tekstai.lt

Tomas Norkaitis. Apie katinus (2006)

Rikute, guli tą radiatorių apsikabinus, lyg tavo būtų.
--
Rikuti, įsibėgėji tu ir trenkies galva į mano koją. Ko nori? Baik.
--
Kai ateinu aprašyti jus, tai visi pabėgat, šūdžiai, o kai valgau, tai į bliūdus lipat, gaidžiai.
--
O, kaip koją ištiesei. Už ką balsuoji? Tranzuoji? Jeigu važiuočiau, tai gal nepervažiuočiau, nors nežinau, kaip ten būtų.
--
Taip tai spitrini į mane, kai krepšinį žiūriu, o dabar, varna, vaidini, kad nepastebi.
--
Nu tokia abejinga man dar niekada nebuvai, vis šnypšti mane pamačius, o dabar? Ak, tu užsimerkus, mat, nematai manęs. Nu neįdomu šitaip.
--
Taigi tau sakau, tau, telepatiškai nesupranti ar kas tau? Kokia tada iš tavęs katė? Va va, tai
vis dėl to girdi? Ei! Kelkis! Ai, eik tu šikt.
--
Rikuti, nei šis nei tas tas sūris, ir dar dešrele pavadintas. Nors iš jo tik gryna kramtoškė, tu tokio tikrai nevalgytum.
--
Tu įkiši galvą pro duris ir žiūri kažkur į fotelį, nu ką tu ten matai, kaip durnius atrodai, stebeilyji į vieną tašką, o tokią didelę galvą turi.
--
Kai pabaidau, iškart pabėgi. Ir gerai darai.
--
Rikuti, paskambintum tu kada į radijo stotį, pakalbėtum, tiesa, pradžioj pasisveikintum laba
diena ar kaip nors kitaip.
--
Susipažintum su keturiasdešimtmete verslininke ir dar žinučių galėtum nusiųsti. Bet žiūrėk tinklą pigesnį susirask, taip pigiau bus.
--
Ir į ką tu toks storas atsigimei, į kaimyną? Jeigu aš galėčiau pareikšti savo nuomonę, tai
pareikščiau, kad atsigimei į televizorių.
--
Ei, o kaip tau su matematika, ar moki skaičiuoti, ar labiau humanitaras esi?
--
Katinai, aš pastebėjau, kad tu nedalyvauji olimpinėse žaidynėse. Ir karuose nedalyvauji. O galėtum svečių šalių pamatyt, daug ko sužinot, tapti populiarus ir panašiai.
--
Tu turi labai tvirtą nuomonę, bet vis tyli, stebi viską ramiai. Gal net per didelė ta tavo tolerancija.
--
Baltukė, Baltukė, Baltukė, Baltukė, Baltukė, degtinė, Baltukė, Baltukė.
--
Anokia čia paslaptis, taigi tavo vardas Baltukė, o tokia panaši į Pūkuotukę, tiesiog gražus šalikėlis ir dar šildantis, ir dar raminančiai murkiantis, ir dar akimis skirtingų spalvų.
--
Uodega tokia ilga, kaip pripūsta. Šiaip labai sunki atrodo ta tavo uodega, pažiūrėjus, daug svorio turėtų tekti galinėms kojoms, bet kai ant svarstyklių užlipi, tai nieko nerodo, o kokia jau gudri – kai nori tave pasverti tai bėgi šalin ir dar cypi, o kai šiaip žaidi, tai vis ant tų svarstyklių, nors tos svarstyklės visai ne katinams skirtos.
--
Visą laiką kažko ieškau kišenėse. Tai žodžio, tai pinigų, tai tokių rutuliukų, susuktų iš antklodės. Va, paimi ir nupeši truputį nuo antklodės ir tada susuki rutuliuką. Tai va, tų rutuliukų dažniausiai ieškau kišenėse. Bet kartais kišenės būna kiauros, nes siųtis nei mėgstu, nei moku, sukrenta man tie rutuliukai į klešnę ir ką čia jau krapštysi – nesunku gi naują pasidaryt. Pasidarai ir sukinėji tarp pirštų, sukinėji, sukinėji, rutulioji, trini... Na ir kas iš to? Na ir nieko, viskas gerai.
