tekstai.lt

Danielius Mušinskas. ŽEMĖ, KURION NEGRĮŽTAMA (1982)


musinskas%20danielius.jpg



       Laimingas tas, kuris rytą sudegina savo pernakt rašytus laiškus.
       Aivaras rašydavo naktimis ir nieko nepajėgdavo sudeginti. Galbūt ir sunkiausia sudeginti laiškus, rašytus sau. Vieną tokių laiškų jis įteikė ir man, savo bendramoksliui.
       Aš jį paklausiau, ar galima perskaityti laišką, praslinkus dešimčiai metų. Po tiek žiemų ir vasarų mes susitikom autobusų stoty ir kiek pastypčioję riedėjom banguotu Žemaitijos plentu. Aivaras šyptelėjo, kaip šypteli savo silpnybes įveikę ir jas pamiršę žmonės. Tačiau ne, jis atsigręžė ir šypsodamasis pasakė: „Kaip dažnai žmonės nori baigti gyvenimą savižudybe, o baigia tuo, kad plėšo savo fotografijas...“ Aš žinojau tą jo mėgstamą posakį, tas eilutes iš prancūzo Žiulio Renaro dienoraščio jis ne sykį kartojo ir prieš dešimtį metų.
       Aivaras suprato, jog tą laišką aš noriu perskaityti viešai. Apie ką tas laiškas? – vis dėlto paklausė jis. Apie jauno žmogaus jaudulį, – atsakiau, ir mūsų žvilgsniai nuniro į autobusiuko priekį, ten pusbalsiu šnarėjo pagyvenusios moteriškės. Jis praeina, tas jaudulys, ir gerai, kad praeina, ramiau gyventi, – vėl pasakė Aivaras.
       Galbūt jis buvo teisus. Tačiau žemė, iš kurios išeiname, nelieka tuščia, joje gyvena žmonės, ir anksčiau ar vėliau, trumpam ar ilgam mes vėl sugrįžtam pas juos. Sugrįžo ir Aivaras, baigęs studijas, tapęs mokytoju. Matyt, negalėjo negrįžti, nors tą laišką jis pavadino: „Žemė, kurion negrįžtama“.
       Laiškas apie jį ir mus, jo klasės draugus. Su kai kuriais iš jų nesimatėm jau daugiau kaip dešimtį metų. Galbūt ir jie užmiršo savo anų dienų jaudulį,– bet tas jaudulys buvo ir, nors užmirštas, niekur nedingo. Ir kurgi jis dings, juk nėra tokio laiko, tokios dienos, kad savęs netikrintum: ar teisingai gyveni, ar laimingas esi, ar laimingas artimas tavo. Tikrinti save, kad galėtum pakėlęs galvą gyventi, pakėlęs galvą – kaip ir dera žmogui.
       Išlipdamas iš autobuso, jis dar sykį nusišypsojo.
       – O laišką perskaityk, – atsisveikindamas pasakė, – jeigu pajėgsi, žinoma.
       „Ta žemė dingo iš po kojų netikėtai, sukrėsdama mus, tarsi šokant nutrūkęs džiazo įrašas, mūsų žingsniai ir žvilgsniai liko toj skambančioj, apnuogintoj tyloj, tame praėjusiame, bet niekur nedingusiame laike, į kurį reikia grįžti ir grįžti, kad neliktum visiškai tuščias ir svetimas sau. Tas jausmas kankina, žinoma, ne visus, bet aš rašau apie tuos, kurie nešiojasi jį savyje, kurių akys ima tirpti, kai juos apiberia šaltais žodžiais. Ir aš tikiu mūsų tiesa, nes manyje dabar gaudžia toji nutrūkusi muzika, tie mūsų iškrikę balsai, kurie ne visiems iškalbingi ir kuriais ne visi tiki.
       Ne visi rašo eilėraščius, ne visi groja elektrinėm gitarom; yra tokių, kurie gyvena savimi ir juos supančia tyla. Tada dienos slenka tykiai, tarsi lėtos upės srovė, ir nors ji neša nenumaldomai, bet nepastebimai. Atėję šeštadieniai skaudžiai sudaužo supančią tylą, suplėšo iliuzorinę ramybę, ir jie išeina į gatves ieškoti savo antrojo „aš“, kuris mažiau jaučia, bet daugiau išdrįsta.
       Yra ir tokių, kurie ištroškę triukšmo ir siautulio kiekvieną akimirką, jie pasiryžę nukentėti už savo susikurtąją laisvę, – juk paprastą vakarą galima paversti šeštadieniu ir užmiršti viską, tai jiems vienintelė kol kas palaima, bet ateitis žada daugiau, ir ji galbūt nieko neapgaus...
       Tik privers vienus atsigręžti atgal, o kitus tylėti ir ryti karčias maudulio ašaras.
       Čia ir slypi visa esmė, dėl kurios rašau apie mus – garsiai besijuokiančius arba skaudžiai pritilusius.
