Norėčiau prisijaukinti sakalą,
aitvaro brolį,
išdidų, pilką paukštį...

    Iš rinkinio "Broliai balti aitvarai"

After a time, all losses are the same.
One more thing lost is one thing less to lose;
And we go stripped at last the way we came.

    Catherine Davis

Sei allem Abschied voran, als wäre er hinter
dir, wie der Winter, der eben geht.
Denn unter Wintern ist einer so endlos Winter,
dass, überwinternd, dein Herz überhaupt übersteht.

    Rainer Maria Rilke


PRISIJAUKINSIU SAKALĄ

Ant tėvelio dvaro
sakalai krypavo...
tarp kuplių kvepiančių liepų,
prie almančios Ašvos,
tėvo tėvo tėvo sapne.

Tylūs, pilki žemdirbiai -
žemėti - kaip žemė - žemaičiai,
medpadžiais mindę
sniegą ir molį.

Senelį kalvį baudžiaumetyj
išmainė į dešimt
miklių medžioklinių šunų...
Tasgaties -
prisijaukinsiu
margą sakalą
čia, nesvetingoj šiaurėj,
kad krypuotų
ant mano -
žemaičio sūnaus bežemio -
peties.

Nagys, Henrikas. Prisijaukinsiu sakalą. - Chicago: A. Mackaus knygų leidimo fondas, 1978. * * *

Niekad neparduok savęs. Tegu
išrinktieji ieško išrinktųjų.
Tu palik tarp paprastų ir tarp pilkųjų,
būk pažemintųjų broliu ir draugu.

Dalią jų ir duoną jų priimk.
Neišsižadėk jų lig paskutiniosios.
Ir kalbėk tik jiems ir tik už juosius.
Būki nebylio burna ir neregio akim.

Būki dulke dulkėse ir pelenu tarp pelenų.
Vienišų viltim ir paliktų paguoda.
Tuo, kurs nieko neima ir viską atiduoda:
nuolat alkanu tarp nuolat alkanų.

Nagys, Henrikas. Prisijaukinsiu sakalą. - Chicago: A. Mackaus knygų leidimo fondas, 1978. ŠIAURĖ

Šiaurėje miega mano miškų medkirčiai
po pusnynų puriais patalais.
Pūgos ūbauja jiems lopšinę nakčia.

Šiaurėje miega mano marių žvejai
po skaidria kaip stiklas ledo pluta.
Plazda jiems akinanti burių drobė danguje.

Šiaurėje miega mano žemės artojai
po kietu kaip suomių titnagas gruodu.
Šnara kruša kaip grūdai pilami į aruodą.

Šiaurėj su savo svajonėm, žvaigždėm ir vėjais
miega mano seserys, broliai poetai.
Miega ir klausosi amžino žemės kraujo tekėjimo.

Šiaurėje miega visų eilėraščių žodžiai
ir pirmo pavasario potvynio laukia,
kad galėtų pabust ir pakilti kartu su paukščiais.

Nagys, Henrikas. Prisijaukinsiu sakalą. - Chicago: A. Mackaus knygų leidimo fondas, 1978. ARKTIKA

Vien tiktai sniegą,
sniegą ir sniegą ir sniegą matau.
Ligi akiračio akinančio
begalybė balta. Tiktai kartais prabėga
tolumoj, kur ledinis dangus liečia sniegą,
briedžių bandos ledu
ir nusineša anta šakotų, aštrių ragų
didžiulę, paliegusią
Arktikos saulę.

Ir vėl liekame vienu du:
aš ir jos - neužmatomos platumos mano sniego pasaulio.

Nagys, Henrikas. Prisijaukinsiu sakalą. - Chicago: A. Mackaus knygų leidimo fondas, 1978. MANO SAKALAS

Esu skraidęs kadais tik sapne.
Nepažįstu to svaigulio keisto,
kada vėją skrodžia sparnai
ir kraujas užkaista: -

po tavim tyvuliuoja putoti
vandenys, lygumos vaiskios,
virš tavęs tik erdvi platuma -
begalinė žydrynė. Tu man
dangaus dovanotas.
Tu grįžti atgal nuolatos
ir, aštriais nagais man į odą
įsikirtęs, romiai ir vienodai
žvelgi į mano akis.

Kaip diena ir naktis.
Kaip gyvastva ir mirtis.
Kaip žiemą žydinti rykštė -
nuostabiausia išliks
žmogaus
ir paukščio
draugystė.

Nagys, Henrikas. Prisijaukinsiu sakalą. - Chicago: A. Mackaus knygų leidimo fondas, 1978. * * *

Neišsižadėkite manęs.
Neišsižadėkite jauniausio savo brolio.
Neišmokau glostyti nei vėjo, nei akmens.
Indo mano pelenams neišžiedė iš gimto molio.

Nepalikite manęs.
Nepalikite prieš paskutinę ilgąją kelionę.
Neišmokau nei dangaus, nei žemės nešt.
Mirė sakalai, ir sužiedėjo mano duona.

Neišsižadėkite manęs.
Neišsižadėkite jauniausiojo ketvirto brolio.
Mirtis myli tris. O kas mane užbers žeme?
Mano miegui kas atkas sukepusį raudoną molį?

