PAVASARIS SU KEISTA ŽUVIMI
Pavasaris išsiveržia
Iš pumpurų ir sėklų.
Oras, pilnas gyvybės,
virpėdamas šoka virš žemės.
O kas
Jame plaukia tarytum žuvis, susikaupęs
Sidabriniam žvynų maiše,
Pilname keisčiausių dalykų?
Vėją traukia į dumples,
klastingai
Apraizgytas kraujagyslių virvėmis,
Siurbia pro senstančią odą,
idant įkinkytų
Į mėsininko vežimą. Godžiai
Maitinasi tris kart per dieną,
Pats nemaitindamas nieko,
net bakterijas
stengias užmušti gudriausiais būdais.
(Tiktai kantriosios kapų kirmėlės
Ko gero neliks apviltos.)
O pavasario dangus dosnus, begalinis,
Atlaidus visiems gyviams,
net savo
Ribas suvokiantiems.
Jis dosniai dalina aitrią augimo galią
Kiekvienam, kas gali paimti,
o paimti tegali
Tik tas, kuris duoda, nes
Duodant burna prasižioja,
atsiveria siela.
Bet ar plaukiantysis balandžio
Erdve tai supras,
ar širdy atras
Tai, ką privalo duoti:
Meilę ir prielankumą,
Susikaupimą ir džiaugsmą?
Kol kas
Sutinku jį, klajojantį
tarp dangaus ir žemės,
Susisupusį į save
tartum nuogą karalių,
Pinkles gyvybės vėjui,
neišmintingąjį.
Platelis, Kornelijus. Pinklės vėjui: Eilėraščiai ir poemos. – Vilnius: Vaga, 1987.
LAKŠTINGALA
Girdžiu: vėjas kaukia viršuj,
Blaškydamas juodą orą. Išeiti.
Iš mūsų kapų rūsio, mieloji, niūrus sustingimas
Apėmė kraują, ir dvasios,
Prilipusios prie akių stiklo,
Rodo ženklus. Išeiti į tankią
Minčių ir troškimų erdvę, bet
Kuo?
Kokiu kūnu, pavidalu, garso virpesiu?
Jau tiek laiko mano dvasia nebeturi veido.
Bežadės patarnautojos ilgais vienuolių abitais
Atneša pilką lakštingalos rūbą, didelę pilnatį
Kabina ant sienos.
Meilės prisiminimais apstato salę.
Vidury Mnemosinės biustas. Pradėti –
Duoda ženklą dviveidis kapų prižiūrėtojas.
Platelis, Kornelijus. Pinklės vėjui: Eilėraščiai ir poemos. – Vilnius: Vaga, 1987.
SAPNŲ VAGYS
Pro kaltos geležies vartelius
Mes išeinam į alsią naktį.
Juodos tamsos katės trinasi apie kojas,
Skersgatviuose balutėmis telkšo prakaitas,
Veidus lyti plėvėti
aistringų atodūsių plaukmenys.
Skersgatvių deivė
Šmėsteli prieš akis,
siaubinga migla banguoja
Iki krūtinių. Kaiščiai
Ir spynos nukrinta nuo durų
gailiai skambčiodamos.
Mes žengiame per miegančiųjų kambarius,
Per galvų riedulius,
švelnias sapnų samanas.
Visrakčiu atrakiname uždraustą menę,
Kur mergaitė guli lovoje mirusi
Prieš keturias dienas
ir jau skleidžia negerą kvapą,
O du neūžaugos
Saugo ją, it petardas mėtydami prakeiksmus
Virš mūsų galvų. Todėl
mes atsitraukiame paskubom,
Tartum netyčia
Išsinešdami akyse įšaldytą vaizdą
It lipnų dumblą ant batų,
niekam nereikalingą,
Bet protas jau minko jį, atmintis
Pritaiko drabužį. Jo
Gyvybė yra nuo mūsų gyvybės, moterie,
jo kūnas
Yra nuo mūsų kūno. Į rūmus
Auštant parsivedam pulką vergų ir vergių,
Kuriuos parduosime dieną
saulės nutviekstoje mugėje.
Glamonių trokštančios moterys lies mūsų prekę
Virpančiais pirštų galiukais,
Romūs jaunuoliai tauriais veidais
Gėrėsis vergių oda,
pusamžiai vyrai
Žiūrės į dantis, spaudys raumenis,
Tikrins krūtų standumą.