       Traukinys lekia nervingai trūkčiodamas, neria vis gilyn į naktį, už lango, ir aš išvystu Arūno akis. Jos tokios pat, kokios buvo bežvilgsnės, kai išvažiavau, kai jos liko vienos, nieko dėl to negalėdamos apkaltinti. Nežinau, kaip sunku dabar Arūnui nugalėti save. Ištuštėjusią miesteliūkščio gatve jis slankioja vakarais, grįžęs iš darbo, – tampyti maišus geležinkelio stoty pradėjo tą pačią savaitę, kai neišlaikė stojamųjų egzaminų, – slankioja ir nieko nesusitinka: nes šitaip ramiau. Motinos žvilgsnis sustingo tada, kai jis su baime, tarsi svetimas pravėrė kambario duris, tas žvilgsnis prilipo prie jo veido lyg kaltės žymė. Atsakyti nebuvo ko. Arūną tada radau betysantį ant sofos. Dar taip neseniai, grįžę iš pamokų, tame kambary mes ištirpdavome hipnotizuojančioje plokštelės raudoje, užmiršdavome, kas esame ir kas laukia ateity, kurios dabar štai jau nėra. Tas kambarys dabar spengė nuo tylos, ir aš Arūnui paguosti neradau nė žodžio. Tik mintyse kartojau: gal tai atpildas už tuščią juoką ir tuščias dienas, valandas ir sekundes, tai ta žemė skaudžiai mus moko, žemė, kurion negrįžtama.
       Traukinys vis neria ir neria gilyn į naktį, taip aš tolstu negrįžtamai nuo vieno kranto, o kitas? Jau regiu ne tik Arūną, bet ir Justą, ir Vincą – visus, taip staiga išklydusius plačiame ir sudėtingame pasaulyje. Ir jaučiu, kaip jie blaškosi, kaip nepasitikėdami savimi ridena dieną po dienos, Ir klausiu – kodėl taip, kodėl aplinkui žmonių veidai tylūs ir ramūs, kodėl jie susirūpinę tik savimi? Gal aš beprasmiškai ir begėdiškai ieškau pagalbos sau ir savo draugams, gal noriu pasiteisinti dėl tuščiai praleistų valandų, kurių kiekviena dabar atsiima savo su kaupu?
       Ne! Tai juk netiesa. Niekas negali atimti iš mūsų tų valandų, kurios alsuoja mūsų amžiumi, kuriomis alsuojame mes. Jos nubaudžia mus, bet juk mūsų aistra – troškulys paimti viską, pažinti viską ir visiems mokėti tik grynais. Ar tai gali būti pražūtingas gyvenimas, juk tai jėga, kurį ir yra mūsų ateitis, mūsų širdžių variklis. Tačiau Arūnas? Tačiau Justas, kuris, gavęs brandos atestatą, pasislėpė nuo visų, nes neišdrįso važiuoti toliau mokytis? Tačiau Vincas, kuris nenori ir nesugeba būti toks kaip visi – „be mažiausios kaltės“? Kas turi kalbėti už juos, jeigu dabar jie tyli?
       Mano traukinys tuoj sustos, išlipsiu iš vagono, apsidairysiu nakties nutildytame perone ir žingsnis po žingsnio tolsiu nuo mūsų paauglystės žemės, kurion negrįžtama. Širdis daužysis, ir aš vėl išvysiu šviesą tolimame Arūno lange ir mintyse kartosiu, jog viskas gerai, viskas taip ir turi būti, tik visada privalom tikėti savimi. Ta mūsų žeme, kurioje jau visi mūsų prisiminimai ir draugų veidai, lėtai lėtai blėstantys kito, didesnio gyvenimo saulėteky.“
       Kas yra tas laiškas Aivarui ir mums, jo bendramoksliams, dabar? Tik menkas popierėlis, gulintis giliai stalčiuje? Tik bereikšmis jausmų išsakymas, jų priminimas?
       Ir argi visiškai tiesa, kad laimingas tas, kuris sudegina savo pernakt rašytus laiškus?
       Jausmų atmintis gili, ji budi ilgai, – tai mes supratome dar neįlipę į tą autobusiuką. Seniai prieš tą susitikimą supratome ir kitą tiesą: sunku, o gal ir neįmanoma nukalti savo ateitį, jeigu nesuvoki prabėgusių dienų ir metų pamokų, jeigu į jas neįsiklausai.
       Aivaras pasipriešino beveidei srovei. Vienas tvirtas rankos paspaudimas tai labiau pasakė negu daug gražių žodžių. Aš jį įsivaizduoju klasėje už mokytojo staliuko – ramios akys, ramus balsas. Jis kalba apie gimtąją literatūrą, jo žodžiuose privalo gyventi Donelaitis ir Baranauskas, Žemaitė ir Vienuolis... Ir jie gyvena. Kitaip argi jis stovėtų už to staliuko?
       Tas laiškas mums, jo bendramoksliams, jau praūžusių dienų jaudulys. Gyvenime nėra tokios žemės, į kurią nebūtų galima sugrįžti, jeigu ji to verta. Sugrįžome ir mes. Bet tegu lieka šis laiško pavadinimas, jis mums sako kitką – jau negrįšime į tų dienų jaudulį, išėjome iš jo rytui prašvitus ir visam gyvenimui jis tapo mūsų turtu.

       1969–1980

 

       Mušinskas, Danielius. Mėlynų dilgėlynų naktis: Novelės. – Vilnius: Vaga, 1982.