***

Lyg džiovininkas, grįžęs mirt, žiūriu su grauduliu,
kaip karvės tešmenis per vešlią žolę velka,
kaip šąla nukirpta avelė, kaip jį glaudžias
prie kelių nedrąsiai mergaitei.

Jūs neišmanėlės, manęs ko bijote –
man rankos surištos tiesos ir gailesčio.
Be neapykantos, be ginklo – atvirom akim
aš sugrįžtu į jus pasižiūrėt, kas aš esu.

Čia savo rankų sugrįžtu, kurtos atsargiai lietė
mergaitės smilkinį, kaip aklas raštą
kad liečia užmerktom akim,
norėdamas jo prasmę įsimint.

Iš čia buvau aš ištremtas tiesos,
kurioj ieškojau meilės,
bet tiesoje aš meilės neturiu
taip, kaip ir meilėje nėra tiesos.

Kaip nieko aš daugiau nesuprantu, tėvyne,
kaip nieko aš daugiau nepamilau:
kaip čia vaiku užaugau, taip ir mirt norėčiau –
su uždėta ant kaktos man ranka.

Dar noriu susapnuot tą tolimąjį sapną,
ką sapnavau sūpuojamas baltos obels,
ir noriu be kaltės žiūrėt, kaip virpuliu per gyvulį
mirtis lyg šventas jausmas pereina.

Mane kaip tremtinį laukais palydi vieniša,
priklydusi ir nežinia kieno avelė.
Ir štai matau, kad niekad nenueisiu to atstumo,
kurį jau įveikiau.

 

Martinaitis, Marcelijus. Toli nuo rugių: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1982.



 

PRISIMINIMAS

Kirsiu miške medį,
išsidrošiu sau tėvą,
atsupsiu kvėpavimą,
užsiauginsiu,
gražų vardą uždėsiu jam ant galvos,
išdrošiu vežimą,
o paskui vežimą – šunelį,
rytą išdrožiu,
kad būtų arkliai pakinkyti,
akis išrašysiu,
kad rytas vis auštų ir auštų
ir kad iš po kojų arkliams
paukštis ankstyvas pakiltų,
džiaugsmingai suklikęs gyvenimą.

 

Martinaitis, Marcelijus. Toli nuo rugių: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1982.



 

***
Šitą naktį eisiu į laukus
Ir galvosiu tai, ką vėjai pūs.
Ten regėsiu aš, ką man spindės
vieniša, šalta rudens žvaigždė.
Tarsiu tyliai: broli žiemkenty,
dobile, paparti, – tik matyt
noriu, tik be žodžių klaust,
mintimis atliept į vėjo klausą.
O iš tavo, gluosni, nulaužtų šakų
susikursiu ugnį vidury laukų
ir budėsiu, – rytas kol pabus
šildysiuos už tuos, kurių nebus...

 

Martinaitis, Marcelijus. Toli nuo rugių: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1982.



 

***
Sugalvok man vakarą su žiburiu,
mintį sugalvok tu mano sielai
– vieną kartą toks gyvenimas atėjo,
kad man žodžių nebėra kalbėti.

Lygios mano naktys, lygūs žodžiai
– lygūs lyg nupjautas vasarojus,
lyg man būtų viskas, o aš nieko,
nieko neturėčiau.

Nesakyk man nieko ,gero,
nieko man nereikia, nieko man iš žodžių:
– kaip suskridęs juodas varnų pulkas
man akis tie žodžiai iškapoja.

Ar jauti, kaip kalbinu tave, kaip tyliai,
kalbinu taip tyliai, taip lyg nekalbu:
– taip kalbu, kaip liečia nendrė
nendrę, pučiamą į rudenį.

Tu rasa nušluostyk mano sielą,
kol išauš, kol užsimerksiu rytdienai:
– pučia vėjas vakarą link miško,
pučia žiburį į kelio pusę.

 

Martinaitis, Marcelijus. Toli nuo rugių: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1982.



