tekstai.lt

Danielius Mušinskas. UPE PIRMYN, UPE ATGAL (1982)


musinskas%20danielius.jpg



       Užsimerki ir vis vien regi nugeltonijusius klevus, ir girdi keistą šneką, lyg kalbėtų kažkur toli, anapus upės, o tavo ausis pasiektų tik aidas. Man į viską yra nusispjauti, – šlama vienas balsas, – ir į tave, Antanai, nusispjauti, ir į tą tavo butelį. Aš vakar buvau šokiuos, – šlama kitas balsas, – tai va, tą juodąją Reginą ir sutvarkiau. Tada atsimerki, akys įstringa geltonam kleve, ir garsiai sakai: netikiu! Tu netiki, – ne visai tikras Juozo juokas. – Antanai, girdi, jis netiki? Aš tikiu, – sako Antanas, – ne tu pirmas ir ne tu paskutinis. O kodėl tu netiki, Vincai, manai, kad tu ją įsimylėjai, tai ji nebepaliečiama? Netikiu todėl, kad matau tave kiaurai – butelį sutvarkei, o ne ją. Aš ir tave sutvarkyčiau, tik ačiū dievui tu ne juodaplaukė. Tai kur eisim, gal prie upės? – vėl šlama Antano balsas. Galim eiti, bet aš negersiu, aš geriau skaitysiu knygą. Ką? – suklūsta du balsai ir tau pasivaidena, jog kranktelėjo eglių viršūnėse dideli juodi paukščiai. Pasisuki į tą pusę – medžiai tušti, pilkšvas dangus pasirėmęs ant plačių šakų, ir purtai galvą, kad daugiau nesivaidentų. Knygą, – sakai ir pats išgirsti, jog balsas dirbtinai tvirtas.– Tavo reikalas, daugiau skaityk ir prasimuši į profesorius,– girdi juoką ir net pats juokies. Gerai, eime, – o kai žengi žingsnį, akyse vėl tos eglių viršūnės, jose dabar tikrai tupi dideli juodi paukščiai, su kuriais tyliai šnekiesi: gražiosios varnos, kaip jums viskas atrodo, turbūt nuostabu ir žavinga, gal jūs laukiat, kad pakviestumėm į kuklų baliuką ant upės kranto, jeigu laukiat, tai prašom, nepasididžiuokit į mūsų kompaniją... Tos varnos mane išves iš proto, – sako Antanas ir, pagriebęs akmenį, sviedžia eglių link. Ko tu ant jų rėki? – įsikiša Juozas. – Kai aš tarnavau armijoj, su jomis tik kaip žmogus pasišnekėdavau. Sykį vieną varną pusdienį lesinau iš rankos; ji man taip švelniai kranksėjo, nors mirk iš juoko. Kai tave lesina, tu irgi gražiai kranksi, – pasakė Antanas, ištraukė butelį iš švarko kišenės ir numetė ant žolės. – Išgerkim, broliai, už Šekspyrą, cha cha cha, į tavo sveikatą, Vincai.
       Jų yra tiesa, – staiga pasakei sau, – tiesa, jog galima lesinti varnas iš rankos, jog galima nusispjauti į viską ir spoksoti, kaip pilkšvas dangus įplaukia į eglių šakas, galima manyti, jog tas pilkšvas dangus yra visas gyvenimas, ir taip būti ir būti, slinkti į šokius, gerti ant upės kranto, o paskui vieną rytą ar pavakarę atsibusti, pasižiūrėti į pasą ir pamatyti, jog tau jau šešiasdešimt metų, arba septyniasdešimt, arba šimtas, ir tada ištiesi dvi tuščias rankas į tą patį dangų, bet tai jau nieko nepakeis, tose rankose nieko nebuvo ir nebus. Į tavo sveikatą, Antanai, – ištarei pusbalsiu ir vėl sau pasakei,– jų yra tiesa, kažkur toli nuo čia dabar profesorius atsivertė knygą, pasivalė akinius ir įniko skaityti, ir taip mes prasilenkėm amžiams, tas profesorius niekada nesėdės čia ant upės kranto ir niekada neatsakys į vieną klausimą – kuriame kilometre mes prasilenkėme, kuriame kelyje ir kokią dieną, pagaliau tai visiškai ir nesvarbu, nes jų yra tiesa. Ir jeigu aš pakilčiau ir neatsisveikinęs nueičiau, vis vien jų yra tiesa, nes jie čia sėdėtų dviese, ir upė plauktų lygiai taip pat, taip pat kranksėtų tos varnos, taip pat žemai pakibęs būtų tas pilkšvas dangus.
       – Juozai, tu tikrai sutvarkei Reginą? – Įsiskverbdamas į jo akis garsiai paklausei.
       – Nusiramink, – ant tavo peties nutūpė kietas delnas. – Aš jos net sutikęs nebuvau, nusiramink.
       – Bet tai nieko nekeičia, – ištarė Antanas.
       – Tačiau tiesa jau nebėra jūsų.
       – Kokia tiesa? Apie ką tu čia nusišneki?
       – Tiesa tokia, kad mes galim čia viską palikti ir eiti. Mes galim atsisėsti už vieno stalo su profesorium ir jam kai ką pasakyti.
       – Tu šaunuolis, – šūktelėjo Antanas. – Aš taip ir maniau, kad tu esi šaunuolis.
       – Paklausykit. Nueisim ir išklosim viską apie varnas eglių šakose, apie žemai pakibusį dangų, jis kai ką supras.
