Marcelijaus Martinaičio (1936–2013) knyga „Mes gyvenome“ pelnė keletą premijų – Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto ji pripažinta kūrybiškiausia knyga (2009), skaitytojų išrinkta Metų knyga (2010), pelnė Žemaitės (2010), Juozo Paukštelio (2011) premijas. Ji vertinama Viktorijos Daujotytės monografijoje „Boružė, ropojanti plentu“ (2013).

      Biografiniai užrašai – tikra naujiena dideliame žinomo poeto knygų sąraše. Kitas netikėtumas – pasakojama daugiausia apie vaikystę ir paauglystę („tai buvo metas, kai aš pats kūriau save“), baigiama ten, kur prasideda viešas poeto gyvenimas. Prisimenanti sąmonė atkuria kaimo vaiko aplinką, žmones, papročius, įvykius, jo potyrius, kreipusius kūrybos ir miesto pusėn. Memuariniam pasakojimui ypatingo savitumo suteikia poeto etninės įžvalgos, praeities ir dabarties apmąstymų pynės. Ir autoriaus laikysena: taip, buvo nepriteklių, baisumų, vargo, bet sklido ir gyvenimo šviesa.

     „Ši knyga yra biografinio pobūdžio, apie vaikystės bei paauglystės metus su kai kuriomis projekcijomis į vėlesnį laiką ir į dabartį. Tai maždaug apima laikotarpį iki mano išvykimo iš kaimo. Šie biografiniai tekstai kartu yra ir apmąstymai apie sudėtingą laikų sankirtą: Nepriklausomos Lietuvos okupaciją, karą ir pokarį, stebint vaiko akimis ir visa tai vertinant jau iš kito žiūros taško, kuris sietinas su biografiniais užrašais „Tylintys tekstai“ (2006), apimančiais 1971–2001 metų laiko tarpą. Lieka biografijos spraga, maždaug 1952–1970 metai, daug kuo nepanašūs į tuos, kurie minimi vienuose ir kituose biografiniuose užrašuose. Tikiuosi, jog kada nors užpildysiu ir šį laiko tarpą kita knyga. Vėl turėtų būti apie tai, kaip reiškiasi laiko veikmė ne vien man – asmeniui, bet ir visai aplinkai, kultūrai, papročiams“, – taip apie biografinius užrašus yra kalbėjęs autorius.

     2009 m. išleista knyga „Mes gyvenome“ skaitytojams pageidaujant pakartotinai išleista 1914 metais. Antrajame leidime ištaisytos pastebėtos kalbos klaidos.

         

    

     Dievo duotas

    

     Esame įpratę rašyti ir kalbėti apie savo gyvenimo trumpumą, apie tai, kad jis greit ir nesulaikomai bėga. Kuo daugiau turi metų, tuo jis greitesnis. Nespėji apsižiūrėti, o jau vėl Kalėdos, Nauji Metai, pavasaris, vasara, ruduo, žiema. Ir dar. Kai buvai jaunas, viskas rodėsi dar prieš akis, o štai jau dairaisi atgal, norėdamas suprasti, kokią šliūžę gyvenime po savęs palikai. Gyvenimo tėkmė laiką labai suspaudžia, suglaudžia dienas, mėnesius, metus. Taip jis jaučiamas psichologiškai. Visokiais būdais bandai stabdyt gyvenimą, jį gręždamas atgal, kaip raitelis įsibėgėjusį žirgą. Kaip gera būti jaunam, kai dar neturi praeities. O pagyvenęs tą praeitį nešiesi kaip savo kuprą.

     Tačiau kaip istorija gyvenimas vis dėlto yra gana ilgas. Man jo pradžia be galo tolima, jau lyg ir ne mano, įstrigusi visai kitame laike, kurį miglotai atkuria vaizduotė, ištraukdama iš nebūties kartais gana padrikus vaizdus, balsus, žodžius, veidus, spalvas, tarsi būtum atsiradęs labai seniai iš kažkokio pirmykščio sapno, kurį pats ir susapnavai. Visokie istoriniai įvykiai gyvenimą labai pailgina, o tų įvykių, nors ir ne visada labai skaudžių, man teko su kaupu patirti. Tada gyvenimas atrodo ilgesnis negu iš tikrųjų jį gyvenai. O jį dar pailgina knygos, istorijos pažinimas, menas.

