ŽODŽIAI NAKČIAI
Aš niekad nemačiau tavęs ateinant -
tu visuomet esi manajam kambary,
kai pakeliu akis... uždengus rankom veidą,
tu lauki. Ir tava širdis
iš lėto pradeda atbusti laikrodžiuose - -
Ji plaka vis garsiau ir vis garsiau aplink -
aš jau girdžiu lyg sunkų varpo dūžių aidą -
tamsa pro langą srūva kambarin,
tamsa užlieja praplėstas plačiai akis ir veidą,
ir jos didžioji ir juoda širdis
jau plaka erdvėje ir plaka manoje širdy...
Nagys, Henrikas. Lapkričio naktys: lyrika. - Freiburg, 1947.
PAVASARIO VAKARAS
Per drumstą dangų atskrenda paklydęs paukštis
ir sunkiai supa ilstančius sparnus...
Ir aš einu - į sąnarius atplūsta skausmas -
ir aš einu - ir ieškau, kaip ir jis, namų.
Namų! Bet argi turi elgetos namus?
Ar turi jie mergaitę, juoką, guolį?
Juk jie kaip ir anas, kur plakas po skliautus
ir nesuradęs savo lizdo, žemėn puola...
Nagys, Henrikas. Lapkričio naktys: lyrika. - Freiburg, 1947.
RUDUO
Sally Salminen'ai, "Kotrynos" autorei
Tamsu ir šalta. Židiny dar plakasi silpna liepsnelė,
bet tuoj ir ji užges... Bus visiškai nyku...
Tik vėjas varstys neramias duris, ir medis
nuogom šakom daužysis į drėgnus stiklus...
Bus taip nepaprastai nyku - -
O rankos sunkios. Sunkios kaip uola,
kurios viršūnėje suklupus jos lūšnelė;
ir kvapas šaltas: neįpūs kaitrių
ugnies lašų šaltoj angly... Užges, užges
tuoj nerami liepsna, ir bus tamsu, bus šalta...
O sūnūs dar ilgai galbūt negrįš į griūvančius namus,
nors jos sena širdis tokia dusli, toks miegas neramus.
Nagys, Henrikas. Lapkričio naktys: lyrika. - Freiburg, 1947.
PRANAŠAS
Tu nesi arčiau Dievo, kaip mes:
mes visi nuo jo toli.
Rainer Maria Rilke
Tiktai pažvelkite į jį, į šitą pranašą:
jis iškalbingom lūpom skelbia naują Dievą;
jis įdeda Jį į kiekvieno mūsų tamsią sielą,
ir vėl toks pat dulkėtas ir rūstus palieka mūsų kraštą.
O mes sustoję aikštėj kalbamės ilgai.
Mes nieko nesuprantančiom akim nueinantį palydim:
toli jo platūs rūbai vėjuje plevena, ir plaukai
prieš juodą debesį kaip sniegas žydi...
Mes stovime. Kiekvieno sieloje sunki mintis:
argi jis tikrąjį ir galingiausią Dievą atnešė?..
...Vienam išsisunkia ant skruosto ašara. Kiti
nuliūdę skirstosi - širdim išdeginta, tuščia...
Nagys, Henrikas. Lapkričio naktys: lyrika. - Freiburg, 1947.
DIDŽIOJI NAKTIS
Kai jis pravėrė pirmą kartą kūdikio akis -
dangus su žvaigždėmis jose paskendo...
Ir Jis žiūrėjo: -
kaip Motinos ir Tėvo bailios rankos
Jo kūną segė kailiais, nes naktis
buvo šalta ir didelė:
joje sutilpo bokštai miegančiais varpais
ir aukštos, trapios palmės,
sutikusios atjojančių karalių eiseną:
ir žėrinti žvaigždė, kurią kažkas ant delno
padėjęs nešė dangumi...
...Tokia didžiulė buvo ta naktis!
Bet Vaiko akys buvo dar didesnės:
ir tokios naktys - kaip žuvis gelmėn - jose paskęsta.
Nagys, Henrikas. Lapkričio naktys: lyrika. - Freiburg, 1947.
VASAROS NAKTIS
Sidabro tvenkiny pabudo keistos gėlės:
lėtai praviro dideli balti žiedai
ir suposi viršum gelmės, kaip vėlų
rugpjūčio vakarą sušvitusių aukštai,
J'uodam danguj, pavargusių didžiulių žvaigždžių
šalti, lediniai atspindžiai.
Jos suposi visai visai lėtai... jos žaidė
sidabro tvenkiny viršum juodos gelmės...
Per taures ritosi lašai, kaip žvaigždės,
ir per lapus vanduo, kaip tolima giesmė.
Aš nežinau, šiandieną kas aidėjo: galbūt vanduo,
galbūt rugpjūčio žvaigždės erdvėje.
Arba galbūt žmogus iš lygumų atėjęs,
nustebintas keistų žiedų tvenkinyje
ir liūdintis, kad tuoj ateis ruduo
ir visa mirs, galbūt jisai stovėjo
kur nors juodam šakų šešėlyje
ir verkė mirusios dienos.
Nagys, Henrikas. Lapkričio naktys: lyrika. - Freiburg, 1947.
NERIMO VALANDOS
vakaras
Nešaukite, gatvės... Vakaro gatvės, nešaukite...
Leiskite man sapnuoti... leiskite man, vienam...
Mano sapnas, sunkus ir juodas sapnas, plaukia į čia.
Ak, nesakykite, broliai, kad tai vienuma,
kad bėgu nuo jūsų... Kaip dažnai aš nakčia
laukiu žingsnių, žodžių ir taip bijau tuštumos...
Bet šiandieną - gatvės, nešaukite: leiskit sapnuot...
Gal tai bus didelis sapnas ir nuostabus -
(gal prieš saulėtekį rasit mane sukniubusį
ant nepaliesto popieriaus lapo...) bet, gali būt,
mano rankos jį užrašys... Gali būt,
jis bus sapnas, kurio mes ieškom visi...
Gal tarp šauksmų ir maldos, gal vienas žodis nušvis,
vienas žodis, kurio mes ieškom visi...
naktis
Viešpatie, laimink visus. Žvaigždynai
tokie šalti šią naktį; šią vienišą naktį -
Viešpatie, laimink visus:
Vyrą, pavargusiom rankom prie mašinos ratų,
pilką kareivį - jis mąsto apie namus -
ir žmones, žmones mažose trobelėse šiąnakt
palaimink, palengvink jų vargą... Bet mus
palik. Mums nieko neduok. Nes mes ieškom Tavęs.
Mūsų brolių kraujas ir prakaitas puola ant mūsų...
Nieko neduok mums... Prakeik. Bet atverk,
atverk nors vienam akis, nors vienam iš mūsų:
pasakyk: ar esi? Jei ne - tai ko ieškome mes?!
rytas
Aš juokiuosi. Aš neverkiu, broliai, ne.
