Keliaudamas dvidešimt metų, ne sykį mačiau seną žmogų, bet niekada negalvojau - ką regi jo akys, į ką tiesias jo rankos, kaip geria vandenį jo sudžiūvusios lūpos... Bet jeigu kas paklausdavo, į ką panašus senas žmogus, kažkodėl nedvejodamas atsakydavau – į didelę pamiškėj niūksinčią eglę, kurios šakos vakarais priglobia juodus paukščius... Tie juodi paukščiai dabar ir laksto virš temstančios kalvos, ežeriuko, besislepiančio už paraudusios beržo viršūnės, virš seno trobesio ir mano įkaitusių akių. Jos jau kelintą kartą apibėga pamiškę, nulydi žemai pakibusius debesis ir – sutinka senio akis. Baltas ir tiesus jis sėdi pintame krėsle trobesio viduj, žvilgsniu sekioja mano pirštus.
       – Tu norėtum dabar meškerioti, – sako jis.
       – Nebūtinai. Man visai nesvarbu, ką daryti.
       – Gerai, – taria senis.
       Jis nušliaužia su savo krėslu į kitą trobos galą, susiieško peilį, pjauna bryzą lašinių, susmulkina, atsilaužia duonos ir vėl atslenka prie lango.
       – Aš užkąsiu, – sako jis.
       – Užkąsk. Aš nenoriu.
       – Gerai,- taria senis.
       Ir kai atitraukiu akis nuo to senio, saulėlydis krenta ant mano veido. O apačioj, už beržo viršūnės, neramiai šiaušiasi ežeriukas, lyg kalbėtųsi su paslaptingai ošiančiom eglėm. Sunki ir nesuvokiama toji medžių ir vandens kalba. Net tyla atsitraukia prieš ją, ir burnoj pajunti sausą kartėlį.
       – Tu galvoji, kodėl čia dirbi, – išgirstu žodžius.
       – Hm. Galvoju.
       – Gerai, – taria senis. – Galvok.
       Ir iš tikrųjų, kodėl tiek bastęsis, nei iš šio, nei iš to papuoliau pas šitą senį, į jo ilgą, monotonišką ir skurdų buvimą. Net gyvenimu nepavadinsi visa tai, kuo jis trupina laiką. Ir joks gailestis, jokia malonė nepririš manęs prie to vienatvės būsto. Niekada iki šiol negyvenau su juodais paukščiais, tūpiančiais į pamiškės eglę.
       – Gražus jis, – taria senis, įtemptai žvelgdamas į virš tamsėjančio miško sklendžiantį vanagą.
       – Žiūriu.
       – Gerai, – sako jis, vėl kramtydamas lašinius. – Su šituo jau baigta, eik prie kito.
       – Kur skubi? – šypteliu.
       Senis sukruta savo krėsle, duoną ir lašinius pasideda ant kelių, rankom atsistumia nuo sienos ir rieda prie kito lango.
       – Dabar šitą, – sako jis, ir aš vėl kamšau pakulom išpuvusius rėmus ir sau kartoju – sutvarkysiu jo langus ir dingsiu. Išeisiu, nieko netaręs, kaip ir užėjau, – vandens atsigerti.
       Senio akys nuleistos, įsmeigtos kažkur į grindis ar į duoną ant kelių. Sėdi it viduramžių asketo skulptūra. Jis toks ir yra, jis skulptūra – kas teka jo marmurinėmis gyslomis? Ar jis turėjo kada nors moterį ir vaikų? Gal jie numirė. O gal jis nepanoro kraustytis į miestą, jam ramiau kaip laukiniam gyviui baigti dienas čia. Kas nors netyčia užklydęs padės jam numirti, užkas ir žemę sulygins. Vargu ar prašys jis kryžiaus, gal norės, kad jo lauką ir kapą apsėtų rugiais.
       – Galvoji apie mane, – išgirstu balsą.
       – Šiaip sau, o ką?
       – Nieko, – taria senis. – Galvok.
