rakstikas petras



Karrr

 

Užsiklausęs celėje
Tapsinčio šlubio
Lange įšalo kaimynas

 

Snaigių labirintais
Pusnys lipa per tvorą
Juodos žvakės kriaušėje
Karrr

 

 

 

 

Baigėsi diena

 

Valgiau silkę ir buvau jūroje
Įsuktas kopūsto gniūžtėje važiavau mašina
Nuplikytas gražuolės žvilgsnio
Ieškojau žolėje grybo
Vengdamas prasigėrusio draugo
Sutikau luošą šunį
Kuris inkšdamas vilko nušąlusią dieną

 

 

 

 

Ruduo

 

Medį glosto spalio šviesa
Ir nuskynusi šventraščio puslapį
Guldo į puvėsių archyvą
Varpas bažnyčioje laimina mirštančią dieną
Paskui saulės apakintą vedlį
Auksaplunksnių būrys aimanuodamas skuba į nežinią

 

 

 

 

Užrakintos durys

 

Ultramarino šviesoje motina įbrido į
Purpurinę erškėtrožių upę
Pasiekusi mėnulio atspindžio pjautuvą
Nurėžė už nugaros raibuliuojančias bangų kasas ir
Paniro į sapną
Aušra lange rėmina naują paveikslą
Lyg ir niekas nebuvo užėjęs

 

 

 

 

Žvaigždė

 

Prieš srovę
Prieš vėją
Žvaigždė be namų
Šlitinėja po dangų
Spiečius mirčių
Ateity dar ateis
Jei kojyčių joms nenutrauks
Mano pūvančios rankos
Surentė tiltą
Nuo kurio tyrinėju
Plaukiantį dangų

 

 

 

 

Sninga

 

Dienos šviesą nulesė varnos
Ir karksėdamos ieško nakvynės
Milijardai vorų iš pradurto dangaus
Besileisdami žemėn numezgė tinklą

 

 

 

 

Nakties upė

 

Žvilgsnio žaibas apšviečia upę
Ir nušauna šikšnosparnio tašką
Žvaigždžių ungurys medžių tamsą pusiau padalinęs
Slenka už vingio į jūrą
Kurios nematau bet girdžiu
Rieda šapalo žvynas dugnu
Dangaus adata sminga į upę ir praduria sietuvą
Ten kur širdis
Kūliais verčiasi paukštis

 

2005 m.