tekstai.lt


Valdas Papievis. GELEŽINIAI PAUKŠČIAI (1989) 1

papievis%20valdas.jpg



Pirmieji dar nepatekėjusios saulės spinduliai praplėšia rytmetinius ūkus, ir pro debesų erčią ima lietis šviesa. Vėjas, per naktį garavęs iš pelkių ir raistų, iš liūnų ir klampynių, vėjas, per naktį sūkuriais skriejęs virš mažų kaimiūkščių ir didesnių gyvenviečių, gąsdinamai barškinęs langines ir žvarbinęs drėgną dangų, – blėstančios nakties, auštančios dienos nerimo vėjas pagaliau įsiveržia į miestą ir plačiai atlapoja langus ir duris, plačiai atlapoja visus vartus, slysteli raudonų čerpių, skardos ir šiferio stogais, sujudina baltas plonas nertines užuolaidas ir nuvilnija ošiančių liepų viršūnėm. Pasigirsta pirmųjų troleibusų kauksmas ir vis garsėjantis kojų trepsenimas į siaurus senamiesčio šaligatvius. Sutrata užkandinių kasų automatai, sutrata kavos automatai, sutrata betonas, cementas, asfaltas ir stiklas. Auštanti diena brėžia vis ryškesnius iš rūkų išnirusių ir į Upių santakos slėnį besileidžiančių šimtamečių namų fasadų ir aukštų varpinių bokštų, senų dvokiančių kiemų ir didingų Universiteto rūmų, plačių aikščių be pradžios ir galo ir kalėjimų korpusų, saulėje spindinčių bronzinių paminklų ir beprotnamio parko alėjų, kontorų ir kareivinių, gatvėse plazdančių šilkinių džiaugsmo vėliavų ir bažnyčių-sandėlių apribus. O mes stovime užsikvempę ant Pilies tilto turėklų ir nebyliomis akimis spoksome į dvokiantį vandenį, srūvantį pro betonines atramas, o mes bildėdami krintame giliomis liftų šachtomis žemyn, o paskui skubame į pelėsiais ir drėgme atsiduodančias kontoras, o mes, į viską nusispjovę, gulime geležinėse lovose ir ištisas dienas neišeiname iš kambarių, tik klausomės, kaip iš sušvokusio čiaupo laša drumzlinas vanduo į surūdijusią praustuvę, ir tai yra mums gražiausia muzika. Miestas, mūsų miestas. Miestas – čia prikeliantis, čia vėl gniuždantis ir suteikiantis jėgų, ir alinamai siurbiantis gyvasties syvus, tik vaiduokliškos mėnulio šviesos nutviekstais siluetais beprimenantis savo didybę, už kurią vėliau sumokėjo klaikiom egzekucijom ir nevilties ašarom. Lietaus plaunami gotikinių namų pamatai, byrantis tinkas ir asfaltu užlietos andai akmenim grįstos senamiesčio gatvės...
Pakvimpa pusryčiams šildomais vakarykščiais makaronais, trenkia benzinu ir mazutu. Pakvimpa garuojančiomis pieniškomis dešrelėmis, trenkia sušutusiomis garstyčiomis. Pakvimpa šviežiomis bandelėmis su cinamonu, trenkia svylančia guma, pūvančiais pomidorais, suverstais daržovių krautuvės kieme, ir apleistų namų drėgme. Sukriošusios kiemsargės šluoja vakarykščių laikraščių, vyniojamojo popieriaus skiautes, suglamžytus troleibusų talonėlius ir nuplėštus kino bilietus, iš šiukšliadėžių susirenka tuščius vyno butelius. O jauna ir labai graži rytmetinės ekskursijos vadovė tuokart grakščiai ir nuostabiai lengvai mosteli ranka: štai ten – balta šv. Jono varpinė ir trapi, nuo pravažiuojančių sunkvežimių gausmo net drebanti raudonveidė Ona, vos girdimas Vilnelės gurgenimas, dzingteli į Didžiosios gatvės grindinį sauja menkaverčių monetų ir ritasi žemyn.

Jį pažadina lifto durų trinksėjimas.

 

...ir kai pagaliau užmiegu, man sapnuojasi ilgos plačios gatvės, balandžiai, savo raudonomis kojytėmis tyliai krebždenantys skarda apkaltas palanges, ir tų balandžių skrydį, palydintys balti bažnyčią varpinių bokštai, – jie linguoja tarsi didžiulės, vėjo judinamos pievų smilgos, įsisupusios į debesis, šoka savo fantastišką nakties šokį, aukštai iškeltais paauksuotais kryžiais glosto žvaigždėmis nusėtą dangų, – dangų paguodžiantį ir priglaudžiantį, tą pačią akimirką būvantį visose pasaulio vietose, nugalėjusį traukos jėgą ir tapusį begalybe, tapusį mano sapnu. Visa tai taip arti – regis, tereikia ištiesti ranką, tereikia žengti vieną vienintelį žingsnį, tereikia... Atitrūkusi nuo kasdienybės, atitrūkusi nuo slegiančio dabarties momento, atitrūkusi nuo bereikalingo pykčio ir įniršio, išsinėrusi iš kaustančios materijos kiauto ir skriejanti laiku atgal tikrovė galbūt ir yra ta vienintelė pažadėtoji žemė, tas spindintis daugiabokštis svajonių miestas, kuriame dar galėtume būti laimingi, – deja, vos tik ištiesi ranką, vos tik pabandai žengti žingsnį, vos tik atmerki akis... kaip horizonto linija, prie kurios gali tik artėti, bet kurios niekados taip ir neįstengsi peržengti...

 