       Prieš sutemas dar sykį nušvinta saulė, raudonoj šviesoj aprimsta ežeras, prityla ir medžiai. Kamšau jau paskutinį langą, nebepūs šaltas vėjas, nebepūs. Įsižiebia trapi kibirkštis ir senio akyse – kuo jis dar tiki, kuo? Gal jis ieško žodžių, kuriais maldaus mane pasilikti kitai dienai. Kokia tai būtų beprasmybė – tapti šešėliu juodojo paukščio. Bet gal šitas žmogus laimingas, gal jis savo laimę semia iš savęs, iš to pačio giliausio šulinio, kurį mes kiekvienas turim. Gal tie juodi vakaro paukščiai, tūpiantys į temstančią eglę, atneš ne mažesnę viltį negu pavasariniai vieversiai. Kas žino, kas?
       – Tu manęs nepaliksi šį vakarą, – taria senis.
       – Kodėl?! – rikteliu.
       – Langų dažyti nereikia, bet stogą užlopysi. Lentų rasi pakištų po eglėmis.
       – Kaip išmaldą. Aš tai padarysiu kaip išmaldą, – atsisuku į jį, ir mūsų akys susitinka.
       – Ne, – taria lėtai senis, – ne. – Paskui nuleido galvą ir ilgai tylėjo. Ir vėl jis buvo kaip viduramžių asketo skulptūra.
       – Gerai, – pasakiau. – Bet poryt tave aš tikrai paliksiu.
       – Poryt, – teištarė senis.
       Tas vakaras juoda nykuma grimzdo į užgesusį ežerą, į miškų ir laukų gelmę, į seną trobesį ir jo puvėsių išėstą širdį. Senis, kuris sėdėjo krėsle ir abiem rankom laikė savo didelę, tarsi negrabiai iš medžio ištašytą galvą, tas senis buvo šio trobesio širdis, ir aš girdėjau jos nerimastingą plakimą.
       – Aš tave įžeidžiau, – pasakiau tyliai. – Atleisk.
       Nežinojau, ką daugiau pasakyti. Nebuvo žodžių. Tik trumpa mintis, kad tas žmogus gyvena savo gyvenimą kaip medis. Šaknys jį iškėlė iš žemės, šaknimis jis kvėpuoja, šaknyse auga ir jo mirtis. Bet kol ji užaugs, kol ji subręs ir ateis, tas senis privalo gyventi... Papurčiau galvą – tai ne mano mintys, gal to seno žmogaus, gal tos trobos arba to juodo miško. Čia viskas persismelkę vienu buvimu – ir trobesys, ir gamta, ir tas žmogus. Netgi tyla čia turi kažkokią savo spalvą, ir nors netiksi laikrodis, jauti, kaip trupa žemės, oro ir laiko luitas. Pirštais tai jauti, kurie stipriai įsikibo į stalą.
       Aš vėl nudūriau akis pro langą.
       – Gerai, – ištarė senis. – Tu pas mane atėjai, ir aš tau viską atleidžiu.
       – Nes tu esi mano sūnus, – staiga vėl tarė senis. – Mano sūnus, aš gerai žinau.
       Jis ryte rijo mane akimis. Ir aš nesipriešinau – taip, aš esu tavo sūnus, nes kiekvienas vyras turi turėti sūnų; taip, aš esu tavo sūnus, nes mus sujungia žemė ir virš jos plaukiantys debesynai, nes vidurnaktį mes žiūrim į tamsą ir girdim jos balsą, kuris dieną ištirpsta besotėj gyvenimo ertmėj; taip, aš esu tavo sūnus.
       – Mano pasaulis yra didelis, – kalbėjo senis. – Ir ežeras, ir miškas, ir žemė. Ir aš dar nepavargau, aš niekada nepavargsiu. Aš turiu sūnų, kuris gyvena su manim, mes kasdien apeinam mišką, mes sėjam rugius, mes išplaukiame valtimi į ežerą, mes žiūrim, užvertę galvas, į dangų, ant mūsų krenta lietus ir didelis baltas sniegas...
       Jis pritilo, užsimerkė ir vėl kartojo – ir didelis baltas sniegas, jis krenta, o štai mano ežeras, mano miškas, mano gyvenimas ir mano sūnus, mes kartu sėjam rugius, išbraidom žemę ir dangų, štai mano ošiantis pasaulis, aš jį turiu...

       Mušinskas, Danielius. Kol išaušta rytas: Novelės. – Vilnius: Vaga, 1979.