Neišsižadėkite ir nepalikite manęs.

Nagys, Henrikas. Prisijaukinsiu sakalą. - Chicago: A. Mackaus knygų leidimo fondas, 1978. * * *

Manom mirtį pažįstame. Tiktai gyvenimo
mįslių nemokam įmint.
Tiltą po tilto sudeginę,
nei atgal, nei pirmyn
neberandame kelio.
Einam ir grįžtame,
klumpam ir keliam,
kol pagaliau apsiprantame su vienintele
ir paskutine mintim:
ir mirties nepažįstame.

Nagys, Henrikas. Prisijaukinsiu sakalą. - Chicago: A. Mackaus knygų leidimo fondas, 1978. * * *

Atskrenda sakalėlis
per žalią, žalią girelę...
Atsimušė sparnus mano paukštis
į eglę, sausą eglelę.

Už jūrų, už marių sūnūs
ir dukterys. Lūžta keteros.
Vandenys gailūs ir sūrūs
plauna eglę kaip ašaros.

Nebežaliuos giria: aštrios šakos - ašakos.
Duona kieta ir gori.
Pasiimsim tiktai su savim karčią pasaką
apie našlaitę, kuri
laukė pralaukė jauniausiojo brolio
(brolį pakorė miške), kai namolio
pasikelsime grįžt.

Nebežaliuosi, eglele:
sukrekę moliai
ir kaulai brolio
kiekvieną šaknį užgoš...
Nebežaliuosi, eglele, ne.
Tiktai pačioj viršūnėlėj, kasnakt,
vėlai
sakalai
linguos.

Nagys, Henrikas. Prisijaukinsiu sakalą. - Chicago: A. Mackaus knygų leidimo fondas, 1978. * * *

Išmaldos neprašiau. Valgiau duoną juodą,
pūslėtom protėvių rankom pasėta,
pro suskirdusius pirštus supiltą aruodan.
Valgiau savo vargo duoną - gaižią ir kietą.

Kojom basom išvaikščiojau tėviškės smėlį.
Mindžiau raudoną kaip kraują rudenio molį
ir godų juodžemį. Mano senolių
medžiuose tebemiega jų baltos vėlės.

Išmaldos neprašau: sugrįšiu namolei
ne sūnus palaidūnas, bet šeimininkas
(kas žemės - žemei, kas brolio - broliui),
savo dalies paliktos atsiimti.

Pasiimti nuosavą mirtį, kuri kalasi
kartu su žaliais želmenim už gimtojo sodo
kiekvieną ankstyvą Žemaičių pavasarį
pro juodą, pro trupantį šiaurės gruodą.

Nagys, Henrikas. Prisijaukinsiu sakalą. - Chicago: A. Mackaus knygų leidimo fondas, 1978. GINTARAS

Debesys drengia dangų.
Vėtra artėja.
Į baltą Baltiją brenda,
per smėlį ir vėją,
tūkstantamečiai pušynai.
Priėję
pakrantę, krenta
šniokšdami į devintąją bangą
ir giliai gelmėn paskandina,
šakų ir šaknų raizgyne,
smėlį, žaibus ir vėją
ir gintarą

Nagys, Henrikas. Prisijaukinsiu sakalą. - Chicago: A. Mackaus knygų leidimo fondas, 1978. * * *

Ko taip baugščiai,
taip greitai
plaka prijaukinto
sakalo mano
širdis?

Vaikystėj svajojau: pagaučiau
pavasario šiltą, saulėtą
ir didelį vėją:
galėtų
skraidyti kartu su manaisiais
margais aitvarais...
Dūdelė -
molinis paukščiukas - kažkada dovanota tėvo tėviškės turguje:
kaip greit sutrupėjo tarp pirštų...
Nemoka
jokia ranka laikyti
nei paukščio, nei vėjo.

Nagys, Henrikas. Prisijaukinsiu sakalą. - Chicago: A. Mackaus knygų leidimo fondas, 1978. * * *

Nebuvo pavasario:
po žiemos atėjo
žiema.
Kaip pasakoje,
kaip sapne.
Keista:
ledai kai užklojo
dangų, veidą ir ežerą -
nepastebėjau:
nebuvo vasaros
nei rudens:
po žiemos atėjo
žiema.

Nagys, Henrikas. Prisijaukinsiu sakalą. - Chicago: A. Mackaus knygų leidimo fondas, 1978. VASARA

Glostau drėgną ir tankią žolę:
plaukus jaunos moters.
Nieko nepasiliko: prapuolė
vasara, vandenys vakarais
plaus ir plaus
tuščią aikštę.
Vėjai lediniai vaikščios.
Nieko nebegaliu sugrąžinti.
Nieko nebelaikau savo saujose.
Nieko.
Nuplovė liūtys įmintas
pėdas žolėj ir smilty.
Palieka
ant mano delno
tiktai švelnus
drėgnos žolės
ir tavo
varinių plaukų
žėrėjimas.

Nagys, Henrikas. Prisijaukinsiu sakalą. - Chicago: A. Mackaus knygų leidimo fondas, 1978. * * *

Lėk, sakalėli,
mano paukšti,
lėk, lėk, lėk...
Aštrūs akuotai.
Žila žolė.
Verkia vargo varteliai.

