Kieno šitie balsai? Tokie tykūs ir varą iš proto, nors dabar mano vienišoji naktis.
       Aš einu šalia jo, šalia to, kuris kažką kalba tarsi prarastu, tarsi paskendusiu balsu. Aš nieko nesakau ir tyliu. Kam kalbėti, jeigu tai vis tiek nesuartina mūsų?
       Naktis siūbuoja virš galvų, kur vien žvaigždės, nors, tiesa, dabar jų nematyti.
       Jis tikriausiai kankinasi, kad turi eiti vienas šalia manęs, šalia nebylio.
       Gatvė, o už jos dar gatvė, ir tenai dar daug susivėlusių gatviūkščių, kur pagaliau Jos namų slenkstis. Peržengti jį ir užmiršti, kad pasaulis trokšta harmonijos ir erdvės.
       Mes einame, ir su manim eina tos būsimosios akimirkos baimė. Žingsnis ten pakibs beorėj erdvėj kaip ilgesys ir nors verk, nors imk kartoti motinos vardą. Neperžengęs to slenksčio, visada degsi savy be liepsnos.
       O tu dar nežinai tos istorijos su girios paukščiu: mintyse kaip ekrane vartosi medžių paunksmė, kur vos prasimuša saulės spindulys ir jokio kito garso, išskyrus šito balzgano paukščio giesmę.
       Nežinau tos istorijos ir vargu jau kada besužinosiu.
       O, tai buvo svajonių gaisras, ir atmintis bejėgė sugrąžinti tą ugnį: mano ranka buvo ant Jos rankos ir Jos plaukai nešė mėlyną dangaus gelmės laisvę. Ten priglaudė mano galvą Jos krūtinė ir nebuvo vietos nukristi ašarai. O tyla nusinešė lapijon Jos veidą ir akis, ir ugnį... Tik kasdien tenai skraido miško paukštis ir, pakilęs aukštai, ištirpsta saulėj...
       – Tai graži tavo istorija, kaip pasaka, – sako ir šypsosi šalia manęs. – Kaip tikra pasaka apie fėją ir dailų piemenuką.
       Jis juokiasi, nes tai jo visai nejaudina.
       Tu esi elgeta, nes negali susikurti iliuzijos, kuri tave vestų tarp žmonių ir pražudytų.
       Mintyse aš prašau, kad jis paliktų mane vieną kaip ir visada.
       Jis gailiai žvelgia į mane ir nueina gilyn į tamsą.
       Štai ir likau vienas, ir artėja prie manęs ta blanki šviesa, šiek tiek rausva, tarsi į ją būtų primaišyta kraujo. Aš galiu viską matyti, suskaičiuoti žvaigždes ir padovanoti tau. Aš galiu nueiti šita gatve ir nesugrįžti. Tik pasakykit, ar aš galiu tylėti, nors neturiu balso, kai netoli yra neatrastas kelias, kurio dulkės gaivina kaip vanduo. Ar aš galiu tylėti ir užmiršti, kad toji pasaka panaši į tiesą ir kad joje nėra nei pažemintų, nei nuskriaustų. Jeigu kam nors būna skaudu, tesusikuria tas sau mažą iliuziją ir gyvena joje, pakol ji taps tikrove arba kartu su juo nugrims į užmarštį.
       Tokia tyla ir naktis, kad gali užmiršti, kur tavo namai ir kur eini, ir kur tas slenkstis. Peržengti jį ir užsimiršti. Peržengti ir...
