Kokios nors tau primygtinai siūlomos temos atsisakydamas, vėliau nesąmoningai jautiesi jai skolingas. Tarsi tema būtų pasidariusi sau vietos, kurią būtinai kuo nors turi užpildyti, kitaip – pilkojoje smegenų masėje atsiras vakuumas, ir jo sprogimas žudys niekuo dėtas neuronų skaidulas baisiau nei alkoholis.

       Atsisakiau rašyti apie tylą, keletą sykių, sunkiai, bet atsisakiau. Ir dabar atsisakau.
       Atrodytų, viskas paprasta. Atrodytų, kad tai tokia pat abstrakcija, poetizmas kaip ir daugelis kitų, nuvalkiotų, bet neišvengiamų, nuolat kenčiančių pasipriešinimą ir drauge slapta garbinamų – visų, kurie susiję su kalba, jos vartojimu egoistiniams „saviraiškos“ ar saviplakos tikslams.
       Miegančio vaiko tyla. Sergančio vaiko. Tik keletas sekundžių, kai atrodo, kad nebegirdi jo alsavimo. Keletas pašvinkusių, tačiau visą pasitikėjimą ir vyrišką pasipūtimą triuškinančių akimirkų, kurias galima pavadinti chrestomatinėmis tylos akimirkomis. Miegančio vaiko tylos.
       Akcentų tyla. Tu sakai „aš myliu“ kirčiuodama galūnę, „aš myliu“ sakau, kirčiuodamas šaknį. Pamažu tarp šių dviejų kirčių plečiasi tai kas neįvardijama „charakterių nesutapimais“, kas nepaaiškinama froidistinėmis nešvankybėmis, kas nepateisinama buitinės širdies nepakankamumu. Plečiasi nesveikai išpampęs tylos kūnas, tylos byla, kurios nebegali išnarplioti net ir tauriausiais garsais virstantys žodžiai. Slegianti dviejų nebesusisiekiančių indų tyla. O noras dar kartą mėginti kokiais nors užkeikimais įvardyti tą prakeiktą tylą tik dar labiau išplečia jos negailestingai paralyžiuojančią zoną, ji nesitraukia nuo žodžių, –ji jais maitinasi, ir pagaliau triumfuoja. Dviejų žmonių tarpusavio nesupratimo tylos negali įveikti nei karas, nei filosofija. Deja, net religija.
       Skruzdės niekados nemiega. Turėtų gamtoje egzistuoti kokia nors gyvybės forma, kurios atstovai niekados neatsibunda. Kokia nors patelė, kuri gimsta miegodama, gyvena, palieka palikuonių ir miršta miegodama. Teoriškai tai galėtų būti mano, žmogaus, siela. Kurios nepažadina Velykų varpai, kurią vargu ar pažadins Paskutinio Teismo šurmulys. O be vimdančios patetikos – ar egzistuoja niekados neatsibundanti gyvybė? Turėtų, jeigu yra niekados nemieganti. Juk to reikalauja simetrijos poreikis. Ir kaip tai susiję su tylos kategorija? Kokie niekai, kokios kvailystės. Kvailio tyla – kilnus poelgis.
       Kalnuose žvaigždės arčiau. Ypač kai išlindęs iš miegmaišio eini „už kampo“. Ir į tave žvelgia iš dangaus rūsčios visų Senojo Testamento pranašų akys. O tu, šioje sakralinėje tyloje, jausdamas visą savo žmogiškąją niekybę, vis dėlto apšlapini dangiškos šviesos skalaujamą uolos fragmentą. Ak, menkybė ir didybė iš karto, ak, šventvagystę ir prometėjišką žygdarbį lydinčių išgyvenimų mišinys. Ir staiga – tolimas, bet tolydžio visą tarpeklį užpildantis dundesys. Neištvėrė pranašai.
       Sniego lavina kalnuose prasideda tuomet, kai puraus sniego sluoksnis dėl savo svorio nebeišsilaiko ant apačioje esančio sukietėjusio sniego paviršiaus. Laviną smagu stebėti, kai esi kitoje tarpeklio pusėje, ant priešingo šlaito. Iš pradžių tai būna tik vaizdas – maža sniego srovelė, neįtikėtinai greitai virstanti milžiniška plėšrūno letena su vis labiau į šalis išsiskečiančiais nagais. Ir tik po keleto akimirkų pasigirsta garsas – dunda sniego masės šluojami rieduliai. Akimirkos „tarp“, kai tyla virsta kūnu. Tarpeklio šlaitai veidrodžio principu daugkart atspindi garsą, ir jis nutyla taip pat staiga kaip prasidėjęs, lyg nukirstas. Didelis tylos kirvis.
