Kukutis pasakoja apie savo trobą
Tai turiu trobą –
dviem galais.
Žiūriu pro langą –
saulė teka,
žiūriu pro kitą –
jau saulė leidžias.
Vienoj pusėj –
kad žydi sodai,
o kitoj –
obuoliai byra.
Žiūriu pro vieną –
tik pradėti darbai,
pro kitą –
jau ir supuvę.
Į vieną galą
parsivedžiau jaunąją,
o kitam – žiūriu –
jau ji pašarvota.
Vienam gale –
jaunime šoku,
o kitam –
dantys byra.
Tai turiu trobą –
dviem galais:
vienam –
dar gyvas vaikštau,
o kitam –
jau guliu numiręs.
Martinaitis, Marcelijus. Kukučio baladės: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1977.
Kukučio kiemas
Į draugę suėjo kirvukai, –
kaladėse įkirsti.
Saulakaliai kala kalukais
ant stogo – raiti.
Mėšlarūčiai lekia stati jau
vežimuos – toli – pro medžius.
Putelis dudena statinėj –
smagumo apmoko miežius.
Po langu jau žydi justinas,
ir baldos kubilius dugne,
O dieve, koksai sujudimas, –
mėšlarutės aidi daina.
Švarke įsisegęs juditą,
dainuoja babekas žvaliai,
o bonkius žvangėdamas ritas
pakalnėn – net dūžta stiklai.
Savo urvely smalsus mikita, –
stebi pasaulį akis apskrita.
Kalena ten, snapą užvertęs,
žaliojoj lankelėj geda.
Lapoja jau įsmeigtas vartuos
meldonis tenai ar lazda?
Graži ir išblyškus naktutė
dar vis neatmerkia akių.
Štai velka skruzdė juozaputį:
skruzdynui bus malkų puikių!
Vaikai kiaulini – vis per balą,
sauliukai kieme paberti.
Kalukais saulakaliai kala
ant stogo – raiti.
Martinaitis, Marcelijus. Kukučio baladės: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1977.
Kukučio galybė
Žiuri Kukutis –
mato Kukutį.
Klausos Kukutis –
girdi Kukutį.
Kalba Kukutis –
ir supranta,
kad kalba Kukutis.
Sėdi ant suolo Kukutis
ir jaučia,
kad sėdi ant suolo Kukutis.
Žingsniuoja Kukutis,
ir žingsniavimas
eina iš jo paties,
ir matymas eina iš jo paties,
ir galvojimas.
Ir šitaip gyvena Kukutis
ir žino,
kad gyvena Kukutis,
kad jis sau pačiam
sveika yra.
Ir supranta Kukutis:
jis pilnas Kukučio.
Ir jam gera.
Martinaitis, Marcelijus. Kukučio baladės: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1977.
Kumelaitė Kukučio ausy
Per naktį
Kukučio ausy
užaugo smagi kumelaitė.
Iš džiaugsmo jinai šokinėja
ir spardo
į ausų būgnelius.
Ir girdi Kukutis,
kaip žvengia ji Stonų ganyklose.
Kaip negražu, jis galvoja:
eisiu pas gydytoją,
gal man išims iš ausies kumelaitę.
Bet kaip aš paaiškinsiu,
iš kur ausyje kumelaitė?
Kaip negražu
prieš pažįstamus,
prieš vaikus,
prieš tokį gražų ir tyrą gyvenimą,
kur tokios dailios užuolaidos
ir blizga švarūs parketai.
Kukutis niekam nesakė,
uždelsė,
ir buvo dar negražiau.
Tarė sau:
neduok dieve,
jeigu numirčiau –
tokią gėdą rastų ausy!
Ir Kukutis pradėjo bijoti mirties:
automobilių,
ratų,
kombainų,
kuliamųjų mašinų.
Neduok dieve –
numirtų:
šitokią gėdą rastų ausy!
Martinaitis, Marcelijus. Kukučio baladės: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1977.
Kukučio senis su plienine yla
Tavo viduj
gyvena dar kitas Kukutis
baisus, perdžiūvęs senis.
Susirietęs jis sėdi
ir gaudo visa,
ką tu suvalgai.
Visą gyvenimą
jis ėda ir ėda
tavo uždirbtą duoną –
visad alkanas
bjaurus senis.
Jis anksčiausiai pabunda
ir žadina tave,
smeigdamas į paširdžius
šaltą plieninę ylą,
kad pašokęs
skubi prie kasdieninio valgio.
