musinskas danielius.jpg




       Prieš tai aš kiekvieną naktį mačiau mėlynus, didžiulius veidus. Rytais jie išnykdavo, o kai išvažiuodavau į didįjį vieškelį, manęs jau nebepersekiodavo niekas. Aš būdavau laisvas. Būdavau vienas ir laisvas... Bet vakare aš turėdavau grįžti ir, kai įžengdavau į savo namus, aš jau nebenorėdavau gyventi...
       Romas iškreipė lūpas, lyg į jo burną staiga pateko rūgšties.
       – Gal nori išgerti? – paklausiau.
       Žinai, duokš. Tik vandens nepilk.
       Sėdėjau šalia jo lovos ir žiūrėjau į didelę juodą galvą, kuri lėtai atsilošė, prasivėrė apystorės lūpos, paskui staiga linktelėjo žemyn, ir prieš mane vėl buvo Romo plačios akys, kurių taip ir nepamilo Julija. Ji gyveno aname didžiojo vieškelio gale, į kurį neria raudonas motociklas. Argi kas žino, kodėl taip beprotiškai greitai lekia raudoni motociklai, – pamaniau rydamas deginanti skystį.
       – Žinai, Juzumas ir jo brolis nebijo važiuoti, – lėtai ištarė Romas. – Jie nebijo, bet jie nenugalės...
       – Nenugalės. Juk tai didysis vieškelis, o ten... – ir aš staiga prikandau liežuvį. Bet mintys galvoje jau šoko savo šokį, nepriklausomą nuo manęs, nejutau, kaip susigniaužė kumščiai, ir aš prisiverčiau paniekinti save. Tačiau manyje kažkas vis kartojo, kad ten, aname vieškelio gale gyvena Julija ir todėl nenugalės Juzumas ir jo brolis, nenugalės Romas, nugalėsiu aš arba... Ir aš nežinojau, kas...
       – Nugalėsiu aš, – pasakė Romas.
       Nugalėsiu aš arba... – kartojau sau ir pirmą kartą supratau, kad akimirka būna tokia pat sunki kaip ir amžinybė.
       – Nugalėsi tu, – pasakiau garsiai. – Tau nėra ko prarasti. O Juzumas ir Vikis – broliai, jie saugos vienas kitą, kad neužsimuštų...
       – Bet ir jie gali susitarti ir vienas jų blokuoti kelią... Tada...
       – To nebus. Dar išgersi?
       Aš pyliau į mažytę taurelę bespalvio gėrimo, iš butelio tekėjo, man rodės, raudonas ir tirštas skystimas, ir paskui jį Romas pylė sau į burną ir rijo, pūtė karštą orą, sakydamas, kad daugiau nereikia, kad dar kelios valandos,– ir prieš akis didysis vieškelis, kuriame kažkas nugalės. Bet kodėl tas kažkas turėtų būti Romas? Ne! Ilgiausias kelias juk į meilę, ir todėl žinau, kad niekas nenugalės, nors Juzumas ir jo brolis Vikis metė burtus, ir aš jau žinau, kokie tai burtai – vienas jų žus kartu su Romu, o gal ir nežus. Tuos burtus sugalvojo Juzumas ir dabar gal jau prakeikė save, jeigu lemtis atsigręžė į jį patį. Tačiau Romas nieko nežino, jis ilsisi minkštoj lovoj, kalba apie lenktynes, jo plačiose akyse vaikšto Julija, kelia savo baltas permatomas rankas aukštai virš galvos, paleidžia banguojančius plaukus ir bėga kartu su vėju į tylų, miegantį ežerą... Visa tai mato Romas ir slepia tą reginį savy.
       – Kad tik greičiau ateitų ta valanda, – sako Romas.
       – Tenai mūsų laukia daugybė žmonių. Kažkas išplepėjo apie lenktynes.
       – Niekis, – sako Romas. – Nesvarbu.
       Manęs niekas nesulaikys, galvoja Romas. Beprotybės niekas negali sulaikyti, nes ji kartais yra pats didžiausias troškimas, didesnis negu visas gyvenimas. Ir aš pamatysiu Julijos akis, visą jos veidą, ji sėdės ant mano motociklo, o jos permatomos rankos laikys mano galvą... Ir tada išnyks naktimis baisus pamėlęs veidas, jis nepersekios daugiau jokiame kely, ir Julija bus mano!