     Ką galiu tikro parašyti apie save? Štai kažką prisimenu, o gerai nežinau, kada tai buvo, kaip, kodėl. Metai, mėnuo, diena? Išliko naivus mokyklinis dienoraštis su datomis. Keista, bet ten beveik nieko nėra įrašyta, kas buvo svarbiausia, kas turėjo reikšmės ne vien mano tolimesniam gyvenimui, kūrybai, bet ir visai Lietuvai, ir ką dabar bandau prisiminti, atkurti, ištraukti iš tamsių atminties užkaborių. Juk tuo metu, kada rašinėjau tame sąsiuvinyje, dar priešinosi miškas, nyko išvežtųjų sodybos, siautėjo enkavedistai, įvairūs perėjūnai žmones ginė į kolchozus, konfiskuodami gyvulius, padargus, pastatus.

     Tada akys, rodos, nematė viso to, ką praregėjau vėliau, jau įnikęs į literatūrą, poeziją, kuri vis ištraukia iš atminties tai, kas, rodos, buvo visai nesvarbu: koks nors žvilgsnis, sode augęs medis, kiemo žole nubėgantis vėjas, gyvulio akys, gražiai į savo lizdą besileidžiantis gandras.

     Visa, ką rašysiu, nebus dokumentiškai tikslu. Ta praeitis taip atrodo dabar, rašant, o po kelerių metų ji vėl atrodys kitaip. Savo rašiniuose jau esu kai ką apie save papasakojęs. Dabar juos skaitydamas pats nustembu, kad tie patys dalykai jau atrodo kitaip, persišviečia per visai kitus patyrimus, įvykius. Ir šiandien rašant daug kas bus netikslu, rašau tik apie tai, kas susigulėjo atmintyje, kas jos perdirbta, ką matau savo vaizduotėje. Juk tikrųjų savo buvusio gyvenimo ženklų jau nematau, nes jų beveik ir neliko.

     Pertvarkydamas praeitį, visą laiką veikia JISAI, kuriuo kažkada buvau aš ir kurio jau nėra. Pagaliau prisiminimai yra mąstymo arba apmąstymo būdas apie save, savo gyvenimą, jo prasmę. Jie skleidžiasi atmintyje iššaukti kokių nors įvykių, nuotaikų, sapnų, ligų, kūrybos, noro pasipasakoti, paaiškinti ar pasiteisinti, ir vėl dingsta. Jie yra liudytojai, atsakinėjant į savo paties ar gyvenimo, kūrybos užduotus klausimus. Šitaip savojo gyvenimo istorija tampa Istorija.

     Atmintis labai daug ką nuslepia, perkuria, ir aš jau niekada nesužinosiu, ką mačiau kažkada, sakysime, gulinėdamas pievoje ant Šlynos kranto, vieną gražų gegužės vakarą prie trobos sėdėdamas ant suolelio, ką ten galvojau nieko neveikdamas. Nors tada kažkas manyje labai svarbaus vyko, ką pradėjau suprasti suaugęs, kurdamas eilėraščius, dabar rašydamas šiuos žodžius. Ar ne kūryba visa tai padeda suprasti ir suteikia prasmės dalykams, kurie, rodos, jau seniai užmiršti? Taigi ar kūryba nėra ypatinga, kartais į praeitį nugrimzdusios atminties balsas, aidas, bangos?

     Be galo daug svarbių konkrečių atsitikimų atminties „diskelyje“ atmesta, ištrinta, o kartais palikta tai, kas, rodos, visiškai nereikšminga, laikina, atsitiktina. Atmintis nuolat perkuria, pats sau ne visada esu tas, kurį matė kiti, prisimena arba aš prisimenu. Prisiminimai yra labiau gyvenimo filosofija nei konkrečių įvykių dokumentaliai tikslūs aprašymai, nors to tikroviškumo visokiais būdais siekiama arba jis imituojamas. Vis dėlto siekiama užgriebti ką nors tikro, ką nors, kas buvo, ką matei, kas įvyko, ką norėtum visą laiką turėti savo atmintyje.

