Gyvendamas diena po dienos, aš paklausiau savęs, kas yra kasdienybė, ir ilgai neradau jokio atsako. Prisiminiau Rytų išminčiaus išmintį: ,,Koks nuostabus užsiėmimas nešioti malkas ir koks prasmingas darbas semti vandenį“. Tačiau vis tiek aš neįstengiau sau atsakyti, kas yra kasdienybė. Tada atsisėdau prie popieriaus lapo, ir šitaip gimė šios dvi istorijos. Galbūt ir jos nėra joks atsakas, bet, jas užrašęs, aš daugiau nebeklausiau savęs, kas yra kasdienybė. Supratau, jog, kasdien įsiklausydamas į savo širdies bėgsmą, kasdien įstengdamas atrasti save vis naują, dar nepažintą, kasdien pajėgdamas pažinti, keisti ir atiduoti kitiems save, aš nugaliu kasdienybę. Ji tampa many nemirtinga.

 
       ŽENKLAI, KURIE PRANYKSTA

       Anądien Aivaras įsistebeilijo pro langą ir matė savo mergaitę, einančią gatve su pirkinių rezginėlė, juto jos mažyčius žingsnius, jos plonas, ištįsusias rankas,– mergaitė jam buvo tarsi kitame pasaulyje. Jis neįstengė užsimerkti nei nusigręžti, o mergaitė ėjo ilgai, aplink ją maišėsi daug moterų ir vyrų, ir visas tas maišymasis buvo įprastas gatvės reginys, tereikėdavo kasdien tik pažvelgti pro langą. Dabar jis norėjo sustabdyti savo mergaitę, išplėšti iš kito pasaulio, susigrąžinti ją, bet tas keistas jos ėjimo skaudumas, nuvilnijęs per jo krūtinę ir sustojęs galvoj, dabar tarsi žavėjo jį. Jis negalvojo, jog mergaitė jau yra išaugusi į moterį, išaugusi tokia, kaip ir kitos skubančios su rezginėlėmis moterys, ir kad tas jos ėjimas yra toks gražus ir nepavojingas jai. Pamažu jis mąstė, kad jo mergaitė šitaip eis ilgai, gal visą savo gyvenimą, ir kad tas šaligatvis taps jai it švenčiausias takas, kuriuo visi norėtume žengti kažkur kitur, žengti galbūt su aureole virš galvos, bet kasdien rankoje esti pirkinių rezginėlė. Nugalėtas lėtai plūstančių minčių, anądien jis taip žiūrėjo į savo mergaitės ėjimą, tokį ramų ir įprastą kitiems, bet jam dilginančiai skaudų – gal todėl tas ėjimas jam atrodė tarsi kitame pasaulyje.
       Šiandien mergaitė užbėgo pas jį, ji norėjo pasigirti savo nauju paltuku ir tris kartus sakė: Aivarai, pažiūrėk į mane, Aivarai, pažiūrėk, – tačiau jis buvo tarsi žado netekęs, – mergaitės rankoje nusvirusi palei grindis ilsėjosi pirkinių rezginėlė, ir jis tarė:
       – Anądien tu jau buvai kaip moteris.
       Mergaitė šypsojosi ir stengėsi pažiūrėti Aivarui į akis, ji dar norėjo prisiglausti prie jo ir pabučiuoti švelniai į skruostą, bet Aivaras nusisuko į langą.
       – Va, ten anądien tu ėjai su ta rezginėlė, aš tave mačiau, tu ėjai kitame pasaulyje, ar tu supranti, kokiame pasaulyje jau tu buvai?
       – Kas tau, Aivarai? – išsigando mergaitė.
       – Aš galėjau tave sugrąžinti iš kito pasaulio, Julija, bet aš tik spoksojau pro langą, aš nežinojau, ar geriau bus, jeigu tave sugrąžinsiu.
       Julija išbėgo į gatvę, ir jis vėl ją matė tarp kitų moterų ir vyrų ir vėl juto to savo matymo skaudumą, bet dabar jis galvojo, kodėl niekada anksčiau, nei prieš mėnesį, nei prieš pusę metų negalėjo viso to pamatyti ir kodėl tik jo mergaitės ėjimas su rezginėle yra toks neįprastas. Jis prisiminė, kaip matydavo savo tėvą ir motiną, einančius su pirkiniais, tempiančius dideles rezgines bulvių arba obuolių, tačiau nei tėvas, nei motina nebūdavo jam tame „kitame“ pasaulyje.
       Aivaras nuėjo į virtuvę, susirado rezginę ir išskubėjo į gatvę. Parduotuvėje nusipirko puskepalį duonos ir dabar jau neskubėjo, svariais žingsniais žirgliojo savo gatve, rankoje juto sunkumą, dar taip menkai iki šiol patirtą, tačiau drąsinantį, žiūrėjo praeinantiems tiesiai į akis.
