parulskis skaito

 

 

 

Guolis

 

naktį kažkas ropinėja jo nuogu kūnu
verčia nuolat kasytis, vartytis, skaudžiai
draskyti pilvą, šlaunis ir šakumą
be jokios erotikos krapštyti
glebius lyties organus
ir kai pašokęs, šviesą įžiebęs
jis nuodugniausiai apžiūri tikį pažįstamą
svetimą kūną
vėl, kaip ir ne kartą anksčiau
nieko neranda, nemato –
jokių vabalų, jokių išpuvimų, žaizdų
kirmėlaičių, tik nejaukiai
išmėtytos patalo įkapės

 

ir nuo durų nustumtas akmuo

 

 

Parulskis, Sigitas. Mortui sepulti sint: Eilėraščiai. – Vilnius: Baltos lankos, 1998.

 

 

 

***
galiu tik sėdėti prie lango
gurkšnodamas, vis labiau svaigdamas
vis lengviau pagaunamas banalių ir sentimentalių
nuotaikų
kaip portugalas buhalteris skaičiuoti
kiek sykių mus dar gali trikdyti
suprantamas, nepaaiškinamas
pasaulis, kasdienybė, nežinomo Dievo tamsa
kurioje vis skaudžiau atsitrenkiama
kartais švelniai, džiaugsmingai šūktelint
tokių šūksnių aš beveik negirdėjau
kai nelieka visai, lengva suprasti
kas buvo praėjusi jaunystė
tai nepalengvina artėjančios senatvės
jos negalių kūno
siaubingos, bukaprotiškos melancholijos

 

siaubingos, bukaprotiškos

 

 

Parulskis, Sigitas. Mortui sepulti sint: Eilėraščiai. – Vilnius: Baltos lankos, 1998.

 

 

 

Siena

 

kiekvieną rytą bėgdavau į šalia esančias
kapines, idant
išblaškyčiau pernakt susikaupusias
sapnų nuolaužas ir nemalonų
kvapą, kuris susikaupia burnoje ir
toje kūno vietoje, kur įtariau
slypint sielą

 

tai keistos kapinės – viename gale
renkasi katalikai, bedieviai, pravoslavai
o kitame – vien tik žydai, nors skaitant
antkapių antraštes sunku patikėti
kad jiems Tora buvo svarbiausi gyvenimo
raštai

 

vieną dieną kapines perskyrė bjauri
betono blokų siena

 

aš mėgstu kapines – mirties baimė
skatina ją pažinti kuo intymiau, o ne
bėgti tolyn
bet atsiradus sienai ėmiau vengti
lankytis ten

 

nesišnekantys mirusieji baisiau
nei vienas kitą smaugiantys gyvieji

 

 

Parulskis, Sigitas. Mortui sepulti sint: Eilėraščiai. – Vilnius: Baltos lankos, 1998.

 

 

 

Dovanos

 

dabar norėtum pašnekėt, o tenka guostis
tik guostis nėra kam, ir tai paguoda
išūžei Viešpačiui ausis – tave paglostė
pritemęs vakar, šiandien – juodas
bet su spalvom linkėčiau atsargiau
nuo neregio tava rega nedaug kuo skirias
garsai reikšmingi? kvailas – juk sakau
nebeatskirtum laikraščio nuo girios
kur žmogiškumas – skundžias tau ponia
kiek daug šioje erdvėj jai skirta ploto
ji ilgis paramos, mylėtų ji tave?
bet per dažnai tu pats nesilaikai ant koto
užuost likimą? su kokia vieta
tu šį mėšlyną uostyt pasiryžęs?
tau Dievas davė nosį, bet ne tą
kurią nešiojo vargšas iš Asyžiaus
velniam vienuoliai tau – raukais nubudęs
šventieji juk ne šį pasaulį uosto
bet neburnok prieš Viešpatį kaip judas
juk daug čia duota, kas, kad ne vienam tau duota
alsuoji dar? vadinasi – dar glosto

 

 

Parulskis, Sigitas. Mortui sepulti sint: Eilėraščiai. – Vilnius: Baltos lankos, 1998.

