Dažnai tekstas atsiranda dar prieš jį užrašant: jis iškyla vaizduotės tikrovėje ne kaip erdvinis, o tik nuojautomis paramstytas statinys, turintis apytikslį tūrį, bet dar pakankamai migloto tankio, atpažįstamas pagal ryškėjančias individualias savybes, bet dar nevaržomas pažeminančių įsikūnijimų, tarsi visa tai vyktų daiktų rojuje, kur greitai atsirasiančiam daiktui ruošiama jo formos esatį užpildysianti dvasia.
       Šis teksto pamatymas nesietinas su antgamtiniais reiškiniais, su mistiniais įsijautimais ir šv.Jono regėjimais Patmo saloje, jis viso labo tėra mano smegenų pilkosios masės pilkųjų darbų rezultatas, kurį likimo ironijos dėka dažniausiai matau kaip tam tikrą žanrinį įsikūnijimą, išsipildymą kalbos tankmėje, kalbos, kurią paskui reikia nuobodžiai ir kantriai rankioti anos vaizduotės tikrovės gelmėje ir klijuoti prie šios tikrovės šiurkštaus ir nelankstaus paviršiaus. Tiesą sakant, pastarasis procesas yra ne itin įdomus, labiau varginantis, lydimas griovimo ir naikinimo pojūčių, galbūt net prarandamo rojaus nuoskaudų.
       O štai šio teksto niekaip negaliu pamatyti, kad ir kiek stengčiausi, nuteikinėčiau save, meilikaučiau, kažkas man jį užstoja, kažkas didesnio yra užslinkę tarp šios ir anos, vaizduotėje plevenančios, tikrovės.
       Visų pirma tai aukšta kūno temperatūra, kuri manęs nebuvo ištikusi jau nuo vaikystės, kai motinos ar močiutės prisergėtas taip bijodavau iškišti koją ar ranką iš po limpančios prie odos, nuo prakaito pridrėkusios antklodės, o tuo metu, kai mama keičia negalia persisunkusias, sunkias ligos įkapes šviežiomis, krakmolu traškančiomis paklodėmis, – koks siaubas mane apima, kaip liepsna mane nutvilko naujų patalų vėsa ir kvapas, o paskui pamažu vėl grįžta raminanti šiluma, ir ankstyvo žiemos pavakario saulė – ant didelės, nuo kambario mano lovą atitveriančios užuolaidos išryškėja gerojo Dievo profilis, didžiulė, gelsvose, gėlėtose klostėse linguojanti galva, ir aš jau žinau, kad sveikstu, kad būtinai pasveiksiu, o mama man pažada metalinį rublį su Lenino galva, jeigu aš ir vėl mokysiuos Katekizmo tiesų, nes pavasarį jau reiktų prieiti pirmosios Komunijos, reikia pamažu brautis į dangaus kariaunos gretas. Ir greitai aš pasveikdavau.
       O gal kliūtis slypi kur kas anksčiau, kliūtis, neleidžianti mano regėjimui prasibrauti prie teksto, kurį norėjau čia užrašyti, kurį man tiesiog būtina surasti, nes nieko daugiau aš ir neturiu šį drumzliną rytą, abejoju, ar ką nors prašmatnesnio turėsiu vakarop arba rytoj, arba velniai žino kada. Man atrodo, tai galėtų būti statinė, didžiulė, suveržta gal net penkiais metalo lankais, gili ir talpi, bet dabar negaliu joje pasislėpti, nes ji pritrombuota šviežių čečkuotų kopūstų, pabarstytų raudonomis ir neskaniomis, nes baisiai rūgščiomis spanguolių uogomis, akmeninė girnapusė ant viršaus, rūgštus, gerkle kylantis ligos skonis, nors man dar tik treji metai, ir aš lyg šventųjų paveiksluose baltapūkis sėdžiu močiutės lovoje, o iš koridoriaus pro sunkias, veltiniu apmuštas duris virsta žiemos garas, tai dėdė grįžo iš kariuomenės, o gal iš kalėjimo, kur sėdėjo už muštynes, – taip jau mūsų giminėje susiklostė: vieni kariuomenėj kiti kalėjime, dar kiti ant patalo, o dar – ir kapuose, visą gyvybės ciklą aprėpianti mūsų giminė; mudviem su dėde linksma jis geria alų iš butelio geltona etikete, jis užkanda rasotais ką tik atpjauto kumpio kubeliais, kumpis šviesiai raudonas kaip helenistinis marmuras, ir jis trupa tarp baltų dėdės dantų, nes dėdė jaunas ir sveikas, jis duoda man gurkšnį alaus, – toks vyras, man dar tik treji, mūsų giminėje visi vyrai! – ir aš verčiuosi stačia galva žemyn iš močiutės lovos, ant grindų palikdamas gerą kuokštą šviesių kaip sniegas plaukų, nors močiutė kitokios nuomonės, ji sako, kad prieš Kalėdas angelai meta plunksnas, ir tą kuokštelį perrišusi kaspinu paslepia savo paslaptingose dėžutėse po sieniniu, vieną koją tabaluojančiu laikrodžiu. Laikrodžio švytuojanti koja baigiasi blausiu, geltoniu spindinčiu apskritimu, jis didelis kaip banginio akis, jis nenumaldomas ir išdidus nelyg nemirtingumas, o jo geltonis kartus kaip žuvų taukai.