Vilių pažadina lifto durų trinksėjimas.
Dar guli neatsimerkdamas, nenorėdamas pamatyti to, ką žino pamatysiąs: prišnerkštas stalas, nuorūkomis ir šukėmis nuklotos grindys, nuvarvėjusios raudono vyno dėmės ant sienos, buteliai nudaužytais kakliukais, besivartantys geležinėse lovose kambariokai, – džergžteli į Didžiosios gatvės grindinį dar viena sauja menkaverčių monetų ir rieda žemyn. Skelia galvą, džiūsta burna, o į akis tarsi žvyro būtų pripilta. Tuštuma ir spengianti tyla – kaip ir visados po išgertuvių, kai kambary tvyro išsivadėjusio vyno ir pigių cigarečių tvaikas, kai vėl padvelkia kasdienybe, kai nesinori niekur eiti. O diena – tarsi tyvuliuojančios laiko marios, kurias nori nenori turi perplaukti, nori nenori turi nusigauti į aną krantą, o diena – tarsi nelauktas svečias, o diena... banalūs ir kvaili, brolau mano, palyginimai, užtenka šnirpščioti, nusivalyk nosį, o paskui kelkis ir keliauk sau sveikas, neįsikalbėdamas nesamų ligų kaip koks nusenęs hipochondrikas. Ironiškas žvilgsnis į save, o iš tiesų taip reikia paguodos, nusispjauna čia pat grindų, nesinori būti šitam kambary, lygiai kaip ir nesinori niekur eiti, prisidega cigaretę, nors nuo to, žinoma, bus tik dar blogiau. Rūko, o tuokart galvoja, – didžiai liūdėdamas ir sielvartaudamas ima priekaištauti pats sau (aišku, kas gi daugiau šaus į galvą po išgertuvių nakties, kai dar neišlipai iš lovos, kai dar tik svajoji apie šaltą dušą, kai iš burnos trenkia taip, sakytum dešimtinė arklių ten būtų stovėjusi, jei ne mintys apie savo silpnumą, savo menkumą, žinoma, ir niekingumą), taigi galvoja: išdrįsk vieną kartą pažvelgti į save nesiteisindamas ir neišsisukinėdamas, ir nesidangstydamas tariamos ironijos šydu. Išpučia dūmą ir prisipažįsta pats sau, kaip gali prisipažint tik pagirių rytą: blogiausia, kad taip ir balansuosi ant ištempto lyno tarp gėrio ir blogio, tarp žygdarbio ir niekšybės, niekados neprarasdamas pusiausvyros, visa nelaimė, jog per mažai jau liko pasiryžimo, vilties ir tikėjimo, kad dar galėtum bent stengtis pakilti į dvasingumo aukštumas ir pajusti gaivinantį gyvenimo pilnaties dvelksmą, visa nelaimė, jog niekados ir neturėjai tiek įniršio, pykčio ir aistros, kad išdrįstum sugriebt savo sielą – spurdantį balkšvą žvėriūkštį – už kaklo ir privesti prie pasaulio niekšybių ir šlykštybių duobės, priversti pažvelgti į devintą pragaro ratą, priversti pašiurpti, priversti kankintis, priversti raitytis iš baimės, – taigi, kad ir kaip būtų liūdna, taip ir praeisi viduriu niekados nesuklupdamas, niekados nepaslysdamas, niekaip nepajėgdamas išsilukštenti iš vidutinybės kiauto, – kad ir tavo studijos, kad ir tavo meilė, – ir viskas, ką dar gali padaryti, norėdamas priminti, kad kol kas vis esi, – tai viso labo nusigerti, viso labo trenkti butelį sienon, viso labo apsiverkti, išėjęs į balkoną šiltą pavasario naktį.

 

...išsinert iš savęs, susiliet su tuo, kas anapus. Tobulos kalbos netobulumas: kad ir kaip stengtumeis, visados tebus atspindėtas tik bangų paviršius ir niekados gelmė, į kurią atsimušusios kyla tos bangos. Lukštas, iš kurto taip ir neišsilukštensime, linija, kurios taip ir neperžengsime. Imi štai ir pagalvoji tada: jei tavo liūdesį žodžiai tepaverčia lėkštu sentimentalumu, o pyktį – bejėgišku įniršiu, o džiaugsmą – nevykusiu vapėjimu, jei žodžiai niekados neišreiškia to, ką turi išreikšti, ar tik nebus geriau... et, tiek to. Vienatvė, sakau, tas uostas, į kurį, kad ir kiek plūktumeis, vis vien turėsi sugrįžti.

 

...viso labo apsiverkt, išėjęs į balkoną šiltą pavasario naktį. O paskui neturi pinigų, neturi iš ko pasiskolint, taigi sėdi blyninėj, toj pigiausioj miesto valgykloj, kartu su valkatom, pensininkais ir kolegom studentais. Suskeldėjusios baliustrados, byrantis atikų tinkas, pūvančių lentų eiženos ir pažaliavusi nuo lietaus skarda, – juokinga, galbūt šiek tiek ir graudu, kad tai, kas kadaise turėjo kelti žavesį ir pasigėrėjimą, dabar štai teliudija vien nykimą ir begalinį irimą. Ką ir kalbėti, ne kas sulaukti dienos, kai nieko daugiau nesinori, tik, tarkim, sėdėt už šito blyninės stalo ir spoksot pro apmūsijusi stiklą į dulkiną gatvę ar, nuėjus į filharmonijos salę, pasnaust, kur nors susigūžus į kampą.

 