       – Eime. Aš sutinku. Vincas sako teisybę, pas profesorių nueiti reikia. Tik iš kur jį paimti? – skėstelėjo ranka Juozas.
       – Gerai. Ir aš prisidedu, – dudeno Antanas. – Profesorių reikia sugalvoti.
       Butelį Juozas įmetė į upę, ir tas pasilinguodamas nuplaukė pasroviui. Miestelio aikštę jau liūliavo rudens vakaro sutemos. Klevų lapai žibintų šviesoj atrodė it variniai.
       – Atsiprašau, – sustabdei pagyvenusį vyriškį, – ar kartais jūs nesate profesorius?
       – Tai paštininkas, argi nebepažįsti, – tyliai juokdamasis kumštelėjo Juozas.
       Po valandžiukės jie sustabdė kitą. Aš mėsininkas, – atsakė šis. Aš pardavėjas, aš mokytojas, – atsakė trečias ir ketvirtas. Aš jūsų negaliu pakęsti, – atšovė penktas. Aš jus myliu, – pasakė šeštas, gerokai linksmas. Septintas išsamiai paaiškino, jog miestely profesoriaus nėra, argi jie to nežiną.
       – Buvom pamiršę, – šyptelėjo Antanas, ir jie su Juozu pasileido garsiai kvatotis.
       – Na kaip? – paskui abu įbedę į tave akis paklausė. – Gal tave nuvežti į ligoninę, o gal dar nori išgerti, a?
       – Sakyk, ar keičia tai ką nors, ar ne? – dar pridėjo Antanas.
       Jų yra tiesa,– staiga vėl pasakei sau.– Butelis plaukia pasroviui, ir jų yra tiesa, tuščias rankas įremi į nusileidusį žemėn dangų, ir jų yra tiesa, ir kai vieną rytą ar vakarą atsibusi šešiasdešimties metų, jų bus tiesa.
       – Eime dar išgerti, – ištarei juokdamasis.
       – Neblogai tu buvai sugalvojęs, į tavo sveikatą, – užeigoj pasakė Antanas. – Gerai norėjai apmauti save ir mus.
       – Gal manei morališkai sutriuškinti mus? – kreivai paklausė Juozas.
       – Antai įėjo dar vienas žmogėnas, paklausk, gal jis profesorius, – garsiai nusijuokė Antanas.
       – Aš esu profesorius, kas atsitiko? – atsiliepė žmogus ir priėjo prie jų staliuko.
       – Jūs iš tiesų profesorius? – paklausei apstulbęs. – Pasakykit, kur mes prasilenkėm, kokiame kilometre, kokią dieną?
       – Gal man įpilsite? – prisėdo žmogus. – Mes prasilenkėm... nežinau, bet susitikom štai dabar...
       – Mes dar nesusitikom, – atšovė Juozas.
       – Galbūt, bet man pasirodė, jog mes susitikom, – šypsojosi žmogus.
       Jis skaniai nurijo, spėjai pamatyti, taip skaniai nuryja tik ištroškęs žmogus. Ir tada per vieną sekundę tarsi netekai savo atminties, viso savęs ir tolimu balsu šnabždėjai: kodėl aš spoksau tam nepažįstamam žmogui į akis ir ieškau jose savęs, kodėl kiekvieną rytą veidrodyje matau savo veidą ir nepažįstu jo, kodėl mano veidas tik kaukė, kad ir kiti nepažintų manęs. Ne, aš netrokštu būti profesorius, bet kodėl upėn įmestas butelis taip skaudžiai skrodžia vandenį tarsi jis skrostų mane...
       – Profesoriau, ar jūs ryte eidamas į darbą matot, koks būna dangus? – garsiai paklausei.
       – Matau, – atsakė profesorius, – kiekvieną rytą jis būna kitoks.
       – Ne, – ištarei, – kasdien jis yra pilkas ir taip žemai pakibęs, kad gali ranka pasiekti.
       – Apie ką jūs čia nusišnekat, – linksėjo šypsodamasis Juozas.
       – Vakar mes iškasėm duobę, – pasakei, – bet dangus joje buvo toks pat kaip ir čia, ant žemės...
       Profesorius tylėjo, ir staiga jo akyse išvydai save: ant peties užsimetęs švarką eini prie ką tik pastatyto balto trobesio, Antanas ir Juozas jau stoviniuoja su kastuvais, stveri kastuvą ir tu, kabini į dėžę žvyrą ir cementą, pili vandenį ir maišai, maišai, kol akyse sublyksi nusileidžianti saulė, ir junti – rankos sunkios ir pilnos. Jose visas tavo gyvenimas, visi aštuoniolika metų, o tu apkvaitęs negali žengti nė žingsnio...
       – Profesoriau, kai tau aštuoniolika metų, tu dažniausiai nežinai kaip gyventi,– vėl pasakei ir vikriai atsistojęs išėjai į miestelio aikštę. Tamsa plūdo į akis, tiršta, vėjuota tamsa, bet greitu žingsniu skubinai prie to balto trobesio, kad ten, atsirėmęs į sieną, pažvelgtum į savo delnus; jie netušti, netušti, – aštriai spengė smilkiniuos.

       Mušinskas, Danielius. Mėlynų dilgėlynų naktis: Novelės. – Vilnius: Vaga, 1982.