Lėk, sakalėli,
greitais sparnais,
aštriais sparnais
sukapoki:
vargą varteliuose,
vargą varteliuose,
vargą varteliuose
verkiantį.

Nagys, Henrikas. Prisijaukinsiu sakalą. - Chicago: A. Mackaus knygų leidimo fondas, 1978. PAVASARĖJANT

*

Iš Arktikos pučia lėtai
šiltėjantis vėjas.
Ledo lytys
plaukia pavandeniui:
bokštai balti
po vandeniu.
Baltos Arktikos meškos
taškosi saulėje.

Vakar pasėjau saulėgrąžas.
Užkūriau laužą.

Klausausi vėjo
eglių viršūnėse.
Pleišėja ledas.
Properšoj plaukioja
linksma ir raudona
plūdė.
Pumpuruose
poška
pavasaris.

* *

Pradedu gyventi atsiminimais.
Dėlioju vakarais
kai nebekimba žuvys,
pageltusias nuotraukas.
Skaitau senus laiškus.

Naktim bandau atrasti
kadaise pažintus žvaigždynus.
Sakau pusbalsiu
ne savo eiles.

Rytmečiais
piešiu
žilvičio šaka
juokingus veidus
ant vandenio.

Ir gailiuos
taškuoto negyvo upėtakio,
gulinčio šalia manęs,
ant paparčio lapų.

* * *

Gražiai dainavo vaikai
prie laužo,
sutemus.
Pabudęs
paukštis
surinka.
Gurga šaltiniai.
Šiurena nendrės.
Basos kojos dunksi
ant kieto tako.
Vienos žvaigždės
vidurnaktį
spindi ir spindi.
Mano sakalas
kartas nuo karto
susiurena
per miegą
sparnais.

Nagys, Henrikas. Prisijaukinsiu sakalą. - Chicago: A. Mackaus knygų leidimo fondas, 1978. RAUDA

Apkabinkime rankomis saulę -
teneateina žiema.
Teneateina naktis
Teneateina gruodu,
palaidojusi visą gentį
smėlio kalne.

Teneateina Arktikos sąsiaurio
amžinuoju ledu.
Teneužgriūva, kartu su Sibiro vėju,
tamsioji tyla.

Apkabinkime rankomis saulę,
apkabinkim saulėtekį,
tegul būna ir būna ir būna
diena.

Nagys, Henrikas. Prisijaukinsiu sakalą. - Chicago: A. Mackaus knygų leidimo fondas, 1978. VIENU DU

Tarp penkių baltų beržų
(jie auga kaip broliai iš vieno kamieno),
plačioj karūnoj, kur šiaurės vėjai ūžia,
tave užaugino lengvi ir permatomi debesys.
Sūpavo šiltos vasarų vėjo rankos.
Dainavo lopšinę ežero vandenys.
Geltono smėlio spalva nudažė saulė. akis.

Kai varinėm kalvom ėmė lėkti pikti
rudeniniai vėjai, kai išskrido gailiai gagendamos
prieš pirmąjį sniegą laukinės Kanados žąsys,
tu laikeisi, aštriais nagais įsikirtęs į šaltą tošį,
aukštai, tarp lekiančių lapų. Tada
tau vardą daviau. Pavadinau tave savo sakalu.
Pilką vienišą paukštį. Atsiskyrėlio brolį.
Vienintelę išsipildžiusią savo svajonę.

Žiūrėjai bejausmėm akim į mano ištiestą ranką.
Nelietei maisto. Buvai svetimšalis. Savo vienatvę
gyvenai išdidus. Nenorėjai vergauti niekam. Nei man.
Kentei savo badą ir laukei savo mirties.
Ant penkių baltų beržų užaugino vėjai tave.
Tau dainavo skaidrūs šiaurės vandenys.

Kai pirmoji pūga maišė žemę su dangumi, tik tada
prarijai pirmą kąsnį iš mano rankos. Jaučiau,
koks skaudžiai sprangus
buvo tasai
nelaisvės maistas.

Brendu pusnynais. Eglių šakos lūžta po sniego našta.
Mudu medžiojam kartu: aš žemėj,
tu aukštai ledinėj erdvėj.

Nagys, Henrikas. Prisijaukinsiu sakalą. - Chicago: A. Mackaus knygų leidimo fondas, 1978. PAVASARIO FUGA

*

Nebekalbėkim daugiau
nei vieno žodžio -
žodžių gana.
Tegul skardena
tarp garuojančio
gruodo ir tarp dangaus
tiktai vyturėlio daina.

* *

Ledai išėję.
Vėją
dabar gali
apglėbti saujomis
kaip mažą,
bejėgį paukštį,
iškritusį
iš lizdo
ir ieškantį
tik tavo rankų
ir tavo kraujo
šilumos.


* * *

Ant mano delnų - paukščių šešėliai,
žydi pavasario debesys. Dauboj -
putoja vanduo,
dainuoja
akmenys srovėje.
Šiaurėj, toli,
tegul kyla
iš žemės baltų delnų
mano sakalas
į pilką putojantį dangų -
žėrintis
kaip išskalautas į krantą
gintaras.

