tekstai.lt

Danielius Mušinskas. KODĖL NAKTYJE MATAI ANGELO VEIDĄ (1991)


musinskas%20danielius.jpg



       Kiemo vejoj ne sykį buvo sėdėta prie alaus ąsočio, bet tokio amžino sėdėjimo Apolinaras nebeatmena. Saulė du kartus patekėjo ir nusileido už vyšnyno, ir juoda naktis it sunki marška juos visus vėl susisupo – sėdinčiųjų vis netrūko. Žiūrėk, šiek tiek apmąžta, pritilsta balsai, bet atslenka naujas sėdėtojas arba atsigaivelėja kuris iš tų ankstesnių – ir taip iki naujo ryto lyg koks nuolat kurstomas laužas. Ką mes taip išsėdėsim? – klausė tyliai Apolinaras, – ką prikelsim? Seniai išėjusius žemėn ir mus užmiršusius? Ar tuos, gyvuosius, kurie visas kaltes tebesinešioja? O gal prišauksim ir tuos nekaltus teisiuosius, kurių irgi jau nebėra – ilsisi po žemėmis? Kas juos visus kalbina – mūsų sielos ar tie kaupini, bet greit ištuštėjantys ąsočiai?
       Apolinaras tamsoj apsidairė ir pamatė, kad iš žmonių vienas besėdi, o visi kiti – nukaušę jaunikliai. Kas jiems, tik apspangti ir rėkti garsiau viens per kitą – aš tą padariau, aš tą!.. Nieko jie nepadarė, ko vėjas vienu pūstelėjimu nenupūstų, tas tikras vėjas, kuris nupūtė ir Jokūbą, ir Stanislovą, ir Baltrų... Visų nesuminėsi, su kuriais kadaise eita pasaulį kaip gražų mūrą išmūryti. Kiti, daug nuožmesni už mus, tikrai dangų su žeme sumaišė, o mes? Tik žiūrėjom ir galvas slėpėm, o kuris nespėjom paslėpti – be nieko likom, visai be nieko. Ir dabar nežinau, kaip geriau – ar gyvam žemėn lįsti, ar dangaus šauktis, ar pasislėpus krūmuose gyvastį saugoti. O jie, trisdešimtą ar penkiasdešimtą ąsotį įveikę, šaukia – mes parodysim, mes tikrą gyvenimą nugyvensim... Nieko jūs nenugyvensit lyg veršiai bliaudami – išsives po vieną, nė vardų nepaklaus. Ar ne taip, Baltrau, tave išsivedė, diržus iš nugaros išrėžė, burnon verdančio vandens pripylė?.. Jie šaukia: kitokie dabar laikai, teisybė viską gali. Kieno ta teisybė, viešpatėliau, nemačiau dar niekada, kad ji teisiųjų arba mažųjų būtų – o tik tų, kurie užsimerkia ir eina ten, kur vėjas pučia. Pavėjui lengva liežuviu arba šautuvu mosuoti, bet teisybei dažnai ir prieš vėją reikia keliauti – kas tada? Ir nebelieka žmogaus kaip užpūstos žvakės, nė pėdsako nebelieka.
       Tik tris žodžius ištarė Stanislovas, tris mažus žodelyčius – nenoriu tokio tėvo – apie tą didįjį visų tėvą, ir išnyko penkiolikai metų, o kai parėjo – nieks nepažino. Kaip lengva padaryti, kad žmogaus nepažintum! Ar beišgėrė Stanislovas bent vieną ąsotį – nežinau, ne jo jėgelėms tas darbas bebuvo. O dabar jie šaukia: seni, nešk dar ąsotį, dar vieną, ir galo nėra. Trečias rytas jau brėkšta, kiemo veja juodai ištrypta ir išsėdėta, kiek visokios teisybės žodžiais paleista – bet ar bus iš to kokia nauda? Jie sako: dabar kitaip gyvensim, užteks už šimtą rublių baudžiavas eiti, velniop viską! – jie taip sako. Gal jie ir žino, kad šneka, gal ir turi kokią teisę šnekėti, nes jau pagyveno mažumėlę šioje pasvietėje. Tačiau aš ir antrą kartą jeigu gyvenčiau, nieko negalėčiau pasakyti – viskas taip supinta, sumazgiota... Ir atrodo, kas riktels garsiau už kitą, tas ir bus pranašas. Bet argi čia tikra pranašystė, alaus ąsotį apsikabinus? Saulės šviesa jau lenda iš rytų, negi ir vėl visą dieną reikės tuos ąsočius nešioti?