Dar taip nebuvo, kad penki katinai, iškėlę dešimt ausų sėdėtų ir manęs klausytų. Tokia margaspalvė publika: vienas baltas, kitas juodas, pilka tokia ir dar pikta, kiti du visai neaiškūs. Sakau, kad dar taip nebuvo...
--
Eik jau tu, eik jau tu, nepasiprašei ir pridarei, tik girdžiu – brauko, brauko, atbėgu žiūrėt, ogi pridarei... Taigi trukdai filmus žiūrėt, toks įdomus ėjo, o per tave pabaigos nemačiau. Pasiprašyk kitą sykį.
--
Va dar viena tokia, vaikais amžinai apsikrėtus. Koks tavo vardas? Niekas nesugalvojo? Galiu apibūdinti, tai gal kas nors sugalvos. Bet ką čia daug būdinti, tokia pasišiaušus visa ir balta, bet labai papilkėjus. O jau kad pikta tai tikrai. Nuo to pasišiaušimo galva tokia maža atrodo, akys šalia viena kitos, nosis visai nenormali, galima sakyt nėra, burna maža, kad net nežinau su kuo palygint. Taip taip, taigi tu kaip šimtakojis! Tas kur būna toks storas ir pūkuotas, gryna šlykštynė! Tas kur kaip traukinys vingiuoja. Grynas šliužas. Ir dar tu susiraukus kaip subinė, ir dar taip dažnai šnypšti, irgi kaip subinė.
--
Nieko gero iš tavęs neužaugo, gyvatė šnypštynė. Tiktai produkcijos vis pridarai, taip sakant, o paskui ir ant tos produkcijos šnypšti, na tai jau esi! Man atrodo, nupeštų tave Froidas pagavęs, bet tu dar ir kandžiotis moki, bjaurus reikalas su tavim – pešti baisu, o nepešti irgi nesąmonė.
--
Pasižiūrėk kaip tu guli, aukštyn kojom, guli guli, vartais čia ant kėdės, rąžais, tada pyst ir nukrenti. Ne ant kojų, kaip normali katė, o ant kupros, nemoki apsiverst krisdama ar kas tau? Po to dar kėdę apšnypščia ir atgal lipa, o aš nei garsiai juoktis negaliu, tuo labiau – staugti iš juoko, tik pasakau – „oi, katytė nukrito“.
--
Galvą į radiatorių atrėmus guli. Kas yra? Galvai šalta? O Rikutis ant radiatoriaus, utiti utiti, kaip gerai, kaip šilta. Ir žiūri jie vienas kitam slapta į akis, taip droviai. O taip, tai pavasaris, tačiau, o ne, tai ne meilė.
--
Rikutis iškastruotas.
--
Baltukė, šiandien taip ne iš gerosios pusės pasižymėjus, tai pavaikšto, tai pamiega, o ką jai daryt? Kirptis nesikerpa, į Kaziuko mugę neina ir išvis nieko nedaro.
--
Šit kartais gi kokį nuotykį iškrečia – užsilipa ant šaldytuvo ir burzgia kaip šaldytuvas, choras gaunasi. Nusigąst gali, kai neši sviestą į šaldytuvą – girdi, burzgia kažkas ant šaldytuvo, kaip tik į ausį, kai pasilenki tą sviestą dėt. Bet ir įžūlumas – guli ant šaldytuvo ir burzgia į ausį, kai tu sviestą dedi.
--
Dabar supratau, durniai jūs, katinai, durniai. Ir va dėl to mano kūryba neintelektuali, durniai jūs, per jus čia!
--
Ai, tiek to, jūs durniai, bet draugai. Aš jums įspiriu kartais, bet jūs draugai. Na juk neskaudžiai įspiriu, pavaidinu tik, kad spiriu, o dažniausiai tik šiaip pagąsdinu, draugiškai. Va, bėga kuris nors, o aš ateinu priešais – strykt aš į vieną pusę, strykt į kitą, ir taip neleidžiu prabėgt. Na dar su koja pastumiu, tai čia nei spardymas, nei ką. Jūs irgi kartais mėgstat pašnypšt ant manęs, pavyzdžiui, nosį išsišnypšt man į kelnes ar panašiai, bet tikriausiai ne iš blogos valios. Taip mes ir pabendraujam, bet ką čia daug aiškint, geriau padainuojam.