 

***
Dar vis neturiu danguje mylimosios:
todėl taip retai ir pakeliu galvą.
Žvaigždėtom naktim –
kokia ten vienatvė;
nesiunčia niekas
meilių paslaptingų ženklų,
negirdžiu iš tenai kuždesių.
Niekas o niekas
rudens naktimis
iš ten – kaip į luošį –
nepažvelgia
meilės pilnom akim.

 

Martinaitis, Marcelijus. Toli nuo rugių: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1982.



 

***
Prasideda sunki rudens gėla,
jau vėjas kriokia pjaunamas, laukų gale
ten lyg beprotis blaškos vis
žmonių apstotas gyvulys.
O žemė vėl – tuščia, nuoga,
lyg būtų ji kieno klaida.
Ir rodosi, esi tik spindulys,
atklydęs iš kažkur toli,
ir apšvietei vien šokį tą,
ką šoko sau pačiai gamta.

 

Martinaitis, Marcelijus. Toli nuo rugių: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1982.



 

BERGŽDŽIA KUKUČIO DUONA

– Gimiau duonkubily,
kada šimtas metų sukako
aplink žemę.

Įslinkdavau naktį kamaron,
išžįsdavau duoną,
lūpom apčiuopdamas
apnuogintą
ir paskrudintą krūtį.
Paskui niekas nesuprasdavo,
kodėl ji tokia sausa
kosti per naktį kamaroj
kaip džiovininkė.
Per neramumus
ją dangstydavo antklodėm,
kad neišgirstų duonos
Žečpospolitos belaisviai.

Bet aš augau gerai
Prižiūrimas
pasiligojusios duonos,
su ja
pro kamaros langelį
metų metais žiūrėdavau,
kaip per Žuveliškes
iš Vilijos į Nerį tempia švedai laivus.

Paaugęs
neėmiau nieko į galvą:
su lietuviais
jodavau pas leišes leišinėt,
bet rytais atsibusdavau sveikas
kaip šimtas bulvių maišų,
pajutusių einant pavasarį –
lyg artėjančią moterį.

Paskui – prūsų gražiai išrikiuotas
tarp Klaipėdos ir tarp Memelio
ėjau per rankas kaip imperijų pinigas –
už princesių šilkus
mokėjo mane
tai kaizeriais, tai nikalojais.

Manęs nepasidalino karaliai:
guldė mane į žemę
tiesiomis eilėmis
nuo Kionigsbergo iki Karaliaučiaus,
matuodami
savo karalystes
arba
kiek esu aplink žemę
aš pats,
paguldytas šalia vienas kito.

Taip ir tarnavau,
tai iš Kauno perbėgdamas nach Kowno,
tai sėdamas rugius
tarp Neries ir tarp Vilijos,
tai saugodamas valstybių sandėlius
tarp Klaipėdos ir tarp Memelio,
tai žymėdamas,
kiek tarp jų yra kilometrų
ir kiek kilometrų yra atgal –
per visą gyvenimą.

O duonai –
vis neturėjau laiko:
taip ji ir liko bergždžia.
Visų užmiršta,
vieniša,
raukšlėtu senutės veidu,
maža kuprele
dar vis laukia manęs ji kamaros lange,
aplink žemę
įsižiūrėjusi.

 

Martinaitis, Marcelijus. Toli nuo rugių: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1982.



 

KUKUČIO KREGŽDĖS GIESMĖ

Pavasari,
ar ir tau – ne pavasaris,
ar ir tau ne gražu,
kai gražu,
kai pavasaris?

Kaip gražu, kaip gražu,
kai gražu,
net negražiems
kaip gražu,
kai pavasaris,
kai atitirpsta saulė
languos!

Kaip gražu būti žole
arba dūmu
virš savo tėvynės,
net numirusiems
kaip gražu
žemėj!

Kaip gražu tau, pavasari,
kai pavasaris,
kai gražu,
kai į laukus su padargais
po ilgo žiemos ištrėmimo
grįžta visa Lietuva!

 

Martinaitis, Marcelijus. Toli nuo rugių: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1982.



