nuogidrabuziai

 

 

 

                     Skiriama Venedikto Jerofejevo atminimui

 

       Nusipirkau degtinės ir kažkokio dažyto skysčio – užsigerti. Jau buvo vakarop, už lango nei pavasaris, nei purvas. Taip būna tik galvoje. Sumuštinių nutariau nedaryti. Pats aš dabar kaip sumuštinis, vis krentu, ir vis snukiu į purvą. Purvas, pasirodo, irgi ne šiaip sau, o mėšlas. Ir kas skaudžiausia, kad tai savas, gimtasis mėšlas. Netgi nuoširdus, bet dėl to ne mažiau dvokiantis. Tai aš kaip sumuštinis veidu – į jį. Kam man tie sumuštiniai. O agurkiukų marinuotų užmiršau nusipirkti. Mažutėlių, stangrių, kaip tik degtinei užkąsti. Užmiršau ir viskas. Nebeisiu gi dar sykį vien tik dėl agurkiukų. Nors jie to ir verti, vis tiek nebeisiu. Maktelėjau, pauosčiau, užsigėriau. Vieniša pasidarė. Labai. Ir šiluma dvasinė, bet nuo jos tik dar labiau širdį kausto. Ir tuomet taip keiktis norisi. O keiktis tarsi nėra iš ko. Visi keiksmai šlykštūs, užsienietiški, argi gali nuo tokių palengvėti. Ir ne žodžiais norisi keiktis, ne kalbos dalimis, o taip iš esmės, de profundis, kaip sakoma, ontologiškai. Užsirūkiau, ir žodis „ontologiškai“ kažkaip staiga susipainiojo su „onkologiškai“. Tai koks gi čia „dūmas širdį ramina“... Neramina, tik dar labiau sudrumsčia, ir nepalengvėja, jokios prošvaistės sieloje, visai kaip banginio pilve pranašui Jonui. Jis ten sėdėdamas pranašauja, užkeikimus visokiausius švaisto, pragaro liepsnomis, Paskutiniu Teismu grūmoja, o banginiui nusišvirkšt ant viso šito. Kas jam, banginiui tos liepsnos, jeigu jis nuo galvos iki uodegos vandenyje tūno. Ir dar sūriame vandenyje, kaip marinuotas agurkiukas... Bet jau neisiu aš dabar dėl jų...
       – Eik, žioply! Tu juk kasmets dėl ėdesių skundies. Kas tau kalts? Eik, žioply! – staiga pasigirdo man už nugaros. O balsas toks evangelinis, skamba taip pat kaip „Stok! Šausiu!“
       Atsisukau, diedas ant sofos sėdi, kareivišką milinę apsivilkęs, be antpečių, be jokių atpažinimo ženklų, tik skvernai atspurę, siūlgaliai iki pat grindų nutįsę. Iš po siūlgalių kažkas kyšo.
       – Kas čia, – klausiu atsargiai, tarsi tik tai mane dabar labiausiai ir domintų.
       – Sopagai, – išdidžiai atšauna diedas ir nedviprasmiškai žiūri į stiklinę su turiniu.
       – Sopagai, – kažkodėl apsidžiaugiau, paimdamas iš jo rankų stiklinę jau be turinio. Ir tuomet mano galvoje prasidėjo nesibaigiantys Šiluvos atlaidai – štai kaip keikiamasi ontologiškai!
       – Ko išsišiepei, – klausia mano ontologinis kareivis be atpažinimo ženklų. – Mažu pečenkos vėl iš pilvo veržiasi laukan?
       – Veržiasi veržiasi, viskas man dabar veržiasi, bet nuotraukose tu visai nepanašus į save, greičiau į kažkokią Egipto faraono mumiją ar sfinksą, o ten, kur prie Universiteto tave pasodino, apskritai primeni suanglėjusį tankistą, o gal Pirčiupių motiną, tik sėdinčią. O gal tavo paminklas pavargo? Bet kokį čia „sopagą“ esi užsivilkęs? Didelis audimo ir drapanų specialistas, o še tau.