Paėdęs
lėtai ir sunkiai
jis verčias ant kito šono,
aštriais apkaustais –
iš vidaus –
spardo tavo gyvybę,
kurią šitaip sunkiai uždirbai,
kas metai išardamas
ir vėl apardamas žemę.
Ir taip gyveni tu su baime:
nieko neduosi
bjauriam perdžiūvusiam seniui –
nudurs mirtinai,
smeigdamas į paširdžius
šaltą
plieninę ylą.
Martinaitis, Marcelijus. Kukučio baladės: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1977.
Nuodėminga Kukučio dvasia
Kai užmiega Kukutis –
pro akis
iš jo kūno išeina dvasia
ir niekam nematoma traukia
per Žuveliškių kaimą,
darydama viską,
ką draudžia įstatymai,
kodeksai
ir dešimt dievo įsakymų.
Tuo metu
vartosi lovoj Kukutis,
nesuprasdamas,
iš kur jame šitiek
kūniškai mirtinų nuodėmių,
iš kur jų tiek atsiranda?
Kiekvieną dieną
šitaip save prisižiūri,
kad jis pats savyje
turėtų būt nekalčiausias.
Ir siaučia girta dvasia,
mauroja purvina,
nesiskutus,
keikiasi,
spardydama sutiktus gyvulius,
užkabinėdama kaimo našles,
bjauriai apšnekėdama patį viešpatį.
Į trečią dieną
pareina jinai nusižeminus,
vilkdama baltus
vaikystės marškinėlius,
bučiuoja rankas
pačiam viešpačiui dievui,
pragertu balsu prašydama atleidimo,
kad pridirbo Kukučiui
šitiek kūniškų nuodėmių.
Pavargus
sugrįžta atgal
pro Kukučio akis
ir, grieždama dantimis,
užmiega
ilgam gyvenimo miegui.
Martinaitis, Marcelijus. Kukučio baladės: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1977.
Kukučiui reikia moters
Nė viena musė
įkyriu zirzimu
nežadina rytą.
Virtuvėj nėra skambėjimo,
asla neprilaistyta,
o pasuolėse
nieko nėra numesta.
Taip tylu,
kad net varis pajuodo
ir kerpėm apaugo langai.
Ir nėra pikto žodžio,
Įsidegančio kaip degtukas,
kad paskui naktį
būtų atleista lig ryto,
kol vėlei virtuvė ir kiemas
prigužės išalkusio gyvio.
Ir naktim
nėra to graudumo,
kad taip nusidirbai gyvenimą,
paimdamas šitokią vargšę,
to gailėjimo,
kad ji neprilygsta toms,
kur matai televizoriuj
ar sapnuos.
Kukutis jau nebežiūri į savo sapnus:
taip nori dabar to gailėjimo,
prilaistytos virtuvės
ir išalkusio gyvio –
nežinia jau kiek metų
namuos nėra nė vienos musės.
Kai apie tai pagalvoja –
dar labiau suima širdį.
Martinaitis, Marcelijus. Kukučio baladės: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1977.
Kukutis džiaugiasi savo buvimu
Kaip man butų tamsu,
jei manęs nebūtų.
Visa, kas man priklauso,
pasiimtų kiti –
neturėčiau net žodžių
kam pasiskųsti.
Kažin, kieno būtų mano vaikai,
net nežinodami,
kad jie mano?
Kas būtų dirbęs
mano sugalvotus darbus
ir nešiojęs mano kepurę?
Kaip gerai, kad esu,
kad atsiimu,
niekam neužleisdamas,
kas priklauso
mano rankoms, akims ir galvai.
Martinaitis, Marcelijus. Kukučio baladės: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1977.
Didis palengvėjimas
Kukučio gyvenime
– Turbūt, esu aš nesveikas, –
galvoja Kukutis, –
kai tik pabundu,
tuoj imu galvot apie moteris,
kad net gėda
vaikams pažvelgt i akis.
– Niekad, – sau tarė Kukutis,–
niekad,
šitaip galvodamas,
neprilygsiu tiems,
kurie televizoriuj
pirma laiko skubėdami dirba,
ir visokiems solistams.
Už ką man tos mintys,
kad jas nuo vaikų reikia slėpt!
– Niekis, – pamokė Kukutį, –
reikia dirbti
nuo ryto lig vakaro,
ir nesigėdysi savo minčių –
praeis tas galvojimas.
