Sulaukusi trisdešimties metų, Aurelija vis dar netikėjo, jog gyvena dabar. Niekaip ji negalėjo patikėti, kad gimė ir užaugo šiame mieste ir kad jame gyvena savo vienintelį gyvenimą, o ne kažkieno kito, svetimą ir nelabai reikalingą.
Tos mintys ją labiausiai apnikdavo grįžtant iš darbo, iš kulinarijos parduotuvės, kur pilstė į mažus puodukus kavą ir pardavinėjo bandeles. Per dieną ji pripildavo penkis tūkstančius puodelių ir parduodavo dvigubai daugiau įvairių pyragaičių, tačiau visa tai, jai atrodė, nieko bendro neturi su ja pačia ir su jos būsimu gyvenimu. Kada ir kaip turi prasidėti tas naujas gyvenimas, ji nežinojo, bet laukė jo kiekvieną dieną ir kiekvieną naktį.
Niekas iš Aurelijos pažįstamų ir bendradarbių dėl to nekvaršino sau galvos. Jie turėjo savo gyvenimus, vienintelius ir neįkainojamus. Jie laukė, kol užaugs vaikai, jie stovėjo eilėse prie butų, prie mašinų, prie paprasčiausių rankšluosčių arba naktinių marškinių. Jie žinojo, jog gyvenimas nėra amžinas ir kad tą neamžiną gyvenimą tenka nugyventi dabar. Aurelija nesistengė jų suprasti; jai vis atrodė, kad štai vieną rytą patekės visai kita saulė ir tik tada prasidės... Kas prasidės? Ak taip, prasidės amžius, kurį bus galima pavadinti, pavyzdžiui, dvidešimtuoju, ir ji, Aurelija, tą naują rytą atsibus iš ilgo ir slogaus miego.
Tiesa, ji buvo įtikėjusi, jog iki to naujo ryto privalo įsigyti šviesią ir išmintingą širdį. Todėl ji skaitė daug knygų, ypač mėgo poeziją, o Dantės „Dieviškąją komediją“ net mokėsi atmintinai. Ant savo stalo ji laikė lapelį, kuriame buvo užrašyta: „Vieninteliai žmonės pasaulyje, kurie yra tikrai mylimi, tai tie, kurie turi išmintingas širdis“.
Daug kas jai pavydėjo atsainaus šaltumo ir tvarkingo proto. Kai Aurelija neskubėdama žingsniuodavo gatve, bendradarbės ją sekdavo iš paskos – lyg pro rakto skylutę jos trokšdavo pažvelgti į neįspėtą paslaptį. Kartais jos pakišdavo Aurelijai raštelius, kuriuose kažkas ją kviesdavo į pasimatymus arba prisipažindavo meilėje. Tačiau visa tai dar nė sykio jos nepažadino iš miego – taip stipriai jį sapnavo savo būsimą gyvenimą kitame dvidešimtame amžiuje.
Žingsniuodama iš kulinarijos parduotuvės, Aurelija kartais atsimindavo, jog šiandien dar nėra pratarusi nė žodžio. Ji sukrutindavo lūpas ir stengdavosi išgirsti savo pačios šnabždesį. Ji sustabdydavo praeivį ir klausdavo, kuri valanda. Įsitikinusi, jog dar neprarado balso, vėl žingsniuodavo toliau. Kai miesto laikrodis mušdavo vakaro valandas, ji pasitikrindavo, ar tebemoka teisingai skaičiuoti.
Tačiau nepažįstamas dvidešimtas amžius, kuriame ji netikėjo gyvenanti, vis dar tęsėsi. Labiausiai ją stebino, jog keičiasi dienos ir naktys, ji pripila tūkstančius puodelių kavos, parduoda dešimtis tūkstančių bandelių, tačiau aplimk ją vis tie patys ir tie patys žmonių veidai. Galbūt prieš mane neišsemiamo vandenyno lašai, kurie per pasaulį rieda lyg per didžiulį stiklą. Tačiau ji niekada nesimokė neapykantos ir dar nė sykio neįsileido jos savo vidun. Jautė, jog nepažįstama, niekada nesutikta išmintinga širdis vieną rytą nusileis ant žemės, negalės nenusileisti.
Tą vakarą pro virtuvės langą Aurelija spoksojo į gatvę, melsva prieblanda jau gaubė visą miestą, ir ji iš tikrųjų pamatė aukštą išbalusį vyriškį. Ji susverdėjo iš netikėtumo, atsitokėjusi ji puolė pro duris, ji bėgo viduriu gatvės iki pat miesto aikštės, skruostais riedėjo ašaros, ji juokėsi ir verkė, tačiau žmogaus su ta išsvajota širdim neįstengė pavyti. Jai rodės, kad tas žmogus bėga dar greičiau negu ji, tas žmogus tarsi šaipėsi iš jos.
Parėjusi į virtuvę, ji vėl spoksojo pro langą, o paskui ant lapelio užrašė: „Sugrįžtu į šį amžių ir sutinku jame gyventi, nes žmonės, kurie bėga taip greitai, negali būti mylimi“.
Kitą dieną kulinarijos parduotuvėj ji vėl pilstė kavą ir jai atrodė, kad niekada nėra dirbusi šito darbo. Ji pavargo jau iki pietų ir be jokių priežasčių aprėkė kelis pirkėjus. Eidama namo, ji prisikišo į maišelį bandelių, lygiai taip, kaip ir kitos bendradarbės. Ji alkūnėmis įsigrūdo į sausakimšą autobusą, o paskui taip pat energingai išsprūdo iš jo. Įsijungusi televizorių, ji klausėsi diktoriaus balso ir apstulbo, kad pasaulyje tiek daug nelaimingų, badaujančių ir žūstančių. Karčiai šyptelėjusi, ji save priskyrė prie laimingųjų, kurių, pasirodo, irgi labai daug. Tada ji išjungė televizorių ir atsigulė lovon. Prieš užmigdama regėjo kaimyną, kuris prieš porą metų vidurnaktį taip tyliai beldėsi į jos duris, kad tik ji viena apie tai ir težinojo. Naktys ir dienos dabar buvo jos rankose, ji galėjo stipriai suspausti pirštus, kad net sutraškėtų, ir šitaip įveikti visas savo likusias nebylias dienas ir naktis.
Mušinskas, Danielius. Gyvenimas kaip alibi: Novelės. – Vilnius: Vaga, 1991.