Balsams, kuriuos girdėjau aštuoniolikmetis

 
       AŠ – JAUNAS, AŠ – ŽILAS

       Atėjo štai laikas, ir tiesiu ranką laukams, gėlėms, tarp kurių užaugau, kur savo širdį radau ir ryžtą. Braukiu ranka per veidą, jis karštas ir prakaituotas, gal net apsiverkęs. Šalia auga medis, tvirtom šaknim apkabinęs gelmę. Ten kadaise buvau kaip sėkla, kol išdygau, dabar aš čia, bet vėl mano akys neria tenai. Šimtą metų turėsiu, žilas būsiu kaip akmuo prie kelio, tik ta daina – giesmė liaunom viršūnėm, kamienais medžių... Negalėsiu pravirkti, delnu išlygint raukšlių. Ir atrodys – jau viskas, jau temsta, užsiveria miškai, mano pievos, kur ką tik nukirpti ėriukai. Bet tada atbėgsi tu, mažas vaikelis, basas, su vytele rankoj. Tai aš atbėgsiu pats pamatyti savęs šokinėjančio, zyliojančio palei tvorą, viską žinančio ir tokio gero, nepikto. Abu gersim pieną, – aš – žilas, aš – striukas vaikigalis, abu tokie nieko nežinantys, niekuo nesirūpinantys. Neateis kitoks jau laikas: stovės, žaliuos medis, – jis jaunas, gruoblėtas jis. Ir, žinau, pareis tada mūsų senoliai tuo pačiu keliu, tais pačiais gyvulėliais vedini, prie to paties medžio – jauno, žilo. Visi taip susirinks, visi gyvi, žiūrintys amžinai, kaip tie medžiai, kaip gyvulėliai. Nuaidės tada griausmas debesim, miškais ir skverbsis į gelmę, sušildys rankas, kieno šaltos, pabudins akis, kieno liūdnos. Išbėgs iš nakties apakę žvėrys, laižys pėdas, šauks; tada reikės eiti, palikti visus čia, prie šilto pieno, prie medžio šaknų. Tai ilgas kelias, regiu, ir vienintelis: į kalną – nuo kalno, į kalną – nuo kalno. Kaip dabar, ranka už rankos, šiū – čia, šiū – ten. Palydi motinos akys, žvaigždės ir ežerai. Išplauna lietus akis, galvą, kojas numazgoja; visada kelias lengvas. Karo, sako, niekada nebebus, visada taip tylu, bėga vanduo, smėlis tarp kojų, tarp pirštų. O laikas irgi vanduo, ir smėlis. Ir tada, kai žydėjom gėlėm pievose, ir dabar, kai bėgam vilkais, ieškom, kaukiam ilgom naktim. Tai tas pats vienintelis kelias, tas pats ošimas, o ateis diena – vėl medžiais svyruosim prie kelio, žemės gelmėj upeliais srovensim. Bet dabar svyra ranka, vėl ją keliu aukštyn, tiesiu laukams, gėlėms, tarp kurių mano tvirtas ryžtas, mano balsas – kalbėti žodžius, mano žingsnis – skubėti tolyn ir jausti trupantį grumstą, kylančią žolę. Mano žingsnis, jį lydi (kas to negirdi!) jautrių stygų šauksmas, balsai, kad nebebūtų aplink gąsdinančios tylos, žingsnių atgal, kad nebebūtų. Vardų gal nereikia; tai aš – jaunas, žilas, tai ji,– jos ranka – mano rankoj; taip vienas švelnus žodis, vienas nerimas. Aukštoj žolėj nurimsta krūtinė, varva beržų sula tavo lūpom, sidabrinė spalva žydi akyse, mes paliekam pėdas giliai, o aidas virpa, atsišaukia tarp miestų, tarp kelių, kur darda senas vežimas. Šienas kvepia žemuogėm, tyliai skamba jame žiogų pavakarės. Rankose kirvis medžiui nukirsti, druskai sudaužyti. Seniai jis pirktas, auksarankio nebylio dirbtas. Palengva traukia sartis, trumpas jo žingsnis, rytoj dar trumpesnis. Julija, padėjus galvą ant kelių man, ilsisi, ieško danguj keistų ženklų, kurie pasakytų, ką galvoja Marius ir ką veikia dabar dideliam mieste. „Išeis mokslą ir sugrįš.