O buvo vaiski pirmoji rugsėjo diena, ir iš dangaus kupolo sakytum iš paverstos taurės liejos į rudens horizontą krypstančios saulės šviesa – dar ryški ir atšildanti ankstyvų, tarp drėgnų mūrų snūduriuojančių rytmečių vėsą, bet pamažu jau ir blėstanti. Aidžiai skambėjo Jono varpas, ir tas garsas bangomis liejos ir skleidės virš sukrypusių raudonų čerpių stogų, ir atrodė, kad kartu su siūbuojančiu varpu į visas puses linguoja ir visa varpinė, bejėgiškai stengdamasi šoktelėti nuo grindinio, ir nuskrieti virpančia erdve paskui aidą. Ėjo nusidriekę ilga kolona: apimti stingdančio baugulio, o kartu ir didingos ramybės, žvelgė į tą švytinčią erdvę, besiliejančią virš Didžiojo kiemo, – joje tarsi veidrody blausiais debesų apribais atsispindėjo jų jaunatviškai šviesūs troškimai ir viltys. Banguojantis, plaukiantis Jono fasadas ir arkadų galerijos vėsa, ir Observatorijos bokšteliai, iš rytų pusės nutvieksti saulės, – imatrikuliacija. Tas žodis buvo toks keistas ir taip didingai skambėjo tariamas, prieš akis vėrės vis nauji ir nauji horizontai, jis kvietė ir ragino, stūmė į priekį ir neleido dairytis atgal, kur dabar viskas atrodė taip menka ir pilka: dviaukštė, pirmais pokario metais statyta rajoninio miesteliūkščio mokyklėlė ir mokytojai, kuriems labiau rūpi jų pačių daržai ir ūkeliai negu tai, ką jie dėsto, po žemu dangum besikryžiuojantys rudenį neišbrendami keliukai ir tais keliukais slenkantys žmonės, iš tolo žiūrint tarsi kokios skruzdės, – į jų veidus drengia žvarbus vėjas ir smulkios, bet taip čaižiai kertančios lietaus kruopelytės, jų auliniai batai slydinėja po išmirkusį purvą, jie dar labiau lenkias prie žemės, kai ūžtelėjęs, drėgmės pritvinkęs artėjančios audros gūsis nuplėšia paskutinius prie kelio rymančio alksnio lapus, – ir iš kur tiek tvarumo, akmeninio kantrumo, iš kur tiek tvirtybės, ir kartu kaip visa tai nugrimzdę į kasdienybės molį, kaip visa tai arti žemės, kaip visa tai akla! Dar ne kartą paskui pasiilgs ir tos mokyklėlės, ir tų savo mokytojų, pasiilgs visko, kas buvo tada, ir dar daug sykių skurdi anų metų kasdienybė staiga sušvytės skaidriausia šviesa, įprasminančia tą, atrodytų, betikslį kartojimąsi, – juk bent jau iš pradžių vos ne kiekvieną savaitgalį skubėdavo atgalios, o ir iki šiolei ar nepavydi tiems žmonėms jų tylaus įniršio, jų artojiško užsispyrimo, jų galėjimo pakęst vienodumą? Ar nepavydi jiems ir kalbos, kurią pats jau pamiršta, – žiaudrios ir kampuotos, kur žodžiai byra lyg žvirgždas, kur sakinį minkai kaip molį, tačiau nuoširdžios ir tiesios, ir mokančios apsiginti, kaip diena nuo nakties besiskiriančios nuo šitos miestelėnų šnekos – rafinuotos, bet liguistai išblyškusios? Bet ir kaip kartu varžė tas kaimietiškas drovumas ir šiurkštumas, kaip skubėjo išsinert iš to jau išaugto vaikystės rūbo, kuris visus judesius darė tokius nerangius ir stačiokiškus, kaip skubėjo nuo to, kas naktimis vis dar viltingai šaukė atgal ir ko taip dažnai dabar pasiilgsta. Pareiga – kas žino, ar tik nebus jis ir tą jausmą paveldėjęs iš anų laukuose sulinkusių, prie žemės prisispaudusių savo tėviškės žmonių. Tikėjo, kad viskas, kas vyksta šitam mieste, ko moko ir sako daryti, yra reikšminga ir tikra, kad tai išvaduos dvasią iš jos sugrubusio kiauto: paskaitos, seminarai, pratybos, vis nauji dėstytojai, docentai, profesoriai ir ilgos valandos, ištisos dienos skaityklose, ryjant vieną po kitos knygas ir užsirašinėjant, vis konspektuojant, – kaip visa tai dabar atrodo naivu ir gailiai juokinga, ir argi ta jį kviečianti, raginanti, neleidžianti nurimt pareiga nebuvo tokia pat akla kaip ir tų kaimiečių kantrumas?
O pavargęs žvelgdavo pro langus į sutemose skendintį rudenėjantį, darganotą miestą, į tolumoje lankstą darančią upę, kurios vandeny geltonais vilnijančiais raibuliais atsispindėdavo pamažu įsižiebiančios vakarėjančio miesto šviesos, matydavo, kaip linguodami važiuoja tolyn troleibusai, kol pradingsta už posūkio, kaip skuba ta gatve palei krantinę pavargę nuo dienos rūpesčių žmonės, tardavosi girdįs, kaip čeža jų odiniai lietpalčiai, kaip kaukši į šaligatvį žingsniai, įsivaizduodavo, kaip jie pareina namo, kaip prieškambaryje, laikydamiesi viena ranka sienos, kita nusitraukia batus, kaip vakarieniauja, kalbasi su vaikais, klausia, kaip sekės mokykloj, paskui žiūri televizorių ar skaito laikraščius, o dar paskui eina miegoti, kad rytoj vėl viskas iš naujo, – ir ką gi reiškia tas nesibaigiantis bėgsmas ratu, tas nuolatinis vilkiuko sukimasis, tie akyse šmėsčiojantys neryškūs saulėtų rudens dienų apribai, kai vakare užsimerki; ar tai tik forma, viso labo išorinis pavidalas, po kuriuo slypi gilesnė prasmė, ta prasmė, kurios taip ilgimės, o ji, pasirodo, jau yra šalia mūsų ir mumyse pačiuose, tik kad mes neregiai, pagaliau kur link viskas tampa, koks tikslas išsilieja kasdienybės erdve ir laiku, kur link viskas rieda?.. Ir kiek laiko turėjo praeit, kol suprato, kad į tylius klausimus ir atsakymai tylūs, kad jie ateina tarsi šnabždesys, tik reikia būti budriam juos išgirsti. Lygiai kaip iš kaimietiško dvasios ir kūno šiurkštumo, taip pat sunkiai vadavos iš tos pareigos aklumo. Tiesa gali būti išverčiama tarsi pirštinė, – net šiurpas nutvilkydavo kūną, apie tai pagalvojus, – ir kas gi lieka tada iš tos pareigos, jei ne tik slydimas paviršium, riedėjimas apgaulės briauna, ar ne tokie čia ir buvo labiausiai liaupsinami ir giriami? Veržėsi pats iš savęs – buvusio ir dabar esančio, norėjo išsinerti iš kūno tarsi iš kiaukuto, laikančio prie čia ir dabar, ir pakilti į erdvę, į tą aukštumą, iš kurios atsiveria visa apimantis vaizdas, tie kasdien besiskleidžiantys buvimo erdvių horizontai, kuriuos taip trokšti aprėpti, norėjo tapti atdaru langu, pro kurį tiesiog srūva šviesa, nelauždama spindulio per kreivų stiklų prizmes.
Ir vėl bibliotekos ir skaityklos, tik dabar jau sulaužytas „reikia“, pats ieškodavos knygų – kažkodėl vis labiau traukė, kur bedugnės ir graudulys, stebėjosi, kokio anksčiau būta aklo, kaip gilu ten, kur prieš tai atrodė tik plokštuma, ir daugiau nieko, sutriko: kiek daug gali būt požiūrių, ir visi savaip tikri ir teisingi, tai kaipgi suimt viską į vietą? Jautėsi netenkąs atramos, netenkąs tvirto pagrindo, tai, kas atrodė amžina, štai eiži ir trupa, virsta į dulkes, bet koks viliojantis ir daug žadantis regėjos tas netekimo svaigulys, kaip jis kvietė ir skubino!

 

...argi neprarandam namų daug anksčiau, negu mums jų nebereikia? Visa nelaimė, kad išmetami į atvirybę dar nesusiradę luoto. Klausiu: ar tik nebus tie mūsų gyvenimai patvirtinimas to, ką taip norim paneigti? Išvarymo mitas. Antraip kodėl gi, pasiilgę darnos ir ramybės, visados gręžiam akis atgalios – ten, kur andai tikriausiai būta Namų, kur štai teregim blyškų globėjiškos rankos šešėlį, tos rankos, kurią kadaise atstūmėm. Iš kur, klausiu, tas tobulumo ir visa žinančios ramybės ilgesys, kuri taip vilioja, bet kurios niekur nerandam, kuri yra tarsi vaikystė – mano ir visų mūsų vaikystė, ir kurgi tas tiltas, vedantis atgalios – ten, kur turbūt jau neverti grįžti?