 

KUKUČIO KELIONĖ ŽEMAIČIŲ PLENTU

Važiuoja Kukutis ir kalba:
– Kaip Lietuva panaši į Lietuvą!
Beržai! Ir beržai panašūs į beržus!
O dangus! Visada toks lietuviškas,
visai kaip dangus
viršum Lietuvos!

Iš kur visa Lietuva
ima tą panašumą į Lietuvą –
ką pagalvoji ar atsimeni,
vis panašu į Lietuvą.

Kukutis,
ieškodamas to panašumo,
leidžia pro tarppirščius grūdus,
trupina grumstą,
apžiūri perskeltą akmenį:
– Kurioj vietoj
yra tasai panašumas
visos Lietuvos – į Lietuvą?

Nieks neįstengia panaikinti to panašumo:
kokie kerai bepraeitų –
lieka dangus,
panašus į Lietuvą.

Kad ir kur iškeliautum,
viskas, ką tik galvosi,
bus panašu į Lietuvą:

į dangų,
į grūdus,
byrančius pro pirštus,
į runkelių laukus,
gėlėtus nuo moterų.

 

Martinaitis, Marcelijus. Toli nuo rugių: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1982.



 

KUKUČIO SĄMONĖS SUSVETIMĖJIMAS

– Atsibundu sau iš kairės,
o iš dešinės
dar vis sapnuoju pro atvertas duris.

Kol iš kairės išeinu pro duris,

iš dešinės sau –
dar vis guliu
ir galvoju atmerktom akim,
galvoju:
sau iš kairės
sulinkęs
per kiemą
nešu ant pečių darbą
į kopūstų laukus.

Dieve, dieve,
koks grožis –tie
keturkampiai
kopūstų laukai!
Koks šventumas to darbo –
sodinti daigus lygiomis eilėmis!

Visą dieną atmerktom akim
iš dešinės sau guliu ir galvoju
uždirbtais riebiais pinigais
pro atvertas duris
link kopūstų laukų.
O versdamasis iš dešinės –
į kairę
pajuntu, kad ten nieko nebuvo:
baisi tik duobė,
pilna šalčio.

 

Martinaitis, Marcelijus. Toli nuo rugių: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1982.



 

KUKUTIS VAŽIUOJA GREITAI

Važiuodamas greitai
Kukutis pametė savo rankas
su plaktuku,
su įtemptomis vadelėmis,
su skausmu sąnariuos.

Ieškodamas rankų –
pametė kojas
su nueita žeme prie padų,
su arimų vagom,
su bėgimu nuo ugnies,
su nuovargiu,
maloniu kaip šiltas vanduo.

Ieškodamas kojų –
pametė klausą
su rarotų varpais,
su gyvulių mykimu,
su prašymu pasigailėjimo,
meilės,
tiesos.

Akis – ir tas išbarstė,
akis su tėvynės vaizdu.
Tai ir stovi dabar,
išlipęs iš traukinio –
kaip parašas
ant pasenusių pinigų.

 

Martinaitis, Marcelijus. Toli nuo rugių: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1982.



 

KUKUTIS KALBASI SU SAVO GYVYBE

Manyje naktimis tu glaudies prie manęs,
maldauji, prašai
švelnių pažiūrėjimų, atsidusimų,
ilgo tylėjimo,
laikant pavargusias moters rankas.

Kokia tu vieniša, mano gyvybe,
kaip tu nori kitos gyvybės.
O ką aš galiu – tokiom rankom –
tau geresnio paliest.

Juk aš nieko daugiau neturiu artimesnio,
niekas manęs apkabinęs
nežadina taip naktimis,
kaip tu –
šnabždėdama jaunas dienas,
apnuogintus nepasiekiamus paveikslus,
karštus žodžius kamaroj,
siaučiant pelėms mėnesienoje.

