tekstai.lt

Valdas Papievis. TRIUŠIO AKYS (1989)

papievis%20valdas.jpg



Tas senis visai suvaikėjo. Niekai, kad jis nori išsiskirti iš kitų, aš žmones moku pažinti, – tarė šeimininkė kaimynei, atėjusiai pasiskolinti lyg degtukų, lyg pipirų, o iš tikrųjų – paplepėti. Paskui sučirškė skambutis, šeimininkė atidarė duris, bet į vidų nekvietė.
– Tau telegrama, – ištiesė.
„IŠEINU Į KARIUOMENĘ JEI GALI ATVAŽIUOK ALBERTAS“.
Jis sulankstė pilką popieriaus skiautę ir įsikišo kišenėn.
Prisiminė, kaip jiedu atsisveikindami stovėjo vienas priešais kitą. Tik tada pastebėjo, kad Albertas – jau visai vyras: balsas sodrus, o atsikišęs smakras veidą daro santūrų, griežtą. Išvažiavimas į didmiestį leido pajusti, kad jie – nebe vaikai. Keista, bet pagalvojus apie tai, darėsi ne tiek džiugu, kiek neramu ir kažko gaila. Dabar tas atsisveikinimas buvo tarsi filmas – senas, sutrūkinėjęs, kažkada matytas ir užmirštas, bet staiga vėl atgijęs.
– Aš važiuoju, – išeidamas pasakė šeimininkei.
– Kas nors atsitiko?
– Ne, nieko tokio.
Nulipo laiptais, perėjo kiemą, po to siaura gatvele pasuko į prospektą ir sėdo į troleibusą.
Jį visada erzino grūstys, gal todėl taip nemėgo stočių, o kartu ir viso šito miesto, kuris jam irgi buvo panašus į vieną didelę stotį. Jis nesijautė esąs tikras šio miesto gyventojas, jį persekiojo nerimas ir laukimas. Tokia nuojauta, kad vieną gražią dieną tos purvinos gatvių raizgalynės, tos kvailos reklamos vitrinose, tie senatve trenkiantys skvereliai, pilni šunų ir senių, spjaus tave iš čia ir atsidursi nežinia kur. Ir pats nusijuokė.
Iš skudurais apsimuturiavusios senės, sėdėjusios ant laiptų prie įėjimo į stotį, nusipirko gėlę. Senė buvo patenkinta, turbūt prekyba ėjosi nekaip.
Autobuse žmonių buvo nedaug. Šiokiadienis. Jisai atsisėdo gale.
Kai išvažiavo iš miesto, apėmė keista būsena – atrodė, kad ten niekad ir negyveno. Lyg būtų miestely pardavęs triušius, o dabar grįžtų namo.
Prisiminė: kartą atsidaro durys, ir į kambarį įvirsta Albertas. Plaukai prilipę prie kaktos, vanduo nuo jų varva per veidą, marškinius, kelnes, laša ant grindų...
„Lyja“, – teisindamasis šypteli. „Viešpatie, Albertai, tu gi visai girtas“, – suplevėsuoja rankomis ta klajūnė Ona, kurią motina nežinia kodėl kažkada priglaudė. ,,Oi, Ona, Ona, būki mano žmona!“ – užtraukia Albertas ir griebia ją už juosmens. Ta pasimuisto ir keikdamasi dumia iš kambario. Albertas sudrimba ant žemės. Iš pradžių tyli, paskui kad pradės juoktis! Juokiasi ir kalba: ,,Ar pameni, kaip auginom triušius? Kaip eidavom jiems žolės? Kaip veždavom parduoti?.. Nieko nebėra, išsilakstė tie mūsų triušiai, po visus pašalius išsilakstė...“ Kažką vapėdamas Albertas atsidarė langą ir iššoko. Į kambarį tėškė vėjo ir lietaus gūsis...
„Prisiminimai – tarsi kapinės per Vėlines, akimirką suartinančios gyvuosius ir mirusiuosius. Virpa žalsvos liepsnelės. Pasilenki prie jų, tarsi norėdamas įžvelgti, ką gi jos ten dar apšviečia“, – pagalvojo.
Pažvelgė pro langą: šmėsčiojo didesni ir mažesni miesteliai, vieniši namukai, kelių rodyklės.
Kai įvažiavo į miestelį, buvo jau pusiaudienis. Vairuotojo paprašė, kad stabtelėtų – mat greitieji autobusai paprastai čia nestodavo. Pasakė, kad bilietą pirko iki galo, – lyg tai būtų labai svarbu ir ką nors reikštų.