       Apolinaras pasislinko toliau nuo būrio, atsirėmė į trobesio sieną – nugara ėmė šilti, ir ta šiluma maloniai smelkėsi į visą kūną. Nė nepajuto, kaip ėmė merktis akys, ir Apolinaras plaukte išplaukė – iš pradžių lyg ir visas kiemas plaukė it kokia didžiulė sala, paskui bangos siūbavo vis smarkiau, ir plaukė ne kiemas su visais trobesiais ir krūmais, o tik maža valtelė. Apolinarui buvo keista, kad jam niekas neateina į pagalbą, niekas ir nesukliudo – valtis neša tolyn, jis iškyla aukštai, viską užmato, paskui nusileidžia žemyn – tokia vandenų galybė... Gal tai kitas pasaulis, nežemiškas, kurio visada bijojau, tačiau kurį slapčia taip troškau išvysti ir sužinoti, kokios jo paslaptys, kas jį valdo, kas jame gyvena. Dabar ir išvysiu tuos, tyliai iškeliavusius, – ką aš jiems pasakysiu? Apolinarai, paklaus jie, tu dar ilgai po mūsų gyvenai – kaip ten, ant žemės, ar tokia pat saulė ir debesys, miškai ir pievos? Tokie pat, – atsakysiu. Tada jie paklaus – ar tvarka tokia pat, ar tie patys jus tebevaldo? Tokia pat tvarka, atsakysiu, jūs galite visi būti ramūs, nieko galit nepasiilgti ir nesigailėti. Tai kodėl taip ilgai gyveni, Apolinarai? – jie paklaus, – jeigu nieko ten naujo, kam reikia taip ilgai gyventi? Ką aš jiems atsakysiu, ką pajėgsiu atsakyti? Dievas mane laiko, aš pats nė kiek daugiau nesistengiu. Ir tada aš pats paklausiu: o jūs čia ar labai nuliūdę ir susikrimtę esate? Ar norėtumėt vėl atgal į savo trobesius pareiti, pas mus sugrįžti? – paklausiu. Ir tada pasakysiu – nebepareikit ir nebegrįžkit, nebėra jau vietos jums, viskas jau užimta jaunų, visas pasvietes jie apgyveno, visus ąsočius išsidalino, visą alų patys išgeria – kam jūs bereikalingi? Laukit manęs čia, laikykit man gerą vietą, –taip aš jiems pasakysiu visiems, kuriuos pažinojau ir kurie mane pažino.
       Apolinaras atsimerkė, kieme jau buvo daug šviesiau; jis matė krūvon susispietusius jaunus vyrus, rankas užkorę vieni kitiems ant pečių, jie traukė kažkokią dainą, traukė storais, įgėrusiais balsais, bet tyliai, lyg iš po žemių. Jie dar gali dainuoti, pamanė Apolinaras, gali dainuoti ir maukti ąsotį po ąsočio, tačiau jie nepajėgs taip ilgai gyventi kaip aš. Gal jie netrokšta šito, nė patys nesupranta ir nejaučia, kad dienas ir savaites jie nugyvena lyg mėnesius ir metus – tiek išeikvoja sveikatos ir stiprybės. Nesulaukę nė keturiasdešimties jie jau bus susidėvėję ir susinešioję. Tada užsinorės gyventi, tada susigriebs, ieškos, šauksis daktarų – bet viskas veltui. Visada žinojau, kad gyvenimą galima nugyventi ir per kelis metus, bet savojo aš neskubinau. Ir neskubintas jis rieda lyg tekinis pakalnėn. Tik jaunystėj į kalną, o paskui – vis pakalnėn ir pakalnėn. Ir mano draugai taip būtų darę, bet jų gyvenimus kiti paskubino – lyg kokias lengvas plunksnas puste nupūtė. O šitie – patys, dienos nuo nakties neatskirdami, šventos nuo prastos.