Aš juokiuos. Karštos ašaros
skruostais ir lūpomis teka.
Bet aš neverkiu: ne. Aš matau - tamsuma
skęsta į bundantį miestą.
Bokštai nušvito kaip liepsnos
saulėteky. Žingsniai girdėtis:
žmonės ateina! Žmonės!..
Skambėkite, rytmečio gatvės, skambėkit!
Skambėkit, bažnyčių varpai, skambėkite, bokštai!
Galbūt jūs nutildysit mus amžinai -
ir jūsų triukšmingam skambėjime,
gali būti, suduš ir numirs sapnai.
Nagys, Henrikas. Lapkričio naktys: lyrika. - Freiburg, 1947.
DAINA MANO BROLIUI
Mano broli. Tavo rankos pavargo,
ir akys merkiasi jau, ir mano daina
tau miegą papuoš.
Tu ilsėsies kaip vaikas. Ir varpas
skambės ir skambės tau sapne.
Užmik ir sapnuok.
Tu sapnuosi drugius ir saulę,
ir girdėsi motiną šaukiant
tave namo vakare...
Ir bus grįžusi tavo jaunystė:
tu dainuosi ir rankiosi vyšnių
žiedus sraunioj tėkmėje.
Ir upelis skambės kaip sidabras.
Ir saulėtos pievos, ir medis
tave ir vėl pasitiks.
Ir kalbės jie: žiūrėkite! grįžo
garbanotasis vaikas - ir tyliai
žiedai tau į plaukus kris...
Mano broli. Tavo rankos pavargo.
Ir nuo amžino darbo sugrubo tavo širdis.
Paklausyk, mano siela šiąnakt kaip varpas:
ji dainuoja tavo sapne. Mano broli - girdi?
Nagys, Henrikas. Lapkričio naktys: lyrika. - Freiburg, 1947.
SAULĖS DAINA
Mamertui Indriliūnui
Palaukime saulėtekio... Dabar šalta naktis
mums stingdo kraują; aš girdžiu, kaip tamsoje
pavargusiai ir dusliai mūsų širdys plaka.
Šitam mieste mes svetimi, mes palikti
tamsioj pastogėj klausomės, kaip mūsų kraujuje
lėti nuodai lėtai ir sunkiai teka...
Palaukime saulėtekio - palaukim - gal naktis
ir šaltis, ir tyla nutrauks surizgusias mintis,
ir mus apkris mirties tamsa...
Tik suvirpės į tuščią dangų pirštai ištiesti,
ir į plačiai atvertas, mirusias akis
žiūrės išblyškus pilnaties šviesa...
Bet laukime saulėtekio... Aš saule dar tikiu!
Jos ugnyje ištirps tamsa ir tas skliautų lavono veidas!
Saulėtekio palaukime - - Žiūrėk! virš bokštų ir miškų
jau švinta horizontas! Saulė jau ateina!
______________
Mano lūpos šią naktį nunoko dainai:
Klausyk - aš dainuosiu mūsų širdims:
sunkūs nuodai dar srūva jose - ir mes kaip girti
žiūrim apsvaigusiais žvilgsniais: saulė ateina!
bet akyse mums dar tūno tamsa, kaip baisi gelmė…
Mes dar ilgai netikėsime saule: naktim
dar mus apglėbs sielvartinga, tamsi neviltis -
ir nepakelsime rankos, jos nuo širdies nusiimt, -
rankos, kurioj jau srovena saulės galia!
- ak, akyse mums dar tūno baisi tamsuma!
Bet per nušvitusias lygumas, bokštus skrenda pas mus -
kaip didelis paukštis, kaip laivas aukso irklais -
saulė.- Klausyki, širdie: ar ji nešaukia mums?
- Šaukia?! Kviečia?!. Ir tu pabūgai ryto liepsnos?! -
Ak, akyse mums dar'tūno per daug tamsumos!
Nagys, Henrikas. Lapkričio naktys: lyrika. - Freiburg, 1947.
BROLIUI
Šią naktį aš jaučiu - jis iš namų išeina:
- o rudenio audra ir lietūs plakas į stiklus -
jis šlitinėja gatvėmis, apglėbęs rankom veidą,
ir verkia. Aš žinau. Ir jam kalbu:
Kai aš rašau apie medžius, kurie dangun grūmoja,
kai apie pranašą, paniekintą minių,-
aš t a u kalbu, nes tu tikrasis mano brolis,
aš frau kalbu, kad ant drėgnųjų akmenų
tu nesukluptum, kad pakeltum liūdną galvą,
nes tu turi gyventi, mano broli - tu!
Ir tu žinai: kada tamsių namų palėpėj,
vidurnakty - kaip didelė nakties žaizda -
liepsnoja langas - ten yra atėjus,
pas vieną žmogų, tavo brolį - ta pati kančia,
kuri tave naktim kaip juodas sapnas
kankina, degina, bet žodžių jai tu nerandi; -
ir jis, jis ieško jų šitoj nakty,
šituos tylos atodūsiuos ir maišaty
audros dejavimo, šakų šniokštimo ir lietaus,-
ir tu norėtum glostyti šito žmogaus
pavargusias rankas: jis tavo žodžius rašo...
Aš tau kalbu. Mano tylusis broli.
Kai tu verki, ir aš verkiu kartu.
Kai aš sakau: esu kaip medis - vienas, išdidus, -
ir tu kalbi: aš vienišas ir išdidus kaip mano brolis.
Nagys, Henrikas. Lapkričio naktys: lyrika. - Freiburg, 1947.
POETO VIZIJA
Jo didelis šešėlis driekias per kalnynus,
ir palaidi plaukai plevena audroje...
Jis eina. Kaip sunkus griaustinio
dundėjimas jo eisena.
Neklauskite, iš kur tasai žmogus ateina:
jo akyse tokia keista liepsna!
Jo šviesios akys toliuose paskendusios:
JOS mato jūromis siūbuojančius laivus;
jos mato saulės nušviestus stiebus ir skrendančias
žuvėdras viršum burių plazdančių, lengvų...
Neklauskite, kodėl jisai uolom ir vienas eina:
o, kaip norėtų būti jis keleiviu ant anų laivų -
Nes jie į uostus grįžta. Jie namus suranda...
O jis taip eina klaidžiodamas amžinai.
Jo didelis, tamsus šešėlis krenta
ant žemės rutulio. Ir jo akių liepsna
audringą naktį šviečia tartum žvaigždės. -
Neklauskite manęs, kurion šalin jis eina:
jo akyse tokia keista liepsna!
Nagys, Henrikas. Lapkričio naktys: lyrika. - Freiburg, 1947.
DIDELIS MEDIS PRIE TURGAUS AIKŠTĖS
Mane čia žmonės pasodino. Kažkada: seniai.
Prie šios dulkėtos turgaus aikštės.
