tekstai.lt

Henrikas Radauskas. Eilėraščiai iš rinkinio „FONTANAS“ (1935)

 

radauskas henrikas
radauskas henrikas



PASAKA

 

Pro dūmus traukinio, pro vielas telefono,

Pro užrakintas geležies duris,

Pro šaltą žiburį, beprotiškai geltoną,

Pro karštą ašarą, kuri tuojau nukris,

 

Pro gervių virtinę, kuri į šiaurę lekia,

Pro gnomų požemiuose suneštus turtus -

Atskrenda Pasaka, atogrąžų karšta plaštakė,

Ir mirga margas spindulių lietus.

 

Septynias mylias žengia vaiko koja.

Našlaitės neliečia vilkai pikti.

O Eglės broliai dalgiais sukapoja

Jos vyrą Žaltį jūros pakrašty.

 

Voras su trupiniu į dangų kelias.

Kalba akmuo ir medis nebylys.

Ir ieško laimės, ant aklos kumelės

Per visą žemę jodamas, kvailys.

 

Pasaulis juokiasi, paspendęs savo tinklą

Ant žemės vieškelių, takelių ir takų.

Klausau, ką Pasaka man gieda kaip lakštingala,

Pasauliu netikiu, o Pasaka tikiu.

 

Henrikas Radauskas. Fontanas: eilėraščiai. – Kaunas, 1935.

 

 

 

NAKTIES ISTORIJA

 

Ranka vienodai suko laiko ratą:

Naktis ateina, o diena pražūna.

Naktis žvaigždyną ant žvaigždyno meta

Ir kūną numeta ant kūno.

 

Viso pasaulio operose groja smuikai.

Meilė, kardai ir dekoracijos.

Žaliam miške, po medžiais, šoka puikiai

Trys nuogos gracijos.

 

Vienkiemy kvailas, spindinčiom akim šunytis

Loja į drebantį klane mėnulį jauną.

Namo parėjęs, jaunikaitis pradeda rūkyti

Ir užsimerkęs nusišauna.

 

Pražydo kaime pirmosios purienos.

Pušis ant fono mėnesienos linksta.

Vitrinoj šypsos gelsvas, aklas manekenas,

Visai nepanašus į sfinksą.

 

Per visą naktį žvaigždės gieda "gloria",

Tik paryčiu ima virpėt ir blykšti.

Numiršta su visom nakties istorijom

Auksinė ir triukšminga vaivorykštė.

 

Henrikas Radauskas. Fontanas: eilėraščiai. – Kaunas, 1935.

 

 

 

KŪDROS RYTAS

 

Ties pasenusia, nerege kūdra,

Kur pavasaris linksta beržais,

Rytas juokias akim perlamutro,

Naiviais akvarelės dažais.

 

Karalystėj naujagimio vėjo

Žaidžia lapais krūmokšniai jauni,

Ir aušrinė mazgoti pradėjo

Aukso kojas aklam vandeny.

 

Henrikas Radauskas. Fontanas: eilėraščiai. – Kaunas, 1935.

 

 

 

PASIKALBĖJIMAI ŠUNŲ

 

Pro telegrafo temstančius stulpus

Iš vieškelio, kur pilkos krūvos žvyro,

Matau išbėgus vienkiemius trapius

Į foną rudenio netyro.

 

Už vieškelio, už krentančių beržų

Piemenės balsas pelkėj plakas tarp paparčių.

Lietus lašena pamažu

Arkliams nuo karčių.

 

Miške genių beldimai nebebyra.

Nukrito vakaras už debesų.

Daiktai išmirę.

Tamsu.

 

Kas įmetė mane tamson ton?

Nematomus klanus taškydamas einu.

Kažkur toli, už horizonto,

Pasikalbėjimai šunų.

 

Henrikas Radauskas. Fontanas: eilėraščiai. – Kaunas, 1935.

 

 

 

RYTAS GELEŽINKELIO STOTY

 

Atrieda rytas traukiniais nerimstančiais,

Jo žvilgiai spindi bėgių geležim.

Dangus ir miškas ir peronas gimsta čia,

Kur buvo vien tik tamsuma graži.

 

Iš nebuvimo, iš nakties, iš nerimo

Išėmęs mėto tolius ir medžius.