       – Julija, aš atėjau pas tave, aš irgi jau esu kitame pasaulyje, ar pažįsti mane tokį? – vos pravėręs duris, šūkčiojo Aivaras.
       – Tu man atrodai kvaištelėjęs, – nusijuokė Julija. – Kas tau yra, Aivarai?
       – Eime pasivaikščioti, Julija. Bet ir tu pasiimk rezginėlę, būtinai pasiimk.
       Ir jie išėjo laukan, ėjo lėtai, šnekėdami apie paskaitas ir kurso draugus, apie artėjančią studijų pabaigą, o jų rankas keistai svarino apytuštės rezginėlės, bet tą keistumą jie pamažu užmiršo, ir tik Julija juokdamasi paklausė:
       – O kokiame pasaulyje mes esame dabar, Aivarai?
       Tačiau ji tuoj pajuto, jog tas juokas visai nereikalingas. Aivaras suspaudė jos ranką ir ištarė:
       – Dabar? Dabar aš nežinau.
       Jis negalėjo nieko daugiau pasakyti, to pasivaikščiojimo metu viskas atrodė kitaip negu anksčiau, ir jis pats buvo kažkoks kitas, galbūt virš manęs jau yra aureolė, manė, visam laikui virš mano galvos jau yra tas suaugusiųjų pasaulio ženklas, o kiekvienas žingsnis dabar jau visai kitoks, negu buvo vakar ir užvakar. Bet jeigu aš tai kam nors pasakysiu, niekas nepatikės.
       Ir iš tiesų niekas tuo nepatikėjo. Praslinko metai, Aivaras ir Julija tapo vyras ir žmona, bet ir tada niekas nepatikėjo, jog virš jų galvų yra tas gražus ženklas, ta kasdienybės aureolė. O nepatikėjo todėl, kad aplinkui visi buvo tokie pat, visi paženklinti ir po tuo ženklu laimingi arba nelaimingi.
       Bet sykį, tykų sekmadienio rytmetį, kai Aivaras įprastai neskubėdamas skutosi barzdą, jo akys vėl įsmigo į langą, ir jis tarsi apstulbo.
       – Kas tau? – paklausė iš virtuvės išlindusi Julija.
       Aivaro žvilgsnis blaškėsi tarp skubančių ir lėtai žingsniuojančių it neramus pasiklydęs paukštis. Aivaras kietai suspaudė zyziančią mašinėlę ir neatsigręždamas ištarė:
       – Nežinau, ar teisingai viską matau, bet jie eina, o virš jų galvų nieko nėra, tik rankose tos pirkinių rezginėlės.
       – Tu tebesi keistas, žmogau, – pašaipiai tarė Julija, apkabindama Aivaro pečius.
       – Galbūt, – tarė lyg sau, lyg Julijai Aivaras, – tačiau ženklai, kurie paženklina mūsų gyvenimą, negali atsirasti ir vėl prapultį lyg niekur nieko.
       Papusryčiavę jie susiruošė į turgų ir ėjo tarsi tylūs laimingieji – Aivaras nešė didžiulę rezginę, Julija įsikibo į jo ranką, jie ėjo kalbėdamiesi apie būsimus pirkinius, tų pirkinių turėjo būti daug – ir bulvės, ir kopūsto galva, ir puokštė morkų, ir kai jie atsidūrė turguje, tų pirkinių iš tiesų tiek ir buvo. Tačiau apie tai ir apie jų laimingą sugrįžimą pasakoti jau nebūtina, jau viskas yra pasikeitę. O pasikeitė tą akimirką, kai Aivaras prieš metus stovėjo vieną dieną prie lango ir matė savo mergaitę, matė tame „kitame“ pasaulyje ir norėjo ją pašaukti, bet nepašaukė. O nepašaukė galbūt todėl, kad nebuvo kur pašaukti.
       Skaitytojau, kai dar po keleto metų aš susitikau Aivarą ir paklausiau, ar iš tikrųjų norėjo pašaukti savo mergaitę ir išplėšti ją iš to „kito“ pasaulio, Aivaras nieko neatsakė. Gal neatsakė todėl, jog tąkart savo mergaitę jis išvydo jau suaugusią moterį ir išsigando suaugusiųjų pasaulio, išsigando tos nepažįstamos kasdienybės, į kurią su savo mergaite ir pats privalėjo įžengti. O gal todėl, jog tas ,,kitas“, suaugusiųjų kasdienybės pasaulis, kuriame dabar jau gyveno Aivaras, išblukino jo atmintį, nuplovė visas naivias jaunuoliškas pajautas, ir Aivaras nebejuto, koks skaudus vis dėlto ir neamžinas yra tas ėjimas su pirkinių rezginėje, Deja, ko negalime patys pajausti, to negalime paaiškinti ir kitam žmogui – nei senam draugui, nei atsitiktinai sutiktam nepažįstamajam.