Išleisčiau tave, gyvybe,
už avinėlį už karvę,
išleisčiau tave už dainą
per nušienautus laukus,
pasikinkęs kumelę, išvežčiau
gražiai parėdytą – per kaimą.
Bet kaip mes abudu suvienyti,
kaip suvienija vargšų gyvenimą
maža jų šviesa, trumpa šiluma,
ilga jų vienatvė.

Bevaike tu mano gyvybe,
bevaikėm naktim
ko tu mane graudini,
ko mano sieloje neužmiegi
kaip kareivio našlė...

 

Martinaitis, Marcelijus. Toli nuo rugių: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1982.



 

KUKUTIS MUŠA SAVO MIRTĮ

Kaip tu sensti,
mano mirtie,
vis labiau ir labiau apsileidi,
vaikštai nusuktom kojinėm,
vilkdama neužsegtą
odinį
vokišką rankinuką.

Į ką tu dabar panaši:
susenusi,
nešvari,
pamėlynijus girtuoklė.
Isteriški tavo plaukai
velias ant rankų,
kai išmušt tave mėginu
iš antro
savo namų galo.

Bet vėl
įsitaisai prie manęs:
girdžiu naktimis,
grojant Miunchenui,
už sienos
prarūkytu balsu
kažkam
jau pasakoji visą mano gyvenimą,
mano visus skaudumus...

Pasileidus pafrončių merga,
tai tu
gundydavai nukautus,
žiūrėdama
į stiklėjančias jų akis,
arba dainuodama
skindavai pievoj gėles
nuo užmerktų kareivių veidų.

Pradėjai eit per rankas,
per valstybes,
per sienas,
per frontų linijas,
užmiršai
savo baltus brolius,
ant dalgių parimusius pievoj,
senelius užmiršai,
jų atsisveikinimus,
vienus vaikus palikai,
užgęstančius tarsi žvakutės,
džiovininkams,
gimdyvėms,
negimusiems kūdikiams,
benamiams
nėra tavo
meilių pažvelgimų!

Dar gal atsimeni,
mano mergaite mirtie,–
kai buvom jauni,
kaip tu mane mylavai,
kaip kuždėjai man –
lyg iš gražiausių
šventųjų paveikslų.

Į ką tu dabar pavirtai!
Ar atsimeni šiltinę:
užsigulus standžia krūtine
mano rankas tu laikei,
kad nepaliesčiau
savo paties fotografijos,
siunčiamos man iš dangaus.

Štai dabar
vėl prie manęs sugrįžai,
praradusi visą mandrumą.

Vis taikais arčiau prie manęs,
nužvelgi mane,
slapta nusukdama veidą
ir skubiai
savo gale užsirakindama.

 

Martinaitis, Marcelijus. Toli nuo rugių: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1982.



 

ĮRANKIŲ, ŽMONIŲ IR ŽODŽIŲ
SUSIMAIŠYMAS KUKUTYNĖJE

Degant Raseiniams,
klykdamas
Stonų ganyklomis
bėgo Kukučio kirvukas,
o iš kišenių jam –
biro skiedros.

Ir pasileido bėgt žmonės
paskui kirvuką,
tempdami viską,
ką tik galėjo pakelt.

Ir prasidėjo toks susimaišymas,
toks susimaišymas,
kad žmonės pradėjo neskirti savęs
nuo žodžių ir įrankių,
pradėjo viens kitą
akėti,
kirsti dalgiu,
sodinti į žemę.

Ir pradėjo
neskirti savęs
nuo kirvių,
nuo šakių,
vyrai – nuo moterų,
vaikai
pradėjo neskirti savęs
nuo senelių.

Viens kitą jie atpažindavo
tik iš raštų,
iš antspaudų,
iš grūdų svorio,
iš numeruotų arklių.

Ir buvo toks susimaišymas,
toks susimaišymas,
kad iki šiolei surėmę barzdas
juokiasi du Kukučiai –
kaip du išgaląsti kirvukai.

 

Martinaitis, Marcelijus. Toli nuo rugių: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1982.