       1982 metais lankiausi Bresto tvirtovėje. Legendinis Antrojo pasaulinio karo pradžios rusų pasienio punktas, anot gidės, įnirtingai kovęsis, kai frontas jau buvo pajudėjęs toli į šalies gilumą. Likusi saujelė tvirtovės gynėjų buvo kankinama troškulio, ir naktimis jie šliauždavę prie vandens. Keletą šimtų kartų padidinta žmogaus kareivio skulptūra iliustruoja vieną iš tokių žygių. Jis šliaužia, vienoje rankoje laikydamas ginklą, o kitoje šalmą – vandeniui. Skulptūra vadinasi „Troškulys“, o gal ji niekaip nepavadinta, neatsimenu. Akmeninio kareivio veidas labai rimtas, kaip ir dera veidui, degančiam neapykanta priešui ir nuolankumu troškuliui. Bet ypatingo dėmesio verta pasirodė burna. Didelė burna, stulbinamai tylinti. Kas būtų, jeigu ji staiga prašnektų? Kokie tai būtų žodžiai, koks garsas!!! Labai gerai, kad visi šie akmeniniai guliveriai tyli. Jeigu kalbėtų, tektų juos kokiu nors būdu užčiaupti. Palaiminga atminties tyla.
       Niekur tyla. Žmogaus „vidinėje ausyje yra ir pusiausvyros receptoriai, kuriuos dirgina kūno bei jo dalių padėties erdvėje kitimo dirgikliai, priklausantys nuo svorio (gravitacinės jėgos)“. Savo kūną erdvėje suvokiame ir klausa. Rusų karinio transporto skraidantieji aparatai, šiuo atveju sraigtasparniai MI – 8 ir dvimotoriai AN – 24, kelia baisų triukšmą ne tik „už borto“, bet ir „salone“. Užtenka keliolikos minučių, kad, paskraidintas šiais aparatais, jaustumeisi lyg gerokai parūkęs žolės. Ir kai sulaukęs signalo atsispiri nuo lėktuvo gale esančios rampos, kai žengi į sąlyginę tuštumą, po akimirkos triukšmas dingsta, ir staiga pasijunti esąs niekur. Akimirksnį nejauti nei žemės traukos, nei tėvynės ilgesio, nei motinos meilės jėgos. Apie Viešpaties malonės jėgą pagalvoji taip pat vėliau, kai parašiutas išsiskleidžia. Egzistencinio vakuumo tyla. Bet irgi – tik akimirksnį, kai lėktuvo triukšmas dingsta, o dirgikliai dar nespėja įsijungti. Tibeto mitologijoje yra mirusiųjų rūšis (cchun ar tschun), kurie gyvena kapuose. Ne miega, ir ne ilsisi, net ne pūva, bet gyvena. Esu tikras, jų gyvenimas ir yra akimirka iššokus iš siaubingai blerbiančio lėktuvo į Niekur tylą. Visi mirusieji – desantininkai.
       Tylos bergždumas. Kaip ir visose neišsivysčiusiose struktūrose, Lietuvos telefoninio ryšio tinkle yra sąvoka „dubliuotas telefonas“. Nesidomint techninėmis šio reiškinio problemomis, galima teigti, kad tai – skurdo grimasos. Ir štai tuomet, kai tavo „sieloje šventė“, kai jautiesi galįs spręsti tokias problemas, kokios paklusdavo tik karaliui Saliamonui, kai gali laimėti mūšį dėl bet kokių Holano aukštumų, o Balkanų konfliktus išgydyti kaip slogą, tuomet, pakėlęs telefono ragelį, išgirsti tuštumą. Ir visas tavo gyvenimas staiga virsta Alyvų giraite, kurioje tu sėdi riaumodamas į dangų, o dangus šlykštaus ragelio pavidalu – tyli. Tyli penkias dešimt minučių. Bet po to, kai signalas atsiranda, tu jau nesi nei Saliamonas, nei Zaratustra, o paprasčiausias, bejėgis Onano palikuonis, visas savo pranašystes ir svaiginančias atvertis išdrabstęs kaip sėklą pavėjui. Tos niekingos penkios – dešimt minučių tylos – kiek pranašysčių, kiek tiesos sėklų pavertė bergždumo įsikūnijimu. Ir šioje penkių dešimties minučių tylos žemėje ima keroti nusikalstamos savo paties atžvilgiu mintys – esi toks nykus, kad neužgyvenai nė vieno įdomaus telefono numerio.
