alt

 

 

Pradžios mito nuolaužos

 

I
tėvas
skerdžiantis kiaulę
vasario pradžioj
raudonas
sniego dangus su
vėstančia kiaulės galva
nėščia motina
darinėjanti žarnas
melsvas
mėlynos motinos kasos

dar negimęs –
jau kruvinu
veidu

 

II
kai buvau mažas
tyčia kartą šlapinausi prieš
žemus langus
senos puskvaišės mokytojos
kuri turėjo
apkiautusią ožką Bertą
nešiojo didelius vyriškus
pusbačius ir sudėvėtą maldaknygę
ir prakeikdavo purvinus
vaikiščius
didžiausioms pragaro kančioms
– tėvas sakė kad būsiu
nedoras
– nebūsiu

 

III
mano rankų pirštas
antras pagal dydį
eidamas aštuntus metus
pateko tarp durų senoj
klebonijoj – pradinėj mokykloj
nagas pajuodo ir slinko
tolyn nuo manęs
taip žiūrėjau į tamsų
pavasario ledą ant
dumblėto Obelių ežero
ir žinojau
kad žuvys plauks į tą pusę
kur vėjas nuneš iškorėjusias
lytis
kur nagas nuslinks
ten bus
ir mano gyvybė
žiūrėsiu

 

IV
laukdamas grįžtančios
motinos
iš naktinės pamainos
žvelgdavau
į siaubingus pasaulius
ant griūvančio namo
lubų…
nubusdavau
pajutęs šalia
sunkiai alsuojantį sapną
ir neišdrįsdavau pasakyt
mama
aš ilgai meldžiausi
apie tave

 

V
krist iš laukėjančios obelies
palangėj
kitoj ežero pusėj pamačius
bėgantį meldais skenduolį
prasidurt basą koją
slėpti ją giliose varnalėšose
o vidurnakty rėkti
iš skausmo kad
net girtas
tėvas
nu
bus

 

VI
į lauką neištrūkti:
mokytis poterių iš katekizmo
keistos amžinybės
žodžių
ant užuolaidos
tarp seno bufeto ir
musių nutupėto radijo
popietės šviesa virsta į liūdintį
veido kontūrą –
Dievuli kursai danguje…
o juk potvynis
ir taip noris
prie tilto
išplauto pernakt
giedojusios
srovės

 

VII
pradinės mokyklos mokytoja
buvo į kažką panaši –
negraži
kai mes kaktomis
daužėme klasės langus
sakydavo
saugokit galvas
prireiks dar
garsiai traškėdavo krosnis
kuris nors iš vaikų
negalėdavo paaiškinti kodėl
„ąžuolas“ rašo be nosinės (panosę
rankove apkuopdavom)
o mokytoja
lyg klausydavo
kaip miestelio pakraščiu
skrodžia ilgi sąstatai
link prūsų
kai mes paaugom
ji puolė
po prekiniu
traukiniu

 

 

VIII


         Prosenelei

 

aristokratiško
apdaro kraštas
prislėgtas plačiu
antkapio
luitu kažkur Žemaitijoj
smarkiai
plazda vėjuje
kaip gęstantis
paukštis
proanūkio krūtinėj

 

IX
kai liepto nebus
pereisiu
upę

 

 

Parulskis, Sigitas. Iš ilgesio visa tai: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1990.

 

Nesugaunamas paukštis

 

                         A.Marčėnui

 

I
cigarečių pakelis pasibaigia
kad atplėščiau kitą
galvodamas:
nepasibaigė cigarečių pakelis
paukštis atskrenda patupi
ir nuskrenda kad galvočiau:
atskrido paukštis ir nenutūpė
ir nenuskrido

 

II
mašina kuri veža negyvus
paukščius
dažnai pasiklysta rūke
sugenda
o kai trenkiasi į pakelės medį
arba apsivožia
negyvi paukščiai pavirsta
negyvom
vištom

 

Parulskis, Sigitas. Iš ilgesio visa tai: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1990.

 

 

Juodi balti trumpėjantys garsai

 

apie pianiną papasakot
trapų baltą jo korpusą
masyvų juodą jo garsą
baltus juodus jo klavišus
smengančius ir neiškylančius
papasakot kaip aš juo grosiu
neturėdamas pirštų
kaip klausysiuos melodijos
klausos neturėdamas
kaip krestelsiu galvą
plaukų neturėdamas
kaip grakščiai nusilenksiu
neturėdamas nė liemens
kaip įkvėpsiu į sceną mėtomų gėlių aromato
neturėdamas uoslės
kaip aš apžlilbsiu nuo smarkiai banguojančių
mergaičių krūtinių pirmose eilėse
akių neturėdamas
kaip aš numiręs paskleisiu nemalonų kvapą
trečiąją diena –
neturėdamas kūno –
kaip aš numirsiu –
numirsiu

 

Parulskis, Sigitas. Iš ilgesio visa tai: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1990.

 

 

Griuvėsiai

 

kančia yra kas rytą nubusti
griuvėsiuose
purvinais pirštais
kruvinas pusplytes nuo slenksčio
kaktos nužarstyti
išdaužtus langus
išdžiūvusiom seilėm nuplauti
išlaužytą durų lapiją laikraščių
kumščiais užlopyt
kančia yra matyti
užspringusį laiką
pasikoriusią šviesą
išžagintą veidrodį
kančia yra tikėti kad tavo
kančia gali prikelti griuvėsius
kad ji gali dvasią įskelti
mirusiems sielos daiktams
kančia yra žinoti
kad kiekvieną rytą nubusi
savo paties griuvėsiuose
ir kančia yra suprasti
kad negali nenubusti

  

Parulskis, Sigitas. Iš ilgesio visa tai: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1990.

 

 

***
bjaurumas triumfuoja:
plaukas rūgštynių sriuboj
vertingesnis
nei smaragdo akys
ant mylimos pirštų

 

voras
įkliuvęs gintaro gniaužtuos
dvokia kelis milijonus metų

 

auksas burnoj –
veidrodis balkšvų kirmėlaičių
puotai – anapus

 

griuvėsiai –
patogiausia kultūros kalba
tą suprato bastūnai
atslinkę į Romą
po to – ir naujausių laikų
imperatoriai

 

atsiprašant klozetas
nešantis ošiantį srautą –
kurortinio krioklio provaizdis
krioklio papėdėj stovi tu
mąstantis mąstantis amžinybę ir
vakarienę

 

Parulskis, Sigitas. Iš ilgesio visa tai: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1990.