Nagys, Henrikas. Prisijaukinsiu sakalą. - Chicago: A. Mackaus knygų leidimo fondas, 1978. TEGUL

Neleisk man nieko pamiršti:
tegul pasilieka visa, kas buvo
dovanota ir atimta:
tegul auga, didėja, gilėja
kaip ženklai, įrėžti į beržo kamieną,
kas metai auga kartu su medžiu
ir sunkiasi su balandžio sula
į medieną, į šerdį...

Palik man tą niekad
nenykstantį randą:
tegul auga, didėja, gilėja.

Nagys, Henrikas. Prisijaukinsiu sakalą. - Chicago: A. Mackaus knygų leidimo fondas, 1978. ŠVENTĖ

Dabar dovanas dalinu:
didžiulę degančią saulę balandžio danguj,
putojantį krioklį po pumpurais,
žydintį krūmą, pilną paukščių
ir debesų šešėlių,
atokaitoje tylintį seną tiltą
samanotų, drėgnų akmenų,
alpų vėjo alsavimą
ant užmerktų blakstienų,
vakarykščio sniego garuojančias pėdas
po eglynų šakom
ir į slėnį saulėtą lėtai
nuvingiuojantį šilto, šnarančio
žvyro taką.

Duokit dabar dovanų:
delnai į jus ištiesti,
mano lūpos ir akys atvertos:
šiaurėje ežerai
taip atanka atokaitoje,
pasiilgę pavasario potvynių,
parlekiančių paukščių
ir plaukiančių debesų.

Duokit dabar mano baltą
Arktikos sakalą
gintarinėm akim.
Atiduokite man
balandžio saulę,
putojantį krioklį,
apsvaigusį krūmą
ir alpų vėjo alsavimą
slėnyje ant tilto drėgnų akmenų.

Nagys, Henrikas. Prisijaukinsiu sakalą. - Chicago: A. Mackaus knygų leidimo fondas, 1978. TIEK

Visą savo turtą surinkau -
išdėliojau saulėje ir vėjuje:
nėra nieko auksu lieto nei sunkaus,
nieko žėrinčio ir nieko sudūlėjusio.

Tiek ir tiek tiktai, tiek teturiu,
bet pakako ir užtenka visko:
beržo tošies, paukščio plunksnų keturių,
vasarų, pavasarių kelių atsiminimų,
blėstančių ir nebesugrąžinamų,
dovanotų mano balto tuščio šiaurės miško.

Nagys, Henrikas. Prisijaukinsiu sakalą. - Chicago: A. Mackaus knygų leidimo fondas, 1978. PASAKŲ SAKALAS

Norėčiau sakalo. Balto
kaip Arktikos sniegas.
Tojo - nykstančios giminės
Kanados šiaurėje. Kuriuos vagia
ir veža slapta į arabų
didikų rūmus. Ir miršta jie
ilgesingai ir skaudžiai,
nebematę daugiau nei šiaurės
pašvaisčių, nei sniego.

Arba tebūna jisai
tasai raibas paukštis,
dainose krypavęs
ant tėvelio dvaro,
kur nors Žemaitijoje
arba Vilniaus žemėj,
gėręs gurgiantį ir geliančiai šaltą
verdenių vandenį girių gelmėj,
sklandęs šimtmečius
virš pilių ir virš kuorų,
nusileisdamas kartais ant sakalininko
tvirtos ir ramios rankos.

Arba galėtų jis būti
senelės pasakų sakalas,
kurio - kaip aitvaro - nėra niekas matęs.
Tiktai aklas raganius,
kuris pakelės karčemoje pasakoja
apie didelį ir neregėtą
paukštį, kaip sakalą,
plasnojantį pilnatyj,
visą dangų užklojantį
žaižaruojančiais savo sparnais...

Norėčiau sakalo. Balto
kaip pasakų sniegas.

Nagys, Henrikas. Prisijaukinsiu sakalą. - Chicago: A. Mackaus knygų leidimo fondas, 1978. UMBRA TACITA

Tarp saulės
ir tarp manęs
tėra tiktai tavo sparnų šešėlis.
Ant nedažytų grindų,
ant kaladėlių beraidžių,
ant nebeūžiančių sraigės kiautų
ir nuskalauto vaikystės pajūrio.

Tiktai tavo šešėlis,
paskutinė žvaigždė,
ant mano rankų rusena
vasaros
vakaro
vėsuma.

Nagys, Henrikas. Prisijaukinsiu sakalą. - Chicago: A. Mackaus knygų leidimo fondas, 1978. TESTAMENTAS

Nudažykite mano plaukus juodai prieš mirtį,
kad galėtų naktis ramiai miegoti šalia.
Kad nepajėgtų niekas niekad atskirti,
kur yra jos, kur mano sapnai ir dalia.

Nudažykite mano veidą žaliai prieš mirtį,
kad galėtų giria ramiai žaliuot virš manęs.
Kad nepajėgtų niekad niekas atskirti,
kur yra medžiai, kur samanos ir kur aš.