Dabar aš didelis. Ir jų, šitų žmonių, namai
po mano šakomis tokie maži ir baikštūs:
jie prisidengę pūvančiais pilkais stogais,
drumstom langų akim nedrįsta į mane pažvelgti.
O aš išaugau lig dangaus. Mane perkūnai skaldo.
Mano viršūnėn įsikimba vėtros kruvinais nagais
ir drasko žiedus ir šakas. Ir šaltis
žiemos naktim man kraują stingdo šakose,-
bet mano rankos tvirtos: lyg iš akmenio nukaltos:
audringom naktimis aš paneriu jas į žvaigždynus,
ir aš jaučiu, kaip žvaigždės srūva man per pirštus,
ir debesys drėgni ir tirštos
pajuodę ūkanos, iš vandenynų
ir jūsų milžiniškų miestų dūmų gimę...
O! aš jaučiu tada, kaip mūsų žemė
erdvėj pašėlusiai ir kaip apsvaigus skrieja!
Aš paneriu rankas - ir mano kraujas dega...
Aš paneriu rankas - mane migla užlieja - -
ir aš nenoriu niekad vėl matyti turgaus aikštės.
Ir kai žaibai kaip kraujo srovės srūva dangumi,
ir kai ateina debesys, dusliai dundėdami, erdve,
ir paskandina dulkių sūkuriuos ir žmones ir gatves,
keliu rankas - ir šniokščia jos juodiesiems debesims:
ateikite! aš nuo padangių žaibo nebijau numirt!
Nagys, Henrikas. Lapkričio naktys: lyrika. - Freiburg, 1947.
KUMEČIO VAIKAS
Pro aprūkusį, drumzliną langą
tu svyruojantį medį ir purviną kelią matai.
Kartais pakeli veidą į dangų:
vėjo genami, lekia skliautais debesų skutai.
Tu matai ten pašėlusius, juodus arklius -
jų plasnojantys karčiai uždengę pusę dangaus;
ir ištryškęs pro debesį saulės skurdus spindulys
tau atrodo kruvino, ilgo, sunkaus
botago virvė... Kaip jie lekia, kaip lekia tolyn! - -
Tu norėtumei būti tenai - nors vieną kartą...
Pro lūšnelės aprūkusį langą
tu svyruojantį, pilką medį matai.
Ir kai pakeli veidą į dangų:
taip, tu norėtumei būti nors kartą tenai, su žirgais, aukštai…
Nagys, Henrikas. Lapkričio naktys: lyrika. - Freiburg, 1947.
PAVARGĘS FABRIKO DARBININKAS
Kasdien grįžtu namo pilkom, dulkėtom gatvėm -
širdis sunki ir visiškai tuščia.
Mano kraujuj įsisunkė didžiųjų plieno ratų
duslus ir amžinas plakimas ir kančia.
Kai užmerkiu akis, naktim sapnuos jis skamba,
kai pabundu - jis aidi medžių šniokštime:
skausmingas ritmas milžiniškų plieno rankų -
jos lankstosi, jos keliasi, jos puola ant manęs,-
ir man atrodo, kad širdies nebeturiu jau,
kad plaka ji tarp plieno ratų negyvųjų,
kaip geležis sustingus ir šalta.
Ir noriu aš praplėšti geliamą krūtinę
ir pažiūrėt prieš savo žingsnį paskutinį,
ar srūva dar nors vienas kraujo lašas ten.
Nagys, Henrikas. Lapkričio naktys: lyrika. - Freiburg, 1947.
DVIDEŠIMTOJO AMŽIAUS PAMIŠĘS LAIKRODININKAS
Jie neturi širdies, nei vienos širdies,
jie - tie žmonės - kiekvienas krūtinėj -
aš girdžiu, kai klausau vidury nakties,
ir prispaudžiu ausį prie savo paties
sudraskytos odos - geležinį
didelį laikrodį plakant.
Jie neturi širdies! Jie neturi širdies!
Jie ateina kaip mėlynos šmėklos
ties mano langais - bet šitos paslapties
neatims, nepavogs, nesuplėšys: -
ją nešioju tvirtai prie krūtinės priglaudęs -
ai, kokia ji švelni ir kaip glaudžias - -
Nesakysiu... bet žemė plačioji, žalia,
ji paslėpus paslaptį tyli...
Nuėjau į laukus šito miesto gale
ir ten iškasiau duobę gilią;
ten padėjau laikrodį švelniai dugne
ir užklojau velėnom, ir niekas
nesuras jo dabar be manęs.
Nesakysiu... bet laikrodis grimzda gilyn,
ir jis auga ir auga ir auga...
Ir tyliom, ir šviesiom mėnesienos naktim,
kai išėjęs aš priglaudžiu ausį
prie grindinio drėgno: taip aiškiai girdžiu,
kaip ten skuba rateliai pamažu, pamažu,
ir kaip plaka pavargęs ir senas
didelis laikrodis žemėj...
Nagys, Henrikas. Lapkričio naktys: lyrika. - Freiburg, 1947.
ŽEMĘ PRARADĘS ŽEMDIRBYS
O žeme, aš girdžiu, kaip tu verki po mano kojom -
tavo akis užklojo kietas grindinio akmuo,
tavo krūtinę slegia miestų milijonai,
ir žaizdos, prakirstos ligi širdies, tau kūną kloja,
ir tavo drumstas kraujas trykšta bokštuos purvinuos.
Kaip sielvartingai tu po mano kojom raudi!
Kaip plaka tavo mirštanti juoda širdis! -
Ją geležis, akmuo ją prislėgė taip skaudžiai,
man rodos, kad ir mano širdį akmenys labiau vis spaudžia,
ir ji pirmųjų paukščių grįžtant jau nebegirdės.
O, taip norėtųsi į lygumas plačias dar grįžti,
ir brist per žolę šlamančią, ir naktimis klausytis,
kaip skrenda vėjas, lenkdamas medžius...
Ir ramų vakarą pro langą žemės kvapas sklistų,
ir į juodąsias ąžuolų viršūnes žvaigždės kristų,
tarytum kibirkštys iš didelių laužų...
- - - - - - - - - - - - - - - - -
O žeme mylima, kaip raudi tu po miestais, -
po grindiniu, po plieno ratais, po akmens namais...
Norėčiau grįžti į tave ir tavo juodą veidą liesti,
o tu turėtum vilnyti javais prieš saulės šviesą
ir mūsų pilkas pirkeles nešioti amžinai.
Nagys, Henrikas. Lapkričio naktys: lyrika. - Freiburg, 1947.
SUŽEISTAS KAREIVIS
Tu žiūri, plačiai pravėręs skaudančias akis,
pro aprūkusį vagono langą:-
vilnija laukuos javų auksinės bangos
ir sužvilga miestai klony, saulės nušviesti...
Ir mergaitė moja tau mažoj stoty...