       – Kokio audimo, – prašneko mano svečias jau nebe „stokšausiu“ balsu. – Matai, niekad nesu girdėjęs tokios nesąmonės, kad pilvas žmogui dėkodamas nusilenktų: todėl jums pilvai nuogi didei pasiklonios, kad jūsų mylista juos vėl padengt nepatingot.
       – Tai ar čia poezija, – klausiu, paduodamas jam stiklinę su turiniu.
       – Poezija, – atsako jis, grąžindamas jau be turinio.
       – Iš meilės, vadinasi, – gėriuosiu, nes esu slaptas poezijos mylėtojas ir netgi su lengvais, nepavojingais, bet vis dėlto iškrypimais.
       – Iš, – sako jis.
       – Jeigu jau myli, tai galima ir su pilvu?
       – O kaipgi be jo, – sako, ir vėl „stokšausiu“ intonacija: –Rods, tiesa! visaip reik pilvui reikalą provyt...
       Ir nutilo, nes, mėgindamas pirštu atsignybti pašteto „apvalkale“, numetė atgnybtąjį ant žemės, atsargiai pakėlęs pauostė ir susiraukė:
       – Vėmalais dvokia. O tu agurkiukų tingi, snargly!
       Ir vėl man atlaidų varpai per sielą ritasi – žodžio meistras!
       – Atsimenu, – šaukiu bijodamas, kad tuojau pat užmiršiu: – Ir girti kits kitą prie galvos nusitvėrę, nei razbaininkai ant aslos vemdami tąsos, kad vėmalai visur per visą karčemą teška.
       – Želėk Dieve, – susimąstė mano svečias, – jaunas būdamas daugsyk nesvietiškai vėmiau... Bet ne visi, – susizgribo, –ne visi kaip razbaininkai, daugiau buvo tokių, kurie šventoms dienoms bažnyčion bėgdavo greitai.
       – Koks vaizdas, – man gražu, net paširdžius gelia. – Mes, atsimenu, bėgdavom tai nuo gintarinės baltijos, tai iki olimpinės maskvos, tai nuo infarkto, o jūs – į bažnyčią! Nuostabu, neįtikėtina. Betgi smirdėdavo subėgę visi, ar ne?
       – Tai bjaurybė, kad plaukai pasišiaušia begirdint, – sukikeno mano sielos ganytojas, – nenaudėli, nesvietiškai glūpas akis užsipylęs zauniji niekus, – ir grąžino be turinio.
       Mane ištiko įkvėpimas, ir aš ėmiau paistyti kažką apie sušiktą švietimo sistemą, kad mums liepdavo mokytis visai neįdomias ištraukas iš jo kūrybos, apie saulelę, kuri, tarsi kosmonautas Gagarinas, lipdama į dangų kažkodėl juokiasi, apie ratus, kurie nesijuokia, nes braška, apie nukvakusius gandrus, kurių lizdas su sparais ar be špalų, o jie dirba, kažkokius rąstus kaip Leninas per komunistinį subotniką tampo, žodžiu, atvėriau sielą iki pat gelmių, net pačiam tų gelmių baisu pasidarė.
       Ganytojas tik išbalo kaip stomatologinis kabinetas, tik pasipurtė ir vėl pradėjo „stokšausiu“:
       – Ką dirbi? Ar jau visai nesigėdi? Juk tu jau kaip šūdvabalis mėžinyj pasirodai, ar girdi, kaip šūdvabalis jau šūde pasmirdai!
       – Ganytojau, nesuprantu. Sieloje mano karalius su karaliene tuokiasi, ir sulig kiekviena tavo ontologine kolione filosofinį akmenį gimdo, bet ko tu ant manęs rėki? Degtinę mano geri, paštetas „apvalkale“ tau vėmalai. Nepatinka, apleisk mano vienišą būstą ir, taip sakant, skirkimės ir vapėti paliaukim!
       – Stui, nešvankėli, – švelniai sumurmėjo mano sielos gidas šį vakarą, ir aš supratau, kad jis mane truputį myli.