       Užstoja tarsi dugną ledas, pirmasis rudens ledas, tolydžio storėjantis, augantis į apačią, į centrą, žemyn, tarsi būtų veikiamas ne šalčio, o žemės traukos dėsnio, – ant jo atsigulus galima valandų valandas spoksoti į dugno žolėse besiblaškantį vandens pasaulį, kuriame kuo daugiau ledo, tuo mažiau deguonies, ir didžiulių kuojų oro pūslės nebeišlaiko, jos kyla į paviršių, o ledas jas pamažu apvelka savo kietų kristalų įkapėmis, ir dabar aš jau turiu keisčiausią pasaulyje natiurmortą, gyvosios gamtos galerijoje demonstruojamas mirusios gamtos fragmentas, žuvys lede, ledo žuvys. Už raudonų plytų lentpjūvės stovi priešgaisrinis skydas su dviem smailiadugniais piltuvo formos kibirais, skersai kybo keistas kablys medine rankena, primenantis kazokų ietį, bet man labiausiai rūpi kirvukas, kurio ašmenys siauri, o vietoj penties – ilga smailėjanti skiauterė. Tokiais ginkluoti indėnai kovoja su baltaveidžiais, su tokiu aš tikrai galėčiau iš ledo iškirsti tas milžiniškas inkrustacijas, mirusias kuojas, bet priesakas „nevok“ stipresnis už indėnus, stipresnis už norą nors trumpam rankose palaikyti neregėto dydžio ežero gyventojas, ir jos lieka ledo atmintyje visam likusiam laikui. Daug vėliau, Kaukaze, Kabardino Balkarijoje, užsiropštęs ant vienos perėjos aš ir vėl gulėsiu prisispaudęs prie ledo veidu, tik ten apačioje bus ne žuvys, o Alpių šauliai, likę čia nuo pasaulinio karo, su pilna ekipuote, kietai suspaustais smakrais, burnomis, užbetonuotomis tyla, užmerktomis akimis, pilnomis tamsos ir šalčio, amžinybės ledo įkapėse, o už raudonų plytų lentpjūvės jau seniai nebestovi priešgaisrinis skydas, indėniškas kirvukas jau seniai kažin kur nusimetė, ir Alpių šauliai taip pat liks ledo atmintyje visam likusiam laikui.