Nagys, Henrikas. Prisijaukinsiu sakalą. - Chicago: A. Mackaus knygų leidimo fondas, 1978. IKARAS

Ryto žara užgesino
žvaigždyną
Gulbę. Prie tavo pečių
dievai prirakino
sparnus. Vandenynai
garuoja. Ir žvilga
priberta žuvėdrų žydrynė.
Vėjai varo vilnis
tarp putojančių akmenų.
Prarajos bedugnės šiltas
alsavimas taršo tau plaukus.
Tu lauki.
Prieš šuolį į saulę
svaigsta galva.
Pasilenki,
užmerki akis
ir kaip paukštis krenti -
akmeniu -
į raibuliuojančią mėlyną mėlyną įlanką.

Nagys, Henrikas. Prisijaukinsiu sakalą. - Chicago: A. Mackaus knygų leidimo fondas, 1978. GEORG TRAKL

Šiaurės beržo sula
laša ant šilto žvyro.
Kaimiečių kelio į Solbad Hall,
kur viduramžių liekni vyskupai
stikliniuos karstuos įmūryti
į storą katedrų sieną.

Pučia alpus Alpių vėjas ir aikštę
užlieja juodu vandeniu.

Pavasario paukščiai skrenda
virš miesto mūrų.

Pučia varinį trimitą angelas
surūdijusiom rankom
prie Gasthaus zum goldenen Engel.
Kriaušių degtinė karti
ir degina žodžius ir lūpas.
Riešutynai, alyvos, vijokliai,
skurdi žaluma.

Akmeniniam gatvių karste,
ant tramvajų bėgių,
miega visi Tirolio šventieji,
valkatos, kekšės ir laukia
paskutiniojo Teismo trimito.

Gasthaus zum goldenen Engel
pučia pavargęs angelas
ilgą varinį trimitą.
Gaili gaida
skrodžia pavasario naktį
ligi žvaigždžių,
trupina Alpių akmenį.

Už aklo skersgatvio Tave
pasitiko tavo paties šešėlis,
už rankų paėmė ir nusivedė
duobėtu grindiniu į Solbad Hall.

Pusiaukelyj,
palšoj priemiesčio sutemoj,
stovi tylūs, vienplaukiai
keturi duobkasiai.

Nagys, Henrikas. Prisijaukinsiu sakalą. - Chicago: A. Mackaus knygų leidimo fondas, 1978. * * *

Tavo lediniai pirštai, žiema,
man akis išsvilino.
Tu saulę pasiėmei,
kai jinai
vakare, ilgai kraujuodama,
drebėjo erškėtyje.

Argi ir tenai, žemėj
begruodėje,
nebėra saulėtekių?

Nagys, Henrikas. Prisijaukinsiu sakalą. - Chicago: A. Mackaus knygų leidimo fondas, 1978. * * *

Nebijok tylumos. Žiūrėk
kaip žemė žiemą žiemoja:
tyli ir kantri.
Užpustytoj paežerėj,
po ledu ir po gruodu,
miega šaknys, sapnuodamos
atodrėkį.
Saulės laukia sula.

Nebijok tylėti. Tyla -
visų pavasarių motina.
Apglėbk ir priglausk
išnešiotiną
žodį.
Ir lauk.

Leisk žodžiams augt.
Tegul sotina
ir juos, kaip medį ir želmenį,
neišmatuojami gelmenys...
Leisk žodžiui nokti.
Tylėk -
ir lauk.

Nagys, Henrikas. Prisijaukinsiu sakalą. - Chicago: A. Mackaus knygų leidimo fondas, 1978. TĖVAS

Tėvas dabar ilgai sėdi
nejudėdamas
ir žiūri pro langą.
Persodintas Kanados beržas linguoja
tarp Ilinojaus vasarų kaitroje
sudegusių smilgų.
Gluosnių ilgi plaukai plaikstosi paukščių pilni.
Tolimam horizonte - Čikagos dūmai.

Ar jo pavargusios akys
mato dabar
gimtojo kaimo spindinčią biržę,
jaunystės draugus, besitaškančius Vaidmino sietuvoj,
Dargio malūno liepų plačias viršūnes
žaliuojančio Žemaičių dangaus pakrašty?

Netikėjom, tėve,
kad taip abudu,
tylūs kaip akmenys,
numesti už tūkstančio mylių,
žiūrėsim
į tą patį
svetimą
gamtovaizdį
ir matysim:
tu - savo tolimą šiaurės kaimą,
aš - savo niekad neatskrendantį
baltą Arktikos sakalą.

Nagys, Henrikas. Prisijaukinsiu sakalą. - Chicago: A. Mackaus knygų leidimo fondas, 1978. MOTINA

Tu niekad nemiegi.
Tu lauki kiekvieno
mūsų.
Tavo lango žiburys pamiršo
kaip užgesti.
Tave žemė masina.
Tu norėtumei visą ją
apsėti, išglostyti, nuravėti.
Tu kalbini ją, sodindama
viską: gėles, daržoves, medžius.
Judvi seserys.
Kraujo seserys.
Judvi nuolat auginat.
Judvi neapkenčiat
speigų ir sausrų,
vėtrų, krušos.
Tu bėgi ir bėgi,
tarytum turėtum
paliesti kas dieną kojom basom
visą smėlį ir juodžemį
nuo Liepojos ežero
ligi Lemonto laukų.
Tu esi kaip paukštė, kuri
nuolat sugrįžta į savo lizdą,
suktą gilioj žolėj,
prie šiltos ir juodos
žemės: taip arti,
kad judviejų širdies plakimo
nebegali
atskirti
vieno nuo kito.
Žemės ir motinos.
Motinos žemės.