       Bet kieno šitas veidas? Storos lūpos viepiasi, prasiveria burna, beveik pilna dantų, ir vėl užsidaro. Ji kažką sako man, bet juk aš negirdžiu ir negaliu suprasti, nes ji rėkia. Aš žiūriu į jį – gal milicininkas, bet ne, čia kažkas girtas. Jis tiesia rankas į mane tarsi norėtų degtukų, bet jo rankoj kažkodėl peilis. Kas jis? Ko jis prikibo prie manęs? Aš rodau jam savo ausis, aš – nebylys, suprask! Aš einu savo keliu ir atsikabink. Gal jis nori mane išgąsdinti? Be reikalo išsiskyriau su tuo anksčiau: mes dviese jį be kalbų... Jis kiša peilį prie manęs – tokia tyla, net skamba kaip visada, bet tamsa, neregėta... Aš kumščiu smogiu per peilį, su kitu į veidą, nesuvokdamas užsimoju koja ir spiriu į tamsą. Bet jis jau guli, jis visai girtas, tamsa ir tyla spengia... Ranka, kuria smogiau per peilį, kraujuoja, ir aš einu toliau. Juk aš jo nepažįstu ir jis yra vargšas, elgeta, nes neturi savo pasakos, tokios kaip mano, apie paukštį arba apie slenkstį...
       Bet kieno šitie balsai? – tokie tylūs ir varą iš proto, nors dabar mano vienišoji naktis.
       Ne. Nėra jokių balsų ir jų būti negali. Tai kam apgaudinėti save ir lėtais žingsniais eiti tenai, kur niekas nelaukia.
       Naktie, tu sudeginki mane. Tavo paguodos ugnis gera: prisiminimais uždengia akis ir be riksmo susitaiko apdovanotieji su nuskriaustaisiais.
       O laikas siaučia pro mus ir mumyse negailestingai. Ir dar gerai, kad nesu laiko nebylys: man jų gaila... tų, kurie neužčiuopia arterijos. Vienintelės gyvenimo.
       Tada aš buvau didesnis nebylys negu dabar, kai skubu link slenksčio, kurį reikia peržengti.
       Tada aš buvau nebylys.
       Daužėsi būgno lėkštė: tam triukšme, žinojau, nesustings akimirka.
       – Pasaulis tuščias, jūs – niekas! – Šaukiau.
       Galvojau, jog kitokio būdo kaip triukšmas nėra išreikšti laiko gausmui. Grindys pilnos kojų, ant kurių laikosi kūnai, ir jie ištroškę judesio, judesio meilėj. Apsvaigimas tai, liepsna, o tik paskui nuriedės ašara, – nežinojau.
       Aš glaudžiaus prie Jos ir spoksojau į šalia šokantį veidą. Galėjau parkrist ant kelių prieš tą kūno gaisrą; bevardė Ji buvo kaip ir visi. Tik paskui išrinkau jai vardą – Julija – geidulingam sapne, kai jau nieko negirdėjau. Tada ėjau į ją, visi mes einam į daugybę jų, ir daužės būgno lėkštė krūtinėj – negalima to niekad nuslėpti. Ji man degino rankas, ir todėl bėgom gilyn į tamsą, ten nurimti ir neišduoti, jog esam laiko nebyliai. Tik ant jos lūpų nutilo būgno lėkštė mano krūtinėj. Nebereikėjo ieškoti vietos rankoms; jos susipynė ir degė kaip gaisre, kol pajutau smūgį. Ir todėl tyla. Iki pat šiol tyla ir jokių mano vienišos nakties balsų.
       Dabar einu peržengti tą slenkstį. Einu taip ilgai, jog net gaila savęs, ir todėl susikūriau istoriją apie paukštį, kuris pakyla aukštai virš miško. Dėl paguodos tai.
       Bet argi aš laiko nebylys ir savo rankom negaliu pakelti to girtuoklio, kurio rankoj peilis, ir pasidalyti su juo pasaka apie tikrovę? Argi aš laiko nebylys ir liksiu bežengiąs prie slenksčio, nes ir ten tuštuma, perdegęs gaisras? Argi aš laiko nebylys?..
       Mane lydi balsai, palydi dar toli, o jų atšvaitai rieda gatve, dūžta akmenyse, spindi languose... Aušra trykšta iš žemės, vis šviesyn, ir ant visko ašaros rasa... Juk po dienos vėl kartosis ėjimas ir vėl iš proto varys balsai, tokie tylūs, vėl bus vienišoji mano naktis.

       Mušinskas, Danielius. Mėlynų dilgėlynų naktis: Novelės. – Vilnius: Vaga, 1982.