IŠSIGELBĖJUSIEJI

Jūs išsigelbėjot visi.
Jūs verkėte ties jūra.
Ant kranto liejos lūždama vilnis
ir plovė jūsų laivo sudraskytą burę.

Troški atogrąžų naktis jus pridengė ranka.
Nuo medžių puolė sunkūs vaisiai
ir dusliai dužo ant: uolų. Ugnim klaikia
į jūsų veidus švietė svetimos ir piktos žvaigždės...

Jūs glaudėtės parpuolę į pakrantės smėlį
ir vilgėt lūpas žemės vandeniu gėlu.
Sala miegojo šniokščiančius medžius dangun iškėlus.
Jūs laukėte stebuklo. Laukėte iš rytmečio miglų

didingo laivo, brendančio su saule ir su vėju
stiebuos ir jūrininkų akyse į jūsų
negyvą salą ir į širdis. Laukėte... Bet niekas neatėjo…
Jūs išsigelbėjot visi ir verkėte ties jūra.

Nagys, Henrikas. Saulės laikrodžiai: poezija. - Chicago, 1952.



RUDUO


Rūstūs rudenio trimitininkai vėjai trimituoja
liūdną maršą žemėj merdinčių gėlių.
Miesto aikštėje mergaitės jiems į taktą rankom ploja,
ir krumpliais kareivis aklas muša būgnelius.

Iš skliautų gelsvųjų skambančiais ugnies lašais
krisdami ant akmenio, suaižėja kaštanai.
Gatvėmis prarieda, saulės ir grūdų pilnais maišais,
patylom murmėdamas, vežikas senas.

Užmirštas visų, šešėly kukčioja fontanas.
Susigūžę skuba niūrūs žmonės į namus.
Tik plakatų stulpo gelstančioj reklamoj
supas vasaros gėlėtos valtys ant vilnių.


Nagys, Henrikas. Saulės laikrodžiai: poezija. - Chicago, 1952.



TVANKI VALANDA


Vėl žygiuoja kareiviai gatve
per įkaitusį vakaro grindinį.
O reklamų ugnis negyva
jų šalmų geležy atsispindi.

Rauda varpas burna varine:
vėl kareiviai į mirtį žygiuoja.
Rėkia aikštės, orkestrai, minia.
Ir vaikai vėliavėlėm mojuoja.

Pražygiavo kareiviai. Ramu.
Velias popieriaus vėliavos gatvėj.
Pro akis moteriškių liūdnų
žiūri siaubas miestan ir vienatvė.

Nagys, Henrikas. Saulės laikrodžiai: poezija. - Chicago, 1952.



RUDENS DIENA


Rudens diena giedra kaip vaiko siela.
Liepsnoja topoliai lyg angelo sparnai.
Pro juos praplukdo saulę vėjo sieliai,
šnarėdami iš lėto irklais mėlynais...

Aruodan paneria žemėtą saują
laimingas žemdirbys. Srovena skambantys grūdai
pro pirštus jo - geltonas žemės kraujas...
Vienodai laša klonin vakaro varpų aidai.

Tolybėj tyso vieškelio išblyškę rankos.
Iš tvenkinio burnos, prikritusios žvaigždžių,
užtvinsta visą žemę balto garo bangos...
Per kryžiaus medį Dievo ašara nurieda pamažu.

Nagys, Henrikas. Saulės laikrodžiai: poezija. - Chicago, 1952.



ŽMOGAUS NAMAI


Kalnų šaltiniai rytmetį mane pabudins,
ir mano šuo džiaugsmingai saulėj los.
Paimsiu lazdą, ir išeisime abudu
po akinantį sniegą paklajot.

Iš skambančios miglos iššoks upokšnis
ir praklegės pro baltus akmenis, pro mus.
Snieguotas debesis - šviesi žmogaus svajonė -
nuplauks į tolimus dangaus namus.

Kaip žalias žiedas prasiskleis po kojom
nustebęs ežeras. Kaip žemės ašara - skaidrus.
Jis miega Dievo delne ir alsuoja
į veidą jo - žuvėdras ir drugius...

Kalnų šaltiniai rytmečiais pabudins.
Kalnų šaltiniai užmigdys naktim.
Kad amžių taip gyventume abudu
su saule, ežerais ir debesim!

Nagys, Henrikas. Saulės laikrodžiai: poezija. - Chicago, 1952.



LAPKRIČIO MIGLOJ


Nepalik manęs vieno... Rudens
paslaptingi laivai plaukia gatvėm...
Kruvinų jų žibintų vienatvėj
man šiurpu be žmogaus. O šalta

ir baisi tuštuma mus užtvinsta:
skęsta medžiai, namai ir dangus...
Šaukia varpo balsas baugus
kažin kur tolumoj. Mūsų žingsniai

grimzta gailiai šnarančiuos lapuos.
Tai nuplautas ledinio lietaus
mūsų motinos vardas ant kapo

akmenio žiūri į mus: Nepalik manęs vieno…
Man taip šalta, šiurpu be žmogaus...
Teka rudenio purvinas kraujas velėnom.

Nagys, Henrikas. Saulės laikrodžiai: poezija. - Chicago, 1952.



SŪNŪS PALAIDŪNAI


Taip vėlų vakarą atėjome prie miesto vartų išdidžių.
Sargai mums švietė mėlyna žibintų ugnimi į veidus.
Mes klausėm tylūs, plakančiom širdim, skaudžių
keiksmų; apdriskę, permerkti rudens lietaus liūčių...
Įeikit, valkatos - jie šaukė mums. Jie mus įleido

į gimtą miestą, metų metais sieloje nešiotą...
Parpuolę glostėm grindinį, kiekvieną akmenį bučiavom
ir svaigom nuo gausybės skambančių lopšinės žodžių:
juos godžiai gėrėme nuo kiekvienų praeinančiojo lūpų...
Didžiulėm, nuostabos pilnom akim vaikai stovėjo gatvėj.

Ligi vidurnakčio... Ak, tai naktų lietus ir bokštų
varinis laikrodžių skambėjimas į širdį laša - -
Geltonas tėviškės medus! Per lūpas, per akis ištroškusias
jis teka... Viešpatie, kaip gera verkti debesų gimtųjų ašaras!
Kaip gera ant gimtinės grindinio miegoti?

Kažkas kvatodamas pro mus praeina. Užpučia šviesas.
Išblyškus gatvės moteris dejuodama šalia suklumpa.
Mes keliamės. Mes einam - tylūs ir bežadžiai. Mūsų klumpės
kaip sausas kosulys nuaidi skersgatviais tamsiais.
Sūpuoja vėjas mums rankas nulytas ir tuščias.
O tolumoj putoti marių būgnai dunda...