Nagys, Henrikas. Prisijaukinsiu sakalą. - Chicago: A. Mackaus knygų leidimo fondas, 1978. SESUO

Tu taip arti, kad net skauda.
Ir vis tiek
vaikštau su savo svajonių
sakalu ant rankos
ir nepažįstu tavo
erškėčių žemės.
Kažkas nudažė
mudviem akis
ta pačia spalva.
Iš to paties molio išdegino
kermošinius švilpukus:
molines paukštes.
Tu padėjai savąjį ant ugniakuro:
vėjui švilpauti.
(Manąjį sudaužė piktas piemuo
Skuodo žvyrduobėj.)
Tu vis tebeieškai
niekieno žemėje,
skubėdama, nervingais pirštais,
paskutinės nuolaužos,
kuri užbaigtų ąsotį
ir vanduo su debesimis
rastų jame namus.
Vaikštom kartu,
taip arti, net skaudu,
ieškodami stebuklingo žodžio,
kuris padėtų mudviem išspręsti
molio ir paukščio mįslę.
O erškėčiai keroja tavo sode.
O sakalas mano dar neužgimęs.

Nagys, Henrikas. Prisijaukinsiu sakalą. - Chicago: A. Mackaus knygų leidimo fondas, 1978. LAUKIU PAVASARIO

Tylioj ir saulėtoj popietės klasėj
vaikai, pasilenkę virš popieriaus, rašo
rašinį: "Laukiu pavasario..."
Pro nuogą, šakotą klevą, už lango,
matau debesim išmargintą dangų;
rasotu stiklu kaip ašaros
teka tirpstančio kovo ledas. Pavasario
laukiu ir aš. Kai pro graudų gruodą
kalasi pirmas želmuo. Kai balandžiai burkuodami
braido balutėse ant garuojančio grindinio.
Kai visagalė ir spindinti
saulė užlieja visą miestą ugnim...

Kai dainuodamos šoka mokyklos kieme mergaitės
ir vaikai akim žydrom ir laimingom
seka aukštai iškilusį mirgantį margą aitvarą.
Kai apsvaigęs varnėnas švilpauja nerūpestingą
savo dainelę, plazdėdamas sparnais mėlynais.

Čeža popierius. Vaikai
retkarčiais pakelia galvas. Pasižiūri į mano veidą.
Nusišypso. Ir vėl, prikandę lūpas, tiesiom didelėm raidėm
rašo: Laukiu pavasario...

Ir pro rūškaną laiko ūkaną vėl matau pilkoj pakelėj,
toli, virš vaikystės pievų, čirenantį
linksmą vyturį tarp debesų baltų ir balotos žemės...
Užmerkiu akis. Ir laukiu. Ir laukiu vėl,
laukiu savo pavasario.

Nagys, Henrikas. Prisijaukinsiu sakalą. - Chicago: A. Mackaus knygų leidimo fondas, 1978. * * *

Gerai, kad tik akimirksnį,
ir ne ilgiau,
galėjau savo rankoje laikyti -
sapną ir pasaką ir paukštį.

Jeigu ateitų man dabar naktis -
būtų vis tiek,
nes savo rankoje laikiau,
kad ir akimirksnį,
bet taip arti:
stebuklą, sakalą, svajonę.

Nagys, Henrikas. Prisijaukinsiu sakalą. - Chicago: A. Mackaus knygų leidimo fondas, 1978. SAKALŲ VALANDA

Nesvarbu kada
ir kur - nesvarbu,
bet turėsiu raibų
sakalų; ir tada
jie sklandys ir skraidys,
saulę, dangų uždengs,
kris ūmai, lyg rudens
naktimis krenta žvaigždės namo:
iš neužmatomos aukštumos -
kaip apsvaigę žaibai, kaip akmuo -
sakalų, mano paukščių, lietus.

Nežinau,
kada bus,
ir kur nežinia,
mano paukščių raibų
padangė pilna.

Nesvarbu
nei kur, nei kada,
bet išmuš
man dar
sakalų valanda.

Nagys, Henrikas. Prisijaukinsiu sakalą. - Chicago: A. Mackaus knygų leidimo fondas, 1978. * * *

Neberašau laiškų.
Sapnuoju:
pačiam žiedų žydėjime
renka sesuo
lapus raudonus.
Motina skina
tarp belapių šakų
žieminius obuolius.
Kiekvieną dieną seku:
skrenda, gailiai gagendamos,
Kanados žąsys į tolimą
atogrąžų žemę...

Vakare
sesuo ir motina semia
saujomis ežero vandenį...

Neberašau laiškų.

Nagys, Henrikas. Prisijaukinsiu sakalą. - Chicago: A. Mackaus knygų leidimo fondas, 1978. AINIS

Kaip mano senoliai urviniai
bijau visko:
tviskančio
žaibo, griaustinio,
tamsos ir miško
gūdžios glūdumos,
mirties ir kraujo.
Laikau talismaną saujoj,
amuletus namuos,
kad apsaugotų mane
nuo piktos akies,
nuo žvėrių ir angies
įkandimų; barstau pelenais
slenkstį,
kad Didysis Brolis
mano lemties
nesutrupintų kaip molio
grumsto, įsėlinęs vogčia.