O mes
Stovėsime, jausdami, kaip, mažėjant prekių,
Gyvybė sugrįžta į mūsų išsekusias širdis.
Platelis, Kornelijus. Pinklės vėjui: Eilėraščiai ir poemos. – Vilnius: Vaga, 1987.
ATSITIKIMAS SKAITANT
Protas spurda tartum žuvis tinkluose.
Mėšlungis klajoja po raumenis.
Ranka darydama neatsargų, betikslį judesį
Užkliudo arbatos puodelį. Rudas skystis
Pasilieja ant Nikolajaus Kuziečio geometrijos.
Arbatžolių tirščiai nelyginant harpijų išmatos.
Stengdamasis neprisipažinti,
Jog čia tik nekaltas vaidinimas
Veiksmo, kuris įvyksta daug svarbesnėse tikrovėse,
Atstumiu suterštą maistą,
Valau stalą, plikau arbatą
Ir knygą padžiovęs saulėkaitoj
Imuosi rašyti eilėraštį.
Platelis, Kornelijus. Pinklės vėjui: Eilėraščiai ir poemos. – Vilnius: Vaga, 1987.
TYLUS VAKARAS
Susiėmę už rankų,
Žvelgdami vienas kitam į akis,
Stovime minkštoje vakaro prieblandoje
Po ilgo pasibučiavimo.
Staiga didžiulė peteliškė
Nukarusiais tiulio sparnais,
Plas plas nusileidžia tarp mudviejų,
Veidus apdrėbdama lipnia sparnų pudra.
„Ak, meilė, – sakai, – ak, likimas!..“
Visas pasaulis dvokia.
Platelis, Kornelijus. Pinklės vėjui: Eilėraščiai ir poemos. – Vilnius: Vaga, 1987.
NUO NAMO STOGO ŽVELGIU Į PILNATĮ
Mėnulis netikras, pušys iškirptos
Iš prasto kartono! Kas
Ką čia nori apgauti?! Dangus...
Dangus blogai nudažytas!
Dėmėm! Taip! O aš?
Manęs čia negali būti!
Platelis, Kornelijus. Pinklės vėjui: Eilėraščiai ir poemos. – Vilnius: Vaga, 1987.
ELEGIJA APIE SPINTELES
Sminga aštrus čirškesys į nešvarų paviršiaus kvadratą,
Snaudžiančius daiktus ant jo
Puldamas iš pasalų,
Galvą beginklę apskrieja, suranda ausies piltuvėlį
Ir, sutekėjęs į jį,
Smegenis veria kiaurai.
Lovose subraška žmonės spintelių, ir tūkstančiai kojų
Leidžiasi ant nešvarių
Ankšto gyv. ploto grindų,
Graibosi batų aplinkui, kai kas nesuranda, ir sielų
Snaudžiančiose gelmėse
Blyksi pirmieji keiksmai.
Keliasi greit ir poetas guvus, vieną koją pataiko,
Didmiesčiai žiebiąs aplink,
Bunda bekraščiai laukai,
Tūkstančiai rankų glebių nuo veidų sapno liekanas trina,
Bruzdančių šmėklų pulkus
Bruka atgal įsakmiai.
Būt ar nebūti? – pasvarsto poetas, duris atidaro,
Rausias mieguistas savy,
Kol susivokia staiga:
Gaudžia mašinos aplink – šiandien modelį naują spintelių
Pradeda sparčiai gamint
Pramonė baldų visa.
Platelis, Kornelijus. Pinklės vėjui: Eilėraščiai ir poemos. – Vilnius: Vaga, 1987.
ŽVĖRIŠKI PIETŪS
Ore kabo neslepiamas žiaurumas.
Šakutės ir peiliai
Rangosi laukdami skerdienos.
Priešais mane dama,
Storai išdažytom lūpom, su lapės kailiu,
Ekstaziškai aikteli, nes ūmai tarp stalų
Prašuoliuoja šaunūs kazokai pliaukšėdami rimbais.
Ji nejučia nuryja seilę
Ir tyliai sako draugužei: žinai,
Tuomet jis kalba TOKIAS nešvankybes...
Nagai kruvinai lakuoti. Valgyti ar nevalgyti?
Bet štai – atneša užkandį,
Orkestras užgroja tango.
Platelis, Kornelijus. Pinklės vėjui: Eilėraščiai ir poemos. – Vilnius: Vaga, 1987.