       Ledas, uždėtas ant karščiuojančios kaktos, greitai tirpsta, atsiranda properšos, spragos vielinio tinklo tvoroje, pro tokią spragą gali pralįsti tik vaikas, jam tikrai kur kas mažiau metų nei toms žvaigždėms, kurios spragsi gruodžio danguj kaip šaltosios ugnys ant kalėdinės eglės; vaikas kumštinėmis pirštinėmis skubiai prakasa pūpsantį sniego kalną, atsivėrusiuose viduriuose miega juoda akmens anglis. „Nevok“ šnypščia žvaigždės aukštai, bet vaikas skubiai krauna snieguotus, sušalusius anglies gabalus į kibirą, mažas prakeiktas nykštukas milžiniško nakties šulinio dugne, o žvaigždės kvailos, jos nežino, jog tarybinis turtas yra visų nuosavybė, visų, vadinasi, niekieno. Vaikas tai žino, nors ir nėra visiškai tikras, kad juodasis auksas gali būti niekieno, bet kai juodieji anglies gurvuoliai patenka į krosnį, kai šnypšdami įsiliepsnoja ir nuo iki melsvumo įkaitusių metalinių krosnies durelių ima sklisti nebeapskundžiamas karštis, jis apie tai nebegalvoja, jam darosi šalta, akyse trykšta ugnies fontanai, tarsi žvaigždės viena po kitos leistųsi žemėn ir sproginėtų savo ledine ugnimi tiesiai jam prieš veidą, o paskui žvaigždes iš tamsos, iš ilgos gruodžio nakties nusileidžia liga, aitriai kvepianti eglišakiais, priplėkusiais šiaudais ir saulėgrąžų aliejumi.
       Mūsų namuose nebuvo mirties atvaizdo, nors ir nereikėjo – aš atmintinai žinojau jos bruožus, kaip ji atrodo ir netgi kaip vaikšto: kaulėtas pailgas veidas toks raudonas, tarsi jos kaukolės dugne nuolatos kūrentųsi ugnis, juoda, pasmakrėje tvirtai suveržta skara, tamsiai žalias odinis lietpaltis, skvernais braukiantis žemę, o rankoje ji visuomet nešiodavosi lagaminą su nekaltų kūdikėlių kūnais.
       Paskutinį kartą ją mačiau labai keistomis aplinkybėmis: kaimynė, trenkta ir durnaropes auginanti mokytoja, pakeltu balsu prašė pagalbos, esą jos draugė pateko į bėdą, ir mudu su draugu privalome ją išgelbėti. Kažkokiu būdu ta senė pateko į pelkės vidurį, nuo kalno buvo gerai matyti šlapioje aukštoje žolėje paliekama šliūžė, ji suko ratus kaip vabalas pamušta koja, ir tie siaurėjantys ratai pamažu veržėsi į centrą. Kai mes ją vilkome už pažastų į sausumą, senė atrodė apgailėtinai: veidas tiesiog permatomai baltas, vietoj odinio lietpalčio permirkęs vatinukas, o apie kokį nors lagaminą negalėjo būti nė kalbos. Tik senė, pažiūrėti menka ir sudžiūvusi, buvo tokia sunki tempti, jog atrodė, kad mes traukiame paskui save pusę pelkės. Valandėlę atsikvėpę, su mokytoja ėmėme derinti užmokesčio klausimus (prieš žygdarbį ji mums žadėjo tris rublius, o kai jį atlikome, ėmė siūlyti atpildą dangaus karalystėje, ir mums tai atrodė šiek tiek netikėta), o kai atsisukome pasižiūrėti, kaip laikosi senė, pastaroji buvo išgaravusi. Tiesiog – nė ženklo. Mokytoja mus dar sykį apdovanojo šventųjų vardais ir dideliais žingsniais nužirgliojo į savo durnaropių sodus.
       Nuo to laiko ėmiau manyti, jog mirtis žmogišku pavidalu yra prasimanymas.
       Ant kurios sienos kabojo Dievo Motinos paveikslas, aš jau nebežinau. Bet gerai prisimenu tetos Marytės portretą virš močiutės lovos. Teta mirė nuo vėžio aštuoniolikos metų, ir man visuomet atrodė, kad Šventosios aureolė jai taip pat priklauso kaip ir švenčiausiajai panelei, o gal net ir labiau – juk Dievo Motina turi sūnų, ir dar kokį sūnų, garsenybę, o teta nepaliko nieko, tik nuotrauką. Neteisybės jausmas, nuo kurio ir susirgti ne gėda.
       O kas bus su tekstu, kurio niekaip negaliu pamatyti, kas bus su liga, kurios neįvardijęs niekados neišgydysi, kas bus su mano nemirtinga siela, kuri slapstosi ir nesileidžia išganoma, dabar, tiesą sakant, man nelabai ir rūpi.

       2000 m.

       Parulskis, Sigitas. Nuogi drabužiai: Esė rinkinys. – Vilnius: Baltos lankos, 2002.