       Ką aš jiems dabar galiu pasakyti, kaip nuraminti? Nebenešioti tų ąsočių, bet ar jie supras? Tik dar smarkiau ims karščiuotis ir rėkauti, visokiais žodžiais mane išvadins, kumščiais grasins. Žinau, ne pirmas kartas. Kas jiems esu, tik nukvakęs senis, turįs džiaugtis, kad jie mano kiemo vejoj sėdi, dainas bliauna ir apie visą pasaulį burnas aušina. Tačiau koks tas jų pasaulis? Nė vieno švento vardo jiems nėra, gal jie nieko niekada ir nesimokino. Aš irgi nesimokinau, bet kiek daug šventų vardų ir dalykų man buvo! Gal todėl ir nepajėgiau nė prieš vienus išeiti su šautuvu, kad tie šventi vardai ir dalykai mano viduj apsigyveno, jie ir neleido nė labiausiai neapkenčiamo nutrėkšti.
       Gali būti stiprus, bet visada atsiranda dar stipresnių ir sutvarko pasaulį. Jeigu drįsti prieš ką pakelti ranką, žinok, visada atsiras dar žiauresnė ir negailestingesnė ranka, kuri ir prieš tave pakils. Aš visada tai žinojau, ir visa mano stiprybė tik mano viduj slypėjo. O kiek kitokių stipruolių pražygiavo vieškeliu pro šitą trobesį – šūkaudami, baisiais pykčio veidais, tik ir dairydamiesi, kur savo žiaurumą išlieti. Ir liejo jį kaip vandenį. O juk ir jiems reikės numirti. Tačiau negalvoja jie apie tai, jie patys ieško galo kaip išsigelbėjimo. Atrodo, kad jie tik ir laukia pasaulio sumaišties – tarsi jų gyvenimas tik tada prasmę įgautų. Sumaištis pasibaigia – ir nebeturi kur dingti, negi gyvi į žemę įlįs. Ir nenori lįsti – velka gyvenimą kaip jungą, savo vaikus augina kaip svetimus, kad ir tiems nieko švento nebūtų...
       Žiūriu aš į juos ir viską matau, bet Baltrus ir Stanislovas, ir Jokūbas nieko nemato. Jie paliko savo trobesius kaip šventoves, tie trobesiai jiems buvo daug šventesni ir tikresni negu jie patys. Ir paskutinį mirksnį prieš išeidami jie manė, kad jeigu trobesiai liks – ir viskas liks. Juos galėjo penkis sykius nušauti, vis tiek jie šitaip butų manę. Nes tai buvo teisybė. Ir jie laimingi, kad nemato, jog tų trobesių nebėr, o kur užsiliko – ten į kiemą prigužėjo svetimų kaip ledinio vandens. Gali eiti per tą ledą, jeigu tik ant kojų išsilaikysi – niekas nebeprimins jūsų, Baltrau, Stanislovai ir Jokūbai. Ir mano kiemas jau toks – ledu apsitraukęs, ir slydinėju po jį ąsotį apglėbęs. Kuriam dar įpilti, kuriam? Gerkit kaip veršiai nepagirdomi ir nieko nematykit, nieko neatsiminkit. Jie juokiasi garsiai, galvas užversdami aukštyn, o kuris garsiausiai – tas yra jų gyvenimo viršininkas. Ne savy jie talpina savo gyvenimus, o į viršininko saują stengias įsprausti – įspraudei, ir nebėr, ir ramus, gali daugiau niekuo nebesirūpinti. Bereikia žiūrėti, kad tik viršininko kaušas niekada nebūtų tuščias – ir esi apsaugotas nuo visų kalčių. Todėl ir sakau, nereikia jums bepareiti ir besugrįžti, neturėkit ir minties tokios, Baltrau, Stanislovai ir Jokūbai.
       Nenoriu ant nieko pykti, niekada nenorėjau, ir pamokslininkas joks nesu – žiūriu į tuos sėdinčiuosius, ir tiek. Jie manęs nemato, jau daug metų niekas manęs nebemato, todėl ir esu toks laimingas. Pasigaunu į delną žiogą, abu pasišnekam, paskui jis strykt ir nulekia linksmas, ir žinau, kad jis niekada apie mane blogai nepagalvos. Dar yra tų žiogų palei mano trobesį, yra ir tylaus linksmumo! Jie šito negali suprasti, tačiau ar dėl to reikėtų juos smerkti? Ar tu, Baltrau, juos smerktum, juk ir tu nė su vienu žiogu nespėjai pasišnekėti – svetimi batai sutrypė tavo vargšus žiogelius, sutraiškė jų mažus smuikus.