Tu žiūri, plačiai pravėręs skaudančias akis...
Ir staiga gelsvų javų laukai prasmenga -
styro lygumose miestų skeletai nuogi,
medžiai nuplėštom viršūnėm dengia dangų,
ir sublyksi tarpe dūmų ir ugnies veidai,
prakaito prausti, lietaus srovių ir kraujo;
rankos virpančios, sugniaužusios ginklus kietai,
dulkini veidai, dulkėtos rankos, kraujas - -
ir tyla. Tartum per pakylėjimą - tyla.
Kažin kur dar šūvis vienišas nuaidi.
Ant juodos žolės nusvirusi šviesi galva.
Rankos kruvinos, apglėbusios dulkėtą veidą...
Tu žiūri, plačiai pravėręs skaudančias akis: -
skrenda miestai pro tave ir žmonės, saulės nušviesti.
Ir mergaitė meta tau gėlių mažoj stoty.
Nagys, Henrikas. Lapkričio naktys: lyrika. - Freiburg, 1947.
EKEBY PASAKA
M.J.
Tu bėgai per pavasario audringą naktį,
tu bėgai lygumom ir per suskilusias lytis…
Tavo plaukai lietuj ir vėjuj plakės,
tavo plačiai pravertos, ašarotos akys
nematė rankų ištiestų: jose atsišvietė pavasario naktis.
Tu bėgai per pavasario audringą naktį -
švelnutes pėdas sužeidei į akmenis ir į ledus…
Bet nieko nejautei. Tartum apsvaigusi plaštakė
tu, keisto ilgesio ir šauksmo nešama, skridai per naktį,
nes kažin kur prapuolęs verkė vienišas žmogus.
Nagys, Henrikas. Lapkričio naktys: lyrika. - Freiburg, 1947.
ATSIMINIMAS
Užsimerkiu ir matau: tu ateini...
Senas laikrodis nuobodžią dainą skambina,
ir į langą plakasi žiedų vilnis...
Užsimerkiu ir - tai tu, tai tu, ištiesus ranką,
man pavasario žiedų neši.
Žėrinčiom akim vaikai tave apsupę
klega, juokiasi kaip paukščiai tarp žiedų...
Tu eini ramiai ir glostai juos... Tu upė,
jie upeliai... Jie upeliai be krantų.
Užsimerkiu ir matau... bet prasivėrė akys -
viskas dingo - ir tavęs nėra. -
Tiktai skamba laikrodis, tik sunkios gėlės plaka
langą ir alsuoja vakaro kaitra...
Nagys, Henrikas. Lapkričio naktys: lyrika. - Freiburg, 1947.
SVETIMOSIOS MOTERS PAVEIKSLAS
E. K.
Šį vakarą, kai parko tankmėje
stovėjau medžių šlamančiuos šešėliuos,
su vakaro migla ji prisikėlė,
ir aš nustebusiom akim lydėjau ją:
lengvi plaukai sroveno smilkiniais...
ir tamsios akys... ir išblyškęs veidas...
Aš ją mačiau, mačiau kažkur kadais
taip pat laisvai, nerūpestingai einant:
išblyškusi ranka ilgais, nervingais pirštais,
prigludusi prie draikomų plaukų,
ir lūpose šypsnys pavargęs virpa;
o lieknas kūnas lengvo rūbo vilnyse
atrodo permatomas, kaip sunkių
rudens liūčių kapojama lelija.
Nagys, Henrikas. Lapkričio naktys: lyrika. - Freiburg, 1947.
SENAM DVARE
Tu jauti dar plaukuose kelionės vėją
ir ant lūpų rudenio lietaus lašus.
Kambary tylu. Jau vakaras atėjo -
ir tamsa languos plasnoja pamažu...
Tu norėtum, kad kas nors kalbėtų -
kad sudužtų ši siaubinga tyluma...
Užsimerki: kažin kur iš lėto
plaka laikrodis. Kaip didelė, sena
šių tuščių ir vienišų namų širdis...
Tau baisu vienai. Štai kyla vėjas:
sodo medžiai šniokščia - tu girdi.
Ir atrodo - iš tamsos drėgna alėja
kažin kas ateina. Vis artyn - artyn...
Lipa laiptais... Taip lėtai... Sustoja...
Laukia- -Vėjas miršta už langų...
Virpančia ranka degi tu šviesą - tau baugu:
gal tai vėl tas pats benamis valkata,
žmogus, kurs po rudenio liūtis klajoja.
Nagys, Henrikas. Lapkričio naktys: lyrika. - Freiburg, 1947.
DIDŽIOJO MOLNO RAUDA
Henri Alain Fournier'ui
Vieną naktį, skambant taurėms,
kai senam dvare puotaus svečiai,
tu nebegirdėsi liūdno šauksmo,
kurs tave į saulę kvies klajot ir žaist.
Ak, tada skambės taip garsiai juokas,
muzika srovens pro langus atvirus, šviesius…
Tu nebegirdėsi sūkuryje šokio,
kaip beviltiškai aidės pavargęs ir nykus
šauksmas. Vidury nakties
jis tave į lygumas klajot ir žaisti kvies...
Nagys, Henrikas. Lapkričio naktys: lyrika. - Freiburg, 1947.
MANO ŽEMĖS RUDUO
O kaip man užrašyti rudenį ir savo juodą kraują,
kad vieną kartą popieriuje atsivertų kaip negyjanti žaizda -
lietaus ir vėjų nukankintos lygumos ir iškraipyti skaudžiai
mediniai kryžiai vakaro skliaute.
Ak, kai ateina sutemos ir paukščiai draikosi viršum miškų,
ir skamba liūdnas tolimas kapų koplyčios varpas,
ir eina vienišas žmogus su žiburiu per vakarą kažkur, -
tada esi tokia skurdi tu, mano žeme, skurdi tarytumei pats vargas,
Tada pabunda širdyje nauji ir nuostabūs - kaip sapno gėlės - žodžiai,
tada norėčiau glostyti tave, parpulti ir tave bučiuoti,
ir kaip tavęs tada, pilkoji žeme, nemylėt!
Juk pajuntu, kad ir many tas pats skurdusis kraujas
ir ta pati skurdžioji ir bekraštė pilkuma -
ir noriu užrašyti visą mūsų rudenį ir mūsų skausmą,
ir tai turėtų būti ašaras išspaudžianti, liūdna daina - -
O Dieve mano, Dieve - kaip dabar sunku tylėt!..
Nagys, Henrikas. Lapkričio naktys: lyrika. - Freiburg, 1947.
MEDŽIAI VĖJUOSE
beržai
Kai žalias lietus jų liaunom
ir ilgom, ir plasnojančiom rankom
srovena pavasario vėjas;
ir atrodo: alėja atėjo
vaikai; ir staiga neberanda
kelio namo - -
Ir jie stovi abipus alėjos,
ir verkia,
ir glosto pavargusiom rankom
vienas kito švelniai garbanotas
galvas šviesias.
pajūrio pušys
Vakaro saulėj kaip liepsnos -
jūsų kamienai liekni.