--
Nori, va, visi lygių galimybių – katinai, bobos ir visi kiti, kurie tokie nelabai gabūs. Oi, atsiprašau, tikrai atsiprašau, katinai tai dar nieko, gal supras, o su bobom tai negali juokaut. Arba jei jau juokauji, tai smarkiai rizikuoji. Gali gaut ausų ar kaip nors kitaip, arba gali negaut. Bet jeigu nejuokausi, tai tikrai negausi. Dar kartą atsiprašau visų įžeistųjų, linkėjimai vaidinančioms įsižeidusias, tačiau besišypsančioms pro ūsą. Beje, tos kovotojos už lygias mat galimybes tokios gana baisios, kad net kovot nesinori, o kitoms ir taip gerai. Ta proga, kad niekas nepyktų, papasakosiu anekdotą, iš kurio kažkada juokiaus, štai: geriausi kulinarai – vyrai, o geriausios kulinarės – moterys. Neblogas šitas, neblogas.
--
Miegokit miegokit, katinai, gerai išsimiegokit, nes rytoj vėl reikės vaikščioti, ėsti ir miegoti. O aš dar norėjau kažką pasakyti, bet užmiršau.
--
Rikuti, Rikuti, ar girdi kaip vienas tavo draugas pliurškia? Ne valgo, bet pliurškia tam bliūde – matyt, patiekalas karštas. Bet nervina gi, ką? Tavęs nenervina? Kai aš valgau karštą sriubą, irgi šliurpiu, nes tada taip reikia, jeigu nenori liežuvio nudegt, bet šitaip tai nepliurškiu. Na ir draugeliai tie tavo, Rikuti, tikri papliurškos. Tik tu jam nieko nesakyk, ką tau sakiau, dar įsižeis, supyks, arba dar labiau pradės šliurpt, žinai gi kaip būna, specialiai ims mane erzint.
--
Žinok, Rikuti, girdėjau tave Vabalu pravardžiuoja, matyt dėl to, kad visas juodas esi. Beje, ar kada buvai kur išvykęs papolisiaut prie vandens telkinio? Buvai? Tai būna tokie vabalai, juodi kaip smala arba kaip tu. Poilsiauji poilsiauji, o čia šnai iš niekur ir nusileidžia ant tavęs toks didelis juodas dalykas. Iš pradžių gali net nesuprast, kad čia vabalas atvyko atostogų, tai pradedi šaukt, visus gąsdint… Bet kam to reikia? Aišku, nereikia.
--
Katinai, bėgioji tu pim pim pim į vieną pusę, pim pim pim į kitą pusę, pim pim pim į vieną, pim pim pim į kitą, o aš taigi sėdžiu ir girdžiu viską.
--
Baltukė, hey hey, guli ant magės ir didžėjauja, hey hey. Tiesiai ant to, kur atsidaro ir dedasi kompaktai, guli ir didžėjauja. Ir dar miega. Kur taip matyta? Štai, Vilniuje, prestižiniame klube užmiega didžėjus. Ką hauso ar ko kito gerbėjams veikti? Eiti prie rūbinės imti striukių arba stoti į eilę prie tualeto. Nors šviesos tuo metu tai mirksi, galima iškišti liežuvį ir pasivaipyti, hey hey. O kai didžėjus miega ant pulto, muzika groja ar negroja? Bet didžėjus toliau miega, nors neknarkia, toksai rudais plaukais ir juoda maike, mėlynomis džinsinėmis kelnėmis. Toks žinomas didžėjus, o miega. Kita vertus, ir garbių premijų laureatai kartais miega. Tai va, miega ir Baltukė, taip katiniškai ant pulto susiraičius. Priekinės kojos po galva, juk minkšta šitaip miegoti. O tas didžėjus kitaip miega – rankos nukarusios, bet netabaluoja. Atrodo toks pavargęs ir susiraukęs.