Pajutę spindulius, į pievą beriamus,

Pravirksta rasos, kad reikės nudžiūt.

 

Stoty budėtojas bučiuoja sužadėtinę

(Sapne, po laikrodžiu, kurs rodo tris po keturių).

Ant stalo juokiasi saldainis mėtinis,

Ir Morse mirksi mirgančiu variu.

 

Ant žydro stiebo rytas kelia inkilą,

Raudoną dėmę tarp žalių beržų.

Du žvirbliai pešasi ant geležinkelio

Dėl saujos saulės avižų.

 

Henrikas Radauskas. Fontanas: eilėraščiai. – Kaunas, 1935.

 

 

 

BEGALINIS LIŪDESYS

 

Ant melsvo fono - žvaigždės blyškios.

Naktis kaip ašara šviesi.

O žemėj žydi baltos vyšnios

Ir begalinis liūdesys.

 

Pavasario gėlė tyli

Žolėj geltoną veidą slepia,

Pasaulis liejasi ir kvepia

Liūdnam mėnulio spinduly.

 

Danguj apalpę žvaigždės guli.

Naktis betikslė ir šviesi.

O, senas, virpantis mėnuli,

O, begalinis liūdesy!

 

Henrikas Radauskas. Fontanas: eilėraščiai. – Kaunas, 1935.

 

 

 

FONTANAS

 

Ant cementinės urnos guli parke

Geltonas lapas. Didelis ruduo.

Fontano liūtui liejasi pro gerklę

Pasidabruotu upeliu vanduo.

 

Stambiais geltonais lapais liepos verkia.

Dvi varnos kranksi nežinia kodėl.

O liūtui liejasi vanduo pro gerklę,

Ir aukso klevas dreba kaip žvaigždė/

 

Henrikas Radauskas. Fontanas: eilėraščiai. – Kaunas, 1935.

 

 

 

PIRMASIS LEDAS

 

Pirmutiniais sidabro peiliais

Ant klanų ruduo pasipjovė.

Išbarstytos briliantų eilės

Lyg sultono naujai gulovei.

 

Tarp dangaus ir tolio mėlynės

Pakabino beržyno tinklą.

Spindi upės akys ledinės,

Ir tyla vidudieniui tinka.

 

Nepasilenkiu ir nepakeliu

Briliantų nuo plono stiklo.

Nematys vagių nei auksakalių

Šitos brangakmenių kasyklos.

 

Henrikas Radauskas. Fontanas: eilėraščiai. – Kaunas, 1935.

 

 

 

ANTROS RŪŠIES RESTORANE

 

Čia pasigėrę net apmušalai:

Gėlelės, porom einančios kvailai,

Svyruoja girtos takeliu siauriausiu.

"Kur jos keliauja?" - juokdamasis klausiu.

 

Girtuoklių galvos ritasi stalu,

Ir aš akis pakelti vos galiu

Tenai, kur lempos suka dūmų gūžtas

Ir patefono ilgesys sudūžta.

 

Aplink medūzos. Argi vandenin

Aš pakliuvau? Neleiskit žaist ugnim!

Girtuoklis šypsosi, kažką dainuoja

Ir stengiasi padegti stalo koją.

 

Kvadrato rėmuos, po stiklu, gelmėj,

Kurią auksuoja žiburio dėmė,

Žydėti baltos rožės nesidrovi.

Kažkokia moteris prie stalo stovi.

 

Melsvai ne akys žydi, - paakiai.

Prie primuso raityti jos plaukai.

Nuvargusi, dažyta padavėja.

Gėlelės girtos sienom griuvinėja.

 

Henrikas Radauskas. Fontanas: eilėraščiai. – Kaunas, 1935.

 

 

 

VĖJO PILIS

 

Ant debesų balčiausio pieno

Iš stalaktitų gabalų

Pastatė vėjas mėnesienoj

Negyvą pilį. Ir tylu.

 

Žvaigždyną paima tripirštį,

Į sieną meta ant akmens.

Nė vienas demonas pamiršti

Tokių vitražų neįstengs.

 

Fontanais liepsnos ima piltis,

Pražysta obelys giliai.

Ir juokias Paukščių Tako smiltys,

Kai ima nokti obuoliai.