Vėliau mes sėmėm sūrų vandenį suprakaitavusiais šalmais.
Ir jūrų smėly - kaip grabuos - po valtim apvožtom užmigom
su valkatom šunim ir sutrupėjusiais geltono gintaro žvaigždynais.
Ir glaudėme juos akmenėjančiais delnais
prie išrašytų pervertom širdim ir burlaiviais nuogų krūtinių...
Ir nepabudom rytmetį, ir niekad nepabudom gimto marių miesto lekiančiuos smiltynuos.

Nagys, Henrikas. Saulės laikrodžiai: poezija. - Chicago, 1952.




AGONIJA

Ugnies raudoni dantys kandžioja žabus.
Karštose samanose ilsisi pavargę basos kojos.
Į žemės praplėštą krūtinę vėjai sumetė lapus,
ir sudaužytos saulės gabalus migla užklojo.

Mes žiūrime, kaip teka kraujas bruknienojais
ligi saulėlydžio tamsybėn nubrendančio šilo.
Kažin kieno burnoj alsavimas sustojo.
Kažin kieno krūtinėje širdis suskilo.

Po gluosniu krūpteli arkliai ir glaudžiasi arčiau kamieno.
Jų karčiais palaidais srovena žemėn sutema.
Mes veidus palenkiam viršum ugniakuro duobės -
ir klausome, kaip po vėsiom, didžiulėm plaštakom nakties
mūsų ugnis užgęsta verkdama.

Nagys, Henrikas. Saulės laikrodžiai: poezija. - Chicago, 1952.



SPALIO LIETUS


Drėgnoje alėjoj atsispindi
susigūžę medžiai milžinai.
Apkabinę verkiančius žibintus
šnabžda jie ir supasi liūdnai.

Drumzlini šaligatvių upokšniai
neša peteliškes ir lapus.
Tolumoj kriokliai malūnų šniokščia,
sukdami putojančius ratus...

Plaukia vasaros žiedai ir žodžiai
ir mergaičių juokas pasroviui...
Miesto akys pilkos ir nuobodžios,
sklidinos svajonių negyvų.

Nagys, Henrikas. Saulės laikrodžiai: poezija. - Chicago, 1952.



KARALAITĖ


Pilkam mieste, paskendusiam rudens migloj,
praėjo ji kaip saulės spindulys pro mano langą.
Pašaukt norėjau ją, paliest jos ranką
ir tykiai pasakyti jai: - Sustok!

Ateik, užtiesk šiltais plaukais man veidą
ir paskandink savų akių žvaigždes
manų ištroškusių akių gelmėn...
Į kraują įsiliejo niūrūs, rūškanoti dangūs!

- - - - - - - - - - - - - - - -

Skurdžioj gatvelėj sutrupa vežėčių aidas
ir sminga man širdin lyg juoko geliantys ledai.
Pilkam mieste, migloto vakaro drėgmėj,
tu sutirpai kaip saulės spindulys už mano lango.

Nagys, Henrikas. Saulės laikrodžiai: poezija. - Chicago, 1952.



LAPAMS KRINTANT


Tavo žodžius nutvėręs vėjas
nusineša svyruojančia alėja
ir lieja mums į veidus lietų ir lapus.

Sustojam tylūs vandenio pakrantėj
ir klausom, kaip į blaškomus kaštanus krenta
rudens ir gervių klegesys šiurpus.

Nagys, Henrikas. Saulės laikrodžiai: poezija. - Chicago, 1952.



RUDENIO LAUŽAI


Po skrendančiais variniais debesim
sužėrę skambančius lapus į krūvą
ir juos ugnim užpjudę, darbininkai su kastuvais
liepsnojančiais prapuola didmiesčio raudono klegesin, -

viršum kurio galvažudys ruduo, padegęs visą dangų,
ant bokštų sėdi vienas, pagiežos pilnom akim,
ir žiūri, kaip karti migla ir dūmai dengia
žaizdotą žemės veidą, grimztantį naktin.

Nagys, Henrikas. Saulės laikrodžiai: poezija. - Chicago, 1952.



MAŽO UOSTO ŠVYTURYS


Į atvertas tavo šviečiančias akis
mirguliuodamas iš lėto puola sniegas.
Nuo žiūrėjimo į šniokščiančias naktis
pavargai. Norėtumei užmerkt akis bejėges.

Nusibodo tau vienodas ūkavimas garlaivių.
Jų smaluotas prakaitas ir aitrūs dūmai.
Ir aukštai stiebuos, tarp svyrančių virvių,
girto jūrininko rėkiamų dainų graudumas...

Žlegančiom grandinėm kojos prirakintos tau
prie dumbluotų akmenų, susmigusių į jūrų dugną.
Ir tiktai viena svajonė tavo veidą liūdną
nušviečia kasnakt: Tu taip norėtumei išplaukt,

džiūgaujančią vėliavą ugnies iškėlęs vėjam,
nusigėrusiem, putojančia, bekrašte platuma, -
tu norėtumei išplaukt, palikęs persunktą aliejum
uosto vandenį, laivus ir sniegą, kvepiantį žeme.

Nagys, Henrikas. Saulės laikrodžiai: poezija. - Chicago, 1952.



RUDENIO SAPNAS


Per miglotą sodą ateina mergaitė. Žaliom akim.
Taip spindi senų pilių žalvariniai stogai mėnesienoj.
Ji tiesia man saują drugių negyvų: Paimk!
Paimk ją - saulėto mūsų rudenio dieną.

Vakarais, kai atskleisi prie židinio mylimą knygą
apie Didįjį Molną, išklydusį savo svajonių ieškot,
ji sudegs su drugiais tavo namo gimtam židinyje,
ir pravirks kamine paskutinį kartą mūsų ruduo.

Jūs klajosit abu po savo pasakų šalį, benamiai broliai,
ir ant smuklių stalų prabudėsite daug bemiegių naktų,
laukdami karalaitės vežėčių atriedant iš tolo
ir nušvintant platanuose skendinčio dvaro akių.

Goesta Berlingo kalvėj dainavot dainas palaidūnų,
liejot vyną ir juoką žėruojančion žaizdro ugnin.
Degė karčiai laukinių žirgų. Sidabrinių dūmų
kalavijai susmigo žvaigždėton šiaurės naktin.

Geležiniam vėjuje žvanga rudens surūdiję lapai.
Jūsų žingsniai ir akys ieško namų šilimos.
Liko vienas kažkur lietuje karalaitės kapas.
Jūs sugrįžot namo. Pasitiko užšalusios akys žiemos

ir apsnigęs tėvų židinys, ir palaidoti sodai.
Suledėjusiom rankom svajonių knygą atskleidęs,
savo galvą padėjai ant jos... Ir sukniubo
raudodama tau prie kojų išblyškus, maža mėnesienos mergaitė.

Nagys, Henrikas. Saulės laikrodžiai: poezija. - Chicago, 1952.