     Nuolat kamuoja klausimas: kas yra gyvenimas? Į jį kiekvienas bando atsakyti savaip. Štai ir aš rašau kamuojamas šio klausimo. Kartais pagalvoju apie laidojamus artimuosius – štai baigėsi žmogaus gyvenimas, bet neatsakyta nė į vieną jo klausimą. Ir niekas negalėjo atsakyti: nei jis pats, nei mokslai, nei tikėjimas, nors tiek bandymų tai paaiškinti.

     Kaip besisuktum, tas prisiminimų rašymas vis tiek yra kūryba, apmąstymai apie tai, kaip kažkada supratai arba dabar supranti prabėgusį gyvenimą, įvykius, žmones, pats save. Prisimenu savo kaimiečius, kai jie susėdę ir rimtai nusiteikę imdavo kalbėti „apie gyvenimą“. O tai buvo jų filosofavimas, gyvenimo išmintis, ji ir likdavo niekieno neužrašyta, nebent tai užtinkame mūsų senųjų klasikų kūriniuose. Filosofavimas nėra tik didžiai mokytų privilegija. Kokių gilių įžvalgų yra pasakę mano kaimo žmonės!

     Juk ir rašydamas literatūrinius tekstus turi tapti „nemokytas“, kad galėtum prieiti prie tų dalykų, kurie nuolat išsprūsta iš proto paspęstų pinklių, nes jis reikalauja tikslumo, dokumentiškumo, visa patvirtinančių įrodymų. Pagaliau pradedi teisti ar teisinti vaiką, kuris tada nieko nesuprato, ką aš dabar suprantu ir noriu surasti kažkokią iš mažų dienų besitęsiančią gyvenimo giją. Aš pats buvau savo paties vaikas, apie kurį šiuose tekstuose daugiausia kalbėsiu. Tas vaikas vis tebėra manyje. Jis dažnai išnyra iš praeities miglų man pradėjus ką nors eiliuoti. Rodos, norėčiau ką nors jam padovanoti, paklausinėti, pakalbinti.

     Kaip dabar rašydamas galvoju, tikriausiai šie mano užrašai baigsis tuo laikotarpiu, kada tapau žinomas kaip literatas ir mano gyvenimas darėsi viešas, apie jį daugiau „žino“ įvairūs tekstai, mano bendražygiai, archyvai. Labai keista, bet dabar aš pats apie save labai daug ko nežinau ir nesužinosiu, apie mane neretai ką nors įdomaus ar netikėto papasakoja kiti, ko aš galiu tiksliai neprisiminti arba būti visai užmiršęs, laikęs tai nesvarbiu dalyku.

     Juk aš pats savęs nematau. Nežinau, kaip aš vaikštau, koks mano balsas, kaip sėdžiu, žiūriu, kalbu, kaip aš atrodau kur nors viešumoje, salėse skaitantis savo eilėraščius ar kalbantis. Aš turiu kitą, vidinį balsą, kurį girdžiu galvodamas, skaitydamas, kurio nepakartoja jokie įrašai, nufilmuotas esu sau kitas, nepanašus į tą, kurį įsivaizduoju, nieko apie mane nepasako veidrodis, nuotraukos.

     Pirmą kartą pamatęs save nufilmuotą einantį, sėdintį, kalbantį, negalėjau patikėti, kad toks man niekada nematytas žmogus esu aš. Savo viduje pats sau lyg ir buvau patrauklesnis. Gal kūryba ir yra siekis kokiu nors būdu kalbėti tuo vidiniu balsu ir išreikšti niekam nematomą savo paties atvaizdą? O šiaip labai daug užsiimam, kad tas vaikščiojantis, kalbantis mūsų pavidalas būtų kuo panašesnis į tą, kurį matome vidinėmis akimis. Ar ne dėl to pradedame rašyti eilėraščius, kurti muziką, tapyti, dainuoti, šokti? Ar ne tada pasirodo tas vidinis, nematomas mūsų pavidalas?

