Sandūra

Tiek žodžių dvikovoj,
tiek meilėj,
tiek raumenų grumtynėse –
visur, kur lekia kibirkštys ir ugnys,
kur bortai daužosi,
kur sminga geležis į geležį
ir prakeiksmas į prakeiksmą,
kur šnypščia gęstantys deglai
ir krūpčioja benzino melsvos liepsnos,
nesudega, sakau aš jums,
nesudega abu.
Tik vienas sudega.
Antrasis juodas,
apgargėjęs ir apsvilęs,
ištežusiu protu,
ilgai nesusigaudo –
kaip čia atsitiko:
ne pasiduoti ėjo, ne pražūti,
bet nugalėti,
o nugalėjo – ir nelinksma...

Apipešiotas vanagas,
belapis griaumedis
žaibų išraižyta žieve –
laimėjęs šią akimirką
ir pralaimėjęs
jau visiems laikams.

Aš nemačiau
kad žūtbūtinėj sandūroj
abu pražūtų.

Aš tik girdėjau.
kaip pakvaišęs juokės
ne vieno nugalėtojo
išdegęs tuščias kiautas.

 

Mikuta, Algimantas. Juodasis pėstininkas: Eilėraščiai. – Kaunas: Nemunas, 1998.



 

***
Atsilaikyk prieš šurmulingą minią,
nes ji nuneš visai ne ten,
kur tu norėjai.
Tereikia tiek nedaug –
tik švino gabaliuko viduriuos,
ir figūra nevirsta, kai nereikia,
nuvirtusi nerieda pasroviui.

Karibų jūroj kartą pasinėręs
mačiau aš tokią prie pat kranto.
Šaunus juodasis pėstininkas
ten gulėjo
baltų koralų patale.

Nuėjo visos audros
jam per galvą,
jokia banga nebeišjudino iš ten,
kur vieną dieną
buvo paaukotas.

Paviršiuj plaukiojo
spalvoti skarmalai.

 

Mikuta, Algimantas. Juodasis pėstininkas: Eilėraščiai. – Kaunas: Nemunas, 1998.



 

Šermenų veršelis

Taip ir išėjo mamaitė,
veršeliu vedina į dausas,
kur, sako, pievos vešlesnės,
kur žydi dangaus dobilai.

Prieš mirtį vaikus susišaukus,
padalinusi mantą, kaip dera,
paprašė nuolankiai:
– Martelės,
nepjaukit kiaulaitės ir gaidžio,
tik dvyląjį mano veršelį,
vis viena jo niekas iš jūsų
kaip aš nemylės.

Taip jiedu kartu ir išėjo, –
pirma gyvulėlių augintoja,
pavymui romus gyvulėlis,
skabydamas motiejukus.

Giedoriai užgėrė veršelį
alum, kurį darė kaimynas,
jaunystėj mylėjęs mamaitę,
bet taip ir nepasisakęs
išeinančiai apie tai.

 

Mikuta, Algimantas. Juodasis pėstininkas: Eilėraščiai. – Kaunas: Nemunas, 1998.



 

Niekada nežinai

Nuo tabako ir verdamo muilo
nuvysta užgrūdintos rožės,
pagalvot nėr kada, reikia veikti ir veikti.
Išdidumui paminti
užtenka mažiausios neurozės,
neužtenka gyvenimo
nuo atlaidumo pasveikti.

Dėl kiekvieno pašvinkusio kaulo
varžytis ir rietis
gal ne taip ir sunku,
kaip nuo amžių baugina.
Savo svyrantį tvartą
paremtų kiekvienas valstietis,
bet paremk, jei gudrus,
užsimaniusį skrist ubagyną.

Ką gali sugraudint
apsišlapinęs ir apsiverkęs?
Kiek yra nepalaidotų
su cedeliukais ant kojų.
Nebevaldantys kūno
įkimba į dvasią kaip erkės
ir kažką,
apsimetę šventais balandėliais,
burkuoja.

Dar ne taip įsigudrina
minkyti tariamą darną.
Niekada nežinai,
koks roplys atsibus po minutės –
mastodontiški dantys
išlįs pro beprasmį moderną
ar sučirkš žadintuvo
seniai sugadintas skambutis.

Nežinai, kuo pagirdys,
pakvietę į trokštančių puotą,
koks svetys
bus liežuviais ir peiliais sumaltas.
Pasispalvinę plunksnas
užmiršta nuspalvinti protą,
aistros dega ir krykščia,
o mintys debiliškai baltos.

Vienas srautas pakyla,
o kitas grumėdamas krenta.
Niekada nežinai,
nors ir būtum didžiausias žiniuonis,
ar gali pasirinkt,
ar bespėsi pagauti nors lentą,
į kurią įsitvėręs
bandytum sulaukti malonės.

 

Mikuta, Algimantas. Juodasis pėstininkas: Eilėraščiai. – Kaunas: Nemunas, 1998.



 

Virš mėsinės

Dešimt metų pragyvenau virš mėsinės.
Kas, kad mėsinė pusrūsy,
o aš ketvirtajam aukšte,
virš mėsinės –
ne virš rožyno.

Ten, apačioj,
tiesiai po mano stalu,
apkrautu žodynais ir antologijom,
stovėjo taukuota trinka
vos ne metro skersmens –
ant jos pagyvenęs
ir kažkodėl visados apšepęs
ir visados svetimtautis
kirtėjas plaukuotomis rankomis
mesdavo rožinį puskiaulį
ir tiksliais smūgiais
dalydavo jį į gabalus.

Kad ir kaip to norėjau,
ketvirtajam aukšte
nei giedoti, nei čiulbauti
aš neįstengiau –
gal dangus per toli,
gal nustelbdavo kirvis –
čekšt čekšt kapodavo
kruviną mėsą...

Blaiviau pagalvojus – paikystė:
žmonės šauniai dainuoja ant kalno,
liuoksi per degantį laužą,
verčia į žolę mergas,
nors apačioj, po žolių šaknimis –
protėvių kaulai...

Kad šitiek metų žiopčiojau
tokioje nedainingoje vietoje,
supratau tik tada,
kai iš ten išsikrausčiau.
Pajutau, kad kažkas nebe taip –
sūdrumas ne tas
ir svečiai nebelanko kaip musės.

Bet prasiskverbė pusrūsio kvapas
ne vien tik į plaukus ir smegenis.
Su žviegiančių žiurkių,
kvatojančių vilkių vaizdais
jis sulindo į popierius,
kuriuos taip nervingai primargintus
kroviau tada į aukštas
po truputį gelstančias stirtas.

Ir guli tie puslapiai štai,
prisigėrę mėsinės kvapo, –
neįmanoma jų išvėdinti.

Anot grambuoliuko,
atzvimbusio kartą su musėm –
gražiausiai virš mėsinės gieda kranklys.

 

Mikuta, Algimantas. Juodasis pėstininkas: Eilėraščiai. – Kaunas: Nemunas, 1998.