 

 

 

Vėlinių

 

pilni laukai mirties, o sniegas baltas
nuo kapo žvakės gundanti akis tau mirksi
atėjus nakčiai gult nenori, rytui – keltis
ir niekaip negali priprast – tu mirsi
ranka plaukuota užuolaidą kedena
keptų svogūnų kvapas, trinksi durys
naktis pumpuoja tamsą tau į veną
tikiesi smūgio – bus klastingas dūris
ištiesti nori ranką? amžinybei?
dar neskubėk. Kai reiks – ištiesi kojas
kol tu karštai meldeisi, sąžinė užmigo
ir pralėkė pro šalį stabdžius praradęs rojus
vis nori konkretumo – pauostyti, pačiupinėti
įbrukti pleištą tarp savęs ir nebūties
ir kai iš miego, iš duobės kelies
nešvarios panagės, plaukai žemėti
pilni laukai, pilni plaukai mirties

 

 

Parulskis, Sigitas. Mortui sepulti sint: Eilėraščiai. – Vilnius: Baltos lankos, 1998.

 

 

 

Skylės

 

Sukurti vaizdą: ledas. O ant ledo
katė pelytę vejasi, kojytės slysta
ir budeliui, ir aukai
ir pastangos, kurias jos deda
likimui lygios, amžinai kvailystei
išvengt kančios, laimėti malonumų
prikrovus pilvą, sielą leist į laisvę
staiga apstulbti nuo būties erdvumo
žvaigždynai veltui žemėn sėklą laisto
sakyt kažką norėjai? tai sakyk, kad myli
moterį ir artimą – juk moteris tikrai tau artima
kad alkoholis skrandy gręžia skylę
o smegenis – gašlių minčių suma
sugriuvo vaizdas – ledas greit išskydo
prarijo auką budelis, o budelį gelmė
ar būna Dievo meilė – be pavydo?
nuo kūno sielą mirtimi išgydo?
nėra čia nieko. Laikas ir skylė

 

 

Parulskis, Sigitas. Mortui sepulti sint: Eilėraščiai. – Vilnius: Baltos lankos, 1998.

 

 

 

Pelenams

 

gera pradžia – pradėjai jausti kaulus
po to širdies truputis, kepenų varža
vaizduotės pelenai – ir sėklos sauja
buvimo čia prasmė, paguodžianti grąža
bet juk kasdien tikiesi – priartėsi
už kampo bus, iš sniego žengs, sapne
kaštono šleikščiai švytinčiam pavėsy
bent musgaudžio metafora lipnia
bet ne
geriau dar sykį kūną – jis klaidina
infantę sielą tvirkiną ir gundo
išnokę vynuogės į vyną, vynas – į šlapimą
nusinešiojo pojūčiai – tik nuospaudos ir skundai
padėk išnešti karstą, lig vartų palydėk šiukšles
atversk visus žodžius, kortas vilties pripildyk
krutinės urną aklinai užsklęsk
artėja ledo vėjas, nereikia jam tavęs
bet jis išplėš ir pelenus, ir širdį

 

 

Parulskis, Sigitas. Mortui sepulti sint: Eilėraščiai. – Vilnius: Baltos lankos, 1998.

 

 

 

Išnara

 

taip būna rudenį. Raudonas
anapus nevilties, anapus patirties
kamienais šliaužia apaštalas šėtonas
atstatęs pimpalą lyg įnagį mirties
voratinkliai kaip gotiškos apsidės
šešiais kampais į žvilgsnį įsigėrę
puvėsiais lapai virsta, o atrodo – žydi
į geidulius atvirtę vidaus pasaulio žvėrys
ant Babilono prostitutės kūno – bet ar būna
taip rudenį, gamtos tvirtovei griūnant
kai kaulai keliasi, o sielos pūva
kai negyva dangaus šviesa iš lėto srūva
skandindama civilizuoto mėšlo krūvą
kadais sakralinę žmogaus architektūrą
lavonais ir kančia paspringusią šventovę
nepiktžodžiauk – pasaulis nusinėrė skūrą
o tu tą išnarą pavadinai tikrove

 

 

Parulskis, Sigitas. Mortui sepulti sint: Eilėraščiai. – Vilnius: Baltos lankos, 1998.

 

 

 

Išsunkta

 

kad galėčiau šitą įniršį, šį įkvėpimą, šitą
nuostabą suvaryti žmonėms, mano šeimai, pasauliui
į naudingą, į būtiną formą, kad galėčiau
negaliu, esu silpnas ir trumparegis
visą gyvenimą išpustęs niekais
visą brangų, visą Viešpaties skirtą laiką
iššvaistęs grumtynėms su pinigais, su geiduliais ir tuštybe
kad galėčiau, o kad galėčiau
visa tai, ką patyręs, išlieti į amžinas
formas, nors į akimirksnio nušvitimą, kad galėčiau
negaliu, esu piktas ir nelaimingas
priteršęs daugiau, nei atnešęs šviesos
į šitą belangį mirimą

 

 

Parulskis, Sigitas. Mortui sepulti sint: Eilėraščiai. – Vilnius: Baltos lankos, 1998.