 

Vakare, kai užversdavo knygą ir išeidavo į šurmuliuojančią gatvę, kur mirgėjo reklamos, cypė stabdžiai, garsiai kalbėjosi žmonės, laukdami troleibusų, kai pamažu grįždavo iš ten, kur ką tik buvo nuklydęs, kur tik prieš mirksnį virė aistros ir aidžiai skambėjo balsai, o dabar šit jau viskas rimsta ir tyla, staiga nustebdavo: kaip jis niekam čionai nė motais, lygiai kaip ir jam visai niekas nerūpi, tie blėstantys praėjusių amžių šešėliai gal net savesni ir artesni už tai, kas dedas šįvakar. Eidavo, pasistatęs lietpalčio apykaklę, per tą skverą šalia švytinčios Katedros, braukdamas kojas per sumirkusius pūvančius kaštonų ir liepų lapus, žolė, nutvieksta retų žibintų šviesos, blausiai švytėjo, šiurenama vėjo. Atsistojęs ant liepto per Vilnelę, žvelgdavo į neramiai srūvantį, dumblu atsiduodantį vandenį, paskiau pakeldavo akis į Bekešo kalno viršūnę, virš kurios, savo šešėliais glostydami žemę, pro mėnulį skriejo drėgmės prisisunkę debesys. Negali, žinoma, sakyt, kad vienatvė būtų akmeniu slėgus – gal jau pripratęs: niekur nesijausdavo toks vienišas, kaip žmonių apsupty, o labiausiai – bendrabuty, – tik dabar tolyn vis dažnyn apimdavo tas netikėjimo jausmas – tai, ką vylėsi lengvai suversiąs ant vienos virvutės, vis sprūdo iš rankų, veržės tolyn, tekėjo į šalį, ir nei suimt, nei sulaikyt. Galvodavo, eidamas palei upelės tekėjimą: galbūt beviltiška toji pastanga, kaipgi susivokti praėjusių amžių gūdumoj, jeigu net šiandiena atrodo tarsi beformė figūra, keisčiausia metafora, neįmanoma mįslė, o tik pabandyk žengti bent žingsnį ton pusėn, kur, atrodo, turėtų būti atsakymas, – iš karto padvelkia tokiu liūdesiu ir nykimu, tokiu skausmingu laiko tekėjimu ir prasmės nebuvimu, kad jau linkęs esi geriau grįžt atgalios. Nežinojimo skliautas, o kasdienybė braukia sakytum skutimosi peiliuko ašmenys, pamažu ir lengvai, truputėlį kutena, – juokinga, o kartu šiek tiek ir baugu, bet ką padarysi: braukia per riešą toj vietoj, kur išsišovusios melsvos venų gyslelės, – kas per palyginimai, nors ar ne taip iš tikrųjų? Išmokti nejausti skausmo, išmokti užsimiršti, išmokti neklausinėti – tik tiek, ir pamatysi: viskas pakryps į gera, vėl eisis kaip sviestu patepta. Ir iš tiesų – ne tiek daug tereikėjo, tik truputėlio ironijos, tik truputėlio žaismingumo ir lengvumo.
– Ješčio budete? – pakelia galvą ir išvysta senę, renkančią nuo stalų atliekas į polietileninį maišiuką; veidas sudžiūvęs kaip vyža, batai išklypę, dvokiantys skarmalai, – baisu pažiūrėti. Pensininkai, valkatos ir kolegos studentai, – Vilius šypteli sau ir išeina į gatvę. O čia tokia nuostabi pavasario diena, čia dvelkia lengvas vėjas, plaikstos margaspalvės suknelės, čia klegesys, šurmulys ir džiaugsmingi veidai, nors imk ir filmuok, aha, štai ir ta pati rytmetinės ekskursijos vadovė, kuri moka grakščiai ir nuostabiai lengvai mostelėti ranka, ir susidomėjusių ekskursantų žvilgsniai brėžia tada gražų lanką nuo varpinių kryžių iki pat akmeninio gatvės grindinio, rodo: miestas... Miestas – aptrupėję piliastrai ir karnizai, pilki bareljefai ir išblukusios freskos, ir lietaus graužiami pamatai, praėjusių šimtmečių dvelksmas, praėjusių šimtmečių vėjai, praėjusių šimtmečių lietūs, susigėrę į byrantį ir eižintį tinką. Šventaragio slėnis, Trijų kryžių kalnas, Upių santaka ir aukštyn šlaitais kopiantys bokštai – miestas. Miestas – geležinio vilko staugimas, miestas – Lizdeikos pranašystė, miestas – sapno išsipildymas, ir žiū, jau išsiųsti laiškai, jau ruošiamasi aukoti, jau kyla Pilies sienos ir plazda kovos vėliavėlės. Odadirbių, laikrodininkų, gelumbininkų cechai, akmenim grįstos mugių ir turgų aikštės ir į siaurų gatvelių grindinį dardantys ratai, pirmos mokyklos, jėzuitai ir Rektoriaus toga, ir sekmadieniniai Sirvydo pamokslai iš Jono sakyklos etc. Miestas – rankų ir minties darbštumo kūdikis, darnos ir grožio indas, talentų sostas, mūsų skydas ir kalavijas, gražiausia litanija. Mosteli ranka: miestas. Ir išgriauti vartai, išgriautos sienos, švilpiantys nykimo ir irimo vėjai, ekskursantai. Miestas, bejėgiškai bandantis saujoje slėpti praėjusių amžių relikvijas, miestas, pamiršęs savo didvyrius, einantis iš rankų į rankas miestas, perkamas, parduodamas, deginamas, griaunamas, kariuomenių trypiamas miestas, miestas, atviras visų kraštų vėjams, miestas – nuolankumas, liūdesys ir pralaimėjimas, miestas, priglaudžiantis visus – ir savuosius, ir tuos, nežinančius, kas yra tėvynės ilgesys.
Susikiša rankas į kišenes ir eina tolyn – kažkoks susikūprinęs ir susigūžęs. Galėtų sakyt: skaudu ir liūdna, bet užteks apsimetinėti, iš teisybės juk tas miestas, lygiai kaip ir visa kita, tau jau visai nė motais, šiaip tik jaukas pamąstyti ir laikui prastumti. Iš dviejų galimybių pasirenkama viena, o jeigu jos tolygios savo absurdiškumu? Matai, draugeli, nors kaip svarstysi, viskas tepareina nuo pažiūros, šiaip ar taip, kiekvienas laimim tiek, kiek sugebam apgauti savo prigimtį.
O iš tikrųjų tebesiilgėjo centro, tebesiilgėjo šerdies, tebesiilgėjo branduolio. Ieškojo ir niekaip negalėjo rasti atskaitos taško, to pirmojo laiptelio, nuo kurio prasidėtų visų daiktų ir reiškinių hierarchija, išvaduojanti nuo apatijos ir abejingumo. Jautėsi skystąs, jautėsi vandenijąs, jautėsi virstąs ameba: dvasia – tai viso labo beformė ir bespalvė citoplazma, dvasia – tai dvokianti bala, dvasia – tai... žinoma, argi sunku būtų sugalvoti ir daugiau tokių ar panašių palyginimų, bet vargu ką tai pakeistų, nebent iš pykčio, o šiaip juk, supranti, reikėtų, pats supranti, reikėtų... Ir visų liūdniausia pagalvoti, kad ieškai nepametęs, ar tik nebus, draugeli mano, taip, kad nei tas tavo ieškomas centriukas, nei tas kad ir menkiausias branduoliukas, o juolab atskaitos taškelis išvis neegzistuoja, mokyklinė tavo iliuzija, kad viską galima suklasifikuoti, išmatuoti, sugraduoti ir prisegti etiketes, tik muilo burbuliukas, bakst, ir nėra. Viso labo slydimas paviršium, lėkimas pavėjui, ir viskas, ir nieko daugiau – tik tiek, tai ko gi blaškaisi?
Šiaip besvarstydamas, vienaip ir kitaip besistengdamas susivokti, perkerta Katedros aikštę ir tyčia ar netyčia – pats sau sakosi atklydęs atsitiktinai – prieina centrinį paštą.