ŠEŠĖLIŲ KARALYSTĖN


Grįžtu saulėlydžio keliu atgal,
karklam siūbuojant.
Salų raudonus akmenis migla
skarom užkloja.
O vakaras vėsus ir liūdnas
per lygumas, per lygumas ateina.

Toli paliko žemė, ir sapne
girdėti žodžiai.
Paliko soduose diena, pilna
ugnies ir rožių.
Paliko šuliniai neišgerti
giliai gelsvoj smilty.

Grįžtu. Girdžiu šnarėjimą vienodą
lengvų irklų.
Po mano kojom teka juodas
vanduo kitų šalių -
žvaigždėtas ir gilus.
Toli, virš tėviškės salų -

viršum salų šikšnosparniai plasnoja:
viršum nebepažįstamų salų.

Nagys, Henrikas. Saulės laikrodžiai: poezija. - Chicago, 1952.



ŪKININKO MIRTIS


Vėjuotą vakarą pravėrė jis namų duris.
Jo ramios akys žvelgė į svyruojančius beržus.
Didžiuliais kąsniais ėmė pirmas sniegas krist -
užklojo upių sietuvas ir žemę pamažu.

Kaimai, suvystyti į sutemų skaras pilkas,
užmigo vėjo švilpiamų lopšinių supami.
Mažytes spingsinčias akis nakties ranka
užspaudė vieną po kitos... Jis glostė tvenkiny

smaluotą luotą ir apsnigusias žvaigždes delnais.
Ir šaltą plūgo geležį, susmigusią į gruodą...
Pavasarį užtvinusius laukus regės sūnai
ir, bėrius žvengiančius pakinkę, vėl nublizgins juodą,

rūdžių suėstą geležį garuojančiuos arimuos.
Vėl supsis paukščiai ant saulėtų ir trankių dainų,
ir prakaitas tekės nudegusiom, plačiom krūtinėm.
Miškai pabus. Šaltiniai prasimuš iš žemės gilumų,

ir bitės puls iš avilių tamsybių saulėn...
O aš, gulėdamas smilčių kalvoj, regėsiu dangų
pro šulinių gaivias akis; regėsiu kaulo
baltumo debesis aukštai - šviesių ėriukų bandą, -

šnabždėsis jie su vėjais miegančiais mėlynėj.
Į mano kūną sunksis kvepiantys medum
lietaus lašai. Ir drieksis žolės susipynę -
mano žali plaukai - upelio skambančiu dugnu...

Jisai ant balto kiemo protėvių sukniumba. Tyliai
susminga sopulingais kalavijais jo širdin
sietyno spinduliai. Pro karštas lūpas išsipylęs
sunkus jo kraujas sunkiasi į žemės gyslas...
O sukrekėjusiam lede beržai ir žvaigždės atsispindi.

Nagys, Henrikas. Saulės laikrodžiai: poezija. - Chicago, 1952.



PERGALĖS ŠVENTĖ


Už tavęs prasideda žemė ir vilnija vėjais dangus.
Sutrupintais sąnariais atšliaužei vienas ir pilkas
per rėkiantį grindinį. Žvilgsniai pašaipūs ir šilkas,
pridengęs žvilgančio aukso nugirdytas sielas, išdegino
ilgesį tavo. Akmenio luitai tau pavogė saulę ir debesis.
Niekas nelaukė tavęs... Tada palikai juos. Be vardo ir be draugų
užumiesty tu suklupai po aprūkusiu Dievo dangum.

Tau nuplovė akis duburys, užakęs draugų milinėm.
Sustingusias kojas užklojo suplėkus pernykštė žolė.
Priglaudęs kulkų suaižytą šalmą prie savo krūtinės,
tu užmigai, jį kaip vaiką sūpuodamas... Toj pačioj pakelėj
miegojo kartu su tavim šilta žeme apsikloję kareiviai
ir ant prasto medžio kryžių išraižytos raidės kreivos...

O miestas dainavo ir šaudė spalvotas raketas į naktį,
švęsdamas pergalės šventę. Tavo užmerktos akys
regėjo liepsnojantį beržą kautynių lauke.

Nagys, Henrikas. Saulės laikrodžiai: poezija. - Chicago, 1952.



EPITAFIJA ANT POETO KAPO


     Vytautui Mačerniui

Nepasiėmei nieko kartu: tavo rankose miega
paskutiniojo vasaros vakaro kvapas ir vėsuma.
Tavo galvą padėjo ant kieto drožlinio priegalvio
ir giliai akyse tebegyvą dangų užžėrė žeme.

Tavo mėlynos upės sustingusios tyso smėlynuose -
kaip ilgi kalavijai rūdija ant žemės širdies;
į apakusius ežerus krenta sudegę žvaigždynai
ir į tavo miškus numylėtus šaltos nebūties

tuštuma. Tavo knygose pasakų saulė užgeso,
ir už atdaro lango sudužo ant kelio akmens
nebaigta svajoti svajonė. Tiktai vystančios vasaros
vakaro vėju kvepėjo tavo rankų atšalę delnai.

- - - - - - - - - - - - - - -

Tavo antkapio raidėmis teka pavasario vandenys.
Vaiko akys mato pro tirpstančias ledo gėles už stiklų: -
tavo upės pabunda, atmerkia akis ežerai, ir į dangų
kelias debesys paukščių iš klegančių tavo miškų...

Nagys, Henrikas. Saulės laikrodžiai: poezija. - Chicago, 1952.



VAIKYSTĖ


Laukinių rožių vijokliuos paskendę kapai.
Išblyškusios moterys raudančiu vieškeliu veža
eglaitėm skurdžiom apkaišytą mėlyną karstą.
Iš tolo ataidi skausmingi koplyčių varpai...

Mano vaikystės rytmetis! Dieve, kaip maža
davei Tu manajai kelionei per žemę.
Kas kartą, kai paliečiu rankomis ją: tai mano pilkoji vaikystė -
pageltusio veidrodžio šukė - liūdna ir mažytė...

Ak, bet užteks man ir jos. Ji brangesnė už saulę,
žvaigždynus, marias, nes ji mano. Tik mano.
Ir kai apkarsta man visas bekraštis pasaulis:
žmonės, laivai, žiburiuojantys miestai ir žemė, -
jūs nepaliksit manęs, mano dienos gyventos, kaip aidas
dūžių širdies, kol ji plaks; nes be jos - kur jūs eisit, našlaitės?

Mes nusilipdėme molio pilis. Mes stiklu išraižėm
ant kelio dulkėto namus ir gyvenom laimingi
juose ligi saulės laidos. Ir kai vėjai ir žingsniai
praeivių juos sutrypė, užpūtė - aikštėj
statėme miestus vėl, karalystes, pasaulius iš smėlio...
Rudenio vakarą visa apkrito lapais ir paukščių šešėliais.

Nagys, Henrikas. Saulės laikrodžiai: poezija. - Chicago, 1952.