       – Žmogaus ir gamtos simetrija, – minkydamas laimingo pašteto rutuliuką susimąstė ganytojas, – manai, aš šiaip sau apie gandrus ir kitus žvėris. Lizdas – mažoji geometrija, bet ji idealiai atspindi didžiąją dvasios geometriją. Jeigu nemoki susikrauti lizdo, tai kas gali būti tavo galvoje, šūdvabali.
       – Prašnekai.... Benedictas Baruchas de Spinoza, – sukleketavau kaip gandras ant kraigo. – Bet man gražiau, kai koliojiesi. Koliojiesi, o atrodo, garbini ir šlovini. Su visais vėmalais, šūdais, sopagais ir smirdais!!!
       Ir vėl pradėjau nusišnekėti, samprotavau apie maldos panašumą į keiksmus, t.y. atvirkščiai, – kad koliojimasis yra tam tikras dvasinis išsituštinimas, o kai išsituštini – palengvėja, vadinasi, apsivalęs, sielai šviesiau, tai argi ne garbė Aukščiausiajam. Po to mudu dar sykį pasidalinome dvasine šiluma, ir aš prikibau prie jo, ar jis tiki Dievą (sakė, tiki), ėmiau priekaištauti, kad jie, protestantai, sudergė savo religiją, nes atsisakė Bažnyčios tarpininkavimo tarp Dievo ir žmogaus, o kartu sugriovė apsaugines sienas, sunaikindami šventuosius vaizdinius, kurie atspindėjo svarbias pasąmonės sferas.
       – Nei jums Kazimiero, nei jums Jurgio, nei Mergelės Marijos, štai kokie surūkėliai esat, – pritrūkau išminties ir nedelsdamas išgėriau.
       – Ak, broleliai, – sučiulbo ganytojas, mėgindamas į burną susiversti artipilnės peleninės turinį, – ak, išbuskim irgi pajuskim, kaip visur išsižioję peklos plyšta bedugniai ir kaip pekliškas razbaininks mūsų gadynę su savo mokslais velniškais sudūkina visą. Vogt, klastuot, išplėšt ir su gvoltu pasisavint, šelmystes pramanyt, kekšaut bei Dievą paniekint... Taip pons Kristus pats bei jo mokintinių raštai, ir visų šventųjų prarakų žodžiai mus guodžia...
       Aš atėmiau iš jo peleninę ir įbrukau stiklinę su turiniu.
       – Būtent, prarakų žodžiai, prarakų, ganytojau. Poną Kristų turit, prarakų jūs turit, o Mergelę – prakišot. Ir vis per savo darbštumą, smalsumą, racionalizacijas... Pats pažiūrėk, – graudinau savo išmintimi ganytoją, – kokie nuobodūs tavo veikalo specialistai, kurie labai teigiami kaip komsomolcai – tik čirška spirga, šokinėja, į baudžiavą bėga greitai, į bažnyčią – dar greičiau. O kurgi nubėgs? Va, tau ir prarakai, teisybę jie, parazitai, sakė, mokslas – velniškas dalykas. O štai Slunkius – tikras katalikas, su juo aš būtinai į žvalgybą eičiau, ir į kalnus, ir dar kur nors, tik kad nešaudytų niekas ir nemokintų moralės arba meilės tėvynei.
       Pasinėręs į teologinius apmąstymus nepastebėjau, kad mano pašnekovo kambaryje nebėra. Taip, pagalvojau, diskusija pasiekė apogėjų, Sizifas užritino savo uolos gabalą į viršų, dabar jau pradės bildėt į pakalnę. Ganytojau, sušnibždėjau nuolankiai, ar tai jau viskas, ganytojau, šaukiausi pagalbos kaip laivas jūroje, pilnas girtų matrosų, negi dabar jau arkliai pasirodys? Negi niekas nebeišgelbės mano sielos, avelės, kuri ir yra būtent ta vienintelė, dėl kurios reikia mesti devyniasdešimt devynias ir eiti ieškoti vargšės paklydėlės, drebančios ir mekenančios?