--
Pasirodo, kurčia ta Baltukė. Sako, jų veislei dažnai taip pasitaiko. Tukseni tukseni į galvą, o jai nieko nesigirdi. Šūkauti irgi gali kiek tik nori, bet kai mojuoji, tada pastebi, jeigu tuo metu nemiega.
--
Tikriausiai esat kada nors bandę įkišti katiną į maišą arba užmauti jam ant galvos kojinę. Laksto po tą maišą, duodas, o tu, dar piktesnis negu katinas, apibraižytom rankom, neleidi pabėgt. Patys pikčiausieji dar ir įspiria kačiukui maiše. O kai užmauni kojinę ant galvos, vai tai juoko būna: kratos į visas puses, draskos, tada supranta, kad reikėtų nusimauti tą kojinę ir arba nusimauna, arba ne. Jei nusimauna, tai užmauni atgal, kad ir kaip šnypštų. O jei nenusimauna, tai toliau kratos ir draskos. Kai tolyn pabėga, tada truputį neramu pasidaro – purtykis tu, bet niekur nebėk. Po kiek laiko jau ir juoktis nusibosta, o čia dar kažkas iš vyresniųjų ateina. Tada greitai numauni tą kojinę, katinas mirkčioja kaip ką tik atsibudęs, o tu šauki jį – kac kac kac.
--
Būna laukinių katinų, tokių bomžų, visai nusigyvenusių. Tokių net kviesti kac kac kac nesinori, grynos bjaurybės. Ką čia gali žinot, atbėgs dar ir pasitrins į koją, tada pačiam reikės bėgt. Gėda, ypač jei dar kokia panelė mato. O va, jeigu su kokia panele eini ir pro šalį bindzena jaunas, gerai prižiūrėtas katinėlis, tai būtinai užkalbink. Kitos panelės taigi nekalbinsi, o štai katiną tai gali drąsiai. Bet geriau neglostyk jo, geriau paglostyk ją.
--
Kažkas yra pasakęs, kad „keisti tie katinai“. Bet daug kas apie katinus yra pasisakęs, o jie vis tiek miaukia ir nieko nepadarysi.
--
Kai kurie katinai mėgsta gyventi dėžėse. Va, pavyzdžiui, kad ir Baltukė. Ji taip pat mėgsta, kai jos dėžė būna prie spintos, o kai nemėgsta, tada perstumia dėžę kitur savo nuožiūra. Kartais prie durų, kartais prie šaldytuvo. Gali net nustebt duris atidaręs – man irgi taip kažkada buvo.
--
Katinai, katinai, viens du trys, katinai, katinai, viens du trys, ramiai, ramiai, susikaupt, nusiteikt darbui, spaust Q, spaust W, spaust E, spaust R, spaust T, puiku, ramiai, atsipalaiduot, laisvai.
--
Man dzin, katinai, ar tu nori manęs klausytis, ar nenori, bet aš tau vis tiek ką nors papasakosiu. Štai tupi trys papūgos, iki pusės – mėlynos, o nuo pusės – geltonos, kaip Ukrainos vėliava. Jos tupi ant šakos, o toliau nieko nesugalvojau… Ai, gerai kad ir nesiklausei, kažkokia neįdomi istorija – nei čia veiksmo, nei intrigos ir išvis nieko įdomaus.
--
Katinai, nepatikėsi, žinok, eidamas namo sykį pagalvojau apie gyvenimą. Taip taip, apie gyvenimą. Netiki? Ir pagalvojau, kad jis gal ne komedija. Va, juokies juokies, krizeni, kikeni, rankom kojom ploji ir kai paskausta pilvą arba kai ašaros pradeda iš juoko bėgt, tada pagalvoji, kad kažkas čia ne taip. Gal durnas esi? Bet vis tiek gerai. Beje, katinai, ar bijai šunų? Taigi, tada supratau, kad kažkur čia šuo pakastas ir iškasiau tą šunį, tokį mažą, juodą linksmai amsintį, kuris, palakstęs aplink mane, nubėgo tarp praeivių kojų.
--
Buvai kažkada balta, kate, o dabar pasižiūrėk kaip atrodai. Ir dar nutukai visai, švelniai sakant, esi visai negraži. Belieka atsigulti aukštyn kojom ant kėdės ir juokinti pasaulį.
