tekstai.lt

Salomėja Nėris. Eilėraščiai iš rinkinio „Anksti rytą“ (1927)


* * *

Anksti rytą parašyta
Daug naujų skambių vardų.
Versiu knygą neskaitytą
Nuo rytų lig vakarų.

Anksti rytą baltos laumės
Laimę lėmė man jaunai;
Ir išbūrė ir nulėmė
Būti jauna amžinai.

Saulė žeria anksti rytą
Daug auksinių valandų.
Rytą auksu parašytą
Mano vardą ten randu.


Nėris, Salomėja. Anksti rytą: Eilėraščiai. - Kaunas, 1927.



VIENUMA

Tavo namas, tavo kraštas –
Miško sutema.
Tavo žingsnių aidi aidas
Amžių glūduma.

Mano languose vijokliai
Kalbas su naktim.
Atėjai žalčiais apjuostas,
Su žaliom akim.

Atėjai tu ne iš saulės,
Su juoku nakties.
Šaltos lūpos, žalias žvilgis –
Pranašas mirties.

Kalnuose žaibai vyniojas
Mėlynais žalčiais.
Kalnuose gaisrai plasnoja
Alkanais sparnais.

Kalnuose...
              Tyli ir lauki
Žodžio nebylaus.
Šalto sfinkso šaltos akys
Nieko nebeklaus.

Tu palik čia, kur vijokliai
Saugoja naktis.
Mane kalne baltam lauže
Saulė pasitiks.


Nėris, Salomėja. Anksti rytą: Eilėraščiai. - Kaunas, 1927.



JŪRŲ PASAKA

Jūra be galo, jūra be krašto.
Laivų skenduolių ji karalystė;
Kur vėjams grojant, bangos dainuoja,
Kur balti žirgai lekia putoja.

Aš su bangomis žaisiu ir šoksiu,
Vėjų laisvųjų dainas dainuosiu.
Vakaro saulės juostų audėja
Žvaigždėtam guoly žemę svajosiu.

O tu, gododams saulės godelę,
Eisi pajūrin gintarų rinkti.
Eisi vakarių svajų svajoti,
Ilgesio dainą jūrai dainuoti.

Vakaro vėjas pučia nuo kranto:
Ritasi bangos toliman tolin.
Labąnakt liki baltas sveteli.
Man patalėlis – jūros dugnelis.

Tau žemės grožis, žydinčios pievos.
Tau žemės dainos, deganti meilė.
O man klajonė, mėlinas tolis
Jūros berybės keliai klajoti.

Aš išbučiuosiu krantą smiltinį,
Kur tavo kojos vakar ilsėjos;
Amžius kartosiu ilgesio dainą,
Kurią tu vakar jūrai kalbėjai.


Nėris, Salomėja. Anksti rytą: Eilėraščiai. - Kaunas, 1927.



KRYŽKELY

Ilgisi ant kalno pušys.
Meldžias vakaro tyla.
Sutemose verkia smuikas.
Verkia alpstanti siela.

Vai, atplauks baltoji gulbė
Ir liepsnų sparnais sumos.
Aš išeisiu šviesiais rūbais
Iš užburtos sutemos.

Balti rūmai vienuolyno
Ir alejos, kaip naktis
Man širdies neatrakino,
Nenuskaidrino mintis.

Ak, iškelk mane į saulę,
Ar nutrenki į gelmes!
Čia tvanku man, kur gyvatės
Vien bešliaužo po žemes.


Nėris, Salomėja. Anksti rytą: Eilėraščiai. - Kaunas, 1927.



LAUKIAMAJAI

Pilka žemė, pilki dangūs,
Kaukia vėjai alkani.
Tu viena, kaip saulių bangos,
Šviesius burtus dalini.

Tegu vėjai mane kelia
Lig padangių debesų.
Tegramzdina į bedugnę –
Man jau nieko nebaisu.

Ilgesiu virpės krūtinė,
Juodos sutemos nukris –
Tu ineisi paskutinė,
Paskutinė pro duris.