Vakaro vėjuos jūs vienos,
jūs vienos drėgna smiltimi
brendate jūron ir barstote
spyglius vilnims.
O kai ateina naktis
ir bangos pavargsta,
jūsų kamienai juodi
kaip didelės rankos
supa žvaigždynus ir dangų.
gluosniai
Didelė, nematoma ranka -
kaip ji taršo jus, dulkėti gluosniai!
Jūs linguojate, jūs paneriat šakas
mirgančion gelmėn - ir juodas
tvenkinio vanduo - kaip kraujas - jūsų lapais
ir drėgna žieve srovena vėl kūdron.
šermukšniai
Kaip kraujo lašai mažyčiai
jūsų vaisiai puola į purvą
su rudens dargana kartu...
O jūs stovite vieniši čia,
prie gatvelės, ir skurdžiai
svyruojate spalio lietuj.
eglės
Liūdnos, rimtos mano žemės moterys,
šiurkščiai austą rūbą užsidėjusios,
einat lygumomis, einat ir sustojat vis -
ir ilgieji jūsų rūbai supas vėjuose...
Begalinį ilgesį širdy pabudina
jūsų tylios raudos ir atodūsiai,
kai jūs einate, svyruojate ir skubinat,
ir pravirkstate saulėleidy sustojusios.
ąžuolai
Jie ateina: didžiulė, rūsti minia.
Lėtai svyruoja jų sunkios viršūnės,
ir kaip tolimas griausmas,
kaip būgnai aidi keista ir šiurpi jų daina:
- mes nešame dangų -
- mes nešame kruviną dangų -
- mes nešame mirusį dangų -
- mes atnešam vakarą…
Jų didelės, tamsios rankos,
žaizdų iškraipytaisiais pirštais apglėbusios,
laiko sustingusį debesį:
kaip didelį, juodą karstą.
Jie ateina. Jie neša saulėleidį:
lėtai svyruoja didžiulė, rūsti minia.
Nagys, Henrikas. Lapkričio naktys: lyrika. - Freiburg, 1947.
PAVASARIO MINIATIŪROS
pavasario naktis
Nebijok -
tai sugrįžtančių paukščių sparnai
tokį keistą skambesį kelia
nakty - -
Nebijok -
tai pabudo kalnai -
ir vandenys srūva upeliais
per šaltas jų akis,
per garuojančią žemę...
Nebijok -
tai pabudo naktis
ir pabudino žemę.
vidudienis
Ledinės žvakės puola nuo stogų -
ir sutrupa skambėdamos ant kelio...
Po sniegu girdisi mažų upelių
srovenimas. Ir saulėtu dangum
jau skraido dideli, pavargę paukščiai:
ilgos kelionės vėjai plazda jų sparnuos -
Maži vaikai, akis pridengę, stebi juos -
ir jų laiveliai užmiršti per kūdrą plaukia.
vyturiai
Vieną rytmetį vėjas svaigus -
jaunikaitis plaukais palaidais -
siautė vienas šaltaisiais laukais
ir išmėtė jus į skliautus!
Dabar jus plazdate baugščiai
pilkais sielvartingais sparneliais -
ir padangė skamba taip skaudžiai,
kaip stiklo varpeliai.
žibuoklės
Kai eglių mėlynom viršūnėm ėmė plaukt
dar nematyti debesys - tokie lengvi ir skaistūs,
tą vakarą mažieji gnomai ir sapnų mergaitės
išėjo žaist iš savo požemio gilaus.
Ir žaidė jie tenai smagiai ligi pačios aušros.
Ir mėlynos sapnų mergyčių akys skaisčiai degė.
Ir žalios jų kurpaitės - lakios kaip plaštakės -
iš džiugesio mažuosius gnomus vertė ašarot...
Bet puolė ant aikštelės pirmas saulės spindulys!
Ir gnomai dingo po žeme. Tiktai sapnų mergaitės
suklupo plazdančiom širdim. Ir išsisklaistę aikštėj,
jos dairos mėlynom, plačiom akim aplink.
gandrai
Baltos, plazdančios džiugesio vėliavos -
mano žemėn sugrįžta gandrai!
Ant spindinčios upės andai
krinta ir krinta šešėliai jūs!
Tai jūs atnešat ilgesį tolimą
ant plačių, ant sidabro sparnų!
Ir kartu su šešėliais nupuola jis
ant pilkų mano žemės namų!
vaikai
Išblyškusiais veidais, giliom akim ir tylūs
jie žiūri, kaip laiveliai iriasi prieš srovę, -
o saulė akinančiai spindi vandeny...
Toli, sustingusius sparnus iškėlęs, stovi
tamsus malūnas... Ir sidabro debesim
nuo jo tamsiųjų rankų paukščiai kyla.
Jie žaidžia ir nemato tolumos. Jie žiūri, kaip laiveliai
baltom mažytėm burėm virpa vandeny --
O nuo juodų malūno rankų keliasi ir kelias
ir skrenda paukščiai dideliais sidabro debesim...
pirmasis drugelis
Viršum bundančio drumsto vandens
skrenda paukščiai pilki
ir debesys, lyg iš akmens nukalti.
Ir vėjas dar dvelkia naktim...
Tik staiga nušvinta srovės sūkuriai,
juodi ir drumsti - -
Ir vandenyje sumirga ir virpa balti
drugelio sparnai.
Nagys, Henrikas. Lapkričio naktys: lyrika. - Freiburg, 1947.
MANO ŽEMĖS PAVEIKSLAI
žiema
Šią naktį sapnavau: mes skridome per lygumas -
ir mūsų rogės buvo lengvo juodo medžio,
ir mūsų žirgas - juodas kaip naktis...
Per žvilgančius sniegynus klaidžiojo trobelės
tartum mišių varpeliai sidabriniai ir balti...
Tada tu palietei man ranką ir parodei tyliai -
ir sapnas man iš lėto mirė širdyje: -
mačiau tiktai mažas, vargingas lūšneles
tartum mažus našlaičius, klūpančius pusnynuos...
Ir giedras, didelis dangus pridengęs jas,
ir dideli liepsnojantys žvaigždynai,-
jie buvo ir per puošnūs, ir per dideli šiai žemei:
mažiems pilkiems kaimams ir šniokščiantiems eglynams...
Žiūrėk: kokia skurdi ji ir pilka. - Per tavo veidą ašaros sroveno.
pavasaris
Kaip dideli, balti sidabro paukščiai
plasnoja debesys nušvitusiu dangum -
ir jų šešėliai skrieja lygumomis.
Kaip dideli, balti laivai jie plaukia
šviesiom, lininėm burėm, ir lengvu
skambėjimu palydi juos bažnyčių bokštai...