 

Kometom mėtos žinios baisios:

Raudonas pjautuvas - artyn.

Ir medžiuos plakas aukso vaisius

Prieš nuriedėdamas mirtin.

 

Mėnulio ašmenys pakrypsta.

Auksinėm upėm obuoliai.

Pilies trimito juodas klyksmas

Užspringsta krisdamas giliai.

 

Henrikas Radauskas. Fontanas: eilėraščiai. – Kaunas, 1935.

 

 

 

VASARA

 

Kaip voratinkliai saulėje tempias,

Pasiklysta kaip kvapas žolėj

Ir pabyra kaip nerimas pempės,

Ilgesiais nusitaškęs žaliai.

 

Pro griaustinio sutemusį riksmą,

Ties stiklinės šviesos ežerais,

Aplink saulėj pražilusią viksvą -

Deimantiniais, vingiuotais garais.

 

Mieste - naktys, metalas ir minios.

Nors kaip krištolas laimė trapi,

Nusijuokia kažkas sidabrinis

Begaliniais džiaugsmais paupy.

 

Henrikas Radauskas. Fontanas: eilėraščiai. – Kaunas, 1935.

 

 

 

LIŪDESYS

 

Pro pageltusį lempos lavoną

Skrenda sapnas ir meta ant kranto

Mano sielą - į debesio foną,

Kaip paveiksle kažkokio Rembrandto.

 

Liūdesys iš tamsos išsilaužia

Ir sukausto man plaukus ir burną,

Kaip vidunaktis gęstantį laužą,

Kaip žiedai sidabrinį Saturną.

 

O naktis nejudėdama bijo,

Kad nuo smūgio numirt nereikėtų,

Nes iškėlė ugnies kalaviją

Horizonte auksinė kometa.

 

Tyliai gieda liūdėjimo rūmuos

Seno ilgesio jaunos undinės,

Ir srovena giesmės nemarumas,

Ir esu kaip žvaigždė begalinis.

 

Henrikas Radauskas. Fontanas: eilėraščiai. – Kaunas, 1935.

 

 

 

EROS PRADŽIA

 

Srovena saulė į mane,

Į "žemę nuodėmingą"

Ir šoka vieškelio klane,

Raudona ir aistringa.

 

Jos šokio vyne ir ugny

Išsiskleidžia Venera, -

Ir štai prasideda many

Širdies ir meilės era.

 

Henrikas Radauskas. Fontanas: eilėraščiai. – Kaunas, 1935.

 

 

 

IŠ KRENTANČIOS GELMĖS

 

Kas kvepalais nulaistė

Tuos kailius auksaplaukiams gyvuliams?

Kvatoja iš kiekvieno lapo laisvė, -

Vis tiek, kas ateitį nulems.

 

Einu per molį rausvą, plokščią, platų.

Sijoja vakaras rasas.

Kas dieną nubyrėjusią suprato,

Kas?

 

Pro miglą miegas man melsvai pamoja

(Per naktį juoksis ir šlamės).

Suskambo varis: mėnuo joja

Iš krentančios gelmės.

 

Henrikas Radauskas. Fontanas: eilėraščiai. – Kaunas, 1935.

 

 

 

MARIONEČIŲ NAKTIS

 

Miestui aušrą uždega elektra.

Stiklo briaunos svaido spektrą.

 

Šaipos, kraipos vartų numeriai,

Visas miestas šiąnakt numirė.

 

Šviesūs skaičiai slepia juoką tylų,

Lempų liepsnos gesdamos suskyla.

 

Balzgana naktis gatvelėse.

Marionetės keliasi.

 

Iš nakties į aikštę bėga lėlės,

Gražios, aklos mergužėlės.

 

Arlekinas šnibžda: "Kur mes matėmės?"

Švelnios, lieknos rangosi gyvatėmis.

 

Medžio galvos. šilkas. Medžio rankos.

Šoka, cypia, juokiasi ir trankos.

 

Henrikas Radauskas. Fontanas: eilėraščiai. – Kaunas, 1935.

 

 

 

PASIKEITIMAI

 

Tamsoj girdžiu, kaip srovės pilsto žvirgždą,

Kaip cypia mirdama akimirka.

Viršuj manęs sudžiūvę šakos girgžda,

Į naktį kažkas žvaigždę įmerkia.