     Jau esu rašęs: nepainiokit manęs su mano gyvenimu. Veikia keistas mano antrininkas, ne visada man simpatiškas, kažką darantis mano vardu. Gal ir kūryboje vis atsiranda tokie mano antrininkai?

     Tas dabartinis viešas mano gyvenimas man mažiau įdomus negu tas, kuris buvo visų pradžių pradžia. Tai buvo metas, kai aš pats kūriau save. Visai kita kūryba prasideda tada, kai prieš save pasidedi popieriaus lapą, o pats pasitrauki iš savo gyvenimo. Rašydamas šiuos žodžius vis galvoju, ką daryti: ar ieškoti savo gyvenimą patvirtinančių dokumentų, kurie nieko nepasako apie tai, kas aš dabar esu, ar suvokti tai, kodėl esu, ar tai svarbu kam nors ir man pačiam?

     Jeigu reikėtų siekti labai kruopštaus tikslumo, nedaug ką, sakysim, galiu papasakoti apie savo giminę, pažįstamus, jų gyvenimo istorijas, netolimą praeitį. Viso to reikėtų ieškoti įvairiuose archyvų dokumentuose, parapijos knygose. Mažai ką išgaučiau ir iš artimųjų. Visa, ką čia parašysiu, nėra dokumentaliai tikslu – tai mano interpretacijos apie man mažai žinomą, primirštą gyvenimą, kurį tokiu būdu noriu prisiminti.

     Vaikystėje, kada protas būna ypač imlus, mano aplinkos žmonės nustojo prisiminti, pasakoti apie savo giminę, kilmę, pažintis, turtą, nes visa tai galėjo tapti įkalčiais. Pradėta baugiai naršytis kiekvieno mūsų praeityje. Okupacinis bolševikų režimas kūrė nebūtį, kurios šiandien tiek daug liko nušluotuose kaimuose ir apleistose žemėse, mūsų ir mano prisiminimuose.

     Aš labai daug ko negirdėjau, tikriausiai, pačių svarbiausių dalykų, o dabar neturiu ko paklausti: mano artimiausi praeities žmonės jau beveik visi išmirę, persikėlę į Kalnujų kapines. Kai vyresni kalbėdavosi, mus išvarydavo lauk, kad negirdėtų vaikai ir kad iš jų kas nors tų paslapčių neišgautų. Dabar suprantu, koks tada buvo baisus žmonių išvarymas ne vien iš savo užgyventos aplinkos, bet ir iš gyvenimo, iš jų praeities, prisiminimų, net šeimų. Baisiausia tai, kad tėvai pradėjo bijoti savo vaikų! Tie žmonės niekada iki galo neatsigavo: didelė jų gyvenimo dalis iki šiol taip ir liko įslaptinta vaikuose, sunaikintose sodybose, jų pelenuose, kapuose.

     Visada knieti suvokti: kiek dar esu tas, kuris buvau? Bet jo jau nėra – negrįžtamai, ir jokie prisiminimai nesugrąžins. Vartau fotografijas, sklaidau tekstus, tarp visokių popierių užtinku seniai užmirštus eilėraščius – lyg ir ne savo. Ten buvau kitas AŠ, apie tai galiu tik pasakyti: AŠ buvau JISAI. Tas atsiskyrimas nuo savęs vyksta visą gyvenimą, kartais gana skausmingai, o tai vis mėgini sulaikyti kūryba, prisiminimais, kurie yra ne kas kita, kaip tik interpretacijos viso to, kas buvo, žvelgiant jau dabarties akimis. Fantastiškas dalykas gyvenimas, kuris pats save nuolat užmiršta, kad kada nors jį atsimintum pažadintas kokių nors įvykių, kūrybos, sapnų, nusiminimo ar nesulaikomai bėgančių metų.

