Poetams
Jauni patrakėliai petrarkos,
Ir jums apkurtino ausis
Aliteracijų patrankos
Ir asonansų gaudesys.
Atstatę rašymo pabūklą,
Sonetams rinkdami žodžius,
Jūs šaudot į nakties stebuklą,
Namus, žvaigždynus ir medžius.
Užverda kraujas kiparisų,
Raudonis dangų ima bert,
Kai maišot kraują su kumysu
Ir liepiat mylimosioms gert.
Tai joms aukštų idėjų raidės,
Tai joms ištrauktas kardas greit.
Nematomosios kepuraitės
Į rūmus padeda užeit.
Tai joms paklojot rimų lovą
Ir bėrėt ašaras tikras,
Ir mirti privertėt valdovą,
Praradusį visas dukras.
Ir bus tremtis jums, ir dykynė
Su himnų degančia lava,
Ir negyva, ir paskutinė
Nukauto daktilio galva.
Praėję vandenį ir ugnį,
Žmonių netekę pagarbos,
Jūs mirsite ankštoj bedugnėj
Varinės angelo triūbos.
Ir poema raudos be žado,
Kaip žiedus barstanti vyšnia,
Staiga išvydus, kur jus veda
Juodoji nebūties viešnia,
Nes nepateksit jūs į rojų,
Nespausit Dievo dešinės,
Ir nei bloguoju, nei geruoju
Nieks jūsų vardo neminės.
Tik mažas kūdikis, užgimęs,
Kai žemę gaubia sutema,
Kurį sūpuos toks pat likimas,
Rimuos lopšelyje:
– Ma-ma...
1975-1997 11 13
Patackas, Gintaras. Jauni patrakėliai petrarkos: Eilėraščiai. – Kaunas, Nemunas, 1998.
Snieguolė ir septyni nykštukai
Aš deklaruoju liūdesį ir sniegą,
Draskau duris kaip katinas nagu,
O tavyje Snieguolės veidas miega,
Sušalęs ir negyvas po ledu.
Aš deklaruoju debesį ir džiaugsmą
Ir nutiesiu iš krištolo takus,
Ir titnagu bandau įskelti jausmą,
Ir pašaukiu iš miško nykštukus.
Aš deklaruoju žiburį ir laimę,
Kurią kalne stikliniam sutikau,
Ir, jausdamas kaskart didesnę baimę,
Tau rankoj obuolį mirties laikau.
Aš deklaruoju praeitį negyvą,
Mažų dvaselių šokį šuliny,
Ir mano siela kaip žydra alyva
Pasineria gyvybės vandeny.
Patackas, Gintaras. Jauni patrakėliai petrarkos: Eilėraščiai. – Kaunas, Nemunas, 1998.
Pranašas
Aš suokiau kaip sugedęs laikrodis
Apie mėlyną tirštą gyvenimą.
Tartum modelis, niekad neveikiantis,
Plėtės rausvas akiratis mano.
Aš, išėjęs iš sodų žydėjimo,
Keliavau per beprotiškas aukštumas,
Kur snieguota viršūnė – kalėjimas,
Kur kiekvienas atodūsis – šauksmas.
Man pavasaris sielą apakino,
Ir liepsna išdegino nerimą,
Ir atrodė, kad dingo tos kapinės,
Kad ne kraujas, o vynas alma.
Prisiglaudęs šešėly akacijos,
Kur lakštingala tupi karališka,
Apkabinęs svaiginančią graciją,
Patekau į bedugnį choralą.
O paskiau, jau iš žemės išnykdamas,
Priešais patį į dangų ėmimą,
Dainavau mane plakančioms rykštėms
Apie naują savęs atėjimą.
Patackas, Gintaras. Jauni patrakėliai petrarkos: Eilėraščiai. – Kaunas, Nemunas, 1998.
Grįžimai ir pasikartojimai
Vietinis laikrodukas tiksi ir tiksi.
Po pasimatymo lygiai valandos šešios.
Pasaulis spalvingas tik tol, kol jame liksi.
Paskui sudils ašys,
Sekundės, minutės, pavarėlės
Už pavadėlio vadeivą naktibaldą vesis
Į artimiausią tašką, kur moterų vėlės
Ant tavo kūno lyg patrakusios mesis
Įžiebti ugnį sausai spragsinčio žiebtuvėlio.
Bergždžiai tarpuvartėj cigaretę
Pridegti bandysi, deja, susigundęs mėlis
Pasiglemš rožinę lesbijietę,
Gulbę, paukštį kivį, žirgą per fiestą,
Vykstančią butuose prie puodelio šaltienos.
Atsikosėjęs vienas grįši per lapkričio miestą
Namo.
Ten, kur ienos.
Patackas, Gintaras. Jauni patrakėliai petrarkos: Eilėraščiai. – Kaunas, Nemunas, 1998.
Perlų žvejys
Prieš nerdamas, prisotinki savus
Plaučius ugnies ir meteorų bitų,
Nes sutiktas pasaulis bus žavus –
Be valkatų, vagių ir parazitų. –
Pyrago formos. Tu – tik trupinys,
Papuošiantis įmantrų ornamentą.
Spindės prieš saulę saulės rezginys,
Mėnulis – prieš raktikaulio ramentą.
Vidun vidun. Praplyšta paslaptis,
Ir gimdomieji vandenys nubėga.
Ištrauktas kardas grįžta į makštis,
Ir rėkia viskas, virsdamas į nieką.
Patackas, Gintaras. Jauni patrakėliai petrarkos: Eilėraščiai. – Kaunas, Nemunas, 1998.
Sunkus pavasaris
Vėl staliukų balta dykuma,
iš pavasario pučia pasatas.