Ir iš plačių, juodų ir nelaimingų ąžuolų
pasikelia dar silpnas kaip plaštakė vėjas
ir puola prūdo vandenin... Tada pakyla išdidus ir skrieja
per lygumas, ir glosto stogus šiaudinius, ir didelių
klojimų atplėšia plačiai duris,
ir per pabudusių beržų alėją
jisai nubėga siausdamas... Ir keturi
seni sparnai užsnūdusio malūno vėjo sūkury
dejuodami iš lėto ima suktis ir mirgėt saulėteky...
Ir šviesiaplaukė moteris iš tolo artinas keliu -
auksinė jos galva tai suliepsnoja, tai užgęsta saulėj -
ji rankoj neša puokštę mėlynų mažų gėlių.
Staiga sustoja ji. Prisidengia akis. Ją šaukė?
Ak taip! Ji mato, kaip per lygumas klampiu keliu
žmogus ateina: vėjas taršo rūbus jam ir plaukus,
ir akyse jo atsispindi skrendantis pavasario dangus!
vasara
Į debesis artėjančios audros
nuklysta mano žvilgsnis, pridengtas dulkėtos rankos:
kaip supasi javai, javai, javų auksinės bangos,
kaip vilnija jos nuo kalvos anta kalvos!
Ir bitės dūzgia pakelės žieduos,
ir paukščiai plazda žvilgančiais sparnais viršum beržynų, -
bet jau iš tolo artinas pavargusios audros
atsidūsėjimai ir sunkūs žingsniai akmeniniai...
O taip tylu aplinkui! Tik šešėliai slenka vis arčiau kamienų,
ir virpančios aguonos nulenkia atokaitoj sunkias taures...
Ir į sodybą iš toli atklysta piemenio
šauksmai ir skubančios bandos maurojimas; ir kibirai
triukšmingai skamba jau tyliam kieme...
Sugirgžda svirtys, ir vanduo sidabro čiurkšlėm liejas, ir būriai
balandžių plazda virš galvų drėgnais sparnais...
Tada ir vėl tyla,
lengvai skambėdama vabzdžių sparneliuos,
apkrinta žmones, gyvulius, gėles - -
Bet jau iš tolo atlekia pakilęs pirmas vėjo sūkurys per kelią,
ir dunda jau griaustinio žingsniai temstančiam skliaute.
saulėtas ruduo lygumose
Tarytum uždegtos didžiulės vaško žvakės
šventoriuj spindi saulės nuplieksti klevai:
ir tarpe jų maža bažnyčia klūpo, kaip mergaitė
baltais rūbeliais,- ir visai visai lengvai,
kaip mintys jos - melsvi ir skaidrūs dūmai sklaistosi ir plakas.
Visuose lygumų kraštuos liepsnoja smilkstantys laužai -
ir dainos skamba ilgesingos ir bekraštės - -
Atrodo, kad dainuoja lygumose vieniši liekni beržai,
linguojančiom šakom apsvaigusios jų dainos teka.
Ir lygumos atrodo plačios, aiškios ir taip gyvos,
et širdyj giliai paslėpusios jau savo keistą mirtį.
Nagys, Henrikas. Lapkričio naktys: lyrika. - Freiburg, 1947.
SAULĖLEIDŽIO VALANDA
Kai sustings tamsusis kraujas man širdy,
aš giliai norėčiau žemėje miegoti -
mano lygumų pilkųjų pakrašty.
Šimtamečiai ąžuolai rankas šakotas
į miglotus, rūškanus skliautus iškėlę
melstųsi saulėleidžiams ir ryto vėjams...
Ir mane jų juodos šaknys teapraizgo!
Mylimos, galingos, ramios rankos, -
kad girdėčiau skrendantį viršūnėm vėją svaigų
ir matyčiau amžiais savo žemės dangų:
dyvinai pavasariais nušvitusį -
ir lengvučiais debesim kaitroj praplaukiantį -
rudenėjant pilną paukščių klykiančių -
o žiemom sustingusį ir aukštą. -
Tik vidunakčiais, kai kelsis rūsčios vėtros
ir taip gūdžiai šauks kamienus apkabinusios,
ir siūbuos aukštas viršūnes ir dejuos -
mano kraujas vėl atbus ir ims tekėti,
mano kraujas šakose jų susipynusiose -
ir sugaus jisai dangaus maištinguose skliautuos.
Nagys, Henrikas. Lapkričio naktys: lyrika. - Freiburg, 1947.
PIEMENĖLIO MIRTIS
Skardusis tavo tošies ragas ir dainelė
pažadindavo paukščius ir lieknus beržus prie kelio,
ir saulėje mirgėdavo drėgni ir skaistūs jų lapeliai...
Kiekvieną rytmetį kai kūdros ir atbundančių namų
langai nušvisdavo saulėteky ir imdavo iš kaminų
į dangų vinguriuoti sidabrinės dūmų virvės,
ir žmonės užmiegotomis akim atverdavo duris -
tavo daina nuskaidrindavo jų niūrias mintis,
ir lyg linksmiau suplakdavo jų grubios širdys...
Kiekvieną rytmetį, kai nuo plačių ganyklų
ir upių rūkstančių vagų išdrikę miglos,
lašėdamos šaltais lašeliais, keldavos mėlynėn -
tavo botagas sumirgėdavo viršum miglos lengvai,
ir skambančios mediniais tarškalais bandos ragai
nušvisdavo saulėteky tartum auksiniai...
Ir kai vidudienio kaitroj virpėdavo melsvi ir tolimi miškai
ir svaigdavo anta aukštų lazdų nualpę apyniai,
ir driekės vieškelis pro kaimą tuščias į tolybes - -
Be tavo tošies rago paprastos, linksmos dainos
atrodė sodžius tuščias ir išmiręs, ir senos
klajojančios po kaimą elgetos pavidalas tegyvas...
O vakare, kai gėlės imdavo kvepėt taip svaigiai,
kai upės vandenin juodan sumerkdavo juodas šakas karklai
ir vakaro dangus sužaižaruodavo kaip gaisras, -
tu vieškeliu dainuodamas sugrįždavai į kaimą:
- Žiūrėkite, jau vyturys namo pareina!
Ir grubios širdys plakdavo linksmai ir taikiai.
O kruvini mirgėdavo berželių lapai pakelėj...
Dabar tu miegi. Dvi geltono vaško žvakės
kaip mažos peteliškės mirgančiais sparneliais plazda, -
tartum žali ir ašarojantys berželių lapai...
Balsai pavargę, niūrūs liūdną giesmę tęsia...
Nuo žvakių vaškas lygu ašaros didžiulės laša...
Naktis. Tu miegi... Lygumose upės teka...
Nagys, Henrikas. Lapkričio naktys: lyrika. - Freiburg, 1947.