     Ką čia pasakiau, rodos, lyg ir nevertėtų rašyti, juo labiau kad nebus papasakota jokių kvapą gniaužiančių istorijų: šis neaiškus, kartais sunkus gyvenimas vis dėlto buvo laimingas. Štai esu nenušautas, neužkastas kur nors svetimoje žemėje, nesulaužytais kaulais, pagaliau – nesužlugdytas. Turiu užsitraukusių žaizdų, kurias paliko liga, šuns bei katino dantys, gaidžio pentinai, peilis, kiti aštrūs įrankiai. Tik tiek. Antroje praėjusio amžiaus pusėje tai labai nedaug. Kartais pasijunti lyg būtum kaltas, kai pagalvoji apie tuos, kuriuos talžė kankinimo rūsiuose, žuvo ar buvo suluošinti nežmoniškuose amžiaus karuose, lageriuose, kalėjimuose, tremtyje.

     Būti arba išlikti gyvam buvo viena didžiausių pastangų, kuo iš tikrųjų mes visi užsiimame. Kai manęs klausia, koks tavo gyvenimo tikslas, taip ir atsakau: gyventi, būti gyvam. Žinoma, gyventi reikia taip, kad nebūtų gėda ne tik gyventi, bet ir numirti. Žemėje nėra nieko labiausiai nepaaiškinamo, nuostabiausio, nesuprantamo už gyvybę, kurią, rodos, Kažkas turi matyti, gal net ja grožėtis. Jeigu Dievas mus sukūrė, tai ir Jam turėtų būti gražu.

     O dėl gyvenimo daroma labai daug: rašomi eilėraščiai, rizikuojama ta pačia gyvybe, kam nors aukojamasi, nusikalstama, atgailaujama, sunkiai dirbama, statomi namai, skaitomos knygos, auginami vaikai, keliaujama, tikima Dievą arba ne. Vien tik gyventi yra per maža, reikia dar Kažko, kas nėra tik gyvenimas. O kas tai, nežinau iki šiolei.

     Šiaip ar taip, man teko gyventi prie kelių valdžių ar net keliose civilizacijose, mano atmintyje maždaug penkis šešis kartus keitėsi pinigai. O štai šį tekstą jau rašau įbedęs akis į kompiuterio ekraną, kai tuo tarpu pirmas raides pokaryje vedžiojau anglimi ar iš suodžių padarytu rašalu ant vyniojimui skirto popieriaus, senų knygų paraštėse, ant sienų apmušalų.

     Mano senelis, pamatęs mane prie kompiuterio, nesuprastų, kas pasaulyje per keliasdešimt metų atsitiko, kad štai pačios raidės rašosi kažkokioj dėžėj, šneku prie ausies prisidėjęs tokią degtukų dydžio dėžutę ir mane girdi net Amerikoje! Beje, panašiai žaisdavome „telefoną“, prisidėję prie ausų siūlu sujungtas degtukų dėžutes, ir mums atrodydavo, kad geriau vienas kitą girdime.

     Keletą ankstyvųjų vaikystės metų teko pagyventi į mūsų kaimą grįžusioje XIX amžiaus balanos gadynėje. Į tą gadynę grįžome karo ir okupacijų visiškai nuskurdinti. Vėl į valstiečių gyvenimą sugrįžusia balana pašviesdavau vakarienę verdančiai ar veršelį girdančiai motinai, tėvui prie girnų.

     Žinau, kas yra ilga rudens ir žiemos vakarų tamsa, kai niekur jokio žiburio, nieko negirdi ir nematai, net ir žvaigždžių. Mūsų namuose ilgai nebuvo jokio radijo, jokio laikraščio, iš rašytinių tekstų – maldaknygė. Tik su manimi mūsų namuose atsirado eilėraščiai, romanai, lietuvių klasikų knygos. Mano kaime dar buvo nemokančių nei skaityti, nei rašyti, o vietoj parašo dėdavo tris kryželius.

     Mūsų mažame iš alksnių suręstame namelyje nebuvo grindų – tik plūktinė molio asla, kurioje mažas šliaužiodavau, žiemą vata ar pakulom apkamšyti langeliai apiburbėdavo storu nepermatomu šerkšnu. Prapūtęs lange tokią duobutę, žiūrėdavau į kelią, kada pareis tėvas ar motina. Per šalčius vadinamajame užpečkyje karkdavo vištos, kerčioje atitvertas strapinėdavo ką tiktai atvestas veršelis ar ėriukai. Taip viskas buvo arti, suglausta – žmonės ir gyvulėliai, kad būtų šilčiau, jaukiau.

