ATVIRLAIŠKIS

 

patamsiais
koja už kojos
patamsiais šleivodamas
koja už kojos
patamsiais

 

laukais
pakelėm
laukais šunkeliais
pakelėm
laukais

 

kas apsaugos
tave
kas apsaugos mylės
tave
kas apsaugos

 

tavo šuo
kodėl
tavo šuo išvarei
kodėl
tavo šuo

 

 

Poškus, Sigitas. Rečitatyvai: Eilėraščiai. – Klaipėda: Menininkų namai, 2000.

 

 

 

 

NIEKAS NEPASIKEITĖ

 

Surengiau Baltramiejaus naktį visiems
kitamaniams, atšaukiau dešimt Dievo
įsakymų, garbinau Baalą. Žemę apleidau
skėriais ir maru, atsižadėjau tėvo ir motinos,
giedojau pragaro giesmes. Kauliukais
pralošiau pasaulio dorybes, ištvirkavau,
buvau kaip niekad stiprus nekęsdamas.
Atgailavau – plakiausi spygliuota viela,
dilgėlėm, marinau bepražūstančią sielą,
skalbiau nusižeminimo ašaromis. Skelbiau
Dievo Žodį pagonims, buvau pjaustomas ir
kryžiuojamas, savo prakaitu pelniausi duoną,
kurią čia pat išdalindavau alkstantiems. Kitus
mylėjau labiau nei save.
Rašiau eilėraščius.

 

 

Poškus, Sigitas. Rečitatyvai: Eilėraščiai. – Klaipėda: Menininkų namai, 2000.

 

 

 

 

UŽDARAS RATAS

 

Nėra su kuo pasikalbėti, nėra su kuo. Apie
nieką, orą. Kalbėti vien norint išgirsti balsą –
balsus lėtai srūvant vakaro sutemomis:
tamsyn, tolyn, niekur. Kiekvieną garsą,
skiemenį, žodį, tylą tarp jų. Įsiklausyti.
Tada kažkur iš vidaus palengva ateis kiti
skiemenys, kiti žodžiai. Ir jų nebeliks.
Ilgai kartoju: lyja... lyja... lyja... Nustebęs,
išsigandęs, džiaugdamasis, proverksmiu,
abejingai: lyja... lyja... Garsiau, tyliau,
pusbalsiu, pašnibždomis, iki tas skambesys
nebetenka prasmės.
Tik švokštimas, lūpų atvirumu panašus į „a“.

 

 

Poškus, Sigitas. Rečitatyvai: Eilėraščiai. – Klaipėda: Menininkų namai, 2000.

 

 

 

 

KAS AŠ TOKS ?

 

Kas aš toks, kuris girdžiu?
Būrys piemenų, vienas per kitą kalbėdami,
išeina ieškoti paklydusios avies,
devyniasdešimt devynias kitas palikę vilkams,
prekeiviams ir muitininkams. Piemenų
balsuose girdėti nuojauta džiaugsmo, kai bus
surasta paklydėlė.
Kas aš toks, kuris sakau?
Aš neturiu pinigų valtininkui, aš nieko
neatleidžiu savo kaltininkams – aš juos
užmirštu. Piemenų buvo trylika, ir jie
pašaukė paskui save, nežadėdami nieko, o
viską. Ėjo minios, praėjo. Virš vieškelio ilgai
nesileido dulkės.
Kas aš toks, kuris matau?
Aplinkui vien dulkės.

 

 

Poškus, Sigitas. Rečitatyvai: Eilėraščiai. – Klaipėda: Menininkų namai, 2000.

 

 

 

 

GRĮŽIMAS

 

Tik šunys, kvailiai ir poetai žiūri į pilnatį –
pririša žvilgsnius geltonus. Blaškosi po to
sunkiame snauduly, grandinėmis žvangina,
neišgalėjimą būti čia ir dabar išrėkti mėgina.
Grimzta į pačią giliausią gilybę – save ir amą
praranda išvydę baimingai drebantį,
inkščiantį: negi čia aš?!
Ne tu. Gilėjimo tikslas. Dabar jau žinai, kad
ėjai atsigręžti.
Tavo apsiaustas – vėjas, tavo sparnai –
tuštuma, tavo mylimoji – vienatvė.
Geltonų žvilgsnių gijos įsitverk ir laikykis,
sukis atsargiai. Žiūrėk tik šalia druskos
stulpo.
Šunys teisingai tylės, poetai kalbės, kvailiai
rodys kelią.
– Štai visa kariauna, – sakys didžiausias
kvailys su nimbu, – ją patikiu tau.
Gali atsisakyti. Ir sutikti gali.
Tai nieko per pilnatį nekeičia.

 

 

Poškus, Sigitas. Rečitatyvai: Eilėraščiai. – Klaipėda: Menininkų namai, 2000.