TĖVŲ KIEMAS


Kai mano basos kojos pirmąkart palietė žemę,
ji buvo šilta ir drėgna kaip motinos lūpos.
Toli, dangaus drumzlinam pakrašty, dar dudeno
griaustinio būgnai ir vėjai kvepėjo lietum.
Mano pėdą kuteno apvalios žvyro kruopelės
ir plovė žalia ir rasota žolė... Platus
ir didžiulis atrodė man kiemas tėvų be galo.

Upės vagojo ir vieškeliai raižė jo nugarą.
Pilna buvo jame šalių paslaptingų ir tolimų:
skaisčiai geltoni miškai, kurie dangų ir saulę sugeria,
ir jūros, sklidinos spindinčių sraigių namų.
Dievo karvyčių vilkstinės ilgos ropojo
per dykumų smėlį, nešdamos lobius mano pilin.
Juodi skruzdėlynų kareiviai žirgais greitakojais
slapstėsi po sidabriniais dilgėlių lapais ir sodo usnim.

Per drumzliną griovio vandenį plaukė iš lėto
kibirai, rūdžių suėsti, - pikto priešo laivai.
Už stūksančios kiemo tvoros, kurią dengė suplėkę
voratinkliai, sklido galandamo peilio riksmai...
Baltai išplauti virtuvės laipteliai garavo saulėj.
Sukišę krūvon snukučius, kačiukai miegojo ant jų.
Pro atvertas duris riedėjo į kiemą sausas
tarškėjimas lėkščių, virdulių ir motinos balsas jaukus.

Visa buvo čia pat: dangus su saule ant žvilgančio žvyro,
Debesys - šilto, putoto pieno ąsočiuos sunkiuos;
sodriai žaliuos varnalėšų karstuos - numirę
mažytės karalių dukterys, ir paslaptinguos leduos -
sudužusio butelio šukėse - spingsinčios paukščių akys...
Visa buvo arti - kada paliečiau koja basa
pirmąkart žemę, šiltą kaip motinos lūpos, kai naktį
jos mano vokus bučiuodavo: Mik, aš užpūsiu šviesas!

Nagys, Henrikas. Saulės laikrodžiai: poezija. - Chicago, 1952.



DIRBTUVIŲ KIEMUOSE


Negyvų garvežių grandinės. Migloj surūdiję bėgiai.
Smaluotas pienes šiurena vėjai dirbtuvių kiemuos.
Mažos, purvinos rankos jas renka ir neša namo.
Už aprūkusio rūsio lango pavargę žmonės užmiega.

Sulinkusios moterys neša kraujuojančius vaisius pintinėm
ir krūpčioja, kai traukiniai surinka... Topolių minios
dauboj susirinko aplinkui durpyną garuojantį
numirusios saulės ugnies apraudoti. Klausausi lalančio
miesto anapus miegančių bėgių ir laukiu tėvo pareinant...
Jo žibintas raudonas supas toli naktyje.
Jo sunkūs, pažįstami žingsniai! Ranka šilta ir grubia
glosto jis mano galvą. Už upės dainuoja kareiviai.

Liepsnojančioj durų angoj mūsų laukia motina.
Tykiai traškėdama dega namų židiny naktis.

Nagys, Henrikas. Saulės laikrodžiai: poezija. - Chicago, 1952.



VASAROS DIENA


Mane pabudino balandžių sparnų švilpimas
ir saulės potvynis, tvinstantis man į akis.
Vienodai dūzgia senelės ratelis šviesiam kambary,
ir dūzgia nematomi bičių spiečiai kaimyno
žydinčioj liepoj. Supasi vasaros vėjas trapiuos mezginiuos
Žydrių ir banguojančių lango užuolaidų.

Uždusę kelionėj ilgoj, alsuoja stoty traukiniai.
Ir čirpia, kartu su žiogais, geležinkelininko
švilpukas. Išbėgu basas baltais akmenim
į sodą, pilną vėsių šešėlių. Užlieja mane tenai
saulėgrąžų, žemės ir žydinčių vyšnių kvapas.
Ten snaudžia ant kalkėm nubaltintų plytų,
primerkęs žalsvas akis, mano driežas mažytis.
Ir žvirbliai tako dulkėse maudos ir plepa.

Parpuolu į žolę; klausau, kaip iš lėto plaka mano širdis.
Kaip užgauna šakas obelies skambėdami debesys.
Kaip nunokęs vidudienio saulės karštos spindulys
nukrinta ant veido ir vokus man degina...

Vėjas užmiega žolėj. Girdžiu, kaip nudilę akmenys
apšepusio senio galanda žirkles ir peilius kieme.
Čirpia žiogai. Ir švilpukas. Cirpia peilių atšipę ašmenys.
Visa girdžiu aš vasaros dūzgiančiam ir didžiuliam name.
Pramerkiu akis - ir mėlynė visa su šiltais debesim
į užmigusius mano delnus lašas po lašo laša.

Nagys, Henrikas. Saulės laikrodžiai: poezija. - Chicago, 1952.



MERGAITĖS LAIDOTUVĖS


Išdegusi žolė anglėja saulėje. Barzdoti vyrai
ant kiemo žarsto žvangančiais kastuvais žvyrą.
Pro langą žiūri, galvą supdama liūdnai, senelė.

Juodais arkliais kinkyti ratai pasuka iš kelio.
Pušinį karstą tylūs vyrai iškelia ant slenksčio:
sakais ir vėju kvepia lygios, baltos lentos.
Vidudienio ugnis ir dulkės jiems į plaukus krenta.

Iš namo muša saldūs tirpstančių vaškinių žvakių dūmai;
ir moterų giesmė, skaudi kaip gervių klyksmas rudenį.
Asloj molinėj dunda atsimušdamos kaimiečių sunkios klumpės.
Senelės mėlyna ranka, senelės lūpos miegančiąją budina...
Aš ją matau pro alpstantį agrastų krūmą.

Tada krumplėtos, lėtos rankos pakelia didžiulį dangtį,
apkaltą angelo sparnais auksiniais ir balandžiais,
ir juo užvožia tylinčią mergaitę. Paima ją, žengia
vienplaukiai lauk iš kūkčiojančio kambario...
Arkliai kieme, kapodam kanopom aštrų žvyrą, žvengia.

Nutolo vieškeliu geltonas dulkių debesis. Subilda
medinio tilto rąstai slėnio gilumoj. Tyku ir tuščia
namuos. Pakilęs vėjo drebulys nupurto dilges
griovy ir karštus pelenus po krūmais pusto.

Nagys, Henrikas. Saulės laikrodžiai: poezija. - Chicago, 1952.



GELEŽINKELIO STOTIS


Mažytė, liūdna geležinkelio stotis ant žemės -
gimtinės laukų begalybėj - pabunda mano kraujuj...
Atgirgžda išblyškusio žydo skurdus diližanas -
migloti jo ratai aptiškę dumblais ir lietum -
ir atveža pilką, sudrėkusį rudenio vakarą.