 

KUKUČIO TESTAMENTAS

– Niekada nepriprasiu nebūti:
kada man ateis paskutinė –
suriškit rankas, o geriausia
mane prirakinkit prie lovos:
bijau, kad iš baimės numirti
galiu nužudyt save mirdamas.

Niekada nepriprasiu nebūti:
suriškit rankas man lenciūgais,
kaladėm suveržkite kojas,
kaip prie sugauto rekrūto
pastatykit sargybą, kad nieko
nepadaryčiau sau blogo.

Niekada nepriprasiu nebūti:
daužysiuos kaip jautis, pabėgsiu,
apšepęs slapstysiuos rugiuos,
plėšikausiu naktim, kaip belaisvis
vaidinsiuos našlėms, kol sugavę
parveš į Žuveliškių kapines.

Niekada nepriprasiu nebūti:
brauksiu į Rygą kepurės,
dalgio važiuosiu Žagarėn,
laikraščių pirkti į Tilžę:
kad tik toliau aš numirčiau
nuo savo mirties.

 

Martinaitis, Marcelijus. Toli nuo rugių: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1982.



 

KAIP LAIDOT KUKUTĮ?

Kaip laidot Kukutį:
su medine koja
ar koją nuimt?

Iš tikrųjų:
nuimt ar nenuimt?
Nenuimt ar nuimt?

Ar yra instrukcija?
O kaip darydavo
laidodami elgetas?

Gal reikia
prie kojos pridėti
paaiškinimą raštu:
ką pagalvos,
jei kada šioje vietoje
statydami miestą,
iškas medinį pagalį,
iškas medinį pagalį –
ir daugiau nieko?

Ir trenks pagalys
nenusakomo amžiaus kvapu,
mėšlavežio ratais,
kutenamos moters kikenimu,
prakaituota kaimiečio siela,
o pačios sielos nebus,
nei moters,
nei ratų...

Paskutinę pasaulio dieną
atskirai
ar kartu
ateis medinė jo koja,
paskutinę pasaulio dieną
ar ateis atsiimti
galutinai suredaguotos teisybės?

Ar bus jinai teisiama
atskirai
su gyvaisiais ir mirusiais –
paskutinę pasaulio dieną
su gyvaisiais ir mirusiais?

Tai kaip: nuimt? nenuimt?
nenuimt?
nuimt?

 

Martinaitis, Marcelijus. Toli nuo rugių: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1982.



 

ŽUVELIŠKIŲ MOTERYS APRAUDA KUKUTĮ

– Moterys! Moterys!
Kaip be Kukučio gyvensime,
kaip kibirai be Kukučio skambės?

– Kas suporuos
dalgius su grėbliakotėm,
kai prasidės šienapjūtė,
bulvių žiedus kas suporuos
su margom peteliškėm?

– Iš ko dabar
Žuveliškių telyčaitės
supras,
kad joms laikas tekėt už jautukų:
pradės jos dairytis
į sunkvežimius
ir lėktuvus.

– Kuo dabar
mes užraugsime kopūstus,
kuo užmaišysime tešlą?
Moterys!
Moterys!
Be Kukučio
kaip mes būsime moterimis?

 

Martinaitis, Marcelijus. Toli nuo rugių: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1982.



 

POETAS ŽANAS TARDJE SUPAŽINDINA
KUKUTĮ SU PONU MESJĖ MESJĖ MESJĖ MESJĖ IR T. T.

Mesjė nusiima skrybėlę,
o Mesjė žvelgia pro akinius,
Mesjė ištiesia ranką,
o Mesjė atsispindi veidrody.

Bet jis dar yra Mesjė Mesjė
ir Mesjė! Mesjė! Mesjė!

Kai Mesjė kalba,
Mesjė Mesjė klausosi,
o Mesjė Mesjė Mesjė
kartu kalba ir klausosi
ir dar sveikinasi
sakydamas:
Mesjė Mesjė Mesjė Mesjė...

Jis vienu metu:
žiūri,
šypsosi,
ryši kaklaryšį,
kalba,
nešioja petnešas,
spaudžia ranką,
atsispindi veidrody,
mato Kukutį ir t. t.

