tekstai.lt

Danielius Mušinskas. ŽENKLAI (1987)


musinskas%20danielius.jpg



       Tikėjo, kad iš vieno slapto ženklo galima atpažinti žmogų, visą jo buvusį ir būsimą gyvenimą, ir pats savy ieškojo tokio slapto ženklo. Kartais jį, atrodo, surasdavo: išvysdavo save įsispraudusį į tolimiausią klasės suolą ir laukiantį, kol pasibaigs pamoka... Arba vėliau – regėdavo tuščią bendrabučio kambarį, visi kurso draugai išvažinėję į namus, išsivaikščioję po kinus, kavines, – ilgas, nykus šeštadienio vakaras, o jis stypso prie lango ir negali pakrutėti... Jau tada, prieš dešimt, prieš penkerius metus tai buvo ženklai, kuriuos tereikėjo tik pamatyti ir suprasti. Galbūt kas nors juos ir matė, bet jis, Aurimas, buvo tarsi aklas.
       Dabar jis gyveno pasauly, kuris, jam atrodė, yra nepažįstamas.
       Jis negalėjo suprasti, kas priverčia šio didelio miesto žmones anksti rytą pašokti ant kojų, o vėlai vakare jas vėl ištiesti trumpai nakčiai, ir tai kartojasi šimtus ir tūkstančius kartų... Jis išsigando minties, ar kartais nesiruošia atsisveikinti su šiuo pasauliu.
       Jis norėjo įsigyti juodą garbanotą šuniuką, kuris be perstojo striksėtų lyg prisuktas, toks šuniukas Aurimui atrodė tikras išsigelbėjimas.
       Tačiau labiausiai jis bijojo žodžių, kuriais, jam atrodė, lyg kokiais slidžiais žvynais yra apsitraukęs pasaulis ir nebegali jų nusipurtyti. Kai eidavo šaligatviu, kojos tarsi slysčiodavo ant tų žvynų, jis pasilenkdavo ir norėdavo juos paliesti rankomis, o paskui ieškodavo vandens ir ilgai plaudavo pirštus. Į kontorą, kurioje tarnavo jaunesniuoju instruktoriumi, Aurimas įžengdavo abejingu veidu, tačiau toks veidas galėjo reikšti ir didelį susikaupimą, ir stropų pasirengimą dirbti. Atsisėdęs prie stalo, popieriaus lapu jis nubraukdavo lygų paviršių: taip tarsi prasivalydavo mažytį bežvynį plotelį, kuriame sulaukdavo vakaro.
       Kartais matydavo, kaip pro durų plyšį jį stebi kontoros viršininkas, tačiau tas žvilgsnis Aurimo nepasiekdavo; jis išdidžiai šypteldavo – dėdavosi, jog ką tik jo galvoje gimė išganinga mintis. Viršininko kabinete irgi šypsodavosi, o paskui matydavo, kaip čia pat, palei burną ir akis plaukioja tie slidūs, glotnūs žvynai. Neištvėręs jis sykį nuėjo į žuvų krautuvę ir ilgai stebėjo, kaip beveidė moteris dideliu samčiu gaudo vos gyvus karpius, kiša juos į celofaninius maišelius ir krauna ant svarstyklių. Atgal jis pasileido tekinas, stipriai sučiaupęs lupas, kad nepradėtų čia pat, gatvėje, vemti.
       Kai šitame dideliame monotoniškame mieste nuo ryto iki vakaro lydavo lietūs (o taip būdavo gama dažnai), Aurimas vėl prisimindavo slaptą, tolimą ženklą. Tada dar buvo moksleivis ir per vasaros atostogas jie keliavo panemuoiais. Jie – tai mokyklos pirmūnai, geriausi ir drausmingiausi mokiniai. Jie žygiavo nuostabiomis vietovėmis, kuriose naktimis dar nubunda praėję amžiai ir girdėti, kaip kažkas po žeme slogiai rauda. Vieną tokią naktį jis sėdėjo ant žilo piliakalnio, klausėsi to verksmo, tolumoj plaukė Nemunas, ir jis, Aurimas, dešimtos klasės mokinys, juto, jog gyvenimas veriasi prieš jį visa savo gyvybės ir mirties paslaptimi; dar metai – ir jis bus tikras tos paslapties saugotojas. Mažame miestelyje išvydo paminklą, kurio stiprybė tvino į jį; amžiai, apie kuriuos jis beveik nieko nežinojo, dabar buvo prie jo kojų.