       Ši diena praeis greitai, nė nepajusiu – ir leisis saulė vėl už vyšnyno. Tada tikrai pasakysiu – užtenka! Pasibaigė mano ąsočiai, pasibaigė mano gėrimas, keliaukit iš kur atkeliavę! Ir jie išrėplios į visas puses, išsineš savo pilkus veidus, tik nežinau, ką jie darys parslinkę namo. Gal džiūgaus prisiminę, kaip pas Apolinarą tris dienas ir naktis alų maukė. Gal ir visai nieko neatsimins, bus vėl kaip nebylios geležys tose juodose dirbtuvėse – sulūžę traktoriai, kombainai ir mašinos, kurias remontuoja nuo ryto iki vakaro kiaurus metus. Kaip atrodo pasaulis, jeigu jį visą laiką tik remontuoji ir remontuoji? Toks ir pasaulis – geležų krūva. Laukiu, kad ši diena greičiau užgestų ir nunirtų į tamsybes, ir daugiau jos niekada nebebus – tos dienos, to balto angelo skaisčia šviesa nupliekstu veidu.
       Gal dar nesu paskutinis. Jeigu toks būčiau, ar beturėčiau jėgų pats sau viską iškalbėti ir jus nuraminti ir paguosti, Baltrau, Stanislovai ir Jokūbai. Gulėčiau savo trobesy ant grindų, pargriautas nepakeliamos vienatvės, ir visus prakeikčiau, joks angelas tada manęs neišgelbėtų. Todėl ir tikiu, kad nesu paskutinis – kur nors kitoje pasvietėj panašus į mane irgi šitaip viską kiaurai mato. Dar daugiau mato ir supranta, ir viską sutalpina savy – kaip į kokią amžiną skrynią uždaro. O raktą kietai suspaudęs laiko rankoje – nieks neatims. Jeigu mes nebūtume ta skrynia – tai kas ja būtų? Gal jūs vis dėlto dar sugrįšit, Baltrau, Stanislovai ir Jokūbai, atsirakinsit skrynią ir viską surasit. Brauksit džiaugsmo ašaras, sakysit; ačiū, Apolinarai, labai ačiū!.. Nereikia taip smarkiai dėkoti, nereikia. Aš nieko daugiau negalėjau, tik žiūrėti naktyje į angelo veidą...
       Jie tiesia į mane rankas ir šaukia: nešk dar, seni Apolinarai, negailėk paskutinių ąsočių!.. Jie šaukia: jau greit mums nebenešiosi, todėl pasistenk iš paskutiniųjų! Jų atgręžti į mane veidai nelyg mažų žvėrelių – spindi geltonos akys, išsipūtusios šnervės. Kaip tankiai jie alsuoja – tarsi trūktų oro, tarsi juos trauktų gelmė, o jie, paklaikę iš baimės, kapstytųsi į krantą. Kur tas krantas ir kada jie išsikapstys?
       Jie sako: gerai pasidarbavai, seni Apolinarai, bet ir mes neblogai – įveiksim tavo ąsočius. Nebedaug beliko įveikti, saulė jau vėl krypsta už vyšnyno. Užtenka, žvėreliai jūs palaimingi, gana! Tačiau jie nieko negirdi ir nemato, stengiasi per jėgą, jeigu kuris ir iškrinta po serbentų krūmu – kitas jo vieton stoja...
       Nepalikit dar manęs, Baltrau, Stanislovai ir Jokūbai, tikrai neapleiskit, kaip ir aš jūsų neapleidžiu ir niekada neapleisiu. Aš glostau jūsų pėdas šitoje žemėje, jų šventu vandeniu vilgau savo lūpas ir sakau: dar iškentėk valandėlę, Apolinarai, dar paskutinę, pačią sunkiausią valandą iškentėk, ir ateis kita diena, galbūt ta tikroji, ji buvo pažadėta ir visi jos taip laukėm lyg saulės užtekėjimo... Gal ir išauš, nes jau vėl brėkšta, jau lenda iš žemės pakraščio šviesos spinduliai...

       Mušinskas, Danielius. Gyvenimas kaip alibi: Novelės. – Vilnius: Vaga, 1991.