***

Ketvirtą valandą nakties
pašoks iš miego labradoras,
ir driokstelės jo balsas storas,
nueis banga iki širdies.

O sėdintis iš dešinės,
į šalį kieliką pastūmęs
ir kažkodėl labai suglumęs,
šėtono vardą suniurnės.

 

Mikuta, Algimantas. Aštuoneiliai: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 2002.



 

***
Tušti kambariai kaip balionai,
juos pripūtė prieš kelionę.
Jie skamba, kai spraigo vaikai –
gerklingi buvo laikai.

Kur liko toksai kambarys,
ten kibiras liko ir samtis,
ir šaudo nuo sienos desantas
raudona spalva į duris.

 

Mikuta, Algimantas. Aštuoneiliai: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 2002.



 

***
Laimingas tu, godotinas dangau,
tavęs nė vienas spjūvis nepasiekia.
Tavęs sužeisti pasiųsta kulka,
nukritusi į skruzdėlyną, rėkia.

O akmenys metikams ant galvų
gerokai pasunkėję nusileidžia.
Net nežinai tu, nepasiekiamas dangau,
kaip mūsų įtūžis mus žeidžia.

 

Mikuta, Algimantas. Aštuoneiliai: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 2002.



 

***
Poetai suglemba prieš žiaurų buvimą,
prieš juodą karalių, auksiniais dantim
sukramčiusį rimą, išgėrusį vyną,
išvertusi jaukią pirtelę petim.

Kai šitoks žaidimas ir šitoks karalius,
poetams belieka žiūrėt į lubas
ir, užverstą žodį padėjus ant stalo,
ištarti bejėgiška skiemenį – pas...

 

Mikuta, Algimantas. Aštuoneiliai: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 2002.



 

***
Pradžia yra užklostoma klastingo rūko
tik iš pradžių, nes įkalne stačia
pasilypėjus ant aukštesnio kauburiuok
ji vėl atsiveria – pradingusi pradžia.

Ir kuo giliau brendi į šaltą žiema,
kažkam pusny pramindamas takus,
tuo vis ryškiau regi žolėtą savo kiemą
ir toj žolytėj raibus vištukus.

 

Mikuta, Algimantas. Aštuoneiliai: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 2002.



 

***
Išlindo kretantis ir senas
garbusis Kūnas iš savos olos
ir nepažino tos mielos
jį pasitinkančios panelės.

O ši lyg dūmas akyse
Išsklido, spėjus sulementi,
neva ji esanti Dvasia
ir norinti su juo gyventi.

 

Mikuta, Algimantas. Aštuoneiliai: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 2002.



 

***
Papūgžuvė, galandanti dantis į koralus,
yra plėšri kaip ir gražioji vilkė,
piratų kambuze galandanti peilius
ir jūrų vilką sudorojanti it silkę.

Gal tu ir apie Rozalindą nieko nežinai?
Ana tai lyg fejerija Marsely,
o kai myluoja, užmyluoja mirtinai.
Atsargiai su gražuolėm, karosėli.

 

Mikuta, Algimantas. Aštuoneiliai: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 2002.



 

***
Aš pavargau nuo juodo ritmo,
nuo smūgių, įsigaunančių vidun,
nuo amžino trankaus avangardizmo,
suplakusio šlapimą su medum.

Tai gal maldaut, kad stotų štilis
kaip kažkada – be garso, be bangų?
Rudens gatvelėj krenta rudos gilės,
barbena sau aritmiškai... Tegu.

 

Mikuta, Algimantas. Aštuoneiliai: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 2002.



 

***
Dar paskrendu. Lėtokai. Neaukštai.
Kairiu sparnu vis kliūdamas už medžių.
Dažniau sklandau. Plasnoju gan retai –
ir tai tiktai paragintas vienmečių.

Anoks čia polėkis – vieni vargai,
pasiutęs noras dangui įsiteikti.
Nors tiek gerai, kad krisiu neilgai
ir nesuspėsiu to dangaus prakeikti.

 

Mikuta, Algimantas. Aštuoneiliai: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 2002.



 

***
Šiurkštėja, pleišėja menai,
išsunkę tavo kraują,
ir net namai, kur gyvenai,
seniai tau netarnauja.

Apleisk namus, užmiršk menus,
į krosnį mesk teptuką,
suglausk sparnus, sapnuok sapnus
gyvenimą pro rūką.

 

Mikuta, Algimantas. Aštuoneiliai: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 2002.