       Paskui jiems paaiškino, kad tai nuodai, kuriuos turi sunaikinti kiekviena stipri atmintis. Naktimis čia niekas nerauda, sakė jiems, iš po žemių neiškyla joks garsas ir niekada neiškils. Jis paspyrė koja minkštą velėną ir iš tikrųjų nieko neišgirdo.
       Praslinkus dar penkeriems metams, jis perskaitė vieną seną griežtą prancūzą: „Istorija – pats pavojingiausias produktas, kurį pagamina intelektas. Jos savybės gerai pažįstamos: ji iššaukia svajones, apsvaigina tautas, pagimdo nesveikus atsiminimus, nuodija senas žaizdas, trikdo ramybę, veda į didybės arba persekiojimo maniją...“
       Jis pėdino šaligatviu, kurio plytelės buvo taip glaustai suklotos, kad pro jas negalėjo išlįsti nė menkas vabalas. Aurimui atrodė, kad ir jo atmintis panaši į tas šaligatvio plyteles, ir jis niekada nebandė jų pajudinti...
       Žiūrėdamas į jaunus žmones, savo vienmečius, jis troško pamatyti naujo gyvenimo ženklų, kurie atvertų akis, kurie parodytų – štai toks tu esi tikras. Kartais jis jau kažiką matydavo: kulinarijos parduotuvėje prie kavos staliuko išvydo verkiančią merginą, ištiesė jai nosinę, nušluostė ašaras. Kodėl tu verki? – norėjo paklausti Aurimas, bet ta mergina jau skuodė iš parduotuvės. Jis mėgino užkalbinti dar kelis praeivius, bet nė vienas jų nesuprato Aurimo žodžių. Paskui jam ilgai vaidenosi, kad gyvena nebylių mieste, kur girdėti tik pravažiuojančių mašinų ūžesys. Be žodžių jis numesdavo ant prekystalio tris kapeikas ir pasiimdavo vakarinį laikraštį. Perskaitydavo apie tai, kad prakiuro stogas, sutrūko kanalizacijos vamzdis, įsiveisė tarakonai. Visi tie įvykiai drebino šį nebylų pasaulį, jiems įveikti buvo sunaudojamos nežmoniškos pastangos. Aurimui atrodė, kad netekęs jėgų jis parkris vidury gatvės.
       Tačiau slaptų ženklų kalba turėjo ir privalumų. Šeštadienį arba sekmadienį jis kartais atsidurdavo turguje ir stebėdavo, kaip rudi, azijietiški veidai, pasislėpę už arbūzų kalno, spinduliuoja nepažįstamo pasaulio šviesą. Toje šviesoje Aurimas įžiūrėdavo saulės nupliekstas stepes, kupranugarių vilkstines, dunksančius kalnus. Ir stebėjosi, jog tie tolimi kraštovaizdžiai dabar yra čia pat, ranka pasiekiami. Jis ilgai derėdavosi dėl mažo arbūzo, dėl nešvaraus granato, ir buvo keista, kad burnoj vėl atsiranda žodžių, tiesa, ne tų, kuriais jis kalbėjo vaikystėj, tačiau tai buvo žodžiai, jie trumpam įveikdavo nebylų miestą. Pasiryždavo išvažiuoti ir daugiau niekada čia nebegrįžti. Įsivaizduodavo, kaip sėdi traukiny ir nepaliaujamas ratų dunksėjimas it plonus siūlelius sutrauko paskutinius saitus, rišusius su šituo kraštu.
