Saulius Rimkus (g. 1980) poetas, prozininkas. Kūryba spausdinta literatūrinėse interneto svetainėse rasyk.lt ir zaliazole.lt, literatūros savaitraščiuose „Nemunas“ ir „Šiaurės Atėnai“. Autoriaus tekstai publikuoti almanachuose „Kauno jaunieji“ (II knyga, prozos almanachas, 2005) ir „Poezijos pavasaris“ (2008). „Jaunųjų literatų gildijos“ narys, festivalio „Juodraščiai“ organizatorius. „Saulius Rimkus eilėrašty „Vilkinis“ aprašo nežinia kokią šiurpią meilės rūšį su filologijos prieskoniu. Čia iš pradžių žadama išsirengti vilku ir iškaukti į pilnatį visą žodyną, o paskui prisikrovus „tris tomus baltų tavo rankų“ dardėti į Vilnių. Būtent į Vilnių! O ten – jau klajonės su linksmybėmis...“ (Benediktas Januševičius).



Vilkinis

išėjęs į pilnatį

vilku išsirengsiu

iškauksiu žodyną

tau alkio ir troškulio

nugirdyk mane

pasotinki geidulį kraujo

sušildyk sužvarbusį vienį

atjausk ir išlaisvink

įkalintą sėklą

į šąlančias įsčias

aš švelniai lyčiu tavo plaukus

užuodžiu, aš gyvas

nors akys sustingę į stiklą

krūtys pritvinkę

tris tomus baltų tavo rankų

prikroviau vežimuos

dardėsiu į Vilnių keliais

neregėtais ant gaublio

klajosiu senosiomis gatvėmis

linksminsiuos mugėse

ten šoksiu, daužysiu taures

kol brėkštantį rytmetį

vėlei sutiksiu




Klastojant fikcijas

Naktimis aš regėdavau sapną:
Visos mirusios mano nuotakos
Pusryčiaudavo namo terasoje
Pusryčiaudamos garsiai juokėsi
Aš vartydavau rytmečio laikraštį
O aplinkui lakstydavo šunys
Tie kur sode po obelim užkasti
Ir netgi tas kur prie upės
Patefonas lyg naujas grojo
Plokšteles Kipro Petrausko
Tarsi jų niekada su broliu
Atsuktuvais nebūtumėm braižę
O ant stalo garavo pyragas
Meduolinis papuoštas vyšniomis
Tokį motina mano kepdavo
Sekmą dieną iš mokslų sugrįžtant
Jo atkandus išvysdavau tėvą
Sidabruotam padėklo dugne
Jis tylėjo, jo raukšlės man šaukė:
„Tu tapai panašus į mane“
O paskui suskambėdavo laikrodis
Visas šlapias iš miego nubusdavau
Per laukus basomis pasileisdavau
Savo gerklę prieš vėją plėšdamas:
„Mano tėvas nebuvo elgeta, mano tėvas
nebuvo elgeta, mano tėvas...“




Santūri abejonė įgimta moters inteligencija

Kažkada pažinojau Jėzų, jis buvo prikaltas

Prie lovos, negalėjo vaikščioti, sakė pamokslus

Iš patalo. Nebesvajodamas apie šventyklas,

Minias pasekėjų, palmių šakas ir Golgotą.

Kitas mano draugas nebuvo šventasis,

Nors laimino moteris, joms nusidėjusius.

Turėjo daugybę ydų ir kartais burnodavo

Prieš savo Viešpatį, bet buvo geras

Žmonėms ir gyvūnams – turėjo šventumo.

O ji studijavo Konfucijų ir Vespasianą,

Aplankė tris ketvirčius viso pasaulio,

Vilkėjo kimono, ornamentais puošė rankas,

                                                  lietė sitarą...

                                    Ir vis tik pristigo skonio tiesiog pasisveikinti.



Pingančios indulgencijos

gal nusimeskim idiotų kaukes

demiurgų vėliavos suplyšta vėjyje

geriau te trankosi patrankos

nei slysta durklai kraujo mėlyje

aš pažinau tave iš eisenos

baltų raidžių, pilieti Leninai

neverk žiedais; gėlių hieroglifais

džiazuoja nepasėti demonai

ir sirpsta sifilis tarp tų, kur šaukia

suglauskit kojas, nusidėsite!

jei taip, užsklęskit langines

nudirkit kalę, lavonėkite

 

 

Circus

Mano brolis turėjo tris kojas,

Mano sesė – septynias rankas,

Mes priklausėm išsigimėlių cirkui,

Kol Brunhilda nepamilo manęs.

Jai juk buvo vis vien, kad be pirštų,

Kad be dilbių aš ir be ausų.

Jos vienos niekada neužmiršiu,

Jai vienai atsidavęs esu...