Į stulpo viršūnę užtraukia žibintą dejuojantį
kažką švebeldžiuodamas sargas. Jo akys šviesios ir geros.
Tolybėj surinka išgąsdintos traukinio girios,
ir eglės į degantį debesį paneria galvas raudonas.

Žmonės. Nuliūdę ir šypsantys žmonės. Moterys. Vyrai.
Akimirksniui širdį ir veidą užtvinsta man klegesio bangos.
Susiliečia lūpos ir rankos. Kažkas susitinka ir skirias...
Ir klykia ilgai skepetaitė balta iš traukinio lango.

Ir vėlei sudrėkę nakties ir tylos skudurai
nukrinta ant kosinčio sargo ir aklo žibinto,
kuprotos stotelės mieguistų akių ir nuaidinčio
žydo vežimo, ir šlepsinčių sutemos žingsnių.

Kreivi, susigūžę namukai, priglaudę suodinus veidus
prie spengiančių bėgių, sapnuodami miega...

- - - - - - - - - - - - - - - - -

Gelsvoj žibalinės lempos šviesoj susiliejusios raidės
ima mirgėt po minkštais nakties peteliškių šešėliais.

Nagys, Henrikas. Saulės laikrodžiai: poezija. - Chicago, 1952.



SNIEGO BALANDŽIAI


Svetimo kambario kvapas. Drumzlinas indas
gėralo keisto padėtas saulėj ant lango.
Šviesiaplaukis berniukas išblyškusiom rankom
laiko gitarą ant kelių ir skambina
žemėje niekad dar negirdėtą gaidą.
Pilkos jo akys suplėkusioj prietemoj spindi -
du šuliniai užledėję... Giliai pasilenkus
gęsta diena virš jo miegančio veido.

Mano draugas paliko mane ir miega, ir miega...

O seniai, kai pro tylinčius sodus upės nebėgo,
mudu būrį baltų balandžių nulipdėm iš sniego
ir paleidome juos į didžiulį, šarmotą dangų:
jie plazdėjo tenai ilgai, nutūpę ant lengvo,
linksmo, laimingo debesio spindinčių rankų...
Ir žemė sėmė kiekvieną rytmetį mūsų balandžių
prisisunkusias saulės plunksnas nuo mėlyno sniego.

Tada, vieną naktį, atėjęs kažkas pabudino sodus:
glostė ir glostė pusnynus ir gruodą karštais delnais;
nuo garuojančių upių nuklojo sidabro paklodes
ir paleido iš narvo vėją žaisti malūno sparnais.
Mudu klausėmės, veidus iš siaubo paslėpę į juodą
žvyro duobių užuovėją: daužė kažin kas kvatodamas,
žydrą dangų kažkas sudaužė kumščiais kietais.

Kai pakėlėme galvas - drebėdami tiesė šakas
medžiai į prarają: baisų ir svetimą dangų:
jo dugne sandėliai gulėjo kaip žvėrys miške,
sukryžiuotom letenom suodinus veidus pridengę;
iš nasrų pravirų išsilieję, kaip ilgos jų iltys spengė
bėgiai po rėkiančiais ratais... Akli traukiniai
lėkė ir lėkė ir lėkė per baltus balandžius...
Mano draugo geliantis riksmas nukrito ant jų kaip rankos.
Jo kakta šešėliuota tekėjo mėlynas paukščių kraujas...

Nepažįstamos žemės kvapas. Pelėsiais aptrauktas
indas raudono gėralo stovi prie uždaro lango.
Mano miegantis draugas vaškinėm numirėlio rankom
laiko gitarą ant kelių ir skambina, skambina
žemėje niekad dar negirdėtą gaidą.
Sniego balandžiai plazda prieš baltą jo veidą.

Nagys, Henrikas. Saulės laikrodžiai: poezija. - Chicago, 1952.



SAULĖS LAIKRODIS


Paskutinį randą įrėžiau į tilto turėklą:
ar ne aš pasakiau sudiev savo pasakų sodui?
Vasarų debesys miega ant tvenkinio juodo.
Miega po mano medžiu jo raudonas šešėlis.

Mano pilies langai į saulėlydžio dangų
žiūri pro tuščią, pašiurpusį rudenio mišką.
Mano pilies! O nepaliestos spindi jos durų rankenos -
mano rankom nepaliestas spindi jos veidas išblyškęs...

Niekados nakties nebebus. Bus vakaras, vakaras, vakaras.
Vasaros niekad nebus. Bus ruduo. Per amžius - ruduo.
Dievas pridengė rankomis saulės ugniakurą.
Sukrekėjo po tilto turėklais tekėjęs vanduo.

Ar ne aš pasakiau savo pasakų sodui sudiev?
Nužudytas paskendo mano medžio šešėlis
giliam tvenkiny... Mano pilies
miręs saulės laikrodis miega ant smėlio.

Nagys, Henrikas. Saulės laikrodžiai: poezija. - Chicago, 1952.



TVENKINYS


Rieškučiom smėlį žarstėme į vandenį,
dainuodami pavasario dainas.
Ir matėm gintaro pilis paskendusias
slaptingo tvenkinio rudam dugne.

O vakarais, kai niūrūs vyrai su deglais
subrisdavo į miegančias gelmes,
mes laukėm, kol į kranto žolę jie išmes
keistus turtus: pilis skaidriais langais,
žibintus ir vežėčias auksines...

Rasoton pievon krenta dusliai jų našta.
Ir pro lelijų žiedus, maurus ir šaknis
nerangūs ir juodi vėžiai ropoja -
ir keista ugnim žėruoja jų šarvai drėgni.

Nagys, Henrikas. Saulės laikrodžiai: poezija. - Chicago, 1952.



PRADŽIOS MOKYKLA KAIME


Jų rankose žvakutės ledo saulėj dega,
ir teka šalto vėjo ašaros blakstienom;
po jų klumpaitėmis gėlėtom kietas gruodas skamba...
Mano maži draugai! Senos mokyklos sargas
variniu varpeliu jus šaukia žvarbią žiemą:
Sugrįžkite! Sugrįžkite atgal į šiltą kambarį:
čia jūsų laukia didelis geltono molio pečius
ir išpaišytas jūrom mėlynom, rudais kalnais gaublys,
ir mokytojas, ant lygios lentos raides išrašęs
ir šlamančias knygas atvertęs į nežinomas šalis...
Ir paukščiai iš margų kiaušinių kevalų linguoja
karpytom uodegom, lenktais sparnais ant siūlų palubėj;
ir trokšta pasisupti jūsų juoko vėjuje... Svajoja
skrajot aukštai ir niekad nepalikt žydros erdvės...
Sugrįžkite, maži draugai, sugrįžkit vėl - -

*

Jau skamba priemenėj nekantrūs jūsų žingsniai,
ir laša kaip varvekliai saulėje skaidrus, laimingas
j'ūsų kvatojimas į tamsą, kvepiančią sakais ir dūmais.
Nušvinta akinančiai baltos ąžuolinės grindys,
ir šaukia jums kukū!, galvotrūkčiais iššokusi iš liūdno
medinio laikrodžio, maža, linksma gegutė...
Tylumoje ritmingai ima mirganti švytuoklė suptis.