       Taip vienu įsėdimu traukinin buvo galima įveikti stipriąją atmintį. Tačiau Aurimas nežinojo, kokius savo gyvenimo arbūzus galėtų nuvežti į tuos tolimus ir išganingus kraštus. Todėl ir tie arbūzai tebuvo tik sunkiai atpažįstamo pasaulio ženklai.
       Jis nenustebo, kai kontoros viršininkas pasišaukė ir išdėstė savo nuogąstavimus. Jums, Aurimai, turėtų labiau rūpėti munduro garbė, – pasakė minkštas balsas ir sugrąžino popierius, kuriuose Aurimas atpažino savo rašyseną. Kontoros bendradarbiai užjautė nebyliais žvilgsniais. Jie sakė: taip gali atsitikti kiekvienam, kuris neatpažįsta savo pasaulio ir neišmoksta jo kalbos. Kažkas pakišo nosinę, ir Aurimas apstulbo supratęs, jog rieda ašaros. Jis nejautė gėdos, bet jokiu būdu negalėjo patikėti, kad dėl tokių dalykų rieda žmogaus ašaros Tą akimirką jis suprato esąs niekas, pats mažiausias arbūzas, šaligatvio plyta.
       Užsidaręs nykiame kambarėlyje, kurį nuomojo miesto pakrašty, ilgai vartė savo senas nuotraukas (naujų beveik ir neturėjo) ir jam atrodė, kad po kiekviena nuotrauka gali parašyti: melas, apgaulė. Štai jis stypso mažutėlis, pastatytas prie agrastų krūmo, mėgina nedrąsiai šypsotis (turbūt kažkas jam liepė: šypsokis, šypsokis!), bet tik išgąstis ir baimė dabar dvelkia iš tos pageltusios nuotraukos. Išstudijavo keliasdešimt savo fotografijų ir visos kalbėjo tą patį: per pasaulį tu žengsi virpančiom kojom. Kodėl?! – norėjo šaukti Aurimas, bet išgirdo už sienos buto šeimininkės krebždesį, ir iš burnos neišsprūdo joks garsas.
       Naktį, kai nutilo visi krebždesiai, jis susikrovė į lagaminą savo daiktus ir pėsčias per miegantį miestą dyrė geležinkelio stoties link. Nežinojo, ar kur važiuos; ant kieto suolo sulauks ryto, rankove prasitrins akis, ir galbūt kitas, naujas pasaulis pats pasiųs kokį slaptą ženklą.
       Jis vis dar tikėjo, jog iš vieno slapto ženklo galima atpažinti visą žmogų, visą jo buvusį ir būsimą gyvenimą.
       Prieš akis jau mirgėjo blausūs geležinkelio stoties langai, Aurimo delnas dar stipriau suspaudė lagamino rankeną. Jį pavijo ir pralenkė juoda mašina, bet kažin ar tai buvo ateities ženklas? Paskui netikėtai, lyg iš po žemių, išdygo lietpalčiu apsigaubęs žmogus ir paprašė degtukų. Neturiu, – norėjo pasakyti Aurimas, bet jau kitą akimirką pajuto smūgį veidan, o keldamasis nuo grindinio matė savo tolstantį lagaminą. Jis šypsojosi, ir ta šypsena buvo visiškai tokia pat, kaip anoje vaikystės nuotraukoje.
       Atsikėlęs Aurimas matė: nakties tamsa jau skysta, ryto brėkšmoj vėl atsiveria miestas, namas prisiglaudęs, prie namo ir gatvė įsikibusi į kitą gatvę. Viskas susipynę it tankiame žolyne, ir akis negali įžvelgti nei pradžios, nei galo. Tačiau kai kas tiki, jog mato daugiau šitame spalvingame rezginyje, ir to tikėjimo užtenka, kad žmogus stipriai suspaustų rankose kiekvieną savo valandą. Suspaustų ir laikytų iš visų, galbūt net paskutinių, jėgų.

       Mušinskas, Danielius. Šviesa virš Tausalo: Novelės. – Vilnius: Vaga, 1987.