     Keista, bet tai šiandien labai malonu prisiminti, net pajusti savotišką to meto jaukumą, kvapą, nuo galvijų sklindančią šilumą, aslos vėsą. Tai nebuvo skurdas, kaip šiandien pasakytume. Mes gyvenome, o tai ir buvo didžiausia laimė, nors tada dažnai pasigirsdavo susišaudymai, įsiplieksdavo gaisrai, į langus pabelsdavo neprašyti svečiai.

     Jeigu skaitydami šiuos žodžius paklaustumėte manęs, kas yra laimė, dabar papasakočiau atmintyje staiga šmėstelėjusį vaizdelį jau iš vėlesnio laiko, kai mokiausi Kaune. Gruodžio 24 dieną smarkokai šąlant sunkvežimio kėbule užsiklojęs brezentu jau prietemoj važiavau į namus. Po to iš Raseinių tamsoje aštuonis kilometrus sniegu beveik bėgau iki savo kaimo, kol iš tolo išvydau mūsų trobos šviesas. Įžengęs į šiltus namus už balto Kūčių stalo radau manęs belaukiančius, gražiau apsitaisiusius tėvus.

     Tada nieko svarbaus vienas kitam nepasakėme, bet sėdėjome kartu už vieno stalo. Ir visai buvo nesvarbu, kad beveik neteko miegoti, gaidgyste tėvas pasikinkė arkliuką, apklojęs kailiniais mane paguldė rogėse – reikėjo suspėti į rytinius politechnikumo užsiėmimus. Tokiais rytais susirašydavo pavardes, ko nėra auditorijoje, ir už tai bausdavo, atimdavo stipendiją ar apsvarstydavo kokiame nors susirinkime, ypač buvo siekiama, kad „pasmerktų“ artimiausi draugai.

     Gulėjau tose rogėse žiūrėdamas į žvaigždėtą dangų, kurį mintyse matau ir dabar, galvodamas, jog jame kažkas yra, dėl ko verta gyventi. Gal tada ir pajutau, o gal tik dabar supratau, kad niekur kitur viso to nerasi, už jokius pinigus nenusipirksi, nepatirsi valdydamas didžiausius turtus ar pasaulio šalis, turėdamas dideles valdžios galias. Ten, mūsų gyvenime, ir tada buvo visko, dėl ko verta gyventi, atsisakant prabangos, išdavysčių, niekšybės, neapykantos, melo, netikėjimo.

     Kažin, ar norėčiau tokį gyvenimą pakartoti? Tikrai jį kartočiau, jeigu būtų galimybė vėlei užaugti, išlikti, išmokti skaityti ir rašyti, per speigus sušilti, laukti artėjančio pavasario, prapūtus šerkšnu apiburbėjusį langelį ko nors laukti, džiaugtis pirmąja po žiemos speigų atsibudusia leisgyve ropojančia muse, staiga pamatyti, kaip išgražėjo mano klasės mergaitės, rašyti eilėraščius, sulaukti Lietuvos Nepriklausomybės, pačiam tuose įvykiuose dalyvauti, būti pačiame Kremliuje, iš kurio mano vaikystėje sklido netikri, šalti, žudantys tariamos laimės spinduliai. To gyvenimo negaliu išsižadėti, nes jis buvo mano, mūsų.