Ir ėmė Kukutis dirbti
nuo ryto lig vakaro,
kas dieną
viršydamas savo darbą,
kad mirdamas ėmė stebėtis:
tiek prikapojo malkų,
į sienas privarė vinių,
galvijams sušėrė šieno!
O kai numirė,
viskas praėjo,
ir Kukutis nusiramino:
– Koks palengvėjimas,
koks tai yra palengvėjimas,
kad nebus to galvojimo,
dėl kurio neteks gėdytis,
kai vaikai man ant kapo
degios žvakutes,
Martinaitis, Marcelijus. Kukučio baladės: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1977.
Kukučio gailestis dėl kuliamųjų sunykimo
Kaip būdavo smagu
pagriebt minkštą moterišką
ir griūti į šiaudus,
springstant
kuliamajai mašinai.
Kokie būdavo karšti
moterų užančiai,
pribirę akuotų!
Viso to
niekas dabar neišmano
be kuliamųjų mašinų!
Rudenį
kaip smagiai drebėdavo žemė,
gaudžiant motorams,
ir pastodavo moterys
pavasario sėjai.
Martinaitis, Marcelijus. Kukučio baladės: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1977.
Kukutis vengia atsakomybės
Gražų rudenį
važiuoja Kukutis bulvienom
ir mato:
guli jau nebegyvas
suvažinėtas kopūstas
ir voliojasi girtas maišas.
Ant bulvių krūvos
sėdi Antosė
ir galanda dantis:
– Kukuti,
imk mano širdį į žmonas, –
jau pilnametė mano širdis!
Kukutis apsimetė,
kad neišgirdo,
smarkiai pavarė arklius.
– Visos taip sako!
Kai eini prie širdies,
tik atsagstai liemenėlę,
kas joms labiausiai patinka.
Paskui už tai turi atsakyt –
net prieš teismą.
Smarkiai suplakė arklius,
bet matė vis prieš akis –
kaip paveikslą:
plačią Antosės šypseną
su baltais dantimis,
aplink veidą –
permatomus plaukus,
tarsi linų grįžtes
aplink saulę.
Taip buvo smagu
ir pasiutusiai liūdna.
Ir taip varė arklius
pirmyn,
tarsi jie lėktų atgal –
į platų Antosės veidą,
besišypsantį virš bulvienų,
kur voliojasi
bulvių girti maišai...
Martinaitis, Marcelijus. Kukučio baladės: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1977.
Kukutis stebi plentu ropojančią boružę
Man negaila,
man taip negaila,
man taip negaila kalnų aukščiausių
nei vandenų,
man taip negaila,
man taip negaila
lėktuvų ir Amerikos, –
kaip gaila man,
kaip gaila man boružės,
ropojančios asfaltu,
po kojom, po ratais – asfaltu.
Tokia ji maža ir silpna,
dieną naktį – asfaltu.
Ir nėr jai pasauly jėgos,
ir nėr jai pasauly jėgos,
kuri ją sutryptų –
tokia ji maža ir silpna,
mažesnė už mažą.
Po kojom, po ratais –
per tokį mažumą
nėra jai pasauly jėgos!
Martinaitis, Marcelijus. Kukučio baladės: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1977.
Kukučio apsilankymas Vilniuje
Tai didelis Vilnius!
Vienoj jo pusėj
stovi gandras,
kitoj pusėj –
girdėti kalenimas.
Vienoj Vilniaus pusėj –
kerta rugius,
kitoj –
riša pėdus.
Tai didelis Vilnius –
taip jis ir eina laukais
per Lietuvą:
pro Dubysą,
pro Luokę,
per Žemaitiją –
iki pat jūros!
Martinaitis, Marcelijus. Kukučio baladės: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1977.
Kukutis važiuoja pilnu troleibusu
Suspaustas iš visų pusių,
Kukutis smagiai sau galvoja:
– Koks tai yra patogumas:
važiuoji, ir niekam nerūpi,
kodėl tu važiuoji,
nors, gal būt,
esi. ką nors negražiai prišnekėjęs
ar neturi pinigų,
ar nubraukė premiją.
Niekas nepasižiūri:
kiek tau metų,
iš kur ir kodėl atvažiavai.
Ir iš viso:
ar tu gyvas,
ar šiaip sau važiuoji?
Ir niekas nepastebės,
jei kurią dieną visai nevažiuosi.