KAIMAI RUDENIO VAKARĄ
Širdį veriančios bekraštės raudos liejas
su lietaus srovėm, su vėjais, sopulingais vėjais
ant sukniubusių rudens platybėje kaimų...
Jie pavargę nebepakelia akių liūdnų:
baigtos tolimos kelionės, nuostabios kelionės baigtos,
šaltas nuovargis kaip rankos mirusios užklojo žaizdą,
gęstantį ugniakurą tamsioj širdy...
Dar drumstose, blėstančiose akyse
atsispindi sielvartinga ratų vilkstinė, ir nykią
giesmę, širdį draskančią, giedotojų balsai
tęsdami liūdnai išlieja lygumų platybėj - -
Kaip lediniai vandenys sustingdo ji širdy
paskutinę dar rusenusią svajonę šviesią...
Ir sukniubusius juos rudenio ateinanti naktis
kaip negyvus lopšius gedulo skraistėm užtiesia.
Nagys, Henrikas. Lapkričio naktys: lyrika. - Freiburg, 1947.
ILGESIO ŽEMĖ
Poetui Jonui Sereikiui
Prie virpančios švieselės vėlią naktį,
kai žvelgė didelėm juodom akim vidun rudens tamsa -
mes rinkom žodžius pasakoms keistoms pasekti,
mes rinkome liepsnojančių vaizdų gijas,
o vėjas šaukė skundą tolimą, klajodamas laukais - -
Ir kai išėjome naktin - tau iš dangaus
nupuolė į rankas juoda žvaigždė...
Ir tolimi miškai garsiau pradėjo gaust,
ir jų gaudimo prisipildė medžiai ir erdvė...
Tada tu žvaigždę lūpom palietei ir pasakei:
klausykime - tai kalba mano pelkės ir miškai - -
Ir naktyje suspindo klaidžiojančios liepsnos...
Ir pasigirdo irklų palaimus pliuškenimas...
Ir upė spindinti, bekraštė išsiliejo šešėliuotom pievom…
Naktis išnyko. Vėjas mirė. Likom tiktai mes...
Tavojoj rankoj vis plazdėjo dar juoda žvaigždė...
Bet šviesūs paukščiai skrido skambančiais sparnais,
ir kaip sidabras biro plunksnos jų vandens gelmėn,
ir vėrėsi žiedai, žėrėdami kaip kraujas kruvinai;
ir degė medžiai, įsisiurbę didelėm šaknim
į žemę juodą ir garuojančią, kaip liepsnos,-
ir jie ligi vidudienio nunoko, ir naktim
šlamėdami jų lapai krito žemėn, lyg ruduo juos liestų -
ir kitą rytmetį stovėjo vėl nuogi saulėteky...
Tenai lengvi kaip tošys skrido luotai,
ir baltos burės švietė kaip pražydę vyšnios,
ir nedrąsi mergaitė ėjo kaistančia smiltim...
Ten sietuvos kaip akys gilios, juodos
žiūrėjo į pravirusią dangaus mėlynę -
ir lengvas vėjas žaidė permatomomis vilnim.
Naktis buvo išnykus. Vėjas miręs. Likę mes vieni.
Klausykime, tai kalba mano pelkės ir miškai -
tu tyliai palietei ranka mane ir pasakei.- -
Prie virpančios švieselės vėlią naktį,
kai gaudė už pelkynų tolimi miškai -
mes rinkom žodžius pasakoms keistoms pasekti,
o vėjas šaukė lyg žmogus, klajodamas laukais.
Nagys, Henrikas. Lapkričio naktys: lyrika. - Freiburg, 1947.
SNIEGAS
Mano langą akmenys juodi uždengę -
jie kankina mano sielą mirtinai, -
kai tarp jų kasdien matau taip svetimai
švytintį kraštelį mėlynos padangės...
Ir girdžiu žingsnius praeinančių žmonių -
skamba taip dusliai nakčia jų žingsniai! -
Ir bekraščiai duslūs lietūs krinta
ant griuvėsių, aikščių ir ant akmenų.- -
Ir sapnuoju aš - ant lygumų manų
puola sniegas: anta upių, ežerų ir klonių,
puola lyg rugpjūčio žvaigždės - milijonais
puola, puola jos ant vienišų kaimų,
ant pilkų ir tylinčių bažnyčių bokštų,
ir ant tvenkinių, lyg atmerktų juodų akių,
ir miškuos ant vienišų klaidžių takų -
puola sniegas dideliais sidabro pluoštais - -
Tai balti ir pasakiški paukščiai plazda!
Ir aplinkui taip nepaprastai šviesu!
Aš sapnuoju - puola sniegas ant tamsių
mano lygumų - skaistus žvaigždžių sidabras...
Bet staiga ir vėl girdžiu žingsnius praeinančių -
vėl girdžiu, kaip nesibaigiantis lietus srovena. -
Ir kai pramerkiu akis - vėl širdį mano
slegia juodas, svetimas akmuo - jaučiu.
Nagys, Henrikas. Lapkričio naktys: lyrika. - Freiburg, 1947.
LAIŠKAS MANO DRAUGAMS TĖVYNĖJE
Parėmęs galvą ant rankų,
klausau kaip lietus srovena. -
Mano rankos tuščios ir sunkios,
ir toks šaltas svetimas namas...
Kaip keleivio pavargę žingsniai,
kurs paklydo nakty ir vėjuose,
iškankinta širdis mano tvinksi...
Argi tokius žodžius aš norėjau,
draugai mano brangūs, rašyti jums,
palikusiems žemėj gimtojoj?
Bet ranka svyrinėja ir klysta
ir raides tokias liūdnas vedžioja,
kaip nuvytusius rudenio stagarus...
O lietus... O vienatvė... O vakaras.
Nagys, Henrikas. Lapkričio naktys: lyrika. - Freiburg, 1947.
VALKATA
B. V.
Tai rudenio beviltiškai nuobodūs lietūs
man baigia širdį pilką užgesint.
Aš taip ilgiuos vienplaukei galvai vietos -
o lapai skurdūs ir šalti man krenta į akis.
Praeina verkiančios mergaitės siluetas...
Praeina žmonės. Daug žmonių. Ir artinas naktis...
Nesuradau tavęs. Užgesusiom akim ieškojau
didžiulėse stotyse skubančių žmonių veiduos
tokių akių liūdnų... ir rankų, kurios moja
kaip medžių šakos vėjuos ir žieduos - -
Maniau sugrįžt vėjuotą vakarą, lynojant,
ir pasakyti: noriu pasilikt... lauke ruduo...
O lapkričio beviltiški, bekraščiai lietūs...
Ir lapai širdį mano apkrenta... ir skaudūs, ir šalti…
Sumirga girto draugo akyse ieškoto miesto
pavargę bokštai... debesys... keliuos, einu... nakty
girdžiu kažin kas šaukia dar palaukt, tikėti, -
bet veidą plauna lietūs tamsūs ir beviltiškai šalti...
