tekstai.lt

Nijolė Miliauskaitė. Eilėraščiai iš rinkinio „Uždraustas įeiti kambarys“ (1995)

Miliauskaite_virselis
Miliauskaite_virselis
       Savitos poetės trečias lyrikos rinkinys. Eilėraščiuose skleidžiasi vaikystės, apskritai nueinančio laiko realijų ir potyrių grožis bei prasmė. Vaizdo ir taupaus žodžio tikslumas, atsparumas literatūrinėms apnašoms – pabrėžtinos šios knygos ypatybės.

 

 

 

 

 

 

 

       ***

 

       sėdėjo prie pat gatvės

       ant aplūžusio suolo apsilaupiusiais dažais

 

       pro šalį ėjo žmonės, zujo vaikai

       verkė kūdikis vežimėly prie krautuvės

 

       tokia nedidele mėlyna berete, kokias nešioja

       traktorininkai

       storu lietpalčiu dar nuo neatmenamų laikų, guminiais

       batais aukštais aulais

 

       sėdėjo ir valgė ledus su vafliais

       dar dvi porcijos pasidėtos šalia

 

       senas, apšepusiais skruostais

       vienas pats sau

       autobusams sustojant prie krautuvės

       sėdėjo ir valgė ramiai ledus

 

       buvo karšta gegužės pabaiga

 

       magiškas

       ratas aplink jį, besiplečiantis

       tylos ir vienatvės ratas

 

 

 

       ***

 

       atsargiai papučiu, ir dugnas

       susidrumsčia, ir aprasoja

       skaidrus paviršius, stebuklingas

       sielos veidrodi

 

       tamsiausiuos tavo užkaboriuos

       yra tas kambarys, jaučiu

       man uždraustas įeiti, beveik kad užmirštas

       ar užrakintas? turbūt kad ne

 

       ko aš taip ieškau, ko blaškausi

       tavo sapnų labirintuos

       tačiau niekaip neužeinu

       nei ramios slėptuvės, nei tikrų namų, nei uždrausto

       įeiti kambario

 

       delnai staiga sudrėksta, negi būtų čia?

       ko taip bijausi - peržengt slenkstį

 

       praskleisti

       užuolaidą, aksominę, auksiniais raštais

 

       išsiūtą, kur tebesikartoja

       ta pati scena, vis ta pati, vis ta pati

       baisiausia, nesuprantama, jau užmiršta, iš tolimos

       vaikystės, ne

 

       negaliu

 

       nenoriu

 

       kambarys, man uždraustas įeiti, iš rankų išplėšta

       skrynutė

       ar kada žinosiu

       kas ten slepiama, kokie lobiai, kokios paslaptys

       kokia bedugnė

 

       tamsusis mano sielos veidrodi

 

 

 

       ***

 

       maža mergytė

       apsigyvenus mano veidrody

 

       nežinau net

       kuo vardu

 

       pernelyg rimta, šiek tiek išbalus

       lyg po logos

 

       kaip vaikas, augęs tarp suaugusių

       nemokanti juoktis

 

       arba gal būtų verkus

       ilgai, kur užsislėpus

 

       tavo žvilgsnis

 

       negi mokėtum tik vieną tą žodį

       sudie

 

 

 

       * * *

 

       žiūriu į tave, kai miegi

       pintoj iš vytelių lovėlėj, kur tiek jau

       buvo vaikų išauginta

 

       tai mano geriausios draugės

       mažutė duktė

 

       tavo alsavimas, šiltos

       bangos, kvepiančios ramunėlėm ir pienu

       užlieja visus namus

 

       persiduoda

       man tavo sapnas

       toks ramus, toks tylus

 

       ar tik ne angelas

       palenkęs galvą

       prie tavęs - auksiniais perregimais

       sparnais, sakytum, laumžirgis

 

 

 

       ***

 

       berniukas valdiškuos namuos

       taip stengias

       deklamuodamas eilėraštuką

 

       net prakaitas lašeliais išpila jam kaktą

       raudonas kaip burokas

       sugniaužtais kumštukais

 

       tyliai

       pasakinėju jam

       kada jau užmirštais

       savo vaikystės žodžiais

 

 

 

       ***

 

       namų apyvokos daiktai, patvarūs

       nuzulinti daugybės rankų

       rakandai

       patikimi, tvirti

 

       kada jau virtę pelenais

 

       kasdieniai

       net nepastebimi darbai

 

       ir skudurinė lėlė, numylėta, nublukus

       užkimus nuo lojimo Bitė

       kaliausė, įkelta į vyšnią sodo

       pačiam gale, ir šaltas mutinys padėtas

       pavakariams ant stalo

 

       netyčia

       tarp durų suspaustas žąsiukas

       giedodami

       palaidot jį nešėm po gluosniu

       už tvartų, dar tavo proprosenelio, nudrėbtų iš molio

 

       viskas ten

       turėjo sielą

 

       kad nors gurkšnį

       tų laikų esencijos

       tokios stiprios, tokios saldžios

 

       to visaapimančio jausmo

 

       kad galva apsvaigtų

 

       kad nesibaigtų niekad

       vasaros diena

 

 

 

       ***

 

       atrodytų, kad nieko

       negirdi, taip esi įsitraukus

       į savo lėlių gyvenimą, į tikrą

       vaidinimą

 

       arba įsikniaubus į pasakų knygą

 

       ir iš tikrųjų

       nieko negirdi

 

       bet žodžiai, atskiri žodžiai

       gal net beprasmiai ar tau nežinomi

 

