PAGONIŠKAS ŽENKLAS
Dangau
kurs dabar esi
taip arti
kurs dabar
taip grėsmingai esi
amžinai
perskaityk
man šiuos laukus
ir kalvas
perskaityk kopas
syvo įžiebtą
vienišą bokštą pušies
virš kurios
saulės kryžius
žemė nekvepia
žemė beskonė
pritvinkus
motinos riksmo
laužančio kaulus
traukančio gyslas
ežerų tamsos
kas pasakys
ką upės posūkis
kurs suėmė širdį
nori pranešti
atsigrįžk?
įsiklausyk?
ką tyli
tas užmirštas laiko akmuo
sėklą gyvybės?
raudas
kurias teks išraudoti?
nejau viskas praeita
siekiai kova praeita
ir praeitas
skausmas žmogaus
kurį perdirbo molis
beženklis
nejaugi jau niekad
kiek užmato širdis
jokios
nebeišgirsi sielos
ir vaisiaus
naktis nebepalaimins
o šakumo
gimdančios riksmo
nebepašventins
žemės galia
dangau
kur dabar esi
taip melsvai
sugausk galvoje
kad galėčiau
nors akimirkai patikėt
jog atleido man paukštis
užspringęs padirbta sekunde
ir žvėries
nukainota vėlė
man nekeršys
ir žmogaus
kurio nemokėjau priglausti
likimas
neapsivys apie kaklą
sugausk galvoje
kad pramatytų akis
kad išgirstų ausis
kad tiesą
tylėtų kalba
1985
Rubavičius, Vytautas. Akies šukė: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1991.
RAKTAS UŽMIRŠTAS
Eini ilgu koridorium ir visą laiką šalia durys,
kurias graudžiai nori atverti, kurias reikia
atverti, tačiau vis einama tolyn, lyg paties gimimo
būtų įsakyta, koridorius nesibaigia: senoji mokykla,
į kurią atvedė tave rimtą su virpančia rankoje
gėlių puokšte (prie seselės staliuko numesta
nuvytusios ramunės – ramunės iš kito pasaulio. Kažkas
sudaužė taurę. pasigirdo ramunė. daug durų ir visose
trūksta rankenų. ausyse aidi rankena), naujoji mokykla –
užsigrūdinęs vienatvėje baugščiai įžūlus, visą laiką
ieškantis, kam būtų galima pasakyti myliu, pirmojo
bučinio skonis (eilėraštyje vaikų namai: amžiams
žiemos stikle įspaustas gražus iki virpulio paširdžiuose
veidas. suaugusi vienuolikmetė. amžina. Akyse
viso gyvenimo tamsa, viso gyvenimo skausmas, kuris
bus priimtas. neįveikiama nuolankiosios galia. nulydės.
tačiau nepaliesi ir nepasakysi. neprisiglausi.
amžinas stiklas), tolyn iš pradžių, virš galvos
zyzia užmiršta dirbtinė dienos šviesa – ateities simbolis,
už langų tyli tikroji šviesa. Aiškumas: ant purvino
asfalto mirksi nutraukta balandžio galva, melodingai
linguoja į šuns šoną įsmeigtas pagalys, akys artėja...
Neprieisi. nesijaudini. pasmerktojo ramybė.
graužia akį prakaito lašas, širdį graužia nepasakytas
myliu.
Mažas. paliktas. vienišas verkia už durų, tylint
žemynams. niekas tavęs nepaguos, niekam nė dalelės
neperduosi skausmo – vienišas. Niekas
nepažvelgs į akis. tuščia kambaryje, klasėje, mieste,
visatoje. už lango diena be tavęs. kaip kačiukas –
delnais į duris.
Koridorium tolyn. lyg laiko būtų per daug,
lyg laikas seniai sunaikintas, lyg gaudi tuštuma
nieko nereikštų (gal ji reiškia nieką? riba,
kurios niekada neprieisi, yra su tavimi: karštas
karštas liežuvis it virpulys pažodžiui, nesupranti,
nė akimirkos nesupranti ir nesuprasi, kada
iš tikrųjų įvyksti paskutinį kartą: paskutinį
kartą sekundei artimas veidas nušvinta ir į
atmintį. durų rankena. virvė), neatidarysi.
nieko nejauti.