 

...seniai jau nebesistengiu išsiaiškinti, kodėl darau taip, o ne kitaip, veikiausiai vienodai sunku susigaudyti praeityje ar dabartyje, kaip ir išpranašauti ateitį iš vėjų. Kvailystė turbūt tie laiškai, kažin, ar juos pasiimi? Tarpais ima atrodyti, kad pavirtai visa mano praeitimi, pavirtai tuo, kas su manim darėsi tame mieste, kai rašau tau laišką, tarpais ima atrodyti, lyg rašyčiau į praeitį. O galbūt tie laiškai – tai mano vienatvė, šito sumauto kaimiūkščio vienatvė, kaimiūkščio, kuriame neturiu su kuo nė pora žodžių persimesti, ištisas valandas taip ir prasėdžiu prie lango, žiūrėdama, kaip silpnas vėjelis tyliai šiurena baltą nertinę užuolaidą.

 

Rūkydamas vieną po kitos jau trečią cigaretę, sėdi tam skurdžiam skverely ir spoksai į praeivius. Žinai, nėra ko dėtis, kad tau visai vis vien, niekai, sakai, o nepraleidi nė dienos neužsukęs ir nepasiteiravęs. Laiškai iki pareikalavimo, nors imk ir juokis, kaip kokiam sentimentaliam ano amžiaus romaniūkšty, o vis dėlto lauki, nesigink. Tariesi suvedęs sąskaitas su praeitimi, tariesi atsiskaitęs, atsiteisęs ir atsimokėjęs, o žiūrėk, šmėstels kokiam senamiesčio stikle bent kiek panašus siluetas, ir suraibuliuoja, suvilnija ir išplaukia, ką sakeisi esąs pamiršęs. Ir kur tada dingsi, neišvydęs tų pačių blausių ano rudens spalvų, anų miglų ir virš stogų sustingusių melsvų artėjančios žiemos vėjų – kaip koks senas atvirukas, štai tuoj akimirkai atgysiantis.

 

Tie trys šalti lietaus ir vėjo mėnesiai.
Violetinėse rudens sutemose nuskendęs miestas, sproginėjantys kaštonai ir Rotušės aikštė, ištisas dienas be perstojo košiama smulkios ir įkyrios dulksnos. Apatija ir tingulys, slopinantys dvasios nerimą, – jau ketvirtą kartą po vasaros susirinkom į krūvą, ir jau nebebuvo nei to nerimo, nei skaidrios iliuzijų šviesos, viskas atrodė daug paprasčiau ir pilkiau: žinojom – dienos, savaitės, mėnesiai slinks, atkartodami vieni kitus, viskas tęsis labai pamažu, bet praeis greitai.
Ar tik ne pirmą sykį kaip tik tada ir pajutom, kad penkeri mums duoti studijų metai – ne toks jau ilgas tarpas, ateitis, apie kurią anksčiau veik nesusimąstydavom, o jei ir susimąstydavom, tai vaizdavomės kaip kažką tolimo ir labai nerealaus, staiga suraibuliavo prieš pat akis tarsi bauginanti nežinia. Tiesą sakant, ir nereikėjo būti labai savikritiškiems ar įžvalgiems, kad jau tada suprastume, kokie esame silpni ir nepasirengę susitikt su ta anapusine tikrove, paženklinta sumaišties ir beprasmybės ženklu, sumaišties, kuria dvelkė visas miestas ir tarsi koks ligos grybelis, galėjai jausti, jau buvo įsimetusi ir į prieblandoje skendinčius Universiteto rūmus. Kad ir kaip būtume nusivylę, bet nedrąsu, o žinoma, ir nedėkinga būtų tartis, kad tie metai Universitete prabėgo be naudos ar visai veltui, nors teisybės dėlei ir reikėtų pasakyti, kad nedaugelis čia radom tai, ką rasti vylėmės, – šiaip ar taip, didelę laiko dalį tebuvom varginami dalykais, kurie ne skatino tikrovės pažinimą, o veikiau spraudė ją į tam tikras iš anksto nustatytas formas, tos disciplinos, jei ko ir išmokė, tai, kas slypi anapus garsiai sakomų žodžių. Turėjome tik keletą profesorių, kurie užvaldė mūsų protus ir imponavo ne tik savo erudicija, bet ir pranašišku įžvalgumu, nepasiekiamu kitiems, žinoma, vargu galėjai viltis, kad tie nedažni ir veik atsitiktiniai prisilietimai prie epochų, daiktų ar reiškinių esmės galės užpildyti ir kompensuoti šitą mūsų studijų nerišlumą bei paviršutiniškumą ir patenkinti tą pažinimo visumos ir tikrumo troškulį, kuris tuo labiau didėjo, kuo labiau blėso ir sklaidėsi iliuzijos apie pasaulio teisingumą ir protingą realybės raidą. Dvelkė praradimu, dvelkė baigme, o vis didėjančio pseudooptimizmo, nevilties ir netikėjimo jau nebegalėjo nuslopinti nei skambios kalbos, nei trankūs spindinčių orkestrų maršai, nei ta ištobulinta bei rafinuota simbolika, kurios vidinio turinio tuštumą vis dar bandėme dangstyti išoriniu puošnumu ir pompastiškumu. Jau nebesinorėjo nieko veikti – tai, kas kadaise buvo svarbu ir reikšminga, dabar pasirodė vienadieniškai laikina. Nerasdami sau vietos, nerasdami, kuo užsiimti, taip ir praslampinėdavom visas dienas po senamiestį, sukdami tuos pačius ratus aplink Universitetą – vis kažkaip lyg ir netyčia susitinkam vienas su kitu, vis kažkaip lyg ir netyčia vakarop susimetam į krūvą, ir štai, žiūrėk, jau vėl sėdim kokiam nuomojamam kad ir Žvėryno kambarėly...
Slenka palei blizgančias krautuvių vitrinas, prasilenkdamas su kažin kur skubančiais, lekiančiais praeiviais, slenka pats nežino kur.