O jūs, ant pilko popieriaus laukų palinkę,
prikandę lūpas, plukdot burlaivius iš tolo
per mėlynas, per mėlynas marias pas jus.
Pakrantėj'e jų laukia pilys gelsvo gintaro,
mergaitės raudonom suknelėm ir auksiniai generolai,
ir bokštai, apkaišyti vėliavom, vainikais kvepiančių gėlių...
O čia štai aš! - jūs sakote - tuo dideliu laivu plaukiu,
aš atvežu turtų daug, aukso, marmuro, žemčiūgų -
ir visos pilys ir mergaitės verks, jeigu pražūsiu...
Už lango kranksi varnos saulėje ant kaminų kreivų
ir taršo dideliais snapais sparnus aprūkusius.

*

Saulėgrąžų didžiulės aukso akys žiūri į saulėlydį -
aprauda paukščių nesuprantamą kelionę:
jų virtinė po virtinės numirga ir paskęsta į raudoną,
vylingai spindintį padangėj saulės tvenkinį... O vėjai
iš lėto jį užklosto mėlyna, žvaigždėm išsiuvinėta
skara. Ir lygumas visas, ir upių sietuvas.
Tik girdis, kaip šaltinių vandenys per žemės skruostus bėga.

*

Šiandien jūs klojate į knygas medžių trupančius lapus:
j'ų išraudotas ašaras, žalius sapnus, raudoną kraują.
Įnirtę liūtys šniokšdamos stiklus skalauja
ir supa varpinėje verkiančius varpus,
ir liejasi sudrėkusiom virvėm į žemę...

Vėliau jūs puošiat plunksnom popierinį paukštį:
jis kaba pilkas, apdulkėjęs palubėj... Šiurenimą neramų
sparnų girdėjo jis ir išskrendančių paukščių šauksmą,
bet jo širdis nebepabunda: jo stiklinės akys
atspindi abejingai mirusią saulėgrąžose saulę.
Jam liūdna čia vienam,- maža mergaitė sako
ir glosto jo pašiurpusius sparnus.- Mes lauksim,
kol jie sugrįš... Gerai? Mano mažyte, mėlynoji paukšte?

*

Basas pavasaris atbėgo ir išbarstė ant laukų gėles
ir ant auksinių saulės siūlų danguje priraišė
mažyčių, džiūgaujančių vyturėlių milijonus...
O jūs kvatojančiam upely plukdot tošies valteles
ir leidžiate į dangų aitvarus, spalvotais kaspinais apkaišę,
su vėjais ir su sklandančiais gandrais lenktynių.

Prie seno, darganų sutrupintais sparnais malūno,
ranka akis pridengęs, žilas mokytojas seka
tarp debesų ir paukščių jų keliones į skaisčias ir tolimas
erdves, kurių ir jo širdis kadais ilgėjos. Pasakos
pražysta jo širdy... Ir lig vidurnakčio klajodamas
dainuojančiom ir kvepiančiom žolių vilnim,
jis kalbasi su akmenim baltais ir palaidais šunim.

*

Sudužo aitvarai. Ir mirė melsvas popierinis paukštis.
Į mokytojo namą takas smėliu ir eglėšakiais apibarstytas.
Giliai į žemę paskandinome jaunystės
sapnus. Virš debesų drėgnų išskrido aukso paukštės
ir snapuose nusinešė ir vasarą, ir saulę.


Nagys, Henrikas. Saulės laikrodžiai: poezija. - Chicago, 1952.



PAVASARIS IR VAIKAI

Pavasaris ant lygumų patiesęs
lininę juostą - vieškelį -
džiovina saulėje. O šviesūs
plaukai raudono riešuto
eglyne spindi.
  Laimingi
išdykusių klumpaičių žingsniai
sumaišo vieškelio geltoną smėlį.
Pavasaris, praskleidęs plaukus jauno riešuto,
vaikams rieškučią peteliškių
beria į akis.

Nagys, Henrikas. Saulės laikrodžiai: poezija. - Chicago, 1952.



VANDENS MALŪNĖLIAI


Pro žaizdotą žemės plutą trykšta
saulėn krykšdamas pavasario vanduo.
Linksi vėjuj drėgnos karklo rykštės.
Atsispindi mėlynas dangus vaikų veiduos.

Malūnėliai, sukitės linksmai ir žaiskit,
ir taškykit į akis man mirgančius purslus!
Tepabus širdis ir plaks apsvaigus
dar greičiau užu sakuotus sparnelius.

Nagys, Henrikas. Saulės laikrodžiai: poezija. - Chicago, 1952.



SIELININKAI


Lietingą vakarą paniurusia vaga
sroveno drumstas, šniokščiantis vanduo.
Ir paskutiniai sielininkai nuplaukė žemyn srove,
dainuodami liūdnas dainas... Ruduo.

Nagys, Henrikas. Saulės laikrodžiai: poezija. - Chicago, 1952.



KARUSELĖ


Tu nuėjai toli. Tik vieškelis dar šviečia -
tylus ir tuščias vieškelis mėnulio pilnaty.
Ir iškelta ranka manoji vėliavėlių spiečiuj
turbūt iš tolo tau atrodo kaip skaisti

drobinė skiautė laibo karuselės laivo,
kurs bėga supdamasis, bėga, bėga vis ratu...
Nuo riksmo, nuo šviesų, nuo muzikos apsvaigęs,
nebematau jau nei kur vieškelis - kur tu.

Nagys, Henrikas. Saulės laikrodžiai: poezija. - Chicago, 1952.



MERGAITĖS RANKOS


O, kaip žydi tavo išblyškę delnai nakty!
Apsvaigę drugiai tūpia ant jų ir užmiega.
Ant jų galėtų ilsėtis ir mano širdis -
tavo blakstienų šešėly, kaip ant kvepiančio sniego.

Tavo lūpos ir ją palytėtų galbūt -
sūrų kraujo ir jūrų vandenio lašą.
Tokia tyla po klajonių, vėtrų, žaibų!
Viešpatie, tokia tyla ir ramybė bekraštė!

Noriu užmigt. Tavo žydinčių rankų pusnynuos,
leisk, tegul ilsis nugrimzdusi mano širdis.
Ir teužpusto akis man ir tuščią krūtinę
degančiu smėliu šios žemės vėjai karšti.

