tekstai.lt

Danielius Mušinskas. PRIEŠPIETIS (1991)


musinskas%20danielius.jpg



       Drįstu pranešti, jog mūsų gyvybei ir mūsų gerovei niekas negresia ir nėra jokio pamato priešiškiems gandams, kad mes visiškai susidėvėjome. Iki šiol tebesu ganėtinai žvalus ir viskuo patenkintas. Manęs nekankina nemiga, pulsas normalus. Prieš save regiu šviesią ateitį, kurioje gyvens mūsų palikuonys. Jie neturi jokios teisės atsisakyti mūsų įdėto triūso ir mūsų kilniųjų idėjų. Tikrai tokios teisės neturi ir neturės. Tačiau kai kas man kelia nerimą.
       Sakiau, tebesu žvalus ir gyvas. Šitai galiu patvirtinti tokiais faktais: šįryt kaip visada išgirdau čirškiantį žadintuvą ir sėkmingai iššokau iš lovos, spėriai nužirgliojau į tualetą ir viską padariau, kas įprasta civilizuotame pasaulyje. Paskui išsiviriau arbatos ir ją išgėriau vienu mauku, nes taip esu įpratęs nuo ankstyvos jaunystės. Marškinius ir kelnes apsimoviau per rekordiškai trumpą laiką ir išdūmiau prie autobuso. Laukiau tik penkias minutes ir įsispraudžiau kaip silkė statinėn, niekam nesulaužydamas nei šonkaulių, nei kitų reikšmingų kaulų. Važiuodamas iki miesto centro, kur tarnauju mažuoju sraigteliu Didžiojo Smagračio mechanizme, gaudžiau brangų tėvynės orą bei privačias žinias, kuriomis dalinosi keletas įvairiakalbių piliečių. Iš autobuso iššokau gyvas ir pro gražiuosius pastatus nudrožiau likusį kelio gabalą. Pajutau gilų dėkingumą, kad šiandien virš miesto nušvito saulė, o juodi lietaus debesys išsisklaidė. Spaudos kioske nugriebiau oficialų dienraštį, iš kurio tikiuosi sužinoti šios dienos savo sukimosi Didžiajame Mechanizme svarbą ir teisingą kryptį. Vakar vakare leidau sau užmesti akį į kelis visiškai nereikšmingus spaudos leidinius, kuriuose mažųjų sraigtelių sukimasis traktuojamas perdėm voliuntaristiškai, o man tai nėra priimtina. Tenai teigiama, jog aš privalau pats apsispręsti, kurion pusėn suktis ir kokiu greičiu.
       Visų mažųjų sraigtelių vardu tvirtinu, kad tokios problemos mūsų nejaudina, jos yra išlaužtos iš piršto. Negana to, mūsų vardu kėsinamasi išardyti ir sulaužyti Didįjį Mechanizmą, kad paskui ir mus būtų galima išmesti į istorijos šiukšlyną. Kas yra šiukšlynas, aš nežinau, nė sykio jame nesu atsidūręs, bet mėginu įsivaizduoti. Tačiau vien vaizduotės čia neužtenka, aišku, kad suktis reikiama kryptimi ten nebus jokių sąlygų.
       Atsisėdęs už savo stalo, energingai ėmiausi darbo: pirmiausia atidžiai išstudijavau popierius, kuriuos atnešė sekretorė iš Didžiojo Smagračio kabineto. Trečdalį jų sudarė šmeižtai ir apkalbos, esą mūsų laikas sustojo ir mes nebeįstengiame suktis reikiamu greičiu. Tokie laiškai ir popieriai tik apsunkina mūsų tikrąjį darbą. Kai kas drįsta ieškoti teisybės, kurią pametė prieš trisdešimt ar keturiasdešimt metų. Jiems patariau kreiptis į Radinių biurą. Kiti teiraujasi apie laisvę, kurią supranta irgi voliuntaristiškai, tikriau – visai jos nesupranta. Laisvė – tai tikslus sukimasis apie savo ašį, žinant, kad šitaip sukasi ir visas likęs pasaulis. Tiesa, nudžiugino du laiškai apie meilę Didžiajam Mechanizmui – jie dvelkia nuoširdžia pagarba ir teisingu mąstymu. Šių laiškų autorių pavardes pabraukiau raudonu pieštuku, juos siūlau įtraukti į atsarginių detalių nomenklatūrą.
       Atlikęs šiuos visus darbus, giliai įkvėpiau ir supratau, kad mūsų pasaulis yra labai gražus. Ką daryti, kad jis toks išliktų ir ateity? Už save galiu garantuoti – suksiuos iki paskutinio atodūsio. Jeigu staiga atsitiktų koks nelaimingas įvykis ir tektų išeiti iš rikiuotės, tai būtų tik mano asmeninė žūtis, o tai yra niekis. Geležinė tvarka yra svarbiau už viską. Tačiau kaip padaryti, kad būtų galima laiduoti ir už visus kitus? Manau, šiuo klausimu dar labiau turėtų rūpintis specialieji skyriai. Jokiu būdu jiems neleistina užmigti ant laurų, nes toks miegas mums visiems labai brangiai kainuotų.
       Dabar artėja pietų pertrauka, ir aš valandėlę atsikvėpsiu. Tačiau tai tikrai nebus visiškas išsijungimas iš Didžiojo Mechanizmo veiklos. Kramtydamas maistą visada juntu atsakomybę, kad jis būtų kuo smulkiau sukramtytas. Tai rūpestis ne tik šia diena, bet ir mūsų ateitimi. Aš džiaugiuos, kad šitaip intensyviai praleidau priešpiečio valandas ir savo beveik nepastebimu, bet nuoširdžiu ir kilniu darbu prisidėsiu prie mūsų visų bendro kūrinio kūrimo. Tikiu, sukurti greit nepavyks, tačiau mano žvilgsnis visada nukreiptas į priekį. O jeigu kada atsigręžiu atgal, irgi regiu tik tikruosius mūsų laimėjimus ir tą šviesą, kuri sklinda iš jų.
       Ką dar norėčiau pasakyti šią paskutinę iki pietų likusią minutę? Niekada nepraraskim mažųjų sraigtelių tikslumo, jis yra mūsų būties pamatas. Daug kas kėsinasi į Didįjį Smagratį, tačiau jeigu mes būsime tvirti ir vieningi, niekas neišardys mūsų mechanizmo. Jokie skersvėjai, jokios rūdys neįstengs sustabdyti mūsų sukimosi. Kai geriau pagalvoji, supranti, jog gyvenimo laimę atneša ne materialinės gerovės siekimas, o pati amžinojo sukimosi idėja. Tą idėją vieną dieną iškėlėme kaip vėliavą ir jos neturime teisės nuleisti. Nepamirškime, kad vėliavos tik tada tvirtai ir aukštai iškeltos, kai jos didingai plevėsuoja mumyse pačiuose.
       Girdžiu, kaip laikrodžio mechanizmas išmušė lygiai pirmą valandą – pietūs! Pagalvokite patys – jeigu laikrodžio mažieji sraigteliai... jeigu jie... jeigu atsisakytų... Ką dabar rodytų didžiosios rodyklės?! Koks smūgis šią akimirką ištiktų mus – ar tikrai esame tokie tvirti, kad galėtume tai ištverti?!

       Mušinskas, Danielius. Gyvenimas kaip alibi: Novelės. – Vilnius: Vaga, 1991.