Verkia vienišas, o pasauly
tiek daug įvairiausios
dienos šviesos
Rubavičius, Vytautas. Akies šukė: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1991.
KNYGOS SKAITYMAS
Praeivio iš atminties šešėlis
netikėtai pakeitė pasaulį: raidės išnyko –
veidrodis prietema – lyg ašara imtų giedoti.
miestas sukluso. amžinas.
sakai miestas – ir visas jis tavyje,
visa jo nežinia tavyje,
tūkstančių gyvenimo akučių tinkle esi pagautas
bemetant tinklą. aiškumo akimirka:
pamatai save akyse, žiūrinčiose iš kito
gyvenimo.
klausiančiose.
nevilties paženklintose akyse.
Puslapis. lėtai ir nenumaldomai kaip likimas.
užgriūna. išplėšta mergina, surūdijęs liežuvis.
karštligiškai, kabant vakaro nuosprendžiui,
paskutinį kartą širdis girdi tavo
dejonę.
Kada atsitiko ženklas, jog nelemta?
Skaitant Celaną, spėjant iš kepenų,
kai akis kaip kauliukas iškrinta – kruvinas
beldžiuos į duris, nors nėra sienų, nieko nėra,
bet beldžiuos, nes tik tai dabar moku daryti,
reikia įeiti, nes yra durys. rankenos ašmenys.
ir žuvėdros snapo injekcija – mirtinai
skamba kalbos kaip taurės.
Kokia snaigė, kokia žvaigždė prikels
paskutinįjį tavo veidą,
kokios dienos ryškalas iššifruos
tavo išsiųstus laiškus – jie vis eina.
kartu su sapnais.
kaip mirtis.
Mūsų gyvenimas –
mūsų pačių sugalvotos istorijos apie kitus,
apie tuos, kurie myli, nekenčia, išduoda
(nereikšmingas telefono skambutis kaip yla
iš tarpuvartės dvokiančios),
apie neparašytų puslapių herojus,
kurie veda labiau nei tikri vedamieji.
Mes esame nežinoma, nesuvokiama pradžia,
įprasminanti visa, kas praeina,
kas amžinai praeina.
Mes esame – nes yra praeitis.
Dabar mes mylime taip, kaip gali mylėti
tik niekad nesusitikę. Eini nepažįstamas:
papurtęs, pasmerktojo raukšlė kaktoje.
kas taip nusprendė tave?
ir laiptais plačiais į šviesiąją ateitį
gena balsas – tave?
Pradžios hieroglifas: esame vienas kitam
tikriau ir skaudžiau nei turime galios
ir drąsos suvokti. Ką mes galime –
nemokyti tikėti, nemokyti melstis,
neprikelti atgailauti. neatleidžiame kruvinai.
ir nesusitinkame.
Nusileido. nurimo. puslapis.
išskaitytas.
išduotas.
aidas.
Pasikartojanti ateitis: lemiamoji ironija:
mirties pranešimas
1985
Rubavičius, Vytautas. Akies šukė: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1991.
TROLEIBUSE
I
Žodis prikels tuštumą. vėl pasigirs sekundžių spiečius
ir stebuklas išnyks: sakiniai sakiniai sakiniai,
veidų veidai. tik žiūrėti į ją. atsitiktinai. Bežodėj
erdvėj, kuri temdama kaupias už lango. ten akys
aiškiau nei dienos atspaude. pakylantys išlipantys
įlipantys. tiksi prie pat ausies
pakeleivio laikrodis.
II
Iš pradžių susipažįsta akys:
sunki atviro žvilgsnio šviesa...
veidas sutrinka: ieškoma įprastos prasmės:
atklysta šypsnys neblaivus:
akys išblunka, lūpų pridengia šarvas.
laukimas.
Lyg angelas galingasis
ateities deimanto rėžtuvu pagrasintų
brūkštelti kitą perspektyvą,
ženklą išrėžti ore
likimo
įsakančio
Lieki vakaro suimtas
visažiniame troleibuse
ir balzganas atspindys tamsoje:
smulkmenos
akys akyse
iš nežinios į nežinią
akimirka
be jokios prasmės
Rubavičius, Vytautas. Akies šukė: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1991.