 

Esu visur: ir baimėj fakelo,

Ir augalų žaliose nekaltybėse.

Aš žvaigždę krentančią kaip vaiką pakeliu

Beribėse platybėse.

 

Aš jauno mėnesio nulaužiu ragą,

Ir jis per naktį žemėj mėtosi,

O žmonės mano, kad stebuklas dega

Nepaprastose vietose.

 

O rytmetį žaliais žaibais kvatoju,

Kad apgavau tiek tūkstančių,

Ir rodos elgetoms, kad mato rojų

Tarp debesėlių rūkstančių.

 

Henrikas Radauskas. Fontanas: eilėraščiai. – Kaunas, 1935.

 

 

 

KŪDIKIŲ VIDUDIENIS

 

Spindinčiom ir virpančiom spiralėm

Vaikšto saulė ežero gelmėj,

Kur žalių žolių švelniom rankelėm

Moja kūdikėlių slėpiniai.

 

Aklos akys mėlyno zenito

Kaba ties virpėjimu gelmės,

Kur spiralės aukso ištirpyto

Liejasi ir spindi be prasmės.

 

Ajerai, vidudienis ir stirnos

Žiūri nesuprantančiu žvilgsniu,

Kaip iš lėto sukas aukso girnos

Tarp žalių, lengvučių slėpinių.

 

Henrikas Radauskas. Fontanas: eilėraščiai. – Kaunas, 1935.

 

 

 

KAD NEBŪTŲ AUŠRINĖS

 

Miško medis nutildo lapus,

Nuramina išdykusią šaką,

Kai vidunakčio balsas trapus

Savo pasaką seka.

 

Kai po vienkiemius klykia gaidžiais

Ar kaip beprotis žirgas sužvengia,

Meteorų kritimais plačiais

Nukryžiuoja padangę.

 

Po tamsiausiu medžiu,

Kur nakvoja apuokas apakęs,

Nuo žvaigždžių

Nuriedėjo dvi žėrinčios akys.

 

Į šviesumą akių,

Kur paparčių žvaigždynai ištryškę,

Iš vidunakčio pelkių klaikių -

Peteliškės.

 

Nerangiais sūkuriais

Jų skridimai gaisrus užgesina.

Tamsuma susilieja koriais

Nesulaužomo švino.

 

Už nakties susibėga keliai,

Ir širdy tylumos begalinės

Ima juoktis apuokas aklai,

Kad nebūtų aušrinės.

 

Henrikas Radauskas. Fontanas: eilėraščiai. – Kaunas, 1935.

 

 

 

UPELIO RYTAS

 

Upelio šonus spaudžia miško replės,

Ištirpęs teka vandenin smėlys,

Ir žalsvos epušės, kaip mergos šveplos,

Žaliais liežuviais plepa pakely.

 

Nuo rytmečio dangaus akvamarino

Nušluosto vėjas dulkes debesų.

Nors vakar pušys liūdesiais marinos,

Spygliais prismaigstė šiandie daug rasų.

 

Melsvai sustingusioj dangaus apylinkėj

Miškų banga atsimuša žaliai.

Balta avis ties upeliu pasilenkia,

Ir skystas stiklas plakas skrituliais.

 

Henrikas Radauskas. Fontanas: eilėraščiai. – Kaunas, 1935.

 

 

 

GELMIŲ SUKILIMAS

 

Aš daug turiu tokių gelmių,

Kurios su nieku nesiderina.

Jos kartais tyli, - ir ramu,

O kartais ima kelti nerimą.

 

Vidunaktį kur nors giliai

Prasideda tyli melodija,

Ir jos raudoni spinduliai

Visas kitas gelmes užnuodija,

 

Ir kitos ima rėkt ugnim,

Raketomis, gaisrų sirenomis,

Nebesiskaito su manim

Širdis, ir kraujas krenta venomis

 

Lyg koks akmuo. Ir taip toliau:

Prie jų prisideda arterijos,

Ir gaisras veržias vis giliau,

Ir ima degti sausos prerijos,

 

Kaip pas Mayne Reidą, kurs mane

Antroje ir trečioje klasėje

Svaigino, - ir ugnies tvane

Indėnai joja mano dvasioje.