Tas Mesjė, kuris žiūri,
yra tas Mesjė, kuris kalba,
tas, kuris kalba,
yra tas, kuris nešioja petnešas,
tas, kuris nešioja petnešas,
yra tas, kuris spaudžia ranką Kukučiui,
iš karto ištardamas:
Mesjė Mesjė Mesjė Mesjė Mesjė ir t. t.

Žiūri Kukutis,
nesuspėdamas spausti rankos tam,
kuris vienu metu sugeba šitiek daryti:
ir kalbėti,
ir nešioti petnešas,
ir šypsotis,
ir atsispindėti veidrody,
ir dar –
vienu ir tuo pačiu metu
gyventi Paryžiuj!

 

Martinaitis, Marcelijus. Toli nuo rugių: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1982.



 

RAŠTIŠKAS KUKUČIO UŽKLAUSIMAS Į VILNIŲ

– Patarkite, ką man daryt:
kabau ant lėktuvo sparno!
Vos vos laikaus
įsmilkusiais pirštų galais.
Matau,
tuoj tuoj krisiu
Žuveliškėse ant kiauliatvarčio!

R e g i s t r u o t a s   a t s a k y m a s
i š   V i l n i a u s:

Kukuti,
be panikos!
Ramiai!
Neskubėt!
Neatlenk pirštų,
kol nepabusite!
Pabudę
pamiklinkite įskaudusius pirštus
ir miegokit toliau
be baimės nukrist ant kiauliatvarčio!

 

Martinaitis, Marcelijus. Toli nuo rugių: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1982.



 

EKRANIZUOTA KUKUČIO IDILĖ

Aš nepjaunu ir nesėju:
visko man pilni sapnai,
paukščiai aplink mano sielą
skraido, liesdami sparnais.

Nukalu iš dalgio rytą,
dirbu aušrą Nemune
ir į juostą įrašytas
pats sau rodaus ekrane.

Aš iš oro gaunu algą,
iš privalomo dangaus
įmagnetintas man valgis
byra gausdamas.

Sau kovoju – atsibusti,
vis kovoju – pamatyti,
spinduliai languos kaip lūžta,
numatyti vakar rytą.

Praneša man vis – ką valgau,
kad laimingas – sužinau,
praneša man – skaldau malkas,
ką galvoju snausdamas.

Kas dar bus – žinau tvarkingai,
ką matau – vis pasiklausiu.
Net nereikia būt laimingam,
kad sau būtum laimingiausias.

Jau padangių pievos valomos,
nušienauti vyturiai...
Įmagnetintas, privalomas
aš esu labai gerai.

 

Martinaitis, Marcelijus. Toli nuo rugių: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1982.



 

KUKUTIS KATEDROS AIKŠTĖJE
SUSAPNUOJA ŽUVELIŠKIŲ KAIMĄ

Kukutis
Katedros aikštėje
padėjo ant duonos galvą
ir, apkvaitęs nuo vasaros įsaulio,
susapnavo Žuveliškių kaimą:

Lyg iš Nojaus išgelbėto laivo pasipylė
į aikštę galvijai varnos ir šunys pri
tvinkusios karvės pirmdėlės telyčaitės
buliukų apstotos mergaitės su pienių
pirmųjų vainikais Katedros aikštės ga
le ant šakės parimo Žuvelis džiaugsm
ingai žiūrėdamas į avelę ties varpine
dailiai išverstais kailiniais
visa aikštė prigužėjo Žuveliškių iš vi
sų pašalių ėmė skambėti ir baubti mau
ruoti gagenti kriuksėti dėsliai kudaku
oti kvarksėti pakvipo mėšlavežio rata
is diendaržių šiluma šimto metų kamarų
vėsa karšta degtinės gelme nevalytais
senukų žodžiais

nuo varpinės iki Vilnelės išsistatė Žuve
liškių kaimas su karvių išmintu taku per
Katedros vidurį su popiečio nuomigiu su
vištų slopiu karkimu iš tranzistorių ir
su Antose ant šieno vežimo kietai sugniau
žtom krūtim