Autobusui nudūmus, vėl apėmė keistas jausmas. Visada, kai čia atvažiuoja, iš pradžių atrodo, kad jis visai svetimas. Lyg būtų išlipęs ne toje stotelėje. Šiaip ar taip, tas jausmas greit praeidavo, bet gąsdino pats jo buvimas – pirmasis ženklas, kad ima tolti nuo, regis, neužmirštamų dalykų. Praeitį apgaubia migla – tarsi jos visai nebūtų buvę.
– Imk, Albertai, – tarė tiesdamas gėlę. Albertas sumišo. Veidas kelis kartus persimainė.
– Ačiū, sėsk.
Jie klestelėjo vienas šalia kito ant ilgo suolo. Sienos baltumas atsispindėjo abiejų akyse.
– Daugiau niekas neatėjo?
– Ne. Kas gi daugiau galėjo ateiti?
Jie nutilo. Paskui Albertas paklausė:
– Kaip sekasi?
Jį nutvilkė nerimas. Stovi ant tilto ir žiūri į tekantį vandenį. Bastaisi gatvėmis, dažniausiai neasfaltuotomis, miesto pakraščiuose... Kaip sekasi? Staiga užėjo noras pasijuokti iš savęs.
– Gerai, Albertai, gerai sekasi, – tarė.
– Dirbi?
– Bet vakarai vis tiek mano.
Pamatė, kaip sumažėjo Alberto šešėlis ant sienos. Abu pajuto nebeturį ką šnekėti. Kalba sukosi apie visokius niekus.
– Gal išgertum arbatos? – paklausė Albertas. Paskui staiga, net nelaukdamas atsakymo, pratrūko: – Ar tau neatrodo, kad gyvenimas – tai didžiulis akvariumas. Dirbtinės žuvys, įmestos į vandenį, staiga atgyja ir daužosi pelekais į stiklines sieneles, beviltiškai ieškodamos kokios nors prasmės...
– Per daug filosofiška, Albertai.
Albertas nusijuokė.
– Į jokią kariuomenę aš neišeinu, – tarė.
Jis rankomis sugriebė suolo kraštą.
– Kaip neišeini?
– Paprastai. Neišeinu, ir tiek.
– Tai kodėl siuntei telegramą?
Albertas priėjo prie lango ir, žiūrėdamas kažkur tolyn, tarė:
– Galai žino. Nemoku pasakyti, ką jaučiu.
– Ieškai paguodos?
– Sakykim, taip. Bet kam ta ironija?
Abu nutilo.
– Eime, ką parodysiu, – pakvietė Albertas.
Per kiemą pasuko prie didžiųjų medžių. Ten buvo pristatyta daug narvelių, juose spietėsi balti minkšti gyvūnėliai. Na taip, tai triušiai.
– Kam juos augini? – paklausė.
– Nežinau. Gal iš nuobodumo.
Albertas sugriebė vieną už ausų ir ištraukė. Raudonos akys buvo panašios į dobilų žiedus.
– Kur juos dedi?
– Kai kuriuos vežu į miestelį...
– O kitus?
– Paleidžiu į mišką.
?!
– Šiaip ar taip, miške geriau negu čia, teisybė?
Jis trūktelėjo pečiais.
– Tu šįvakar važiuosi? – paklausė Albertas.
– Aha. Ir taip šiandien į darbą nenuėjau. Nesakyk maniškiams, kad buvau.
– Gerai.
Jie susėdo ant žolės.
– Nepavydėk, Albertai, man. Aš norėčiau čia grįžti.
– Tikrai?
Jis linktelėjo. Abu žiūrėjo į tolį.
– Klausyk, imk vieną triušį, – staiga pasiūlė Albertas.
Jis nustebo:
– Kur aš jį dėsiu?
– Laikysi kur nors, imk.
Dabar abu kiūto stotelėj ir laukia autobuso.
– Kažkodėl pradėjau nekęsti mažų vaikų.
Jis nieko neatsako. Pasidaro baisu, kad reikės išvažiuoti.
Pamatę artėjantį autobusą abu atsisveikina.
Važiuodamas pamanė: „Baisiausia ne tai, kad niekas nepasikartoja. Baisiausia, kad viskas užsimiršta, praeitis ima jaudinti ne daugiau kaip kažkada perskaityta knyga ar matytas filmas“.
Kai važiavo per mišką, paprašė, kad sustotų. Išlipo. Nuėjo į tankmę. Praskleidęs brezentinį maišiuką, pamatė susigūžusį baltą gyvą gniužulėlį, Raudonos akys – tarsi dobilų žiedai. Pagriebęs už ausų ištraukė ir padėjo ant samanų. Paskui įsikišo maišiuką kišenėn ir išėjo ant plento.

Novelės Metai – 88. Vilnius: Vaga, 1989.