       – Taipgi bežiūrint man jau dūšiai pikta pastojo. Ir aš, pro duris iššokęs, vemti pradėjau. Taip nesvietiškai nusivėmęs, vėl pasirodžiau, – pasigirdo „stokšausiu“ ganytojo balsas tarpduryje ir man palengvėjo. Kaip man palengvėjo, net užmiršau visas religines nesantaikas ir dar sykį išpažinau ganytojui meilę bei ištikimybę, pažadėjau susitvarkyti, išsišluoti, išsiplauti, išnešti tuščius butelius, žodžiu, kapitalinį kūno ir dūšios remontą. O jis, žaltys, man į tai:
       – Juk dar čėso yra, ir mes atliksime darbus. Žinom juk, kad ratas sens, pamaži besisukdams, tą daugsyk apgauna, kur vis ritasi šokdams... – Ir atsisėdo išsproginęs akis kaip pelėda, ir visai kaip pelėda galvą į šalis sukinėja, nieko nebekalba, tik sukinėja ir sukinėja, lyg jam apykaklė graužtų.
       – Bene į katalikybę atsivertei, ganytojau, – susigraudinau ir nei iš šio, nei iš to (tiesą sakant, „moterų klausimas“ visuomet iškyla kulminacijos metu) leptelėjau: – ganytojau, tu ir apie sopagus, ir apie prarakus visko daug žinai. Pasakyk, man, idiotui, kaip ten su Adomu ir Ieva, kuris vis dėlto iš jų buvo viršuje, kai jie pirmą sykį suėjo. Juk vadovėlių tuo metu nebuvo, gerbiamas Kamasutra dar net vystykluose negulėjo, pats Sutvėrėjas šiuo klausimu net Mozei nieko aiškaus nepasakė, vis kažkokios užuominos, metaforos, akmenys... O klausimas svarbus – komunizmas, fašizmas, feminizmas, – iš proto galima išeiti, kiek visokių judėjimų buvo, ir vien tik dėl to, kad neaišku – kas turi būti viršuje, o kas apačioje?
       Ganytojas valandėlei sustabdė savo pelėdiškus judesius, pažvelgė į mane kaip Abraomas į Izaoką, žagtelėjo, vieną ranką ištiesė į priekį, o kita nusitvėrė už sprando. Šoks „kalinką“ pamaniau, bet baimės nejaučiau nė trupinėlio. O jis žagtelėjo ir vėl „stokšausiu“ balsu:
       – Ak Adom!... pirms žmogau išdykusio... svieto. Tu su savo Ieva... sode... pavasarį... ir gėrybes uždraustas slaptoms... paragaudams... Dievs, tave koliodams... žemę visą prakeikdams... dėl raspustos... iš rojaus išmetė... laukan.
       Ganytojas, nors ir įtempęs visas likusias jėgas, kalbėjo žagtelėdamas labai jau harmoningai, ir man nuo tokio dieviško hegzametro sieloje nesiliaudami skambėjo prisikėlimo varpai. Bet po to jis ėmė koliotis vis minėdamas kažkokį Ruigį ar Rūgį, ir dar vokiškai, kad aš jau nieko nebesupratau, išskyrus „šaize“, kurį dėl viso pikto verčiau kaip lietuvišką „šūdas“.
       Taigi mes su ganytoju jau ritomės nuo kulminacijos viršūnės kaip to sukčiaus Sizifo uolos gabalas, išmintimi ir kolionėmis smagiausiai švaistėmės, Heraklitas už lango po tamsią upę nosim šniurkščiodamas braido, o mums – nors iš muškietų varnas šaudyk, nusišvirkšt dabar mums Heraklitas, mes į savąjį vandenį įbridom, mes dabar „kaip žuvys vandenyje“. Tegul de Spinoza, Benedictas arba Baruchas, ar koks jis ten, savo tulpes ir geometrijas mums po kojų kloja, šikt eik, sakysim, Spinoza tu, stipena tu, panašus esi į rato stipiną, kur ant ašies braškėdams sukasi sunkiai, tai ir sukis sau, netrukdyk žmonėms poezija dalintis, dvasinę šilumą vienas kitam skleisti.