Nagys, Henrikas. Saulės laikrodžiai: poezija. - Chicago, 1952.



EILĖRAŠČIAI APIE LIETŲ


     B. V.


Krūmai gegužio lietuj

Vilgomos šilto šiušenimo
šakos šnabždėdamos šneka:
teka ir teka ir teka
žalsvais drabužėliais į žemę
karštas medus.

Kažin kas surinka džiaugsmingai -
paukštis raudonas ir linksmas.

Ir vėl šakos šnara ir linkčioja,
kai kiekvieną lankstų ir liekną
liemenį paliečia
limpančiom lūpom
lietus.


Meškeriotojai senamiesčio uoste, lietui lyjant

Lyja.
Baidokai, panėrę smaluotus
veidus į uosto vandenį,
snaudžia.
Jų plačios nugaros
pasišiaušę
drėgnom meškerykočių rykštėm.

Pro tirštą alyvą jie mato, kaip plyšta
purslos upės paviršiuj.
Mato miesto miglotus bokštus,
mažytes žuvis, pramirgančias
jiem pro akis;
ir girdi,
kaip krinta čiurlendamos plonos virvės
lietaus
nuo basų meškeriotojų kojų...

Bilda skardos kibirėliai.
Pypkėse čirškia žarijos.
Lyja ir lyja.


Liūtys skandina žemę

Vėtra susigūžusiom miškų viršūnėmis atūžia
ir kapoja degančiais botagais žemę,
viską paskandindama liepsnojančiam tvane:

verda upių vandenys užlieję slėnius,
bėga bandos, baubdamos iš siaubo,
žaibo čaižomom ganyklom; šniokščianti žolė,
nešama per lygumas pašėlusio lietaus,
teka į aptemusį akiratį žėrėdama,
kur, rankas grūmojančias iškėlusi minia
debesų nusineša raudoną saulę,
žemę vėtrai ir liūtim palikdama.


Nagys, Henrikas. Saulės laikrodžiai: poezija. - Chicago, 1952.



EŽERAI


Pasakų milžino pėdos -
tyvuliuoja užlietos žydrynės tyrais vandenim...
Dainuodamas ėjo jisai: į akis neregėtos
debesų ir paukščių vėliavos švietė,
ir į plaukus jam pynėsi vėjai drėgni.

Ilsėjosi jis, paskandinęs auksinę galvą
tarp šlamančių medžių vainikų vešlių.
Ir primėtė žaisdamas sraigių geldelių
ir gelsvų akmenų į dugnus duburių gilių.

Ir svajojo: atbėga mažytės, sakuotos valtys. -
Jas kaip paukščių plunksnas nurankios jo pirštai
ir ant kranto padės... ant įkaitusio kranto balto...
šimtus peteliškių, sparneliais nutirpusiais virpančių...
Ir žiūrės, kaip ant smėlio gėlėto iš lėto diena numiršta…

Po rasotais vokais svajodamos milžino akys užmiega.
Jo alsavimas supa skambančių nendrių miškus.
Žalvariniai lydžiai guli tingūs ant dugno smėlėto.
O žėrinčios bangos į mėlyną krantą bėga ir bėga
ir trupėdamos taško purslom jo lūpas, akis ir drugius.

Nagys, Henrikas. Saulės laikrodžiai: poezija. - Chicago, 1952.



PAVASARIS UŽIMA DIDMIESTĮ


Ant ežerų suskeldėjusio stiklo
parpuolus, regi bundančias žuvis žiema.
Jos nugaron susmigę saulės peiliai blyksi,
ir baltas kraujas teka čiurkšlėm krūtine.
O vėjai jos suplėšyta, dėmėta miline
pavasario kariuomenei sukilti moja.

Miglų apsemtos platumos sudunda.
Drėgna žeme nubėga šiltas drebulys.
Ir greitos kojos klykiančių ir klumpančių
minių ir dūmai, kvepiantys medum,
užlieja vieškelius visus mieguisto miesto link.

Tada staiga surinka priemiesty skardus trimitas,
varinį saulės rutulį sukandęs spindinčiais dantim, -
ir liejasi ugnis iš jo nasrų ir sudraskyto
dangaus, gurgėdama lediniais gatvių akmenim, -
o apsikaišę beržo šakomis, basi ir sutaršytais
plaukais kareiviai bėga šūkaudami grindiniu
ir žarsto pumpurus ir žiedus ir paukščius aplink.

Nagys, Henrikas. Saulės laikrodžiai: poezija. - Chicago, 1952.



MEDŽIAI ATEINA


Gatvių sankryžose tingiai stoviniuoja valkatos.
Į skylėtus puspadžius degioja degtukus.
Ir kvatoja pragertais balsais, užkalbinę nekaltą
priemiesčio mergaitę, nešančią purienų krepšiukus.

Purvinos jų šypsenos iš lėto stingsta,
kai jie mato, kaip per vakaro miglas tirštas
brenda šlamančiais, didžiuliais žingsniais
paskui mažąją mergaitę nuostabiai keista,

tylinti minia. Žalius, žvaigždėtus plaukus
užsiskleidę ant apsamanojusių kaktų,
neša jie, drėgnais delnais suskliautę,
tūkstančius kaštanų žvakių uždegtų.

Auksas už stiklų ir miegančios alėjos suliepsnoja;
žalvario karaliai ir poetai atveria akis.
Ir aliejaus dėmės žydi uosto vandeny pajuodusiam,
kai juos paliečia klajojančių deglų ugnis...

Medžiai atėjūnai padegė Jau visą miestą:
stovi rūstūs jų sargybiniai prie rūmų, smuklių, fabrikų -
veidus jiems suaižyto ir trupančio akmens nušvietę
žemės amžinu krauju, liepsnojančiu iš pumpuro sakų.

Nagys, Henrikas. Saulės laikrodžiai: poezija. - Chicago, 1952.



KAIMAI ATEINA Į EŽERŲ PAKRANTES


Ežerų pakrantėsna pamažu susirinko kaimai.
Vedini kaip vaikais skaisčiai žaliais berželiais.
Jie dainavo ir taškės ir krykštė linksmai.
Ir rymojo rimti vakarais prie boluojančio kelio.

Vėjai sumigo miškuos. Artėjo šilta naktis.
Jie nedrąsiai padavė vienas kitam ranką.
Tą naktį atklydo pas kaimus keleiviai keisti.
Jie girdėjo, kaip plakė jų širdys - dusliai ir tankiai.

Ir suraižė ateiviai plieno peiliais pievas žalias.
Nukapojo vėjuj banguojančią žolę.
Dugno smėlį sumaišė šiurkščiais ašutiniais tinklais
ir ant kranto iškėlė žuvis iš jų mėlyno guolio.

O rugpjūčio naktim, kai nugrimzdavo saulė į ežerą,
jie nuo kaimo lig kaimo nutiesdavo skaudžiai liūdnų,
ilgesingų dainų drobules. Ir tekėdavo ašaros
samanotų namukų veidais ant kiemų akmenų.