VEIDRODIS: ARTIMAS ATSPINDYS BIČIULIO
Kartu su poetu. kelionės pradžia kada nesi dar
gyvenime išspausdintas ir jauti, jog tau leista yra
pasirinkti:
peilis, eilutė, vėžys nepažįstamos moters
atodūsio, vakaro negailestingas smūgis į kepenis,
kruvina draugo daina...
žiburiuojanti ateitis. širdies bigbendas.
trumpas alkoholinis sujungimas.
naktys trenkia vynu, šlapimu ir nežinia,
kuri teikia jėgos.
kaip žuvis tamsos vandenyse – spindintis.
lieptas grumtis esi, lieptas, vadinas, teisus.
sukasi kavinės karuselė, meilių byra rimai.
skamba daugialypis juokas. kartu:
atvirai ir negailestingai: žėruoja
gamtos įskelta kibirkštis.
eilėraščių kristalai. kumščių plienas.
krislas esi dienraščio akyse: tvirtai tari savo
gyvenimą. iš lūpų templės žodžiai simonas
žemaičių miškai atgimimas, šerdiniai žodžiai.
dangus
lyg paskutinįkart toks savas. pasiryžimas.
Ir Sibiro upės pakrantė,
kur kūnas dejuoja, dvigubas kūnas,
žemės šios bendratis.
išliko lyg piešinys ant uolos rudos akys
štob nevidela mama
kak ja tebia choču
už užuolaidos girdėti kaip vartosi
miego bevaizdėj duobėj
žmogus
be lyties
nuvarytas
ja umru
meilė – atminties eliksyras:
žodžiai lyg plaukę iš amžinybės
lyg iš titnago išskelti.
naršiai grama mintis: prasiveržusi:
plaka tikėjimas.
Nejau saugi vienatvė – terapija,
prisikėlimas pripažintai kūrybai,
išdidus žygiavimas omenyje tautos vardu?
negailestinga kambarinė analizė,
arbatinis pokalbis.
nejau poezija – asmeninis vaistas?
užgesęs kumštis:
nebeatsklendžia žinia, nebeprikelia.
rytas pietūs posėdis vakarienė
ir romus
kultūros veikėjo gyvenimas
1985
Rubavičius, Vytautas. Akies šukė: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1991.
PELENAI PLAUKUOSE
Kam dėkot
už dienos šios vainiką
kas jį man uždėjo
kokios organizacijos siųstas
nejau tokia
yra
kasdienybės ironija
nejau tai ir tvirtina
miesto varpai
Senamiesčio gatvele eini
kaip į lemiamą tikslą
žodis išlydytas lūpose:
degins jis sielas
kur budi
langų tamsoj negyvoj
prikels?
įtikintas žodis
eilinis
bejėgės širdies aimana:
„nesakysiu iš kur
neišduosiu
te išlieka nors viena paslaptis
juk gyvenimą taip nesunku
parašyti
reikia tik išklausyti
pagrindinę
idėją
ir atsiduoti patvirtintam
pavadinimui“
nerašyti?
kiek neužterštų tyrų išlieka
ir taip jau skaito visi
apsiskaitę nusvaigsta
sustabdykime įprotį:
paleiskim tarpuvartėj
keletą dėsnių
tribūnoj paleiskim grafiną –
tesisuka
o laikrašty – nutylėtus
„nesakysiu
tyčinė paslaptis
tebūnie
užtarnauta bausmė
iššaukta
tai teikia paskutinių jėgų
ir tegul visa tai
išlieka už mūsų
kaip ligoninės knygoj
lengva šizofrenija
ir užmegzkim draugystę
mazgu mirtinuoju“
priverstas iš vaikystės
viską pažinti
atsižvelgti į sąmonės
ir visuomenės dėsnius –
sustoti
iš paskutinių jėgų
iš paskutiniųjų
skliautuotam kieme
atsitiktiniam bute
lyg išmestas
kauliuku
vienetukas
pabusti
traukiny
kurs tvarkaraštį įveikė
likime
be numatytos žvaigždės...
ir kryžkelė tyliai nukrinta
gatvelės gale
1985
Rubavičius, Vytautas. Akies šukė: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1991.