Prie Kukučio pareigūnas prieina ir sako:
– Baik! Kukuti! Sapnuot!
Viešoj aikštėj ko ten ieškai, Kukuti,
po moterų užančius! Ką
Europa apie mus pagalvos!
Istorinėj! Aikštėj! Priveisei! Kiaulių!
Pristatei tvartų!
Vištidžių! Panaikintų vienkiemių
ir išbrauktų iš inventoriaus sąrašo!
Tuojau! Baik! Sapnuot!
Baik sapnuot tą baltinti patiestą staltiesę,
tuos iškinkytus ratus tenai,
kur susėdo orkestras!
Ar? Supranti? Ką? Darai?! Be leidimo
basą sapnuoji Žuvelį, kurį štai
su gandralizdžiu virš galvos
filmuoja poezijos antologijai!

Prilėkė greitųjų pagalbų,
gaisrininkų,
kurie vandens čiurkšlėmis
atgal ėmė vyti į žemę
besikeliančius iš numirusiųjų,
nuplaudami gyvulėlius,
apsamanojusias,
dūmines baudžiauninkų trobeles,
o ties varpine
šeštadieninė talka
stojo užverst šulinių.

Pareigūnas įkaitęs
pasiutusiai rėkia į ausį:
– Baik! Kukuti! Sapnuot!
Matai, kas čia daros, kaip spalvotai
filmuoja, per tavo tuos šposus
pateksim tenai, kur nereikia!
Kaip prieš visą pasaulį atrodysim!
Baik sapnuot tuos senius!
Jiems negalima! Jie
suregistruoti yra mirties knygose
kaip beraščiai –
baudžiauninkai jau visi yra numarinti
ir todėl jie negali
žengti su mum pirma laiko.

Šeštadieninė talka
kol nuverčia tvartus vienoj aikštės pusėj,
iš kitos
Kukutis vėl susapnuoja Žuveliškes
su Žuveliu,
meiliai žiūrinčiu,
kaip raikoma duona
minkštai įsispaudžia į moterų krūtines.

Pareigūnas
dar įsakmiau pradeda rėkti:
– Baik sapnuot tą nešvarų Žuvelį!
Ar nematai, ką jis daro
nusisukęs už varpinės!
Ar nematai, kiek jis sutraukė žioplių!
Kiek mašinų sutvenkė ties perėjimu!
Ar! Nematai! Kad! Jau! Ne juokai!
Reikia
skubiai
praleisti
per aikštę
brolišką žemaičių delegaciją,
atvykusią
pasveikinti Lietuvos!

 

Martinaitis, Marcelijus. Toli nuo rugių: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1982.



 

NELEISTI!

Neleisti,
kad Kukutis su pilnu šiaudų vežimu
įvažiuotų
pro praviras gastronomo duris,
kad Katedros aikštėj
susišauktų
alkanas savo kiaules!

Neleisti,
kad užsimetęs ant pečių dalgi,
liptų trapu į lėktuvą
arba –
spalvotame televizoriuje
pasirodytų basas
vištų baltam debesy!

Neleisti,
kad posėdžių salėj
pakreiktų šiaudų
pirmdėlei telyčaitei
arba –
grįždamas su belaisviais
filharmonijoj
susikaltų narus!

Neleisti
miesto skveruose
plakt dalgio,
kaustyt arklių
arba –
į „Gulbių ežerą“
ateit
susijuosus pjūklu!

Neleisti,
kad pravažiuodamas
juvelyrinę parduotuvę,
paliktų arkliamėšlį,
į kurį įsistotų
Vilniaus gražiausia panelė!

 

Martinaitis, Marcelijus. Toli nuo rugių: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1982.



 

GRĄŽINANT VYTAUTUI BLOŽEI
SODE UŽMIRŠTĄ BALTĄ KEPURAITĘ

Štai jau du mėnesiai,
kaip ji nieko nevalgo,
tyli.
Vakarais jai palikdavau duonos su pienu,
bet rytą
būdavo net nepaliestas valgis.