Taip pamilo kaimai šviesiaplaukius ateivius.
Pamilo akis jų žalsvas kaip bangų supami ajerai.
Ir dainuojančias širdis jų, kurios plakė kaip gaivūs,
apsvaigę putojančioj saulėj bažnytkaimio balto varpai.

Nagys, Henrikas. Saulės laikrodžiai: poezija. - Chicago, 1952.



KAIMAI VASAROS VIDUDIENĮ


Šiaudines kepures pasipuošę
apynių nualpusiom kekėm
ir kaip pieno puta balandžiais baltais,-
per lankas, per laukinėm rožėm
nubarstytas, klajoja apakę
nuo spalvų ir nuo mirgančio vėjo - kaimai.

Didelėm ir svajingom akim
jie atspindi bedugnį vasaros dangų -
skaidrų tinklą, gilių vandenų gelmėn panardintą...
Tiktai kartais šešėliai greiti
debesų arba paukščių padangėj
jų širdin nukrinta kaip rūškanos mintys.

Ir upokšnių skaidriais kaspinais
jie savo ilgesį pilką išklosto;
ir | kūdras jie išverkia ašaras savo karčias.
Prie ūksmingų, gilių šulinių jie sidabrą laisto:
užu šviesią savo jaunystę kiloja ąsočius
ir žvalgos į tolimą kelią slapčia:

Ten gelsvom peteliškėm vidudienio žemė alsuoja,
ten dainuoja jaunas neklaužada beržas
žuvims, vikriai raibuliuojančioms gėlo vandens gelmėj.
Ten juos šaukia, vilioja nepaprastos platumos, toliai,
jie norėtų klajoti, užmiršę širdgėlą karčią,
klajot ir pritarti vėjų saulėtoms giesmėms.

Nagys, Henrikas. Saulės laikrodžiai: poezija. - Chicago, 1952.



KAIMAI IŠEINA


Eglyne pasikelia vėjai. Tykiai
jie per miegantį sniegą atbėga -
ir, nuskynę varveklį ledinį,
paskambina lango stiklan.

Ir staiga geležiniam šalty surinka
raudona ugnim visų trobelių langai. Gurgėdama
verčias tamsa dideliais kamuoliais pro palinkusius
kaminus į apledėjusį dangų.

Vėjai grindžia spindintį kelią kaimams per ežerus.
Vėjai tiesia rankas apšerkšnijusias mano kaimam.
Vėjai saulės auksinus žvangančius žemėn pažeria -
ir išsiveda kaimus, netarę nei žodžio man.

Palaukite dar! Mano broliai pilkieji, kelionėn?
Į kurią gi šalį, kaimai?-Bet po sniego našta klupdami jie
ir apsvaigę nuo vėjų kerėjimų - eina - tolinas - tolinas -
ir pusnynuos palieka išmintas saulėtekin pėdas.

Nagys, Henrikas. Saulės laikrodžiai: poezija. - Chicago, 1952.



GRĮŽIMAS


Spindi saulėj langai po audros ir lietaus,
mano tėviškės namo langai.
Sugrįžtu iš kelionės ilgos ir matau:
skęsta saulėje tėvo namai.

Beržo tošis balta kaip balandžio sparnai.
Klega medžiuose paukščių minia.
Mane sveikina kaimo linksmi kaminai,
mirguliuodami saulės tvane.

Basos kojos surinka iš džiaugsmo - tai ji!
mano tėviškės kiemo smiltis.
Ir nuo raudančių rankų nukrinta
klaiki prakeikimo naktis.

Nagys, Henrikas. Saulės laikrodžiai: poezija. - Chicago, 1952.



UPĖS


Lygumų upės! Spindinčios saulėj, plačios ir tingios
srūvate jūs iš rytų horizonto bekraščių pelkynų
per šimtamečius raistus, kur medžių kamienai galingi
šlamantį dangų supa virš jūsų. Ten jūsų gimtinė.
Ten jūs vingiuojat siaurais sidabriniais voratinkliais
tarytumei žemės gyslos: skaisčios ir nuostabiai mėlynos,
per tankumynų puvėsius, šaknis ir per baltus akmenis,
kol išsiliejat saulėtom strūklėm į žydinčius slėnius.

Kaip garbanoti vaikai, kurie burlaiviais puošia jums vandenį,
bėgate jūs, palaukiate vingyj sesers ir padavusios ranką
vėl raibuliuojat tolyn ir tolyn. Pasenę malūnai stovi
prie Jūsų krantų ir sparnų šešėliais žegnoja jums srovę.
Pilkos ir varganos klaidžioja jūsų šlaitais šiaudinės pirkelės;
medinius kibirus neria gelmėn dainuodamos Jaunos merginos, -
o jūs vis skubat ir skubat į tolį, ir užmirštieji laiveliai
rypuoja skaidriam vandeny lyg didžiuliai drugiai sidabriniai.
Taip pamažu platėja jūsų slėniai ir vagos,
drumsčiasi tyras vanduo ir dangaus vis daugiau atspindi.
Debesys, saulės kaitros pritvinkę, verpetuose dega
skaisčiai tvaskėdami. Sodai žydi, ir sninga
žiedlapiai jūsų tėkmėn... Horizontuose miestai marguoja.
Jūs plaukiate plačios, išdidžios pro juos. Išdraskytus
atspindžius kryžių, žibintų ir bokštų sūpuodamos,
prašniokščiat tiltus, lenktus iš plieno ir šalto granito.

Dūmai virvėm juodom ima driektis virš jūsų,
ir atsispindi aprūkę rausvi kaminai sūkuriuotam paviršiuj.
Didmiesčių purvino kraujo dėmės plačios ir tirštos
užlieja jums veidą. Tik kartais džiaugsmingai atplūsta
mažytės vilnys nuo skalbiančių žlugtą krante moteriškių;
ir šokančio plokščio akmens, kurį priemiesčio valkata metė.
Kartais lėtais vairais surakinti pragirgžda
pavandeniui sunkūs, smaluoti laivai - kaip naktys...

Jau virš galingos tėkmės vis dažniau žuvėdros nardo.
Riksmas jų ir plazdėjimas kelia jums nerimą keistą.
Užmirštate miestus, mažuosius upokšnius bevardžius,
kurie įsilieja į jus kaip juostos mėlynos skaisčiai, -
jūs tekate plačios, kaip potvynių vandenys tekat,
saulėlydžiai tamsiai raudoni žėruoja jūsų paviršiuj,
ir taip įsiliejat į ūžiančios jūros putotus verpetus,
ir vilnyti imat bekraštėj platybėj - ir šniokšdamos mirštat.

Nagys, Henrikas. Saulės laikrodžiai: poezija. - Chicago, 1952.