NAKTIES JŪRA
Lieka švarkas su antsiuvais
Supamam krėsle,
Lieka laikraštis tarp pirštų kaulų,
Laikrodžio grandinėlė, prisegta prie ketvirto šonkaulio –
Viskas aišku, patirta, suprantama.
Bet staiga lyg pabudęs iš miego
Imu klausinėti, kas aš, kur aš, čiupinėtis
Prarastą pavidalą... O siaube!
Jokių atributų!..
Šventyklos tarnai nemėgsta kalbų,
Neatsako į klausimus.
Už mane atsainiai išklauso lakštingalų,
Suvalgo rūkytą dešrą, išgeria arbatą,
Ir viską man sugrąžina smūgiais į galvą.
Naktį girdžiu, kaip vorai mezga naują drabužį,
Iščiulpę dienos musių kraują.
Koks jis bus? Ar esi pasiruošęs mirti? –
Klausia bjauri pelė.
(Mano katinas jai nusilenkia.)
Nakties jūra.
Platelis, Kornelijus. Pinklės vėjui: Eilėraščiai ir poemos. – Vilnius: Vaga, 1987.
ILIUZIJŲ MUGĖ
Tai tik šnabždesiai po bežvaigždės
Nakties gaubtu, irzlūs atodūsiai,
Plaukiant nakties vandenynu,
Tik lytėjimas,
Tik šiurkštūs paviršiai, paliegę kūnai,
Tik išnykimo baimė ir gyvenimo baimė,
Ir baimės baimė.
Čia nesusirenka atletai ir važnyčiotojai,
Neateina poetai ir lieknakūnės bėgikės
Po skaisčia dievų saule Olimpo papėdėje.
Nesusėda žyniai priekyje,
Ir berniukai, laikantys laurų vainikus,
Nesustoja aplink nugalėtojų
Pakylą...
Čia niekas nemoka dainuoti apie karžygių
Šlovę ir nugalėtojų džiaugsmą.
Čia nėra tikro veiksmo ir išgyvenimo,
Nėra tikro likimo. Čia parduodami
Tik pavidalų atvaizdai,
Tik atvaizdų paveikslai.
Platelis, Kornelijus. Pinklės vėjui: Eilėraščiai ir poemos. – Vilnius: Vaga, 1987.
EPINIS DAINIUS PAVASARĮ
Šaltas lapkričio rūkas aplimpa langus.
Net vidudienį
Vos gali įžiūrėti raides.
Kampe rūdija šarvai, kalavijo ašmenys ištrupėję.
Karžygys pašarvotas salėje. Sena moteris
Kartais pakeičia žvakes. Nuleistom rankom
Išeinu į saulėtą sodą, o ten pavasaris.
Gražūs jaunuoliai ir žydinčios moterys
Kalbasi kažką susispietę mažais būreliais.
Mano balsas užkimęs nuo žygio dainų,
O žvilgsnis kupinas pasibjaurėjimo.
Ką kalbėti ir kam kalbėti?
Visi tik šnibždasi apie savo reikalus,
Kurių svarbiausias – koktūs meilės žaidimai.
Gamta užimta atsinaujinimu.
Žodžiuose pilna nepadorių užuominų.
„Vadinasi, viskas galima?“ –
Klausiu, laikydamas prieš akis prakiurusį šalmą
Tartum Joriko kaukolę...
Platelis, Kornelijus. Pinklės vėjui: Eilėraščiai ir poemos. – Vilnius: Vaga, 1987.
ČEKIŠKAS ETIUDAS
Tabako dūmai
It upė vilnija tarp stalų
Per galvų akmenis. Ant apvalaus staliuko
Bokalas alaus su virta kepenine dešra.
Blyški dama tylomis prisėlina
Ir timpteli už rankovės...
Mano akys įsmeigtos į padavėjos strėnas,
Burna pilna riebaus gromulio, pirštai mėšlungiškai
Gniaužia bokalo ąsą, bet ji timpteli
Dar kartą ir sako: jau laikas,
Ir mes išeinam į šlapią rudenio gatvę.
Kiekviena kelionė šiek tiek panaši į mirtį
Ir poeziją, – sako juodai apsirengęs jaunuolis
Violetiniam lietuje prie durų. –
Jūs paliekate jaukią smuklę,
Smagių sugėrovų būrį, idant nubustumėte
Šaltam kambary tarp išmėtytų kaukių,
Suplėšytų iškilmingą rūbų,
Aistros viesulo nusiaubtų daiktų,
Šalia savo moters, kuri paslaptingai miega,
Atgręžus mėnuliui baltą veido ovalą...