Kaip mano urviniai senoliai
bijau visko: kūrenu nakčia
didžiulį laužą, kad atitolintų
nuo manęs ir mano genties
juodąją vėsumą amžinosios nakties.

Nagys, Henrikas. Prisijaukinsiu sakalą. - Chicago: A. Mackaus knygų leidimo fondas, 1978. ŽODIS

Gyvenau
tiktai tau.
Nieko kito netroškau
tiktai,
kad išmokčiau
tave kaip motinos
vardą, vaikystėj kartotą;
kad kvėpuočiau tavimi kaip oru;
kad tekėtum ir šniokštum
kaip kovo upokšniai atokaitoj,
po sniego danga; kad noktum
kupėdamas kaip javai; kad tu
mane užplūstumei kaip lietus,
kaip nenumaldomas potvynis.

Nagys, Henrikas. Prisijaukinsiu sakalą. - Chicago: A. Mackaus knygų leidimo fondas, 1978. METAMORFOZĖ

Nepasakyti žodžiai lyg
akmenys sietuvų gelmėje.
Nei žuvų šešėliai žali,
nei jauna liauna lelija
nepabudina jų iš miego.
Tiktai žiemų naktim,
kai ant ledėjančio vandenio
krenta iš lėto sniegas,
visa, kas nebeatrandama,
visa, kas nepasakyta,
nemirtingoje šiaurėje skamba
ir švyti.

Nagys, Henrikas. Prisijaukinsiu sakalą. - Chicago: A. Mackaus knygų leidimo fondas, 1978. STEBUKLAS

Nebuvau, kai žuvim ir duona minią penėjo.
Nepažinau žvejų, kurie paliko tinklus,
valtis, vaikus, vilnis ir vėją
ir sekė Mokytoją. Tačiau tikiu
tais, kurie visko, visko atsižadėjo.

Neaplankysiu, žinau, Šventosios Žemės
(man yra žemė visur šventa),
bet nepamiršiu, ik mirsiu, į gimtąjį namą
kelio beržynais baltais ir brasta.

Dar vis bandau prakalbinti žemę,
vandenį, vėją. Tikiu, sakalai kai kam
meta sidabro plunksną, kaip sakoma senio
pasakoje, sudėtoj poetams tiktai ir vaikams.

Niekas niekad mums nebedaugins duonos:
Dievo duona dera dienom, naktim.
Niekad nebesulauksime stebuklingos žvejonės;
Dievo sietuvos žvilga žuvim.

Nagys, Henrikas. Prisijaukinsiu sakalą. - Chicago: A. Mackaus knygų leidimo fondas, 1978. KARO DIENORAŠTIS

Hallesches Tor: Komunija

Virš konvulsijom trūkčiojančio milžino mirštančio miesto,
grimzdama į garą ir dūmus, saulėlydžio saulė kraujuoja ir blėsta.
Neatvėsę griuvėsiai dar rėkia žmogaus balsu
iš gilaus užgriautų rūsių
pragaro.
Vakaro
tirštai raudona žara žėruoja
plieniniai sargybinių veidai, šalmai ir durtuvai.
Išbadėję Badoglio belaisviai,
dulkėti, pusiau apkurtę,
mėto iš rankų rankosna karštus plytgalius ir dusliai dainuoja:
O mare mia... Verfluchte Italiener!

- - - - - - - - - - - - - - - - - - -

Kai vidurnaktį vėl ima staugti sirenos
ir lyja
fosforu ir minų sprogimai
drebina degantį dangų, - ant Hallesches Tor požeminio
traukinio purvino perono sėdime dvylika
nepažįstamų. Tryliktasai - išblyškęs
Badoglio belaisvis - laužydamas dalina
paskutinį
savo suplėkusios duonos gabalą.
Ir vėliau,
kai susukęs drebančiom ir sutinusiom
rankom suktinę -
trupančio sauso tabako -
paleidžia ratu: - kiekvienas ryjame dūmą
(giliai į save, užsimerkę) vyno saldumo.


Heroica: Danzig

Kai nebeliko nieko daugiau,
tiktai siauras rėžis
drėgno smėlio,
skalaujamas
sūraus
vandens ir kraujo,
nuklotas
žmonių, žuvėdrų, arklių lavonais;
ir prieplauka,
naktim, dienom,
be žado, plakama,
patrankų kanonados;
ir kai tu pagaliau pajuodusiom
nuo parako ir plieno rankom
į uosto vandenį raudoną,
nuplėšęs sau nuo kaklo,
trenkei
dulkėtą
geležinį
riterio
kryžių:
buvai dar vienas kareivis,
kauliukais
nelošęs
dėl Kristaus, Žydų
Karaliaus,
kruvino
rūbo.