 
       TYLUSIS ŠIRDIES BĖGSMAS

       Mūsų miestelyje apsigyveno mergina, kurios ilgai niekas nepažinojo. Ji gyveno palei patį Virvytės skardį, tuščiuose namuose, tuščiuose, nes tų namų savininkai jau buvo mirę. Laikas išmarino ir baltąsias obelis, kurios, daugelis dar atsimena, žydėdamos užgoždavo trobesio langus, ir atrodydavo, kad pražysta ne obelys, o langai. Dabar pavasariais sužaliuodavo tik vienintelis gluosnis. Tačiau namai vis tiek tebebuvo gražūs savo ramybe, galbūt savo vienatve, ir tas grožis nelikdavo nepastebėtas. Taigi mergina jau ilgas dienas gyveno tuose namuose palei upę, kartais ji lesindavo balandžius, kurių mūsų miestelyje niekada netrūkdavo, kartais ji trumpam išvažiuodavo, dažnai užsukdavo į parduotuvę ir pirkdavo papuošalų, gėlių arba duonos ir raudonojo vyno. Drąsesnieji mėgindavo merginą užkalbinti, o sykiais ir užkalbindavo (tada ji įdėmiai išklausydavo), ir net palydėdavo per gatvę, bet niekas niekada nesakė, kad pažįsta tą liūdną, o gal ir linksmą merginą.
       Vidurvasarį į mūsų miestelį atvažiavo Augustas. Su juo visi greitai susipažino ir vadino jį Augustu. Jis buvo mokytojas, visada mandagus ir gražiai apsirengęs, retai kas jį tematydavo miestelio užeigoje, o po mėnesio niekas juo nebesidomėjo. Mat jis buvo vienas iš gyvenančių savo gyvenimą – kasdienį ir paprastą, ir jo buvimas niekam nebadė akių.
       Kaip įprasta sakyti – atėjo ruduo. Ir kaip kasmet – atnešė į mūsų širdis slaptą gėlą ir nerimastį, pabėrė į mūsų akis šalto lietaus, nuleido į mūsų delnus žemą, pilką dangų. Mažai kas bevaikščiojo po miestelį šiaip sau, savo malonumui, visi turėjo savus namus ir džiaugėsi jais – kas tylia vienatve, kas tolimu džiaugsmu, visi – meile, gyvendami ja arba trokšdami jos. Ir gluosnis palei upę jau nebežaliavo, prisispaudė prie žemės, niekieno nepastebimas.
       Ruduo užslinko ilgas, įprastas, ir mes apie jį jau nebegalvojom. Važiuodavom į mišką parsivežti malkų ir galbūt slapčia laukėm pavasario. Tik Augustas, paskui supratom, nenustygo vietoje. Vis dažniau po pamokų jis atsidurdavo prie vėjuotos upės ir, pasirėmęs į kokį medį ar atsisėdęs ant akmens, žiūrėdavo į tamsų baugų vandenį. Sakau – baugų, bet Augustui tas vanduo nebuvo baugus. Jo akys nušvisdavo, ir jis sėdėdavo ilgai – toks bežadis, laukiąs. Anksčiau mūsų miestely daug kas gyveno laukimu, bet visada tą laukimą įveikdavo laiko bėgsmas, kasdieniai rūpesčiai, o gal ir kitų miestelėnų pašaipa. Bet Augustas visiems matant gyveno laukimu ir neslėpė to. Miestelio gyventojai sakydavo: keistas Augustas, jam čia nejauku, bet pripras, jau turėtų priprasti.
       Mūsų miestelis neturi paslapčių. Gal tik vieną – tą merginą. Todėl taip atvirai ir kalbu apie Augustą, nes jo laukimas ir jo nerimastis – ne paslaptis. Bet ir Augustas tapo paslaptimi, kai susitiko su ta mergina. Ilgą, šaltą vakarą jie sėdėjo paupy ant akmenų, paskui atsikėlė ir nuėjo į tos merginos namus. Jie kalbėjo nedaug, rudenį visi nedaug kalba, bet Augustas iš tų namų išėjo negreit. Jie žiūrėjo vienas į kitą šaltais, slaptingais žvilgsniais, gal jie dalijosi laukimu, o gal pajuto, kad jo ir jos laukimas naikina vienas kitą. Visada du laukimai, susiliedami į vieną, sumąžta, ir žmonės tai žino. Augustas vartė rankose molinį puoduką, ir jo pirštai tarsi lietė tekantį laiką.