Baigias litai, anglis ir žiema,
krematoriumo kaminas matos.
Neišgerto alaus bokalu
aš pasveikinu sergančią minią,
ir linksniuoju anuoju galu
ligi ašarų gražią tėvynę.
Dykuma su benamiais šunim.
Ir apgraužtą lig blizgesio kaulą
tiems metu, kurie domis manim
ir užstoja vidurdienio saulę.
Šis pavasaris man per sunkus,
kiaurą parą man švyti mėnulis.
Tad belieka žiūrėt į vaikus,
kada darosi viskas kaip nulis.
Jie yra tobuli, jie mintis,
paskola jie, kuri apsimoka.
Iš akligatvio jie – išeitis,
kad užmirščiau įžūlų varioką.
Kad išgėręs bokalą kartaus,
atsikelčiau nuo miegančio stalo
ir išeičiau iš savo vidaus ten,
kur siela veiksmu apsivalo.
Patackas, Gintaras. Jauni patrakėliai petrarkos: Eilėraščiai. – Kaunas, Nemunas, 1998.
Miestas žiemą
Žiemos sandara aiški: Kalėdos, Naujieji Metai.
Šalčio sąrėmiai tarsi sąžinės priekaištai. Kaltų nėra.
Tuštuma atsiveria ten, kur stovėjo gazuoto vandens
automatai.
Pats sau kažką atsakinėji jau kelinta para.
Debilumo viršūnė. Trys karaliai brenda per sniegą,
Prisikimšę maišus ne dovanų, o vogtų daiktų.
Neatlaikę skurdo išbandymų, artimieji palieka,
O mylimieji išduoda. Tai kas gi, sakyki, tu?
Kas gi, sakyki, tu – kalnas ar Mahometas?
Negrįžta traukinys, paklydęs tarp taškų A ir B.
Srėbk šaltą viralą, uodegą gaudyk kometos
Ir nepagavęs ištark: tuščia atradėjo garbė.
Sako: – jau nebėra nei Egipto sfinksų, nei piramidžių, –
Medis už lango, mėlynas gruodžio dangus,
Tik kasdieną stiprėja sklindąs iš Augėjo arklidžių
Prasigėrusiems miesto herakliams mėšlo kvapas
smarkus.
Patackas, Gintaras. Jauni patrakėliai petrarkos: Eilėraščiai. – Kaunas, Nemunas, 1998.
Credo
Laisvai gyventi ir kvailai,
Klausyt tiksėjimo tablečių,
Kai dūžta dienos lyg laivai,
Ir girdis riksmas taburečių,
Daryti viską atbulai
Ir niekam nesakyti ačiū.
Iš lėto pėdint takeliu,
Kurį banda avių pramynė,
Kartoti vilkdalgiams: „Myliu“,
Ir piktžolėms griovių: „Tėvynė“,
Kai užsimos lemtis peiliu
Tarytum kekšė paskutinė.
Išvengt ovacijų žioplių,
Žvaigždėtų lozungų ir skaičių,
Viengungio lovos geidulių,
Žaismės berniukų ir mergaičių
Tarp mėnesienos spindulių
Slaptinguos krūmuos kapinaičių.
Laisvai gyventi ir kvailai,
Iš lėto atrajojam meną,
Taip, kaip dievai ir asilai
Auksiniam rojuje gyvena.
Kaunas, kažkuri kavinė. 1992 07
Patackas, Gintaras. Jauni patrakėliai petrarkos: Eilėraščiai. – Kaunas, Nemunas, 1998.
Brodskio kvapas Kaune
Muzika kerta į paširdžius alkoholikui ir fantastui.
Peleninėje auga forma, išvietėj – turinys.
Jei turėtum šiek tiek dar jėgų, pokylį tęstum.
Deja, baigias ir jis.
Pasiimi knygą ir plėšai ją lapas po lapo
Ko gero jau antrą parą. Lygių nėra.
Taip moteris pamažu dingsta po sluoksniu lako.
Taip begeriant kišenė daros kiaura
Kaip valstybė. Tiesa, kai atslūgsta karštis,
Koncentruoji į aplinką buką žvilgsnį ūmai,
Pakyli drebančiom kojom nuo suolo ir bandai veržtis
Ten, kur, tavo nuomone, turėtų būti namai,
Deja, vėl ateini į tą pačią vietą.
Dugno ieškojimas visada baigiasi tarp padugnių,
Nors už kiekvieną kraujo lašą išlietą
Įžiebei milijoną ugnių.
Patackas, Gintaras. Jauni patrakėliai petrarkos: Eilėraščiai. – Kaunas, Nemunas, 1998.
Šventė
Ir lygiai šeštą valandą prie baro
Mes susitiksim po pasaulių karo.
Taurė bus vyno pakelta pirma
Už pralaimėjimą. Už liūdną dieną,
Už būsimą laikotarpį be Dievo,
Kurį žadės poliarinė žiema.
Į šalį vėl bus numesti ramentai,
Girdėsis pasklidi aplodismentai,
Į salę katafalkai įriedės.
Bus paminėti ir gyvi, ir žuvę
Raketų šūviais ir sieros liežuviais
Iš ką tiktai numirusios žvaigždės.
Bus prarastas tikėjimas ir tikslas...
Mes žengsime ir nieko nesutiksim
Po nuolaužom nugriuvusio dangaus.
Ir kelyje iš smuklės į taverną
Per būsimą gyvenimą nevertą
Mes švęsim pralaimėjimą žmogaus.
Patackas, Gintaras. Jauni patrakėliai petrarkos: Eilėraščiai. – Kaunas, Nemunas, 1998.