Frau Pannwitz: Vater Unser

Achtung, Achtung... dreba dienovidžio dangus,
išraižytas tūkstančiais baltų linijų.
Unter den Linden - jokio žmogaus. Tik spengia
priešlėktuvinių patrankų salvės ir dreba žalvariniai
žirgai, nuo tolimų duslių dunksėjimų, viršum Berlyno
pergalės vartų arkos... Prau Pannwitz savo namo langus
užkamšė skudurais. Mes bėgam begaliniais laiptais
į dvokiantį ir tamsų rūsį... Vater unser...
Frau Pannwitz - pusaklė, sulinkusi, tarytum neštų
žuvusio vyro ir sūnų lavonus, nuolat šnabžda
ir šnabžda tą pačią maldą: Vater
unser, der Du bist im Himmel...
O dangų seniai mums atėmė sudrėkę rūsio skliautai
ir baugiai mirkčiojančios ant linguojančių vielų
lemputės. Skaičiuojame minutes, sekundes,- didelio
ir merdėjančio miesto pulsą...
Frau Pannwitz degančiam Berlyne
šnabžda už mus visus:
Vater unser...
Nagys, Henrikas. Prisijaukinsiu sakalą. - Chicago: A. Mackaus knygų leidimo fondas, 1978. PASMERKTIEJI

*

Artėja audra. Pikto vėjo
genami nuodingi debesys
gožia niunkantį dangų.
Prie kalėjimo mūrų atėję
per tuščią, sudegusį
miestą, girdim patrankų
duslų dunksėjimą.
Sunkūs vartai iš lėto,
girgždėdami surūdijusia geležim,
atsiveria. Pro žliaugiantį lietų
čeža mirtininkų medinės
klumpės ant kieto kiemo grindinio.

* *

Taip tylu tamsioj, drėgnoj vienutėj:
trenkia prakaitu, pelėsiais, pelenais.
Laša, monotoniškai skaičiuodami minutes,
nuo žemų lubų lašai. Šaltais delnais
pridengiu akis ir laukiu - amžinybę -
žingsnių ir artėjančio žvangėjimo grandinių.

* * *

Po nakties,
po nakčiausios nakties,
švininis rytas švito.
Šalia mano mirties,
iš anapus gyvenimo,
sekundei vienai
vaikystės
vėjo plazdenimas
nutūpė man ant peties.
Sakalas mano.

Nagys, Henrikas. Prisijaukinsiu sakalą. - Chicago: A. Mackaus knygų leidimo fondas, 1978. NIRVANA

Viską atiduok. Nepasilik
nieko sau. Išdrįsk tą vieną kartą
kaip akmuo, kaip paukštis pasinerti
visas visiškai ir atmerktom akim: krisk,
krisk į atsivėrusią svaiginančią žydrynę,
tegul vėjai ir vanduo tave pasiima ir paskandina
mėlynoj nirvanoje užsimiršimo...

Nebijok nebūti. Tik tada,
atiduodamas save, save atrasi.
Kaip Tibeto užsimūrijęs šventasis
atsiskyrėlis kalbėsiesi su visata
ir suvoksi, kad esi tiktai mažytė, nereikšminga
dulkė Paukščių Tako, snaigė sniegui sningant,
suledėjusios miglos kristalo atšvaita,
kuri vos pradėjusi žėrėt jau dingo.

Visą atiduok save. Visai. Ir būk laimingas.

Nagys, Henrikas. Prisijaukinsiu sakalą. - Chicago: A. Mackaus knygų leidimo fondas, 1978. CREDO

Žodį tik ištark, ir būsim išganyti.
Prisiliesk žaizdų - mirties nebus.
Beriam saują gintaro. Karstai atidaryti.
Vartai atverti visi ir veda į kapus.

Tavo žemė. Ir dangus. Ir visata.
Ir duobė juoduoja atkasta.

Nieko nebeduok. Nei vandenio. Nei vyno.
Saulę užgesink - tebus tamsu.
Mes Tau kryžių sukalėm ir triskart užsigynėm.
Akmenim užritome angas olų visų.

Visa Tavo. Tu davei ir Tu atimt gali.
Ir juoduoja Tavo žemė kaip duobė gili.

Nagys, Henrikas. Prisijaukinsiu sakalą. - Chicago: A. Mackaus knygų leidimo fondas, 1978. * * *

Visą gyvenimą
ieškojau tavęs -
savo paukščio.
Dabar ant aukšto
nulapojusio klevo,
tarp sunkių ir lietingų
lapkričio debesų,
tupi vienas ir svetimas
mano sakalas:
mieguistom akim,
tarytum sapnuodamas,
žiūri jisai
į tolimą tolumą -
ir nemato žemės,
ir nemato manęs.

Nagys, Henrikas. Prisijaukinsiu sakalą. - Chicago: A. Mackaus knygų leidimo fondas, 1978. REQUIEM

Paskutinieji vėjai pakyla,
ir atsidūsta miškai.
Kadugynuose
pagaliau atradau tave.
Kvepia eglių sakais.
Tavo plunksnas nudažė
vakaras pelenų spalva.
Bežadė, kurčia kalva
Į tuščią erdvę kyla...

Ir tyliausia tyla nutyla,
kai rankoje šaltą ir pilką
sakalą savo laikai.

Nagys, Henrikas. Prisijaukinsiu sakalą. - Chicago: A. Mackaus knygų leidimo fondas, 1978.