, kai įsimylime, mes pasikliaujame
balionus kilnojančiu heliu, kuriam padedant, nepretenduodamos
į aerostatą, tepriauginame nulūžusius nagus,
nekalbant jau apie visą
sudėtingą nagų odelių karpymą, mirkymą, poliravimą, įvairiausių
konfigūracijų nagų piešinio pritaikymą,
įėjusį į pasaulinio meno istoriją
kaip nagų dailė;
4. Lyg radikalios krypties pedofilas, pamanęs, jog susitiko su
Marie Sklodowska-Curie
vaikystėje,
mus kartais užkabina pedikiūras,
atsipalaidavusiai mirkant pėdas merkantilizmu
trenkiančioje vonelėje;
5. Kaip su nusikaltėliais mes elgiamės su savo antakiais,
nes sukeliame jiems skausmą, išraudamos juos iš
nuolatinės gyvenamosios vietos,
sklisdamos vos ne plikai, dažydamos, nors kartais apsiribojame
jų papešiojimu, papešimu
lyg neklaužadų,
augančių ne ten ir ne taip, kaip reikia;
6. Kiek laiko per dieną mes skiriame blakstienų dažymui ir
raitymui kaip voveraitės, jeigu jų dažymas yra
ne permanentinis,
arba, kitaip tariant, kas matė voveraites
su nuolatiniais transporto bilietais?
7. Memento mori „Crema Hidratante Suavizante“* ir dieninį kremą
„Pentru toate ripurite de piele“**, o kokioje
nepasiekiamoje tolumoje
stūkso veido odos tvirtovė
po kompaktine pudra ir skaistalais!
8. Kas sakė, kad vargas tau, Jeruzale, – vargas tau, moterie, jeigu lyg
pentinuotam husarui želia
barzda ir ūsai;
9. Kojų oda bus glotni kaip šilkinė kojinaitė, jeigu pro ją styrančius
plaukelius pašalinsime skustuvu, įsižiūrėjusios, kaip kasryt
prieš veidrodį,
lyg atlikdami bausmę,
skutasi tos lyties,
kuriai taip stengiamės patikti –
atstovai;
10. Kadangi visuomenės pasmerkimo susilaukia net šilti, it kurmio
išrausti
pažasčių kauburėliai,
kaip teigiama, vulgarūs ir nederantys prie vakarinių suknelių,
jie turi būti šalinami
iš kūno mokyklų už nedrausmingumą
vasaros stovyklų metu,
nekalbant jau
apie ūksmingą intymiausią vietą,
kuri turi būti apkarpoma
kaip angliško parko
gyvatvorė;
Žodžiu, pramote Ieva, suteikei mums puikiausias galimybes būti gražiomis, o
kadangi grožio niekada nebūna gana, leidai taikyti jo vardu net chirurgines
intervencijas,
tik dirbti bei auginti vaikus,
deja,
amžinoji.
laiko taip ir nepalikai.
2006.IV.13
* Naktinis kremas (it.).
** Tinkantis bet kokiai odai (bet kuri iš sugriuvusio Babelio bokšto kalbų).
Marcinkevičiūtė, Tautvyda. K.E.Lionė: eilėraščiai. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2008.
Tinklas I
Tarytum nuolat plėšomi tinklai.............
............kardžuvėm, lydekom, kuojom
.........................................aklai............
.....................................mes atakuojam
Paviršiuj...............................................
.............................plaukiąs sau mailius
.............................................................
..........................................ne be meilės
.............................................................
Pavargstame........................................
.............................................................
.............................................................
...................................išbirę pro skyles
.............................................................
Kokia jėga............................................
.............................................................
.............................................................
.............................................................
.........................lopome........................
..........................................po to – tyla.
2006.VIII.22
Marcinkevičiūtė, Tautvyda. K.E.Lionė: eilėraščiai. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2008.
Tinklas II
didžiuliame tinkle
kurį kadaise Jėzus
užmetė
norėdamas sugautu turiniu
pasotint penkiatūkstantinę minią
mes kepurnėjamės
kaip kasdieninė duona
ir pro skyles lyg mailius
krentam
štai tik viena
istorija:
...............................................skylė
po mėnesio į žiaurią pakliūvi avariją
išgelbsti išsiskleidus oro pagalvė
darbe jau prasiskleidęs
specialistas
imi tu adatą.................
sūnus nepilnametis
vietoj
kitoje tinklų
jau su bloga kompanija
ir regis krinta...............
tu visą dėmesį skiri tik jam
prakiūra tinklas
prie patalo prikaustytas
tavasis Tėvas
keliauja Amžinybėn..........
tu adatos stveries
tačiau kas mėnesį
už paskolą
atsiskaičiuoja bankas.............................
kada
mažiausiam sūnui
taiko punkciją
(encefalitas)
lopyk...................
taip, tu atsisakai komandiruotės
netrukus
regis ne dėl to
pažemina tavo pareigas
o dar remontas
namuose
vis nesibaigia.................................
štai koks ryklys
liga klastinga sako blogas kraujo
nusėdimas
vėl prakerpa tinklus
ir
dar bankrotas
atiduodant
kūno pergamentą...............
tai tik viena vienintelė istorija
papasakota banaliai
iš milijardų
nepasikartojančiųjų
krentant
vis krentant nežinia jau
ar pro tinklus
į tamsą ar
į šviesą
sielos......................................................................
Marcinkevičiūtė, Tautvyda. K.E.Lionė: eilėraščiai. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2008.
Poetu tauta
Valstybė praturtėjo. Tiek užsienio fondų
remiama,
Tiek savų tautos genijų
memorialinių namų
kiaurais stogais
užremta
Į kampą.
San. mazgai sutvarkyti,
virtuvytės blizga,
ant naujų
grindų
Ledo galima čiuožinėti, susirinkusiems
į mikrofoną su paskui
besivelkančiu
Šniūru skaitant iškentėtą
Poeziją,
Akies krašteliu skaičiuojant,
kiek yra klausytojų.
Na taip, tik vienu daugiau negu
pačių dalyvių,
Išdarinėjančių cirko numerius,
kad iš mirtinos komos
prikeltų
klausytojus.
O ir tas vienintelis, nulėmęs klausytojų
daugumą,
Galų gale pasirodo radikulito išriestas lanku
seneliukas,
kuris godžiai pastveria
jau laisvą
mikrofoną
Ir perskaito savo grafomanišką eilėraštį.
Gerai, kad trumpą.
2006.V.12
Marcinkevičiūtė, Tautvyda. K.E.Lionė: eilėraščiai. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2008.
Eilėraščiai kamikadzės
Kai turiu jiems laiko,
Eilėraščiai
Neišvažiuoja
Iš savo garažų
Lyg blaivumo testerio reikalavimų
neatitinkantys
Tolimųjų reisų vairuotojai
arba pilotai;
O kai vos spėju
Gyventi,
Eilėraščiai kamikadzės
Išnyra labiausiai jiems nepritaikytose
vietose,
Rėžiasi man į kaktą
Ir nusižudo.
2006.V.30
Marcinkevičiūtė, Tautvyda. K.E.Lionė: eilėraščiai. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2008.