Keitės gelsvosios cirko afišos

Lyg kaklaraiščiai konferansjė:

„Jis neturi nei nosies, nei skruostų.“

Įrašyta prie mano dosjė.

Tai ne viskas ko aš neturėjau,

Bet tuomet tai nebuvo svarbu –

Tarsi laivo korpusu vėjai

Mes gėrėjomės savo jausmu.

Žmonės įžiebė palapinėje fakelus,

Net pakampės vaiskiausiai nušvito;

Aš išvydau, kaip mano Brunhilda

Išsigandusi klaikiai sukliko –

Kraupiai taip, kad net kailis pražilo

Keturgalvio katino Bruno.

Ji suprato karščiausiai pamilusi

Žmogų neturintį kūno

Eilėraštis, kuris prasideda kvailiausiu pasaulyje žodžiu

Jei ateisi, mirtie, eik iš nugaros,

Jei per plaukus brauksi, liesk švelniai.

Tavo įsčios – dar nenubudusios,

Tavo Žilvino ilgisi dalgiai.

Lytint lūpomis, plečiasi vyzdžiai

Pas atgulusius į gilumą brolius,

Pas naktų numylėtas veronikas

Ežeruos gyvio kadrai kvatojasi.

Ir tik kartais, kai pusto miškus,

Seni žmonės baimingai žegnojasi.

Pasiimk mane spalių mėnesį,

Nekenčiu, kada gruodis kartojasi.




N

– Gute Nacht Mutter, gute Nacht…*

Kaip svajingai sukasi moterys – svastikos.
Tavo įsčių aš dar nepalikęs žinojau,
kad visa – migla,
kas pulsuoja už horizonto.
Žabais ir žaibais mes įplieksime ugnį.

– Gute Nacht Mutter, gute Nacht...

Ar girdi? Tolumoj grumiasi žvėrys.
Jie tylūs, jie nežadina miegančiųjų –
taip daug patogiau perplėšti gerklę.
Kur aš pakasiau negimusius kūdikius
Lyg glėbį kačiukų?

– Gute Nacht Mutter, gute Nacht...

Kažkas muša ausų būgnelius.

– Gute Nacht Mutter, gute Nacht...

Aš taip pavargau.
Mano sielomis laipioja  demonai...

Erwin Lehnow ir Werner Bochmann daina, kuriai skambant  vokiečių kariai II-ojo pasaulinio karo metais ėjo į frontą.




Iliuminuota perversija

ir visa kas liks jums – tik šunys
ir jūsų dukrų tušti miegamieji.
neklauskit manęs, kaip galėjau –
aš žuvys negali įkvėpti teisėjau –
per daug netekai; tavo akys aptemo,
šviesos išsiilgusios. daug alkoholio –
tai kiek? – jei nelankomas kapas?
skersai tavo lūpų įlaužtas medalis.
tu brolis moters tavo; lovų ekranai
brutaliai transliuoja sklerotinius filmus,
kur aš nominuotas. aš žuvys,
aš žuvys monmartro.




Rex


Man karaliaujant, šešiasdešimtaisiais eros metais,
Į rūmus atkeliavo vienišas poetas.
Dailutis, lieknas, garbanom ilgiausiom
Jis pramanydavo didžiausių keistenybių.
Per pačią audrą, dievams svaidant žaibus,
Išbėgdavo į plyną lauką nuogutėlis,
Rankas iškėlęs į padangę gėrė lietų
Ir verkdavo išvydęs tekant saulę.
Jis teigė, jog žvaigždes stebėti
Geriau tamsiajam ežero paviršiuj.
O vieną dieną, lyg apkvaitęs,
Jis šaukė miesto turgaus aikštėj,
Kad žmonės gali kilt į dangų
Tarytum sakalai arba flamingai.
Aš negalėjau leisti sklist chaosui,
Todėl liepiau apkaišius povo plunksnom
Numesti jį nuo dramblio kaulo bokšto.
----------------------------------------------
Dabar taip vieniša ir liūdna
Skaičiuot žvaigždes ant balto upės kranto.




Išeinu


Pro praviras smuklės duris

Į užmigusį šimtmečiams miestą,

Nuščiuvusį savo vitražais

Ir blunkančiom gatvėm.

-----------------------------

Užmerktos langinės,

Droviais telefonų būdelių šešėliais

Nelaigo balandžiai,

Nesimeldžia blausūs žibintai

Į girgždantį grįžulais dangų.

Alėjos ir parkai pritvinkę

Pulsuojančia rudenio tuštuma,

Juose jau senai nesilanko

Iškrypėlius dangstantys lietpalčiai.

Bažnyčių barokiniai bokštai

Parklumpa prieš saują

Praeinančio lapkričio medžių

Monetų.


2007 m.