“ Tvirtai Marius laikydavo rankoj kirvį, akmens, jo ranka leisto, niekas negalėdavo įžiūrėti. Bet jis niekur nedings, dar metai – ir grįš. Julija, žinau, dabar galvoja apie jį, ir jai aplinkui nėra nieko, nei žydro dangaus, nei manęs. Aš paleidžiu vadžias iš rankų, sartis senas, jis žino kelią namo, visą amžių tas pats kelias, tie patys medžiai. Vėl vartau rankose kirvį: jis medžiui kirsti, druskai susmulkinti. Tėvas juo daug nukirto tvirtų eglių, pušų, bet jo širdis, kaip ir mūsų, dažnai verkė, ir jis troško apkabinti visus kamienus, išgirsti jų balsus, išgauti jų paslaptis. Tėvas niekada nesakė, kad pasauly tylu, kad upės teka tik šiaip sau ir kad tyli nukirstų medžių rievės. Jis niekada savo širdim to nesakė. Aš žvelgiu į tarp ratų negreit bėgantį kelią, o kažkur ten kyla didžiulis gausmas, vis artėja, skverbiasi į krūtinę, į širdį. Aš iššoku iš vežimo, pamiršęs Juliją ir viską, kas man iki šiol rūpėjo, ir pasileidžiu bėgti. Mane pasitinka Mariaus balsas, jis stiprus, bet dabar kažkodėl dreba ir kartoja:
       – Eikim tenai. Eikim tenai.
       – Kur tenai? – klausiu Mariaus.
       Jis ima už rankų, nieko nesako ir veda tarp namų, kurių viršūnės kažkur aukštai susilieja. Mes lipame laiptais ilgai, visą laiką, o balsai tilsta, tilsta gausmas. Marius suklumpa, iš jo rankų iškrinta dvi lazdelės, kuriomis jis be gailesčio mušdavo būgną. Dabar jis sėdi ant laiptų taip keistai, lyg miręs, o aplinkui nė gyvos dvasios, jokio žmogaus.
       – Mariau, kas tau? – klausiu.
       – Nieko. Aš pavargau, aš – jaunas, aš – žilas; girdi, kaip dūžta būgno lėkštės? Jos dega, jos mano krūtinėj, užgesink jas. Užgesink!
       – Mariau, čia ne tu?! Aš paliksiu tave tuoj; ten namuose laukia Julija, rašo laiškus tau, ji verkia dabar, supratus viską. Tu jau nebegyvas, Mariau. Aš paliksiu tave vieną, tu užmiršai, kaip šlama pakelėse beržai, kaip tyli apsamanoję akmenys.
       – Tu išdavei mus, Mariau. Išdavei tylą, šiltą pieną, tekantį lūpom. Daugiau tu nieko negalėjai netekti.
       Aš suspaudžiau kumštį ir keliu jį virš Mariaus galvos, bet jis žiūri gailiai į mane ir, nors jo veidu rieda ašaros, jis tyli.
       Lėtai grįžtu prie seno vežimo, kur verkia Julija, kur kirvis medžiui nukirsti, druskai susmulkinti. Į rankas imu vadžias ir matau, kaip tarp sunkiai besisukančių ratų slenka kelias. Šienas čia kvepia gėlėm ir žemuogėm, kaip ta pieva, kur sutinku save basą, šokinėjantį, pamiršusi, jog esu žilas, jog seniai man rankos grubios, kaip to medžio žievė. Subėga pas mane ėriukai, ką tik nukirpti, remia kaktas į delną... O iš gelmės ateina giesmė, daina visų mūsų, rieda liaunom medžių viršūnėm ir primena: aš – žilas, aš – striukas vaikigalis. Lūpų kampučiais varva šiltas pienas, krinta dideliais lašais ant žemės ir susigeria tenai į gelmę. Taip grįžta atgal mano senukas, mano tėvas, aš – mažas vaikigalis taip šokinėju apie gruoblėtą nenukirstą medį.

       Mušinskas, Danielius. Mėlynų dilgėlynų naktis: Novelės. – Vilnius: Vaga, 1982.