Prieš auštant vyras atsikelia, užsirūko,
Vaikšto po celę, atkakliai ieškodamas durų...
Brėkštant šis kambarys
Darosi panašus į kontorą,
Kurią geriau pavaizduotų niūrus ir pedantiškas
Žydas iš Prahos, Jozefas K.,
O vakarop – tai vėl nelyginant smuklė,
Kur storakulšės
Romantiškos poetės priverčia pajusti
Meilę daiktų pasauliui.
Bet moteris yra tik viena, –
Sako jaunuolis, nusausinęs lūpas
Kvepiančia nosinaite. –
Ta, kuri atsibunda pavakary, pasirąžo, atsikelia,
Išeina iš ankšto šonkaulio narvo plėšriais žingsneliais.
Viena kaip kelionė
Nuo gimimo iki mirties.
Platelis, Kornelijus. Pinklės vėjui: Eilėraščiai ir poemos. – Vilnius: Vaga, 1987.
APOKRIFAS
Kelyje į Golgotą
Ahasveras dar tik veja žmogų su kryžiumi
Nuo savo namų, o Jeruzalės muitinėje
Rašto aiškintojai jau tvarko slaptus dokumentus,
Ruošia vizas apaštalams,
Studijuoja diasporos gyvenimą, tankina
Agentų tinklą Romoje bei provincijose.
Būtina tiksliai įvertinti
Elados dvasią, jų sielų troškulį,
Jų sapnus, besikartojančius tūkstantmečiais.
(Žmogų kala ant kryžiaus.)
Pasaulis žiaurus ir senas. Gnozio laiveliai apleidžia
Nuvargusią civilizaciją
Ir pasklinda Viduržemio jūroje, įsismelkia
Į salas ir pakrančių uostus.
Žvalgyba padaugina apokrifų
Apie žmogišką dievo prigimtį.
(Sargybiniai meta burtą dėl jo apsiausto.)
Protingieji apmąsto lošimo planą,
O tai, kas
Anapus lošimo, telieka mirtininkams,
Telieka keleiviams šioj žemėj, išeinantiems
Romiai po vieną, nes jų mirties karalystė.
Keliems įtakingiems
Darbų vykdytojams daromos plastinės operacijos.
Vis dažniau paminimas akmuo,
Kurį statytojai atmetė.
Svarstomos kankinių kandidatūros.
Pradžioje buvo Logos.
Platelis, Kornelijus. Pinklės vėjui: Eilėraščiai ir poemos. – Vilnius: Vaga, 1987.
TUŠTI NAMAI
Vaikštant po kambarius,
Veriančiai girgžda grindys,
Vaitoja durys, gegutė,
Išlindusi iš surūdijusio laikrodžio,
Tris kartus sukukuoja į kurčią popietę,
Ir blyškus berniukas
Dėbteli vogčia į mane
Iš už kampo...
Taip susitinkam nedalomoj savo žemėj –
Žmogus iš prekyvietės ir pasimetęs milžinas –
Po dulkėse skendinčia saule.
Akmuo it žaibas
Perskrodžia tvankų orą, ir aš nukautas krentu
Veidu žemyn į šaltus protėvių pelenus.
Tušti namai. Ant palangės
Vazelė su mano pagoniškos sielos
Hiacintu. Pavasario vėjas
Staiga įsiveržia pro išdaužtą langą
Ir pakelia židinio pelenus.
Platelis, Kornelijus. Pinklės vėjui: Eilėraščiai ir poemos. – Vilnius: Vaga, 1987.
TRIPTIKAS SU BESIJUOKIANČIA MOTERIM
I
Žvilgsnis pro lapų tankmę nutvilko sąmonę.
Saulė rasos laše, žolės kvapas,
Veriantis kranklio balsas
Įgauna prasmę,
tampa kalba
Paliegusiam žvejo kūnui (po šermuonėlių mantija).
Paklydęs karosas
įšoka į šviesų gamtovaizdį
Ir grįžta atgal, palikęs auksinį blykstelėjimą.
Žvilgsnis pro lapų tankmę
paralyžuoja sąnarius –
gelbėtis? dėtis ramiu? priešintis?
Ji atsiskiria nuo medžių kamienų,
Nuo rudagalvių švendrių,
siekiančių krūtis.