       Tada aš dar lankiau mūsų mokyklą, Augustas mokė mus gražiai skaityti, ir jo paties žodžiai skambėdavo klasėje turbūt sentimentaliai – kaip žvaigždėta naktis ar kaip krintantis sniegas. Jau stūgavo žiema, rudens juodumą pakeitė laukta baltuma, mes bėgdavom į kiemą mėtytis sniego gniūžtėmis, dienos jau lėkė greičiau, lėkė į pavasarį. Bet Augustas dar gyveno rudeniu. Jis vis slinkdavo prie upės ir spoksodavo į ledą. Dažnai jam ten sėdint ateidavo ir ta mergina, dažnai jie pėdindavo į jos trobesį, gerdavo arbatą, bet – laukimas iš jų akių neišnyko. Galvojau – kodėl du laukimai nesunaikina vienas kito. Kodėl? Negi tylios kasdienybės linksmybė ar liūdesys negali įsiveržti į juos, sudaužyti į šipulius tą beviltišką jų santūrumą.
       Nieko aš čia, žinoma, nebūčiau sugalvojęs. Miestelio gyventojai jau pradėjo kaltinti merginą – Augustas per pamokas užsisvajodavo, jo žvilgsnis kažkur iškeliaudavo pro langą ir ilgai negrįždavo. Pasikeitė ir jo balsas – tarsi rudens lietus jame būtų sušalęs į ledą. Tačiau mes nesmerkėm savo mokytojo, ir klasėje visada tvyrojo tyla. Jei laukimas nesunaikina laukimo, tada jis užkrečia kitus, maniau. Kartais mes visi per pamoką spoksodavom pro langą, o pertraukų metu pasakodavom ką matę. Mes neregėjom jokių stebuklų, o gal tik jais netikėjom – virš juodų medžių pleveno balta drobulė, kuri vis traukėsi nuo mūsų, skriejo, bet ir mes kažkur skriejome – per upę, per slėnį, pro slaptingąjį merginos namą, mes skriejome patys savyje: taip skrieja Žemė, nejusdama to.
       Pagaliau atūžė ir pavasaris. Augustas pasakė mums paskutinius atsisveikinimo žodžius, ir mes visi nuskubėjom prie upės. Ant baltų akmenų ten sėdėjo ir ta mergina. Aš pamačiau jos žvilgsnį, tą žvilgsnį sugavo Augustas, ir man tarsi pasidarė viskas aišku. Aš negaliu pasakyti, kas aišku, bet to ir nereikia. Jos akyse nebuvo nė kibirkštėlės linksmybės, nė kibirkštėlės liūdesio. Kai Augustas išvažiavo iš mūsų miestelio (o išvažiavo jis jau kitą dieną), aš nueidavau į jo vietą prie upės. Matydavau tą merginą, bet neištardavau jai jokių pasveikinimo žodžių. Tačiau jų ir nereikėdavo. Jau svilino vasara, ir mes džiaugėmės ja. Visi mūsų miestely moka ja džiaugtis. Bet širdy aš jau laukiau rudens, krintančio į akis lietumi, į rankas – žemais debesim.

       Prie viso to aš norėčiau pridurti tik tiek: kasdienybė, kuri gyvena mumyse, o ne kurioje gyvename mes, yra daug gilesnė ir paslaptingesnė, tai mūsų sielos kasdienybė. Ir tik joje – sielos kasdienybėje – nuolat gimsta toji mūsų stiprybė, kuria mes įveikiame kiekvieną savo dieną, nudirbame didžiuosius darbus, subrandinam savo meilę žmonėms ir gyvenimui. Ir galbūt šios istorijos tebus tik akstinas paklausti savęs: kokia yra mano kasdienybė? Ne, ne toji įvykių ir atsitikimų virtinė, o ta kita, mano sielos tylioji kasdienybė?

 

       Mušinskas, Danielius. Mėlynų dilgėlynų naktis: Novelės. – Vilnius: Vaga, 1982.