       – Tu sakei kažką? – paklausiau. Aš negalėjau susitaikyti su ta mintimi, kad Romas gali minėti jos vardą, matyti ją savo vaizduotėj, galvoti kažką apie ją ir svarbiausia tikėti, kad visa tai pavirs tikrove. Bet regėjimai ateina ir išeina nieko nepalikdami mums, gal tik keistą liūdesį.
       Matau, kaip Romas ritasi iš lovos, kelis kartus ištempia rankas, braukia plačiu delnu per savo garbanas. Jis žino, jog negali nelaimėti, ir todėl jo rankos nedreba. Aš spoksau į savo virpančius pirštus.
       – Nugalėsiu aš, Romai! Girdi, kas nugalės, girdi?!
       Romas staiga atsigręžia, ir jo akys artėja į mane.
       – Kvailai juokauji, – pagaliau sako Romas, tačiau jo akys kalba visai ką kita. Jis bijo manęs. Jis žino, kad kovą dažnai laimi trečiasis. Bet Romas kartoja:
       – Kvailai juokauji, ir tiek.
       Aš tyliu. Aš negaliu pasakyti, kad Juzumas ir Vikis metė burtus, kuriam iš jų įsiręžti į Romo motociklą, aš negaliu to pasakyti, nes išduosiu save. O juk savęs neišduoda niekas. Tuo labiau beprotiškai lėkdamas į meilę, į kurią juk nebūna dviejų kelių.
       Matau, kad mano tylėjimas Romą baugina, jis vaikšto po kambarį panarinęs galvą, o jo pirštai susispaudę į kumščius.
       – Eime, – sakau aš. – Jau laikas.
       – Eime. Jau laikas, – pakartoja Romas.
       Iki didžiojo vieškelio važiuojame greta. Romas šypsosi. Motociklas – visas jo gyvenimas, ir todėl važiuodamas visada Romas šypsosi.
       – Ar tavęs mėlynas veidas nesiveja? – šaukiu.
       – Vejasi, – rėkia Romas, – bet jo kojos per trumpos...
       Staiga prieš mus išnyra juodas Juzumo šalmas.
       – Na, kaip? – klausia Juzumo akys.
       – Na, kaip? – klausia ir Romo akys.
       Nugalėsiu aš, kartoju, dažnai juk nugali trečiasis, kai mirtinai kaunasi du, ir niekas nugalėtojo neteisia. Aukštai iškėlęs jis neša savo pergalę, aš nešu ant savo rankų švytinčią Juliją, kurios jau niekas negali atimti; iš paskos man seka Romas ir Juzumas, jų veidais rieda pralaimėjimo ašaros, bet many nėra pasigailėjimo jiems, nėra, nėra...
       – Ir tu važiuosi? – klausia manęs Vikis, kai sustojame prie didžiojo vieškelio.
       – Mes esame bepročiai, – staiga sako Romas.
       – Važiuosiu! Važiuosim visi, – garsiai šaukiu Vikiui ir matau, kaip Romas purto galvą: mes esame bepročiai! Bepročiai!..
       – Romas bijo! – šaute iššauna Juzumas. – Jis bijo!
       – Mes esame bepročiai, – kartoja Romas. – Argi į meilę kas šitaip veržiasi, į meilę juk eina tykiais takais, eina slapta, kai niekas nemato, kai niekas negali pasakyti – štai jis, lekiąs į meilę, štai jis, aklas nakties drugys...
       – Nutilk! – šaukiu Romui.
       – Nutilk, Romai, arba aš tave užmušiu, – sako Juzumas.
       Vikis staiga apgręžia motociklą ir žvėrišku greičiu neria tuo pačiu keliu atgal. Romas tyli. Jis nusisega savo šalmą ir atsisėda ant kelio krašto.
       – Tu silpnas, Romai, – sako Juzumas, – o juk šitam kely nugalės tik tie, kurie nieko nebijo...
       – Jie nugalės? – klausia tyliai Romas ir, keistai nusišypsodamas, purto galvą. – Jie nugalės?..

       Mušinskas, Danielius. Mėlynų dilgėlynų naktis: Novelės. – Vilnius: Vaga, 1982.