       Staiga – skambutis. Neatsiliepsiu, raminu ganytoją, nors jis ir taip jau nurimęs, čia ne Jerichono triūbos, kad taip imčiau ir atsiliepčiau. Bet skambina į duris, o tai visuomet kebliau, neatidarysi, o ten vagys, žiūrėk, jau ir krapšto spyną, namie, vadinasi, nieko nėra, viskas galima. O jeigu pamatys čia mudu su ganytoju dvasinės šilumos sklidinus, kaip jie pasijus? Nepatogu bus jiems, ir man nepatogu, ką jau kalbėt apie ganytoją, ras tai juk dvasininkas, ką jam, biblija mosuoti ar prakeikti kaip tam vargšui Jonai. Bet kad plėšikai – ne banginiai, ir ne agurkiukai, nušauti gali, va ir bus dočys su plaučiūnu. Atidariau – o ten žmogus su maišu stovi ir žiūri į mane įtariai. Tai sakau, jūs adresą supainiojot, picos mes neužsakėme.
       – Bulvių turiu, – sako. – Nereikia?
       – Bulvių, – išsigandau, pagalvojęs apie „čipsus“. – O agurkiukų neturit?
       – Agurkams dar anksti, – sako žinovo tonu.
       – O ką, bulvėms jau pats metas? Žiema dar nesibaigė. O jos jau auga, veisiasi, keroja velnio sėkla.
       Pamatęs mano nuoširdų susidomėjimą, žmogus irgi pūstelėjo į mane dvasinės šilumos gūsį.
       – Žinai, – sako, – nesivalkiočiau aš čia su tom bulvėm, bet matai, trūksta.
       – O ko joms trūksta? – mėginu išlaikyti kiaulišką inteligento toną, nors išeina išlaikyti tik „kiaulišką“, nes man juk dabar nieko netrūksta, aš dabar toks tobulas, tobulesnis už patį Gajų Julijų, ne tik Rubikoną, pačią Nerį galėčiau peržengti kojų nesušlapęs!
       – Kam trūksta? – dabar jau taip pat labai inteligentiškai susirūpina žmogus su maišu.
       – Mums su ganytoju labiausiai agurkiukų trūksta, marinuotų, stangrių, tokių kaip Žanos d'Ark krūtys.
       – Žanos nepažįstu, – nusimena. – Bet galiu Mariną atsivesti, o kartu gal ir agurkiukų...
       – Ne, – griežtai protestuoju, – žinote, čia pas mane dvasininkas svečiuojasi, pamokslininkas, idėjinis ir dvasinis būrų vadas, Immanuelio Kanto pusbrolis ir sūnėnas. Netilpsime. O dar Marina! Jis jau du išgrūdo dėl raspustos, adomą su ieva – ne, nieko neišeis.
       –Tai duok du litus...
       Atsibudau, o pagalvė gumbuota, ašaromis sulaistyta, šiurkšti ir gumbuota. Yra tokių pagalvių, kurios prikištos gydančiųjų savybių, bet kas į pagalvę prikišo bulvių? Argi jos gali gydyti? Pro langą – saulelė atkopdama, įkyri kaip venerinė liga. Pakėliau galvą, vos vos pakėliau, bet ir tiek užteko suprasti – dingo ganytojas. Gal jo nė nebuvo. Bet iš kur tuomet sopagai vidury kambario ir nuo visų sienų į mane su užuojauta žvelgiantys prarakai, tarsi aš būčiau Šventoji Motina. Ne Motina aš, prarakai, bet žiūrėkit, žiūrėkit, parazitai, mano širdis taip pat perverta septyniais sielvarto kalavijais, žiūrėkit ir verkit, kol jums akys nuo ašarų išpus.

 

       1999 m.

 

 

       Parulskis, Sigitas. Nuogi drabužiai: Esė rinkinys. – Vilnius: Baltos lankos, 2002.