Ir nieks neatlėks į namus,
reikalaudamas paaiškinimo:
– Kodėl nevažiuoji troleibusu?
Martinaitis, Marcelijus. Kukučio baladės: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1977.
Žemaičių Kukutis susitinka dzūkų Kukutį
– Mirė Žuvelis.
– Ak, mirė Žuvelis?
– Geras buvo Žuvelis.
– Geras buvo Žuvelis...
– Taip gerai valgė!
– Taip gerai valgė...
– Ir numirė.
– Ir vis tiek – numirė...
– Tokią kepurę turėjo!
– Tokią kepurę turėjo...
– Raudono kailio!
– Raudono kailio...
– Ir numirė!
– Ir vis tiek – numirė...
– Tokius batus turėjo!
– Tokius batus turėjo...
– Ir nepadėjo!
– Ir vis tiek – nepadėjo.
Martinaitis, Marcelijus. Kukučio baladės: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1977.
Kukutis moko vaiką,
kaip paglostyti briedį
Reikia sulaukti žiemos,
kai sniego bus daug,
kai bastysis miškais
alkani briedžiai.
– Tada bus galima glostyt?
Ne, reikia šieno pakreikti,
kilpas paspęsti
ir laukti –
kantriai, ilgai...
– Ir tada bus galima glostyt?.
Ką tu! Reikia palaukti,
kol briedis įklius...
– Ir bus galima glostyt?
Tai pavojinga!
Juk briedis – žvėris.
Jo galvą reikia priremti prie žemės
ir smarkiai surišti kojas.
Blaškysis jisai kruvinai.
Kai pavargęs sunkiai alsuos,
vaikas gali prieiti
ir švelniai paglostyt...
Martinaitis, Marcelijus. Kukučio baladės: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1977.
Kukutis žiūri į stiuardesę
Kai jinai į mane pasižiūri –
kokia negraži mano burna,
koks aš visas susukinėtas,
kokia išklypus dešinė koja,
kai lipu į lėktuvą!
Kai jinai į mane pasižiūri –
kokie maži mano trobos langai,
koka nešvarus kiemas,
pridergtas vištų ir kiaulių,
kokia voties išėsta duobė
nugaroj!
Kaip nešvaru man pačiam,
kai valgau su tokia bjauria burna, –
kai jinai,
eidama miegoti,
išsirengia – lyg šokdama –
iš tokiu švarių
ir permatomų nailonų!
Martinaitis, Marcelijus. Kukučio baladės: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1977.
Kukutis pasakoja apie savo moterį
Tai turėdavau vargo,
kol rytą ją užvesdavau,
sukdamas didelį smagratį,
kol įšildavo,
čiaudėdama ir sproginėdama,
drebindavo žemę
lyg girnos kelių malūnų.
Paskui ją paleisdavau –
ir visądien ji lėkdavo,
dundėdama,
barstydama miltus,
lesalą,
pūškuodama rausdavo
bulvių vagas,
visa aprūkusi ir žemėta.
O vakare –
sustodavo
tik atsirėmus į sieną.
Atsidusdavo
ir užmigdavo
stovėdama,
nieko neatsimindama.
Martinaitis, Marcelijus. Kukučio baladės: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1977.
Kukučio ieškojimas po nakties Rygą
Užtrauksime ant tilto Dauguvos,
kad broliai mes – iš Lietuvos.
O kas gi ten nematomas sustoja?
Ant trotuaro vakar aš mačiau jo koją
šalia širdies – nuo Aleksandro Čako.
Bet paklausyk, anas ką sako,
Juk jis Kukučio viena akimi
mus stebi – tarsi naktimi.
O tas antai, kur eina oru,
pasviręs kiek į parko tvorą?
Tai aš? Bet ten už automato
juk mus tikrai kažin kas mato?
O Peterį alaus bare
mačiau aš su Kukučio kepure.
Manęs ten klausosi? Matai tą žmogų?
Jei pastebės, kad pastebim,
jam gali būti nepatogu.
O kokios gražios raganėlės
malūnsparniais virš miesto pasikėlė.
Jos, tokios pusnuogės ir mielos,
į pragarą vilioja sielas.
Kad tik Kukutis
nepakliūtų.
Be Kukučio kaip aš gersiu,
kaip aš lovoj apsiversiu, –
sau sėdėsiu kaip koks popas
ir apaugsiu visas pupom.
O gal, sakau, pas Knutą
velnias nunešė Kukutį?