Kai naktį žaibuodavo,
ji imdavo kūkčiot kaip vaikas.
Tik kai atsibusdavau
ir uždegdavau žvakę –
apsiramindavo.

Ji slepiasi
vieniša
po rūbais,
po bulvių maišais.

Kartą
buvau susikvietęs
jos pažįstamas kepures –
tik ji
nepralinksmėjo,
nėjo į jų ratelį.
O kaip noriu,
kad ilgai jį gyventų,
kad dar
spėtų nusifotografuoti.

Mano paprašyti vaikai
į magnetinę juostą
baltai kepuraitei
įrašė
Baisogalą,
Romą,
Vilniaus priemiesčius,
lapų kritimą į Ratnyčėlę,
gražų tėvų gyvenimą,
jų švelnius pokalbius
vestuvinėj nuotraukoj.

Bet ją
tik labiau nuliūdino,
naktį gailiau ėmė kūkčiot,
bijodama
neteisingo mušimo –
per apnuogintą galvą,
sąmoningos žmonių neteisybės
ir dar –
kad aš jos nepririščiau
prie ko nors gražaus,
amžino.

Balta kepuraitė
šiek tiek pralinksmėdavo,
kai priskindavau ją obuolių
ir kviesdavau
pasivaišinti.

Ir štai –
gavome laišką,
kad jau prasidėjo ruduo,
kad jau išsiųstas įrašas
su pirmąja šalna,
kad kepuraitė
turės atsisveikint su paukščiais.

Net ir kiemą pasidariau,
kad būtų iš kur pamojuoti,
bet ji –
ieško vienatvės
arba lenda po delnu
ir cypauja,
prašydama šilumos.

 

Martinaitis, Marcelijus. Toli nuo rugių: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1982.



 

DAINA KUKUČIUI PAERZINTI

Kokia jo kalba,
tokia ir troba,
koksai jo kiemas,
toks šiemet šienas.

Kaip žviegė kiaulė,
taip švietė saulė,
kaip lietūs lijo,
taip virvę vijo.

Kaip šunys lojo,
taip ir galvojo,
kaip nereikėjo,
taip ir žiūrėjo.

Taip, kaip ji valdė,
taip jis ir valgė,
kaip jis važiavo,
taip ir dainavo.

Kaip sukos ratai,
taip mainės metai,
kaip kirvis kirto,
taip reikia mirti.

Kaip užsimerkė,
taip jo ir verkė,
taip ir pasakė,
kaip nepasakė.

 

Martinaitis, Marcelijus. Toli nuo rugių: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1982.



 

KUKUTIS, PRADĖDAMAS PASKUTINĮ GYVENIMĄ...

– Per visą gyvenimą
dariau ir dariau gyvenimą;
kirviu lyginau rąstų šonus,
pjūklu skambinau šalnoms,
dalgiu kirtau per dobilų kojas,
botagu šventinau gyvulius.

Iš gyvenimo susitvėriau namus,
pasiėmiau moterį,
visi mano darbai
buvo apie gyvenimą:
apie rūpesčius,
dėl kurių naktim neužmigdavau,
apie veršius,
kurie prieš papjaunant
laižydavo man rankas,
apie mano paties verkimą,
kai verkdavau nesuprasdamas –
girtas esu
ar nelaimingas?

Daugėjo gyvenimo,
o gyvybė mažėjo,
likdama tik parašu
atsiskaitymų knygoj.

Ne kartą galvojau:
kaip man išeit
ir įsikurt atskirai nuo gyvenimo,
kad nereikėtų jo dirbti ir dirbti
– bent pagyventi
pačiam iš savęs!

Bet viskas tas pat –
atvirkščiai:
ką bedarau –
teišeina gyvenimas,
kad ir manęs
nebelieka.

 

Martinaitis, Marcelijus. Toli nuo rugių: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1982.