     Mes mokėmės būti gyvi. Ir aš to išmokau labai sunkiu laiku. O ar daug kas žino, kokia nepaprastai gardi sušalusi morka, kurią pokario badmečiu tėvas iš kažin kur parnešė, dėdės atnešta žalia bulvė, pusiau su pelais iškepta naminė duona? Tai buvo laimė, apie kurią norėčiau papasakoti, prisimindamas ne vien to meto baisybes, dėl kurių kažkodėl esame pratinami nekęsti gyvenimo. Juk ir skurdas gali būti gražus, jeigu jis nėra mirtinas, represinis, kokį mūsų žmonės patyrė baisiuose amžiaus lageriuose bei Sibiro tremtyje. Mūsų namų skurdas buvo laisvas. Juk ir elgetos moka džiaugtis savo laisve. Ir aš per įvairias negandas kartais mokėjau būti laisvas vien todėl, kad mačiau, girdėjau, ėjau, supratau, prisiminiau, kalbėjau. Tai daugiausia, ką gyvenime esu įgijęs.

     Dabar įsigalėjo įprotis nekęsti ar atsisakyti savo gyvenimo iš tribūnų, laikraščiuose, knygose, prisiminimuose, jį slapstyti, bijoti įslaptintų dokumentų, laikyti nieko vertais tuos laikotarpius, kurie buvo susiję su politine priespauda, kada žmogus būdavo visaip žlugdomas, persekiojamas, niekinamas, verčiamas parsiduoti. Prisimenu vieno Sibire gimusio pažįstamo pasakojimą apie tai, kad jam vis sapnuojasi taiga, jos gamta, lygiai kaip mums mūsų gimtinės, nors tai buvo Sibiras, mūsų tautos kančių vaizdinys!

     Bet tremtyje įvyko svarbiausias dalykas – į pasaulį atėjo naujagimis. Juk ir Kristus vaizduojamas tokios pašiūrės prakartėlėje, ką mes kasmet ypač garbiname. Prakartėlė turi sugėdinti tuos, kurie buvimą šioje žemėje įsivaizduoja kaip prabangų poilsiavimą. Ar tuo Kristaus atėjimu į pasaulį nepasakyta apie gyvybės, gyvenimo vertę? Juk net ir žvėrys, vilkai, kaip liudija gyvūnijos stebėtojai, visą gyvenimą stengiasi nenutolti nuo savo gimtųjų vietų, nors kitur galbūt jų laukia didesni grobiai.

     Gyvenimas niekur nedingsta, net jei jis aklinai užmirštamas arba jo atsisakoma. Ar tais laikais nereikėjo pastangų, žmogiškos valios, kad išliktum? Ar tos pastangos nebūna didesnės ir gražesnės nei tada, kai esi laisvas, ar jos nebuvo vertos gyvenimo? Gyvenimas nutrūksta tiktai su mirtimi.

     Negaliu be susijaudinimo ir virpulio žiūrinėti į Sibirą ištremtų lietuvių šeimų nuotraukas, kur jie stovi prie savo ręstinių trobelių. Juk tos nuotraukos pasakoja apie nepaprastas pastangas ir sugebėjimą atšiauriam krašte neprarasti gyvenimo, kur jis turėjo būti atimtas, sunaikintas, užmirštas. Pagaliau daug ką gyvenimui reikia atleisti, kad nepradėtum pats savęs nekęsti, ypač tą savęs neapykantą norėdamas primesti visiems, kas kada tavo kelyje pasitaikė.

     Rašydamas šiuos žodžius galvoju, kad gyvenimas taip pat yra kūrinys, o aš jo autorius ir kartu – personažas, kurį tiek aš pats, tiek aplinkybės kūrė, taisė, perdirbinėjo. Pagaliau tas savo gyvenimo veikėjas nėra visiškai tikslus ir toks negali būti. Juk ir aš pats kūriau save, antrą kartą gimdamas iš knygų, kuriose dingsta dokumentiškai tikslūs prisiminimai.

     O vis dėlto aš gyvenau. Tai yra nepaprasta mįslė, kurios negaliu paaiškinti: viskas nueina labai toli ir giliai, giliau nei gali pasiekti žodžiai, visų autobiografijų pradžios, kurios paprastai pradedamos žodžiu – gimiau, nors pats to gimimo neprisimeni ir nieko apie jį negali papasakoti.

     Tai jau vaiko, save pradedančio atpažinti, klausimas, į kurį dar vis neatsakiau. Kodėl aš sėdžiu, žiūriu, klausau, rašau, matau, kodėl esu aš? Atsitiktinumas? Dievo žaislas? Ar iki manęs nieko nebuvo?