 

Ir viskas mirga, sukasi ir skrieja
beprasmiškai visai – be atvangos
Raudona, žalia, pilka susilieja
ūmai sušvinta profilis blyškus,
ir šypsena tai mirga – priartėja,
tai vėl nutolsta... Aklas vėjas –
žaidimas, kvapą gniaužiantis, svaigus...1

 

Iki kaulų perkošianti upės drėgmė, kai sėdi po tiltu ir spoksai į anapus įsižiebiančius žiburius, ar tuščio Marijos kiemelio nykumas, kai šalia sugaudžia bažnyčios vargonai. Ir kas gi buvo tas ruduo, klausiu, jei ne ilgas žiūrėjimas į kasdien tuos pačius virpančius violetinius apribus ir siluetus, jei ne klajonė po miestą be pabaigos? Plaukiančios, nykstančios, tirpstančios dienos, liūdesys, nykuma, deja, ir vienatvė.
Valkatos! – ar pameni, kaip šaukė sukriošusi senė, kai bučiavomės vieną vakarą tame kieme Pilies skersgatvy, – valkatos! – o mums nusispjaut. Nusispjaut, – ir toliau žaidėm be jokių taisyklių, plaukdami ten, kur nešė nuotaikos, ūpai ir jausmai. Ką ir kalbėti, iš tiesų nedovanotinai retai prisimindavom, kad studentai, o juo rečiau užklysdavom į kokią paskaitą ar seminarą, – nors verk, vis nebūdavo noro ir nuotaikos klausyt ar kalbėt apie kokią ten proletariato diktatūrą ar, tarkim, novatorišką žmogaus koncepciją penktojo dešimtmečio literatūroj, dievaži, nors verk. Taigi – kur nešė nuotaikos, ūpai ir jausmai.

 

Slenka pats nežino kur.

 

...kramsnoju obuolį ir tariuosi, kad tai visai manęs nejaudina, kad man visai vis tiek, išspjaunu sėkliukę, o paskui galvoju, kodėl ta sumauta tikrovė pradeda žavėti tik tada, kai praranda tikroviškumo apribus, kai nuplaukia – nuvinguriuoja ir išskysta atminties ūkuos, galvoju, kas čia yra, kad labiausiai traukia tai, ko jau negali matyti, ko jau negali girdėti, jauti tik – yra šalia, ne, veikiau tavyje, imtum, rodos, ir išspjautum kaip tą obuolio sėkliukę.

 

Arba vėl. Bendrabučio kambarys, žinoma, prieblanda – stalinė lempa pakišta po lova, kad taip nespigintų i akis. Lošiame kortomis, vėl lošiame, ir kas gi belieka, kai jau išgertas visas vynas? O už lango tuo tarpu lietus, pačio vėlyviausio rudenio lietus, neperregimu pilku valkiumi traukiantis miestą, tą nematomo muzikanto nelabai tobulą improvizaciją be pradžios ir be galo, anot Mildos, – miega ten susirietusi į kampą ir knapsi, bene padaugino, o galbūt paprasčiausiai pavargo? – štai taip barbena į skardą lašai, štai taip ūkteli vėjas ir tyla nuvažiuojančios mašinos kauksmas, štai taip kalbamės mes:
– Niekur nerandu sau vietos, negerai nei čia, nei ten.
– Galbūt laikas pasišalinti?
– Ir kada gi pasibaigs tie lietūs, drengia ir drengia be pertrūkio diena po dienos.
– „Pasišalinti“ – sangrąžinis veiksmažodis?
– O man patinka. Niekur neiškiši nosies, bet kad niekur ir nesinori.
– Namisėda.
– Dalelė „si“ rodo, kad subjektas sąmoningai ar nesąmoningai nukreipia veiksmą į save kaip to veiksmo objektą.
– Velniai griebtų, kaip neina korta.
Ir taip visados. Kalbame, kad kalbėtume, lošiame – o ką gi daugiau veiksi? – galėtume, žinoma, jau eiti miegoti, tik kažkodėl nesinori. O galbūt laukiame, kol pabus Milda – juk vis vien, išieškojusi visus pašalius ir nieko neradusi, prikels be jokios sąžinės graužaties trečią valandą, jei ne dar vėliau, ir baisiausiai nustebs, sužinojusi, kad jau viską išgėrėm, – visad užmiega pirmoji, vos tik pradedam, o paskiau niršta, kad jai nepalikom. Betgi ne visiems norams lemta išsipildyti, vaikeli, ir nieko čia tokio – law of life, nieko čia tragiško, kam tos scenos, tad nusiramink ir susitvardyk, ir susitaikyk su ta mintimi, kad šiąnakt tai jau tikrai negausi, nors tu ką, būna blogiau, ir atkerta lyg pasiutus katė, kaip nekenčiu aš jūsų, prakeikti niurzgaliai, apsisnargliavę moralistai, eunuchai, einu ir pasiskolinsiu iš komendantės, turi, juk žinau, turi tokį sandėliuką vargšams studentams, ak, nevark, ne mūsų nosiai tas jos sandėliukas, jau ir taip prasiskolinę, neduos, galvą guldau, aštuoni rubliai – tai jau pinigas, patvory nesimėto, taigi stačiai pasiutus katė, o juk galėjom palikti, žinojom, kaip bus, bet kad ir patiems taip knietėjo, taip knietėjo. Paskiau nusiramina, nueina prie lango ir, braukdama pirštais per stiklą, kad cyptų, kandžioja apatinę lūpą.
Taigi taip visados, tie vakarai atrodė tokie panašūs, sakytum vieno ir to paties negatyvo atspaudai. Viskas ėjos savaime, tarsi be mūsų įsikišimo: ateina laikas, ir jau tam bendrabučio kambarėly, ateina laikas, ir atsiranda šalia Justė, ateina laikas, ir...
Prisidega cigaretę, užsirūko.
Kaip išsivaduoti iš to rudens, kaip susigrąžinti andai prarastą vaikišką naivumą ir tikėjimą viso to, kas vyksta, svarba ir prasme? Kas be ko, patirtis – tai, ką patiri savo kailiu, o kai patiri, nei taip skanu, nei taip gražu, nei taip saldu, nei taip puiku, kaip atrodė iš tolo, taigi – nuvainikavimas. Patirtis – tai dūlėjantys, yrantys, griūvantys rūmai, vėjų plėšiami šiurkštų tinką pridengę sienų apmušalai, tai išsekę šuliniai ir pavargimas. Kiekgi tau metų? – juokėsi pats iš savęs, galbūt nesugebi įžvelgti to, kas slypi po kasdienybės pilkuma, po tais atsitiktiniais figūrų, spalvų ir linijų susipynimais, galbūt tai – liguisto egzaltuoto vaikiūkščio nesugebėjimas atlapot visus langus, – skersvėjų baimė? Kiekgi tau metų, kad tariesi turįs teisę kalbėti apie patirtį ir pavargimą? – ir vis vien, kad ir kiek šaipėsi iš savęs, niekur nedingo ta dvasios nykuma, tas laikinumo ir atsitiktinumo pojūtis, tebesitęsiantis nuo ano rudens, – nors ir ką darytum, atrodo, darai tik tam, kad prastumtum laiką, prastumtum tą šiandieną. Žinoma, reikėtų apie tai visai negalvoti, reikėtų susikurti iliuziją, susirasti kokį užsiėmimą – pasinert, sakysim, į studijas, pasinert, sakysim, į... Bet užtenka vakare įsijungi televizorių, užtenka tik išgirst tuos žodžius – besipuikuojančius ir įniršusius, išdidžius ir grasinančius, keikiančius ir besigiriančius, užtenka tik pamatyti tuos tarptautinius apžvalgininkus – tokius orius, tokius pasitikinčius savimi, taip gražiai mokančius paaiškinti tai, kas vyksta, ir surasti tikruosius kaltininkus – tuos, kuriems istorija jau neatleis, užtenka tik išvyst tuos plojikus didžiulėse, akinančiu baltumu žvilgančiose salėse ir sunkvežimius, prisodintus kareivių, ir įtūžusius vaikėzus, siaubiančius didžiųjų miestų gatves...