 

Šuo suloja. Ir aušra

Staiga užgęsta. Nei isterikos

Kvailos, nei raitelių nėra,

Nei tos mainridiškos Amerikos.

 

Tyli ir banali naktis:

Ramiai juoduoja kampo linija,

Ant stalo guli pilnatis,

Ir blykčioja vanduo stiklinėje.

 

Henrikas Radauskas. Fontanas: eilėraščiai. – Kaunas, 1935.

 

 

 

MIESTO SODE

 

Aš jaučiu, kaip jie auga ir tempiasi.

Sužaliuos, pražydės ir nuvys,

O virš miesto, vidurnakčio lempose

Bus geltonas, ramus spindulys.

 

Ir kiekvieną pavasario vakarą

Miesto sode vaikšto būriai.

Kažkas mėnesį liepoje pakaria,

Ir ant vario - juodi pumpurai.

 

Aš jaučiu tą skleidimąsi liūdintį:

Pražydės ir nuvys, -

Ir tada negalės pasijudinti,

Kaip šachmatų medinis arklys.

 

Henrikas Radauskas. Fontanas: eilėraščiai. – Kaunas, 1935.

 

 

 

PASIUTĘS ŽYDĖJIMAS

 

Žiliems - auksinės sukaktys.

Jaunieji - vynuogynuose.

Bet jie visi vidunaktį

Skandinos ir skandinasi.

 

Pro numirimų sūkurį

Skrendu, krentu griaustinyje,

Nes nėra laiko lūkuriuot,

Nes dega visos linijos.

 

Akim ir lūpom paimu

Žydėjimą pašėlusį,

Klajodamas po kaimus

Birželio debesėliuose.

 

Nuo liūdesio lig ilgesio

Degsiu iliuminaciją,

Visas erdves pripildysiu

Gelsvos ugnies akacijų.

 

Po mano žirgo pasagom

Plaukai nakties įsirpusios.

Renku girtuoklių pasakas

Ir kurtizanių virpesius.

 

Henrikas Radauskas. Fontanas: eilėraščiai. – Kaunas, 1935.

 

 

 

PO MIRAŽAIS

 

Pažaliavo pelėsiais

Begalinėj mėlynėje

Tokios šviesios ir tiesios

Nusileidžiančios linijos.

 

Žydro vakaro fone

Pažaliavusios linijos.

Rėkia bepročiai žmonės

Po miražais dykynėje.

 

Henrikas Radauskas. Fontanas: eilėraščiai. – Kaunas, 1935.

 

 

 

MĖNESIENA

 

Didžiuliam aukse pilnaties

Dangus, žolė ir sapnas mirksta,

Ir rausvas pumpuras širdies

Tokį vidunaktį numiršta

 

Tik tam, kad gimtų kaip gėlė,

Tą auksą gertų kaip artistė

Plojimą, idant kaip vėlė

Skrajotų skliauto ametiste;

 

Kad, kaip armonika, giliai

Kvėpuodama, nerastų vietos,

Kur pasilsėt, idant žolėj

Tarškėtų žiogo kastanjetais;

 

Spindėtų auksu ir džiaugsmu,

Langų stiklais ir mėnesiena,

Sonetais, vynu ir jausmu -

Kaip girtas beprotis Verlaine'as.

 

Kad net akliausiais vakarais

Sprogdintų širdį meilės norai, -

Yra mėnulio ežerai,

Pavasariai ir meteorai.

 

Henrikas Radauskas. Fontanas: eilėraščiai. – Kaunas, 1935.

 

 

 

KAIMO RUDUO

 

Šalti laukai ir šulinių vanduo,

Ir horizontuose malūnai moja.

Ateina gelsvas kaip liepsna ruduo,

Ir piemenys liūdnam miške dainuoja.

 

Keli nuvargę, platūs spinduliai

Ant kelio guli prie geltonos varpos.

Pro tvorą raudonuoja obuoliai,

Ir kriaušė supas kaip auksinis varpas.

 

O vakare užmigti negaliu.

Matau, kaip skrenda mėnesienoj žąsys,

Ir pilnaties geltonu takeliu

Iš lėto plaukia liūdesys manasis.

 

Henrikas Radauskas. Fontanas: eilėraščiai. – Kaunas, 1935.