     Iš ankstyvos vaikystės prisimenu, kai sunerimęs tėvų klausdavau: kur aš buvau, kai manęs nebuvo? Niekaip negalėdavau susitaikyti, kaip ir dabar, su tuo, kad žmogaus nebūna, o paskui nei iš šio, nei iš to atsiranda tarp tėvų, su jais kalba, mato save veidrodyje, vaikšto, girdi. Motina, matyt, nežinodama, kaip paaiškinti, sakydavo, kad buvau danguje angeliukas, o Dievas parinko mane ir pasiuntė tėvams. Kad atsakytum į tokius klausimus, reikia Dievo, įsivaizduoto ar tokio, kurį tiki. Kas tą amžinumo giją žmoguje yra įaudęs?

     Paaugus nudiegdavo mintis, kad galėjau nebūti, ypač kai pradėjau suprasti, kad kūnas atsiranda iš kito kūno, kad tokia galimybė yra viena iš milijonų ar milijardų, kad esi atsitiktinis ir kartu – ne, nes tavo atsiradimo istorija nueina į neapsakomus laiko tolius ir geografines erdves.

     Juk gimsti iš visos istorijos, ir nesvarbu, kas tu būtum. Tavo atsiradimas galėjo priklausyti nuo kokio nors seniai buvusio mažmožio, nuo pirmykščių žmonių sėkmingai sumedžioto žvėries, protėvių kelionės Eurazijos stepėmis, išdegintoje miško proskynose pasistatyto būsto, Žalgirio mūšio, net ir nuo to, kas vyko Egipte, senojoje Graikijoje, Romoje, Viduramžių Europoje, kas veikė per visas mūsų krašto okupacijas, pagaliau, kad kare liko gyvas senelis, kad jis tuo, o ne kitu metu grįžo, kad gimė mama, o kitame kaimo gale – būsimas mano tėvas.

     Čia reikėtų viską surašyti, kad galėtum susekti, kaip per visą istoriją neaprėpiamomis geografinėmis ir laiko erdvėmis keliavo tas vienintelis atsitiktinumo genas, kuris vieną kartą praregėjęs pasaulį pravirko ir kuriam Kalnujų bažnyčioje, kur dabar buvusio altoriaus vietoje auga tik medis, buvo suteiktas vardas: Marcelijus Teodoras (gr. Dievo duotas).

     Tas antrasis vardas – Teodoras – yra tarsi kokia mano gyvenimo paslaptis, lyg ir nuslėpta kilmė, nes jo nėra sovietmečio dokumentuose. Net ir šiandien, kada daugelis „legalizuoja“ savo antruosius vardus, nedrįstu jo rašyti prie savo pavardės, lyg jis man tikrai kažkokiu būdu duotas kaip įpareigojimas. Jau paaugus, o kartais ir dabar šmėsteli keista mintis, kad man mane kažkas davė, kad tai reikia saugoti, neleisti, kad tas kažkas būtų suniekintas.

     Štai kokia yra gyvenimo istorija, nueinanti į tolimas laiko mig-las. Esi atsitiktinis ir kartu – ne. Per tave pereina, prateka istorija, nutiesusi taką tiems, kurių niekada nesutiksi ir nematysi, net nežinosi, kas jie. Nėra nė vieno gyvenimo, kad ir menkiausio, kuris neatsilieptų, nenueitų kaip aidas per laiko tolumas, tapdamas naujų gimimų grandine.

     Taip aš gimiau 1936 m. balandžio pirmą dieną Paserbentyje mažame iš molio nudrėbtame namelyje, o apie šį savo atsiradimą sužinojau po kelių metų tik pradėjęs suprasti žodžius ir tai, kad yra laikas, matuojamas metais, mėnesiais, savaitėmis, dienomis, valandomis, sekundėmis.

     Taigi – ėmiau gyventi. Man buvo suteiktas laikas, kurį štai vis naudoju gyvenimui.

    

     Marcelijus Martinaitis. Mes gyvenome: biografiniai užrašai. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2009, 2014.