Ak um-pa um-pa Darzū ieloj,
degtinėlė šviečia sieloj.
Leišiai leišiškai leišiuoja,
kumščiais jie eiles mosuoja,
degtinėlės nušveistomis
sielomis pasišviesdami.
Ak, sako, matė virš Liepojos skrendantį
nesveiką perkąstą Kukučio skrandį?
Tiek to! Namuos Kukutį užsidaręs
gal latviškai jau verčia Maris?
Latviukai tai turės kuo žaist,
dažys visokiais jį dažais,
krūvon suvirtę – minkys pilvą,
tai žibalo paskui pripildys.
Dabar nueikime ant tilto Dauguvos,
gal atvažiuoja jis su malkomis –
nuo Lietuvos?
O ten rytas,
rytas bunda,
Ryga dunda,
Ryga dunda
ir velniai pro Domą dumia.
...Vien kepurę Dauguvoj
atneša nuo Lietuvos.
Martinaitis, Marcelijus. Kukučio baladės: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1977.
Kukučio pagailėjimas tamsią audringą naktį
Kur tu, Kukuti, dabar –
po mirties?
Eini kur nors perlytas,
palinkęs prieš vėją –
lyg eitum į kalną,
net šunys neloja.
Net ir tą vinį ištraukė,
kur kabindavai šlapią kepurę,
kai grįždavai,
malkas pardavęs Rygoj.
Kur dabar visa tai,
ką tu galvodavai,
kur dabar yra tavo matymas
ir girdėjimas –
toks aiškus, lyg begalybėj.
Kur tu, Kukuti,
kitą gavai kirvelį, –
tavasis rūdija prie durų,
kryžmai užkaltų lentom,
o plaktukas
išsekė
paskui nepažįstamus žmones,
norėdamas jiems prisigerinti.
Kažin, kur tu dabar, Kukuti,
eini, susijuosęs pjūklu,
ir nė vieno,
nė vieno šuns,
tave lydinčio.
Martinaitis, Marcelijus. Kukučio baladės: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1977.
Kukučio niekų dainelė
Niekas nieko
niekam nieką
nė su niekuo –
niekada.
Niekas nieką
niekuo niekam
niekaip nieko –
nė su kuo.
Niekam nieką
niekas niekuo
niekaip nieko –
nė už ką.
Martinaitis, Marcelijus. Kukučio baladės: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1977.
Eksperimentas
Ko jis nedarė su savimi,
kad būtų toks,
koks savaime yra,
kai nesistengia būti toks,
koks savaime yra.
Ir ko jis nedarė:
grūdinosi šaltam vandeny
daug skaitė
dainavo
žiūrėjo į dangų
gulėdamas žolėje
Visa tai veltui
galvojo
juk neįmanoma pasidaryti tokiam
koks savaime esi
– o kada stengiesi būti toks
koks savaime esi
tada ne savaime esi toks
koks jau savaime esi
Ir ko jis nedarė:
kai tik pasidarydavo toks
koks savaime yra
– tada jis būdavo savaime toks
koks ne savaime yra
Ir jis suvaitojo
dieve
jeigu tai mato kas nors
kokia tai gėda
galvojo
kol ne vėlu
– reikia bėgti
Ir pasileido jis bėgti
jausdamas
kad ne savaime jis bėga
ne taip
lyg bėgtų pats sau
ne taip
kaip bėga nesistengdamas
kad bėgtų taip
kaip bėga nesistengdamas
– kaip iš tikrųjų bėga
Ir kiek jis stengėsi nesistengti
– vis tiek tai buvo stengimasis stengtis
kad nesistengtų
Koks pasityčiojimas
galvoja
koks visa tai pasityčiojimas
matyt
mane kas nors tyčia klaidina
kad dar labiau susipainiočiau
Bet juk neįmanoma bėgti dėl to
kad nebėgtum
– o vis tiek reikia bėgti
nes tai mato gal būt
aukštesnė jėga
Pagalvojo:
jeigu sustosi
tai vėl ne savaime sustosi
o norėdamas būti toks
koks savaime esi nebėgdamas
– ir todėl reikia bėgti
pabėgti kaip nors
nuo šito kvailo bėgimo
Ir jis bėga
apkibęs pagalvių pūkais
nieko nematančiomis akimis
bėga bėgdamas pirma laiko
kol paslysta
– ir griūva ant jo
bekūnė
kelių pasaulių jėga
Martinaitis, Marcelijus. Kukučio baladės: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1977.