--
Kai daug katinų guli ant didelės lovos, tai atrodo, kad neseniai čia karas buvo. Štai, Rikutis guli ant šono, tiesiog pūpso kaip krūva, kitas išsitiesęs ir dar išsižiojęs – lyg žiopčioja, lyg ne. Rikutė visai susitraukus, nejuda, tik lėtai mirkčioja. Visi išsimėtę atskirai ir be jokios tvarkos, o ramu kaip po to minėto karo.
--
Katinai, klausykit, aš kalbu ir kalbu, pasakoju ir pasakoju, tai gal jūs man ką nors papasakokit? Gerai? Tai pasakokit. Aaa… jo jo… taip taip, žinoma… ką tu sakai… geras… netikiu, meluoji… nesikeik taip… tikrai netikiu… eik tu sau… kaip fainiai… geras… Oi! Mikrofonus blogai prisisegėt, nieko neįsirašė! Taigi rodžiau kaip prisisegt, va taip reikia! Tai ką man dabar daryt? Ką klausyk, ką klausyk?! Patylėk geriau, sakau, kad niekas neįsirašė, žiopliai jūs!
--
Baltuke, baik, o tai nupešiu! Duodies tu ten su savo dėže, parkerį ritinėji, dar kažkokią žaislinę vištą barškini, o man taigi rytas ankstyvas, miego noriu.
--
Pati tu mur mur mur… Geriau pasakyk, ar seki krepšinio naujienas? Kiek girdėjau, jos pastaruoju metu blogos, todėl būk atsargi.
--
Rikuti, žinau aš tą tavo hobį, juk mėgsti dieną sėdėti ant palangės ir žiūrėti pro langą, bet tu kartais ir vakarais pažiūrėk. Tamsu tai tamsu, pelių neįžiūrėsi, bet va tas daugiabutis, kaip blogai išskaptuotas moliūgas, gerai matosi.
--
Kažin, Rikuti, jeigu aš tave paaukočiau tyros meilės bažnyčiai, ką ten su tavim darytų?
– Gal galite auka paremti tyros meilės bažnyčią?
– Taip, žinoma galime, štai Rikutis imkite jį.
– Dėkojame.
Ir ką ten su tavim veiktų?
--
Raliuoja, lenktyniauja šįvakar Rikutis su Baltuke, tai vienas išsiveržia į priekį, tai kitas, atkakli kova vyksta. Startuoja nuo sofos, bėga ligi šaldytuvo, apsisuka, tada bėga aplink stalą, į miegamąjį… Ei, palaukit!.. Lėčiau!.. Ką tu, žurnalistas, suspėsi čia su jaunimu, kojos jų jaunesnės... Va, seniau, atsimenu, kiti laikai buvo... Raliuoja dūdele piemenėlis ant kelmelio, karvytės ganos, saulutė šviečia, paukšteliai čiulba, o tu sėdi ant kito kelmelio, rašai, rašai...
--
Katinai, nedaryk taip, kaip daro višta susipykus su gaidžiu. Višta sako:
– Tu esi gaidys!
Gaidys sako:
– Tu esi višta!
Ir abu yra teisūs. Toks tat dažniausiai būna tas nesantaikos pagrindas.
--
Katinai, ar galiu šįvakar tiesiog pasėdėti ir pasididžiuoti savimi? Ir, tiesą sakant, man visai nesvarbi tavo nuomonė.
--
Katinai katinai, kokios menkos tavo žinios. Tai argi Smetona parašė „Anykščių šilelį“? Geriau tylėjęs būtum, o dabar tik juokų prikrėtei ir viskas.
--
„Tik juokų prikrėtei ir viskas“. Bene daugiau ką gali padaryt? Gali dar vaikų pridaryt, kaip seniau minėta Baltukės motina, kad toliau būtų kam juokus krėst. Gali įkąst kam į koją, gulėt ant radiatoriaus, gali pystelt nuo kėdės ant kupros į žemę, ar dar ką nors... Bet kaip tu galėjai sugalvot, kad Smetona parašė „Anykščių šilelį“, tai aš nežinau.