Ges žvaigždutės, merksis akys,
Nenuskintos gėlės vys. –
Ges dienų pavasarinių
Paskutinis spindulys.


Nėris, Salomėja. Anksti rytą: Eilėraščiai. - Kaunas, 1927.



GEDULAS

Dvylika nakčių be miego
Šviesų karstą palydėjo.
Ir lelijos balto sniego
Mėnesienoj suledėjo.

Iš lelijų sidabrinių
Byra ašaros ugninės.
Tolimųjų gintarinių
Jūrų ilgisi undinės.

Man paskolinkit, lelijos,
Ašarėlių skambančiųjų.
Mano ašaromis lijo
Ir raudoti negaliu jau.

Susirinko aušros visos
Suliepsnot ant mano kryžiaus.
Rymo juodas kiparisas,
Nekalbėti pasiryžęs.


Nėris, Salomėja. Anksti rytą: Eilėraščiai. - Kaunas, 1927.



JUODAS SVEČIAS

Už lango vėjas ir lietus.
Už lango stovi juodas svečias
Ir prašosi vidun.
Sieloje baltos gėlės žydi.
Sieloj jaunatvės dainos skamba.
Sieloj... dainuoji tu.

Nedegsiu laužų tavo nakčiai.
Nerinksiu žodžių tavo maldai.
Neskinsiu tau žiedų.
Ugnis jaunystės – mano akys.
Skirta giesmė – manoji meilė,
Be žodžių, be gaidų.

Kas atgaivins nuskintą žiedą?
Kas nuramins palaužtą širdį?
Kas sugrąžins „myliu“?
Mirtis tik šypsos tuštumoje,
Ir vienas baltas žiedas liūdi
Tarp vystančių gėlių.

Už lango... vėjas supa naktį.
Girgždena vien pravertos durys.
Viduj tamsu tamsu.
Nutilo aidas paskutinis –
Sieloje vieši juodas svečias
Be žodžių be garsų.


Nėris, Salomėja. Anksti rytą: Eilėraščiai. - Kaunas, 1927.



PAVASARIO SVAIGULYS

Tau pirmą pavasario dainą aukoju.
Tau žiedus žibučių sudėsiu po kojų. –
Tik skriskim kartu su pavasario vėju,
Su jaunu kvapu sprogstančiųjų alejų.

Tu – aras galingas, aš – gulbė baltkrūtė.
Mums tolimos erdvės, mums marių saulutė.
Ilgaisiais sparnais mes žvaigždynus apjuosim,
Ten dangišką sapną abudu sapnuosim.

Kalnų mėlynųjų viršūnės išbąlę
Palaimins mūs sapną, užburs mūsų galią.
O jei tu į žemę sugrįžt panorėsi –
Aš tyliai numirsiu alyvų pavėsy.

 

 


Nėris, Salomėja. Anksti rytą: Eilėraščiai. - Kaunas, 1927.




 

 

ŠOKĖJOS

Lyg sapnas, lyg vilnys liūliuoja laivelį.
Suvyto čia dienos ir šviesios ir pilkos.
Vadina į džiaugsmo, pavasario šalį
Ugninės aguonos, žydrakės vosilkos.

Grakštus liemenėlis, vylus pažvelgimas –
Širdyje aguonos, akyse vosilkos.
Jų žingsniai – pavasario burtų dvelkimas.
Jų akys – užkeiktų gražybių vagilkos.

Pažvelk į žvaigždėmis pražydusį dangų –
Nerasi nei vieno ten debesio pilko.
Jos stiepias, linguoja, lyg rožės prie lango,
Ir virpa ir supasi jūroje šilko.

Siūbuoja, kaip nendrės, kaip Nemuno bangos,
Vingiuojasi, raitos rytiniuos ūkuose
Ir vysta ir miršta, lyg rudenį lankos,
Begęstančia meile krūtinę apjuosę

Nėris, Salomėja. Anksti rytą: Eilėraščiai. - Kaunas, 1927.

Kalba autentiška