 

..ima atrodyti, kad beprotė, pamišėlė, nusiplėšiu drabužius ir brendu vandenin, brendu iki kaklo, brendu, kol vos galiu išstovėti – tokia srovė. Nuo upės kylantis rūkas, rūkas, užpildantis visas daubas ir klonius, ir duburius, iš visų pusių apmuturiuojantis rūkas, rūkas, ištirpdantis daiktus, ir lieka tik tų daiktų dvasios, medžių ir paukščių dvasios, žuvų, gyvulių, žvėrių, žolių, vabalų, debesų, gyvačių, žalčių ir namų, – pasaulis pasidaro toks mažas, kad atrodo – galėtų sutilpti į saują. Atslenka didžioji tyla, ištirpsta klausa ir regėjimas, net žiogų čirškiant nebegirdėti. Ir tada pasileidžiu. Lenkiuos prie vandens, pasispiriu ir susilieju su srove, ir nuslystu pačia pasaulio briauna, jausdama, kaip švelniai glosto kūną žuvys pelekais, kaip atsisveikindamos moja giliųjų vandenų žolės, kaip gurgėdami dugnu paskui mane ritas akmenukai ir kriauklės. Kaip gražiai viskas susipynę, kaip gražiai viskas kartu, galbūt tikrieji mūsų namai, kurių ilgimės, kurių ieškom, kuriuos taip trokštam turėti, – tyla ir darna, buvimas kartu ir vienas kitame, dvasios pilnatvė; slystu upe, tirpstu ūkuose, pavirstu mėnulio šviesa. Ima atrodyti, kad beprotė, pamišėlė, kai visa drebėdama paskui brendu iš vandens, kai griūnu į žolę, kai guliu ir žiūriu, kaip pamažu ima sklaidytis rūkai, kaip šešėliai virsta daiktais ir kaip ima ryškėti vis toliau ir toliau – atrodo, tarsi viskas išeitų iš manęs, tarsi viskas išplauktų iš saujos. Dvasios sugrįžta namo ir pasislepia po regimaisiais pavidalais, atbunda žolė, medžiai ir krūmai, pakvimpa nupjautais dobilais ir melžiamom karvėm – iš nakties pareina žmonės.

 