       žodžiai kaip botago kirčiai

 

       pokalbių nuotrupos, neįprasta

       intonacija, šiek tiek pakeltas tonas

       ar nusisukus delnu nubraukta

       ašara

       nusėda, sunkūs kaip švinas

       sielos dugne

 

       nesupranti, kas tai, negali pasiklausti

 

       tikriausiai tai nuodas

       tos drumzlės skaidriam vandeny

 

       atrodytų, kad viskas pamiršta

       bet ne! graužia

       kaip lėta

       nežinoma ir nepagydoma liga

 

 

 

       ***

 

       nesugrįžai

       su vėjo ir erdvių kvapais, su kelio

       staigiais ir netikėtais posūkiais, su greičio svaiguliu

 

       net per sapną

       neparėjai

 

       neįžengei į šiltą kasdienybės ratą

       po lempa, virš didžiulio tvirto stalo kabančia

       kur pilstomas garuoja tirštas viralas

       ir ima miegas

 

       jau niekas niekad nebebuvo taip, kaip kitados

 

       neištraukei iš kišenės saujos

       sulipusių saldainių, nepasupai ant kojos, nepaglostei

       jauniausio vaiko (nenorėjai

       net paklaust, kokį jam davė vardą), nepakėlei

       krykščiančio aukštyn, nepamatei

       kiek jau paaugęs, koks jau didelis

 

       sugriovei visą

       pasaulio tvarką

 

       tuščia ir šalta, bijausi tamsos

       kalenu dantimis, ant galvos užsitraukus antklodę

       prieglaudoj, tarp visai svetimų

 

       tavo veidas pasiliko jaunas

       visiems laikams

       tamsiom akim, jausmingom lūpom

       po devyniais užraktais slapstomas

       nepažįstamas

       blunkančiais bruožais

 

       buvai

       bet nebuvo tavęs

 

 

 

       ***

 

       prie lango apšarmojusio sėdėsi

       rūpestingai daigstydama nėrinius prie užvalkalų

       balto šilko gijom siuvinėdama

       fantastiškas gėles

 

       seniai seniai, jau spėjau ir pamiršt

       kada, žąsis girdėjau mus paliekant

 

       kaip tykiai sninga, vėl bus

       baltieji mėnesiai atėję

 

       tik adata, įdūrusi į pirštą

       staiga primins kažką: o pumpurai

       o besiskleidžiantys žiedai ant drobės

 

       ką susapnuosi, sunkią galvą

       padėjusi ant mano pagalvėlės

 

       laukus apklojo minkštos duknos

 

       kas miegos

       baltuos lengvučiuos pataluos

 

       kritęs kaip akmuo

 

 

 

       ***

 

       sušalę, suvargę, pasiklydę

       atskriskit čionai, atskriskit

       į žvakių šviesą tamsoj

       pasišildykit

 

       tikriausiai alkanos

       paragaukit

       raudonų erškėtuogių, pasistiprinkit

       uogų jau paskutinių

 

       pasidžiaukit

       kukliais žolynėliais

       žaliom rūtom ir mirtom

       šį vakarą, tokį žvarbų

 

       mielos dūšelės, užmirštos ir apleistos

 

       pasišildykit

       širdžių šilumoj, žmonių

       panašiai kaip ir jūs

       varganų, nelaimingų

 

 

 

       Mėnulio takas

       

       1

 

       auksinėm nubarstyta dulkėm, tamsi

       tam akimirkai sustingus pailsėt

 

       tu niekaip nerandi, pro kur išskrist

       galėtumei, aklinam siauram koridoriuj

 

       gal tai sugrįžus

       dūšelė, šita peteliškė?

 

       ant laiptų, smėlio apneštų, benamės

       beveik laukinės katės, virš galvos

       kar ir kar (tik nežinai, ar čia tos pačios

       būtų varnos, valgomos, kada jau

       aprašytos)

 

       šikšnosparnis

       tarp užuolaidos klosčių, kietai įmigęs

       galva žemyn

       jau kelinta diena, kai kabo nejudėdamas

 

       kokio pasaulio tu pasiuntinys?

 

       2

 

       buvai beužmieganti, tik jauti

       yra kažkas kambary

 

       taigi pelė

       po stalu, šmirinėja sau

 

       bet daugiau nesirodo

 

       kas žingsnis

       prisimeni juos: čia kalbėtasi

       apie tą ir tą, vaikščiota

       šitais takais, kai saujomis

       krisdavo žvaigždės

 

       šitiek kartų sakyta labanakt

 

       mirusiųjų šešėliai

       tebegyvena kartu su tavim

 

       štai

 

       švyti

       mėnulio takas per vandenį

 

 

 

       ***

 

       šukuojas prieš veidrodį plaukus

       ranka neryžtingai stabteli, šukos iškrinta

 

       prikiša veidą arčiau, įsižiūri, kiek atsitraukia

       vėl prisiartina

 

       taip, ir veidas ne tas jau

 

       ir kūnas ne tas

 

       o rankos - slapta kitados didžiavaisi –

       plonyčiai riešai, siauros poilgės plaštakos

       lankstūs pirštai - vis dar paklūsta tau

       nors neišvengiamą

       ligą jauti sąnariuos, paveldėtą

 

       vis keičiuos ir keičiuos

       nejusdama to

       kartu su metų laikų kaita

       kartu su kraštovaizdžiu veidrody man už pečių

 

       tačiau mano siela

       vis tokia pat

 

       Nijolė Miliauskaitė. Uždraustas įeiti kambarys: eilėraščiai. V: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 1995.

 

      

Miliauskaite_virselis
Miliauskaite_virselis