--
Katinai, apsikeičiam nuomonėmis. Tu imk mano, o aš tavo paimsiu. Ką? Tik po lygiai, kad sąžiningai būtų.
--
Katinai, ar ne tu ten driokstelėjai? Sakei, kad tau viduriai užkietėję buvo. Kaip dabar užkasi tokią duobę? Tik atsargiai, pats neįkrisk.
--
– Ką tu ten, Rikuti, ant to medžio darai?
– Prisitraukimus.
– O ką tu ten, Baltuke, po medžiu darai?
– Pritūpimus.
– O ką tu ten, Rikute, po krūmu darai?
– Kakoju.
--
– Katinai, prisipažink, kad nesi Jurgelis Meistrelis.
– Esu.
– Aš tau kartoju, prisipažink, kad nesi Jurgelis Meistrelis.
– Esu.
– Ar tu esi Jurgelis Meistrelis?
– Esu.
– Katinai, kiek bus dukart du?
– Keturi.
– Taip. Mąstai, vadinasi, esi.
--
– Gerai tau, katinai, ūgis toks kompaktiškas, viską po sijonais matai.
– Negerai. Kad nei Rikutė, nei Baltukė sijono nesivelka, tai kur man žiūrėt?
– Ai, čia tai jau tikrai negerai.
--
– Rikuti, man atrodo, neatsitiktinai tavo tokia buka galva?
– Atsitiktinai. Kai gimdė, dar mažas buvau, nieko nesupratau, tai galvojau, kad užaugęs silkė būsiu.
--
– Tam Vilniuj rusų daug, o be to ir Lietuva kaip rytuose, taip rytuose, tai reikėtų jums, katinai, rusų kalbos pasimokyt.
– Mes irgi manom, kad reikėtų.
– Už pamokas imu tikrai nebrangiai. Tai duokit pinigus, nevarkit, neskaičiuokit, duokit visus, ką jau darysi, pats susiskaičiuosiu. Ačiū.
– Prašom prašom.
– Juk reikia išsilavinusių žmonių Lietuvai, o rusų kalba tikrai nepakenks.
– Taip taip, žinoma. Be to, mes girdėjom, kad Lietuva Mastrichto kriterijų neatitinka.
– Aš irgi girdėjau. Tai malonu buvo jus mokyt, katinai. Viso gero.
– Viso gero.
--
Gyveno kartą Gužas ir Palenkė. Gyveno jie ant žvyrkelio, o, tiksliau sakant, jie patys buvo žvyrkelis. Gužas buvo kauburys ant to žvyrkelio, o Palenkė – duobė. Gyveno jie ilgai ir nelaimingai. Važinėdavo per juos mašinos, traktoriai ir opeliai. Kartais atvažiuodavo ir buldozeris ir sulygindavo jų teises. Tada Gužas ir Palenkė tapdavo vienu. Tačiau nesisekė jiems šeimyninis gyvenimas. Bet buldozerį jie mėgdavo. „Tai – ne opelis“ – sakydavo jie, žiūrėdami į žvaigždėtą dangų, „o tai – opelis“ – sakydavo jie pamatę opelį.
Dar ir dabar tebegyvena Gužas su Palenke, gali pamatyt juos važiuodamas kur nors pas tolimas gimines. Tik labai nekeik jų ir kelininkų (išvis yra manančių, kad keiktis negražu), nekeik ir amortizatorių. O tu, katinai, patikėk, esi visai čia nei prie ko. Nebent galėtum įžvelgti savo archajiškumą su Gužu ir Palenke.
--
Rikuti, kiek girdėjau, humanitaras esi, bet ar tu nebūsi dar ir sofistas? Guli ant tos sofos nuo ryto iki vakaro ir kažką vis galvoji ir galvoji. Galvok toliau! Ko čia taip žiūri? Taigi nepykstu ant tavęs. Jei aš tokią galvą turėčiau, oi kaip galvočiau...
--
Rikuti, tu kaip šimtą metų nedulkintas kilimas. Noriu pasisveikint su tavim, duodu per šoną, tai dulkių debesis pakyla iš tavęs. Daryk išvadas.

2006 m.