Kad ir kaip butų liūdna, vėl ir vėl imu ir pagalvoju, ar tikrai buvo meilė tai, ką vaizdavomės ja esant: užkiši už radiatoriaus permirkusius mano batus – tegul džiūsta, paduodi šiltas vilnones kojines, kelis kartus per vakarą geriam arbatą, nes daugiau neturim ką veikti. Ar tik ne viso labo ginamės nuo vienatvės nuobodulio, kas dabar žino. Bet kodėl gi tada kokiam senamiesčio skersgatvy, – mėgdavau pabėgt nuo tavęs ir paklaidžioti vienas, – staiga apėmus tokiam visą kūną tvilkančiam ilgesiui, kad toliau nė žingsnio nebegalėdavau žengti, visados išplaukdavo priešais akis tavo veidas? Sakytum visa išorinė erdvė kažkokiu būdu būtų persiliejusi į mano dvasią ir dabar ten vertųs tokia plynuma ir tuštumas, koks būva rudens laukuose esant skaidriam ir vaiskiam orui, o kartu ir toks neramumas. Klausdavai, kai pareidavau, kas ištiko, tačiau kokiais žodžiais galėjau paaiškinti, kad suprastum? Dvasia ir kūnas šaukė: artumo! – vienam jau per daug tos erdvės, ir žinojau: pertekliumi niekaip kitaip nenusikratysi – tik dalindamasis. Betgi ir paskiau tas ilgesys neužgesdavo, gal net atvirkščiai, noras pasiimt nuo radiatoriaus kad ir šlapius batus ir apsiaut vis didėdavo, ir jei neišeidavau, tai turbūt tik dėl to, kad nenorėdavau skaudinti. Galbūt visa tėra žaidimas – tolyn dažnyn pagalvoju, – gal ne tik meilę, bet ir kančią, ir skausmą, ir džiaugsmą neretai susikuriam patys, norėdami užpildyt savo sielos tuštumą, o galbūt visa tik ir tėra vien mūsų įsivaizdavimas, vien mūsų įsikalbėjimas, ir nieko daugiau?
Prisimena: paskui atėjo žiema. Staiga. Laukimas, besisupantis nuogų medžių šakose, skriejantis kartu su vis žvarbėjančiais vėjais, bejėgiškai besispaudžiantis prie stingstančios žemės, o naktimis beūkiantis sykiu su vienišais telegrafo stulpais, tas laukimas, kai visa jau nurimę, sustingę, negyva ir visa jau seniai pasiruošę priimt sniegą, o jo vis nėra ir nėra, pasibaigė, kai mažiausiai to buvo galima tikėtis, – iš vakaro dar lyg ir norėjo lynoti, o rytą prabudę pamatė tą pagaliau sulauktą baltumą, slystantį bažnyčių varpinių bokštais, užklojusį kreivus senamiesčio stogus, dengiantį aplink miestą besidriekiančius negyvus laukus. Žiema buvo šalta ir speiguota: sustingusios dundančios gatvės, vakarais spingsinčios blausiomis apledėjusių langų šviesomis, apšerkšniję medžiai ir aukštyn rūkstantys fabrikų kaminai, pranašaujantys dar didesnius šalčius. Brėkšdavo, brėkšdavo, o taip iki galo ir neprašvisdavo – diena dar nespėdavo išsirist iš anos nakties sutemų, kai jau vėl pradėdavo temti, prieblandoj skendintis miestas atrodė toks apleistas ir tuščias. Ilgi vakarai, o naktimis girdėdavos, kaip anapus daužosi vėjai, kaip caksi į stiklą įstrižai kertančios smulkios sniego kruopelės, kaip kaukia elektros laidai. Užšalusios upės, vėpūtiniais suverstas sniegas, kurį anksti rytais kasa storose šimtasiūlėse susigūžę, nuo šalčio pamėlyniję kiemsargiai, tolyn nudardantys žvyro barstytuvai, druskos išgraužtas šaligatvių ledas ir gruodas, gruodas, stingdantis ne tik žemę, bet ir mūsų dvasią. Atrodė, ta žiema niekados nesibaigs, visa taip tęsis ir tęsis, nebent tik dar labiau trumpės dienos, nebent tik dar labiau šals, nebent tik dar labiau bluks spalvos ir daiktų kontūrai, kol galiausiai viskas nurims ir sustos.
Ir kuriam gi pirmam šovė į galvą mintis, ta mintis, kuri jau nepaliko mūsų, kuri buvo kaip iššūkis sau patiems (savo apatijai ir pripratimui prie patogumų) ir tam viską stingdančiam šalčiui, – kad ir kas, nuvažiuoti prie jūros (aš dar niekados nebuvau prie jūros žiemą, – sakei), nuvažiuoti prie jūros (šėlstančios ir putojančios, ir nepasiduodančios nei vėjams, nei šalčiams, nei speigui, besilyginančios savo galybe su dangumi), važiuojam! Išvažiavom naktiniu autobusu vėlai vakare (rytą būsim), už langų siautė vėjai ir jau snyguriavo, šalikelėse pūpsojo valytuvų sustumti purvino sniego kalnai, mėnulis buvo iki raudonumo nužvarbintas speigo. Viskas atrodė netikra ir keista, kaip ir visados tikriausiai būva, kai vienokiu ar kitokiu būdu netikėtai iššoksti iš kasdieniškai pilkų dienų srauto: visai kita realybė, besiliejanti priešais akis. Autobusas veik tuščias – ar tik ne vieninteliai keleiviai iki galo, kas ten žiemą prie jūros... Iš pradžių žiūrėjom pro langus: maži kaimiūkščiai ir didesnės gyvenvietės, besiriečiančios į kupras ir štai vėl išsitiesiančios į lygumas kalvos, vaiduokliškai šmėsčiojantys pakelės medžiai ir krūmai ir sniegas – sniegas, įsisukęs į pažemę lekiančius vėjo gūsius ir bešokantis savo pašėlusį šokį, tarsi balta marška anapus langų plevėsuojantis sniegas. Džiaugėmės savimi, džiaugėmės, kad išsiruošėm: tikrovė, įsprausta į vienos galimybės ribas, ir išsiveržimas iš savo paties susikurtų rėmų. Keista, kad ir kaip skubėjom ištrūkti, paskui nei iš šio, nei iš to vis vien dar prisiminėm aną miestą, iš kurio važiuojam: prisiminėm prirūkusius senamiesčio kiemus, akyse šmėstelėjo aplūžę, pelėsiais atsiduodantys laiptai ir vos besilaikančios medinės pašiūrės, vanduo, dieną naktį lašantis iš sugedusių kolonėlių, pūvančiomis lentomis užkalti langai, siauros vingiuotos gatvelės ir apleista šv. Kotrynos bažnyčia, ir žmonės – skarmaluotos senės, prie Aušros vartų prašančios išmaldos, girtuokliai ir nusmurgėliai valkatos, ištisas dienas bečiaužantys tais pačiais šaligatviais, – kiek daug matėm tokių, po kurių vynu sulaistytais drabužiais seniai jau neberuseno jokia dvasingumo kibirkštėlė, – ir kodėl gi traukdavo kaip tik ten, kodėl tik skausmas beatrodė ir dabar atrodo tikras, o visa kita sakytum tebūtų mūsų menkumo ir silpnumo priedanga, saviapgaulė? – kalbėjom, koks jis mums nusibodęs, tas miestas, kaip viskas įgrisę, bet keista – kažkuo vis tiek toks savas ir artimas, ką čia, sunku bus palikti pabaigus. Kalbėjom, kalbėjom ir net nepajutom, kaip pradėjom pamažu snūduriuoti, kaip pradėjom grimzti į miegą (tylus variklių burzgimas ir palei grindis švytinčios melsvos lempelės), rytoj būsim prie jūros, o kai prabudom...
Iš vakaro atrodė lyg ir nieko: vėjas, tai vėjas, kad ir šiaurys, bet ne toks jau stiprus, o dabar štai daužos į langus, nustelbia net variklių kaukimą – tarsi pamišėlio ranka taškytų viską aplinkui, sniegas krinta žemyn ir vėl sūkuriu kyla į dangų, medžiai linksta ligi pat žemės, autobusas vos vos juda į priekį – didžioji anų metų pūga. Ji buvo tarsi aklas žiemos siausmas, ūmai prabudusio balto žvėries šėlsmas, bežadis kerštas ir įniršis – paskui per televizorių rodys nutrauktus elektros ir telegrafo laidus ir išgriautus stulpus, išlaužytus vėtros medžius, nuplėšytus trobų ir tvartų stogus ir išmuštus su visais rėmais langus, o dabar tebuvo tik kelias, kelias, tarsi kaspinas plazdantis vėjyje: čia kyla, čia leidžias, slysteli apledėjusia kalvos briauna ir vėl neria į gelmę, ir vėl keberojas į viršų, autobusas jau nebespėja lėkt paskui jį, vis lėtėja ir lėtėja, kol galiausiai, paskutinį kartą iš visų jėgų trūktelėjęs, ir visai sustoja nebeįveikdamas ledo ir sniego. Iki artimiausios gyvenvietės gal kokie trys kilometrai, ne tiek jau daug, ir paskui mes atplėšėm autobuso duris, ir išvirtom į vėją ir speigą, sniego vos ne iki juosmens, ir klampojom tuos tris kilometrus gal kokias dvi valandas, kelio jau visai vietomis nebuvo matyti, pasiklydom, gerai, kad žmonės buvo įsižiebę žiburius – išvydom juos, bet visai ne toj pusėj, į kurią ėjom, turėjom grįžt atgalios.