       Sargybos tyla. Jau nuo pradinės mokyklos man tekdavo stovėti garbės sargyboje. Suprantama, prie mirusiųjų, kurie gulėdavo karstuose. Nežinau kodėl, gal mano beviltiška veido topografija labai tiko numirėliams. Pirmoji mokytoja, kuri pasirinko traukinio ratus, porą metų jaunesnis berniukas pakėlęs ant žemės gulėjusį elektros laidą, pagyvenęs mokytojas, rodos, rašęs eilėraščius, kurių neatsimenu nė eilutės. Vėliau jau kariuomenėje, be viso kito marazmo, dar teko pabūti ir linijiniu (tie, kurie paradų metu stovi su karabinais, ir su šiais gremėzdiškais, sunkiais šautuvais dar išdarinėja visokius figūrinius triukus, juda sinchroniškai etc.). Su karabinu, kojas keliant aukštai, į bambos lygį, vėžlio žingniu lydėjau rusų karo lakūnų kaulus per visą Rytų Vokietijos miestą Kotbusą į karių kapines. Mirusiųjų akimis žiūrėjau į daugybę tylinčių žmonių, ir daugeliu atvejų jų tyla man neatrodė nuoširdi, dažniausiai priverstinė, o gedulas jų veiduose veikiau buvo kančios grimasa dėl tuščiai ir nejaukiai leidžiamo laiko. Nežinau, ar dėl to, kad atstovėjau tiek garbės sargybų, tapau garbingesniu žmogumi. Dar labiau abejoju, ar mirusiesiems, prie kurių stypsodavau, laukdamas, kada gi pagaliau mane pakeis, iš to buvo nors lašas garbės. Bet dabar kiekvienas „analitinis protas“ turės galimybę konstatuoti – štai iš kur jo nekrofilija ir tanatofobija.
       Valerkai, kai jis, važiuodamas motociklu „Minsk“, galva trenkėsi į stulpą, buvo šešiolika, man penkiolika. Jis buvo komos būsenoje dar savaitę, galbūt jį dar bandė išgelbėti, o gal eksperimentavo su „gyvu egzemplioriumi“, nes kai parvežė iš Vilniaus ir pašarvojo, ant plikai skustos galvos pūpsojo keletas bjaurių melsvų siūlių. Jo lūpos buvo taip pat bekraujės, melsvos, ir man pasirodė, kad jos siaubingai sukramtytos. Ši sukramtytų lūpų tyla išbloškė mane į lauką. Akimirksnį viskas buvo aptemę, ir tarsi iš šalies save mačiau apsipylusį ašaromis, staugiantį ir dūstantį nuo raudos, bėgantį nusmurgusia buvusio dvarelio alėja ir kažkam nežinomam, negailestingam, abejingam grūmojantį pabalusiais bekraujais kumštelių krumpliais. Daugiau aš jo nelankiau. Net nelydėjau į kapines. Tai buvo pirmoji, pati baisiausia Tylos Dievo iniciacija.
       Tyla gali būti švelni, gailestinga, netgi mylinti, tyla gali būti žiauri, ciniška, abejinga, kurčia, ji yra visur ir niekur, Visatoje ir kiekviename gyvame sutvėrime, ir daiktuose, ir žodžiuose, ir sapnuose. Galbūt yra kokių nors nustekentų tylos dievybių kokiose nors turtingose, merdėjančiose mitologijose, tačiau nė viena pasaulio tauta nesimeldžia Tylos Dievui. Kadangi visi didieji dievai yra valdingi pasipūtę rėksniai.
       Nieko negaliu pasakyti apie tylą vien dėl to, kad mano, kaip ir visų girdinčiųjų, vidurinėje ausyje yra būgnelis, plaktukas ir priekalas. Ir ši pragaro kalvė nenuilsdama dirba dieną ir naktį, iki pat tos akimirkos, kol, gavęs ženklą, žengsiu į sąlyginę tuštumą, ir mane pasitiks Niekur tyla. Tik parašiutas neišsiskleis.

       2000 m.

       Parulskis, Sigitas. Nuogi drabužiai: Esė rinkinys. – Vilnius: Baltos lankos, 2002.