Auksas jos odoje yra susijungęs su vaisiaus
Švelnumu, aistros įkaitintas oras,
Rasos lašai
rusvuose pilvo plaukeliuose
Laužia begėdiškus spindulius.
Prisiartinusi ji deda ranką
ant krūtinės ir žvelgia
Į vyzdžius kaip juoda šio tvenkinio
Akis į dangaus bedugnę.
Ir staiga gamtovaizdis ima svirti: vanduo išsilieja
Iš krantų, aplimpa kūną tylus
Žuvies pliaukštelėjimas, auksinis blyksnis.
Tai tik
vanduo apsiplovimui – drąsinu save –
tai vanduo,
Pervesiantis į šviesų būties vidudienį,
Tai gyvasis vanduo
(bet kodėl kraujo
Srovelė juo nusirango tartum rausva gyvatė?),
Tai krikšto vanduo, atitveriantis
Nuo mirties, tykančios po kiekvienu pavidalu...
Tai vanduo,
į kurį dar žingsnį žengi ir jau
Kūno pinklėse spurdi,
Auksinis karose,
kvepiantis rojaus vėjau!..
II
Miegas saldžiu srautu užlieja sąmonę,
Švelni nebūties daina sirenų snapuos,
Žuvys klajoja koralų urvais apdujusios.
Tavo kūno bedugnis akivaras
Pažadina geismą, žiaurumą, baimę ir vėl užmigdo.
Tavo alsavime
pilna balsų it miške pavasario rytą,
Tavo žvilgsnio blausiam tvenkiny
negaliu atpažinti tiek metų
regėtos tikrovės...
Kažką kalbu per sapną, įrodinėju
Neturinčiam ausų,
Paskui prisiartina maldininkai procesijoje po keturis
Grubiais flamandiškais veidais,
pakeičia dekoracijas.
Mano kalba pradeda trūkinėti
Gašlių atodūsių pilname ore:
išsiveržti!
Rankos ir kojos
Atsiremia į minkštas moterų strėnas,
Standžius vyrų liemenis,
Aštrūs menadžių nagai palieka raudonus dryžius
Ant krūtinės ir pilvo,
Aitrus prakaito tvaikas užgula šnerves...
Paskui... Du strėnų pusrutuliai,
Įspausti minkštoje žolėje, gyvatė
Tingiai šliaužia iš vieno į kitą, kaišiodama
Dvišaką liežuvėlį...
Ar pažįstate geismą,
Kai kiekviena ląstelė
regis yra atskirta
Nuo mylimosios ar mylimojo,
Padalinta aštraus kalavijo
ir tik siaubo jėgos dėka
Laiko savy nustėrusį skystį gyvybės?
Ar pažįstate kūną –
Vientisą guolį savo dvilytei sielai? Naktis
Keičia dieną, o liūdesys vis gilesnis
keičia džiaugsmo akimirkas.
III
Dažnai stebiu ją rytais, kol nubunda,
Nusibraukia auksinę plaukų sruogą nuo veido
Ir pažvelgia į mane su baimingu nepasitikėjimu,
Paskui su pašaipa...
Paskui mes valgome pusryčius,
Pilstydami vienas kitam kasdieninių pokalbių pieną.
Ir aš pasakau ūmai:
Salmakide!
(Net po šlakelį kavos išsilieja iš mūsų puodukų.)
Tavo kerintis panašumas į sapno dukteris
Žavi mane ir suriša meilės pančiais,
Kuriuos nuaudžia mano dvasia dvilypė
Iš plonų nebūties voratinklių!
Mirtį slepi po savo švytinčia šypsena.
Su šiurpu
(ir dabar jau – aistra) prisimenu
Aną mandorlišką tvenkinį,
Klastingas pinkles,
kurias mums dievai paspendė
(Ir dabar jau – mirties baimė),
Idant įsikūnytume.
Salmakide,
Kas kelią parodys man iš tavęs išeiti?
Dvilyčiai troškimai. Dvilytė kalba.
Ji kvatojas, atvertusi galvą, laistydama
Baltintą kavą sau ant krūtinės. Ir mano
Akys žvelgia į ją
pro geismo šydą,
ir mano
Dvasia užmiega murmėdama: tai
tikžodžiai, tik žodžiai,
tik žodžiai.
Platelis, Kornelijus. Pinklės vėjui: Eilėraščiai ir poemos. – Vilnius: Vaga, 1987.