Nagys, Henrikas. Lapkričio naktys: lyrika. - Freiburg, 1947.
PALĖPĖ
Jurgiui Švedui
Vėl vieną vakarą per darganą ir vėją
į pilką namą, seną mūsų burlaivį, grįžtu...
Virš stogo šlama ąžuolas lyg burė vėjuj,
ir supas laiptai girgždančių lentų.-
Užu langų viduj žėruoja šviesos,
ir skamba melancholijos pilna daina.
Tai jie susėdę ten - mano draugai - penkiese,
svajodami dainuoja spalio naktyje...
Ir kai aš praveriu duris - jie nenutyla,
tik pasitinka žvilgsniai jų šviesių, gerų, sapnuojančių akių. -
Ir aš nusibraukiu nuo skruosto vėją svetimą ir lietų tyliai,
ir naują posmą pradedu su jais kartu...
Ir taip ramu ir gera vėl manoj širdyje! -
Tarytum lygumas, saulėteky nušvitusias, regiu - -
Kai mes dainuojam: broliai ir draugai septyni
(nes ir senasis ąžuolas mums pritaria užu langų)...
Ir taip pailsusias ilgoj kelionėje akis užmerkęs,
sugrįžtantį širdin gyvenimą jaučiu - -
Ir mes dainuojam. Broliai septyni, pamiršę vargą
ir grįžę nakčiai į namus iš tolimų šalių plačių...
Nagys, Henrikas. Lapkričio naktys: lyrika. - Freiburg, 1947.
KARSTAI
Tylūs karstai, balto ąžuolo lopšiai,
gera jumyse bus kartą užmigt,
medžiams lopšinę lyg pasaką ošiant
ir kopiant žvaigždėms dangumi.
Dar pasūpuosite, juostos lininės,
mylimos rankos, mane virš duobės -
grįžusį valkatą sūnų gimtinėn,
ir paguldysite amžiams ilsėt.
Ašaras krintant ant dangčio girdėsiu,
smėlį ir lietų... Apklostyk mane,
žeme: sapnuojančią širdį ir šviesią,
pavargusią galvą... Man šalta... Seniai
laukiau švelnių tavo motinos rankų,
jau nepaliksiu tavęs niekada...
Supk savo sūnų, sugrįžusį amžiams,
miegantį ąžuolo lopšy - karste.
Nagys, Henrikas. Lapkričio naktys: lyrika. - Freiburg, 1947.
VASAROS VĖJUOSE
Mano draugui Juliui Kaupui -
klajokliškų vasarų atminimui
Palauk! Tu nusineši saulę
ir vėją savo širdy ir plaukuos.
Mano paukščiai seka tau iš paskos.- -
Mano vėjas... Tavo galva šviesiaplaukė
skendi tartum baltam debesy,
saulės ir vėjo ir paukščių sparnų mirgesy - -
Palauk! tu nusineši mano vasarą savo širdy!
Atėjai per sodo šešėlius dainuodamas...
Tavo akys šypsojosi: Štai! kaip ateina geri draugai!
Akys mėlynos, mėlynos akys,- dulkėti, šviesūs plaukai.
Ir iš tolo skamba šaltinių ir upių juokas.
Iš džiaugsmo greičiau ėmė plakti širdis.
Mano sodo medžiai staiga antrąkart pražydo.
Aš juokiaus ir kalbėjau tau: Liūdesys?
Tokio keisto žodžio aš nežinau! Nematytos
gėlės žydi tiktai po kojų mums. Beržai pakelėj
tiktai supas apsvaigę vėjuj ir saulėj...
Ir kaip nesilenkti prie kiekvienos gėlės?!
Ir kaip nepamot kiekvienam praplasnojančiam paukščiui?!
Tu lengvai randi miške pažįstamą medžio pavėsį.
Tu man rodai raides, išpjautas tilto grubioj atramoj.
Tau kedena vėjas plaukus, palaidus ir šviesius...
Teka upės, dainuodamos teka tvankioj tylumoj...
Palauk! Tu nusineši vėją ir saulę savo širdy!
Palauk! Mano paukščiai skrenda tau iš paskos - -
Mano rankos nemoka nešti kelionės lazdos.
Tu nusineši vasarą savo širdy.
Palauk! man užklojo akis
liūdesys.
Nagys, Henrikas. Lapkričio naktys: lyrika. - Freiburg, 1947.
RUDENIO MIŠKAI
Šlama mano miškai gedulingai,
tūkstančius rankų nuogų iškėlę dangun.
Minia nuolankių ir rūsčių maldininkų.
Gieda mano miškai po rudens dangum.
Saulėtų lapų srovės liejasi žemėn;
aukso apsiaustai puola po kojų man...
Tai paskutinė šventė liūdnų ir benamių,
ir paskutinė medžių manų aimana.
Lapkričio lietūs plaus jų skeletus nuogus:
juodus nuodėgulius šventės saulėtos ugnių.
Ir apkabinsiu raudodamas juos, savo brolius,
ir glausiu savo sudegusią širdį prie jų širdies.
Mano miškai liepsnodami saulėje miršta.
Rūsčiai skamba jų sielvartinga giesmė.
Nagys, Henrikas. Lapkričio naktys: lyrika. - Freiburg, 1947.
MANO NAMAS GIMTINĖJ
Dulka vieškeliai balti pro mano namą
ir nusidriekia tolybėsna lyg dainos,
ir beržų žaliasai rūbas jau plevena;
vasaros vidudienių palaima
supa mano tėviškės gimtinį namą...
Ir draugai mano - bastūnai šviesiaplaukiai -
iš kažin kurios šalies atnešę juoką
ir kelionės lazdą, ties langinėm šaukia,
šaukia mano vardą. Klausosi. Ir juokas
lūpose jiems miršta... Stovi jie ir laukia...
Driekias vieškeliai tolybėsna pro mano namą.,
Ir beržai dainuodami į tolį eina...
Ir draugai prasibastydami klebena
uždaras langines... Niekas neateina,
durų niekas jiems neatveria į mano namą...
Nagys, Henrikas. Lapkričio naktys: lyrika. - Freiburg, 1947.
NAMAI
Vieną vakarą sugrįšiu vėl namo.
Bus skaidri, šalta žiemos naktis.
Švies didžiulės žvaigždės tylumoj,
ir beržai stovės šalikelėm balti.
Taip prieisiu kelią į namus...
Tolumoj suvirps varpeliai - ir skambės, skambės.
Grįžulas tarp ąžuolo šakų plazdės -
didelis, liepsnojąs, neramus...
Ir praversiu aš namų duris -
pasigirs pažįstami balsai, ir atspindys
plazdančios ugnies ant mano veido kris...
Ir suplaks taip taikiai ir lengvai širdis...
Nagys, Henrikas. Lapkričio naktys: lyrika. - Freiburg, 1947.