nuogidrabuziai

 

 

 

       Ankstyvojo kovo dienos šviesa dar potrumpė, jeigu nori nuveikti rimtus darbus. O kiaulė šį sykį užaugo didelė didelė, –net nežinau su kuo palyginti. Kai griovėme ant šono, ji savo gelsvais, į amžinybe apsinešusį varį panašiais nagais sudraskė abiejų kojų blauzdas ir aš truputį kentėjau. Dar didesnė kančia – į delnus kone iki žaizdų įsigeriančios virvės, kurių nė akimirkai nevalia atleisti, nes gyvulys kaip matant atsistos, ir tuomet jau reiktų kviesti visus, mėgstančius instaliacijų meną (projektą pavadinčiau „Kiaulė, Lietuvos Laukuose Širdies Krauju Rašanti Laišką Li Po“).
       O iš ryto ką tik pasnigo. Sniegas purus kaip vaiko plaukai. Bejėgis ir pažeidžiamas. Gali tokią akimirką pavydėti paukščiams, kad jiems nereikia vaikščioti žeme.
       Tėvas išėjo į tvartą galvijų reikalais, o aš žmogiškųjų reikmių verčiamas truputį toliau – į būdelę už malkinės. Taip ir einame – vorele palei tvartą, – žiūriu į tėvo aukštaaulių guminių batų niekinamą sniegą ir matau, kaip jo pėdos pamažu ima rausti, rausvumas intensyvėja ir akimirksniu pėdos tampa raudonos. Kruvini pėdsakai baltame sniege. Toks netikėtas literatūriškumas itin buitiškoje aplinkoje nepadoriai glumina.
       Nieko nesakęs apsisuku ir apeinu tvartą iš kitos pusės, kartkartėmis atsigręždamas į savo pėdsakus nekaltybe triumfuojančiame sniege.
       Tupėdamas budelėje suprantu, kad kritinio racionalizmo požiūriu čia nėra jokios mistikos: šiaudų, mėšlo ir purvo sluoksnis esantis priešais tvartą, vakarykščių skerstuvių metu prisigėrė didelės kiaulės kraujo, iš ryto iškritęs sniegas, veikiamas tėvo svorio, paprasčiausiai nuo to kraujo ir paraudo. Bet kodėl man virpa keliai? Asmeniniai kompleksai ir jų provokuojamų archetipų kerai? Tėvo ir sūnaus istorija, kuri baigiasi tuo, kad Izaokas papjauna Abraomą? Baigiasi ir prasideda? Ontologiniu požiūriu mudu su tėvu esame žudikai. Motina visuomet labai gaili kiaulės ir guodžiasi tik tuo, kad gyvulėlis sutvertas maistui. Abejoju, ar tai ramiai pro ausis praleistų gyvūnų globos komitetai su Brigitte B. priešaky. Mudu su tėvu atėmėme gyvybę, kurią ne patys sukūrėme. O ir Dekaloge ties penktuoju įsakymu nėra pataisos, kad gyvulius žudyti galima. Viešpats gali naikinti pasaulį, nes tai jo kūrinys. Gali siųsti nelaimes, užleisti karus, badus, marus, pažeminimus ir patyčias, stichines nelaimes ir t.t. Visos žmogaus kančios – Jo rankraščio braukymas, mėginimas pataisyti, perrašyti silpnas vietas, pakeisti siužetą, tobulinti vadinamąsias menines priemones ir kt.
       Bet kiaulės nužudymas... Aido M. eilėraštis „Radausko nužudymas“. A.J.Greimo apie Radauską: „Poetai, kurie rašo, rašys po jo, galės duoti ką nors naujo tiktai perlipdami per jį, bet ne apeidami aplinkui“. Didelės galimybės kalbėti apie tėvažudystę literatūroje. Tačiau kiekvienas „nusikaltimas“ literatūros visuomenėje reikalingas liudytojų, o tokių Lietuvoje kol kas negausu. Ir man, tupinčiam medinėje būdelėje už tvarto, iš galvos neišeina kiaulė, o ne literatūra. Nes į žmogiškųjų (giminystės, kraujo) ryšių plotmę šis nužudymas pereina kur kas lengviau ir baisiau. Keliai man virpa dar labiau ir ima atrodyti, kad jau niekad nebeišeisiu iš šios budelės, dvokiančios mano „filosofinėmis“ išskyromis.
       Beje, šio krašto žmonės pateikia labai keistą interpretaciją, kodėl žydų tautybės žmonės nevalgo kiaulienos. Esą bibliniais laikais žydai sumanę pasityčioti iš Kristaus, statine apvožę moterį su vaikais ir paklausę Mesijo – jeigu esi tas, kuriuo skelbiesi esąs, pasakyk, kas po šia statine. Kristus atsakęs, kad ten kiaulė su paršeliais. Kilo didelis juokas, tačiau kai statinė buvo atvožta, juokas akimirksniu nutilo – ten tikrai buvo kiaulė su paršeliais.
       Mintys šokčioja, įsiplieskia ir šnypšdamos gęsta kaip nuodėguliai sergančios dvasios srutose. Kiaulė, Radauskas, tėvo kruvinos pėdos ką tik iškritusiame sniege galutinai pribaigė mane, – ir ne tik kaip personažą, bet ir kaip žmogų. Keliai, mano kelių sąnariai manęs nebelaiko. Visą laiką norėjau būti Dangaus sąnarys, bet pasiklydau tarp dviejų Gerosios Naujienos citatų: „Kaip mane Tėvas mylėjo, taip ir aš jus mylėjau“ (Kristus), „Dievas taip pamilo pasaulį, jog atidavė savo viengimį sūnų...“ (Jonas). Mirtingasis neturi teisės taip pamilti savojo kūrinio (net jeigu tai jam vienintelį kartą skirtas gyvenimas), kad galėtų, pateisindamas jo netobulumą, paaukoti savo viengimį sūnų...
       Mane paaukojo Tėvas. Aš aukoju Sūnų. Ir nežinau, kokia jėga gali sustabdyti šią tamsą. Kruvinas pėdas ant ką tik iškritusio sniego. Šviesaus ir puraus kaip sūnaus plaukai.

 

       1998 m.

 

       Parulskis, Sigitas. Nuogi drabužiai: Esė rinkinys. – Vilnius: Baltos lankos, 2002.