Autodafė

Dangaus tyla,
į tylą nebyli,
ledais pabyra.

Šaltam delne,
į stiklą panaši,
gėla prabyla.

Virš sūkūrių lėtų,
balta balta,
sudūžta snaigė.

Aukštam skliaute,
iš debesų juodų
formuojas sraigė.

Lėtai lėtai,
ant drėgno delno,
mirti skuba,

O žemės angelai
matuojas
juodą rūbą.

Vaikystės skalė

Viskas man primena viską –
Mano vaikystės skalę.
Krištolo ašara tviska,
Risdamasi per kelią.

Vėjas, praradęs viltį,
Plėšia palaikį rūbą.
Nebegaliu sušilti.
Ašara rieda, skuba –

Į krištolinį miestą,
Kur ilgesys gyvena.
-Ar dar galiu paliesti
Plaštaką tavo seną?

Dingo mėnulio rėžis.
Medžių šešėliai juda.
Mano vaikystės vėžės
Slenka į mišką gūdų.

Tikėjimas

Išeisiu pro duris
ir žvakės neužpūsiu.
Vilties viltis,
kurioj gal neuždusiu,
rusens ilgai,
lyg krosnyje medinės
lentos galai
sunarstyti po vinį.
O vėjas žais,
vis erzindamas liepsną.
Jausmai įkais –
ir kas išdrįs paliesti
aštrius kampus
liepsnojančiųjų šukių,
kai kris lietus
ant pienių baltapūkių.

Narkomanas

Lietaus liūdesy
nieko neniekinu.
Tupi rami
Ant sniego sniegena.
Ledo lytis
nešasi upės srovė.
Vėl ta liūtis,
lyg surūdijus veržlė.
Veržias mintis
labirintu smegenų.
Spengia viltis –
adata tarp šlaunų.
Gyslos valia
tvenkiasi paody.
Mano galia –
adatos smaigaly.

Širdies nešimas

Per žievę ąžuolo gyvatė rangos.
Su gruodžio pašalu pražysta langas.
Gėlė tarpulangy pasėja grūdą.
Gyvatė užanty raitosi, juda.

Ar reiks išpasakoti vieną dieną,
Kai saugojom abu tiktai tą vieną
Plieninę rožę, žydinčią tarp debesų.
Dabar tik viltį pasislėpus tau nešu.

Kai slenka vakaras link bręstančios aušros,
Gal tavo gėlą meilė išnešios –
Tą plieno žiedą, spindintį tarp ežerų,
Kai savo sielą nuogą tau nešu.

Kely pažliugusio ir mirštančio rudens –
Kas mano garbanas šią naktį iškedens?
Glėby išsaugotų nuvytusių žiedų,
Aš gyvą širdį pasislėpus tau nešu.

Girta giesmė

Ir nebuvo nieko, kas padeda,
Kai skausmas lig panagių vėrė.
Žmogus juk – ne šiene adata,
Ne lapas rudenio vėjy.

Girgžda šaka išdžiūvus
Nuo pikto šaipūno vėjo.
Šaltis paguldė į krūmus
Vargšę apgirtusio vėlę.

Ir nebuvo nieko, kas paburia
Elgetos delno vingį.
Medžiai voratinklius pakaria –
Išsivaduoti tingi.

Vėlės procesijon stoja,
Nešdamos žvakių liepsną.
Lietus it vaikas raudoja,
Girtai pritardamas giesmei.

Kasdiena

Gelsvų rugiagėlių lietus
į sterblę byra.
Raudonas rytmečio dangus
užbraukia tylą,
Kurią vargonais pasitiks
rytiniai paukščiai –
Jie suplasnos ir jiems teliks
lediniai aukščiai.

Esu žmogus be jokio sparno,
įsikniaubęs
Į mėlyną pagalvę,
kuri liaujas
Būt atrama
apniukusių minčių.
Už lango šlamesį sparnų
girdžiu...

Geidžiu nubusti,
bet iškritusi rasa
Nuprausia rytą ta pačia
vėsa.
Keliuos, prausiuos, einu
ir vėl gulu,
Tik iš sapnų vis nebeišeinu.

Žiemos nuojauta

Trumpadienė žiema
Suka savo ratus,
Kaip akli vanagai
Aplink juodvarnių lietų.

Baltaplaukė mama
Kviečia grįžt į namus,
Kur kviečių kepalai
Suraikyti po riekę.

Išprašysiu medaus,
Iki skausmo saldaus.
Užsigersiu šaltinio vandeniu.

Aš maldausiu dangaus –
Gal mane jis nupraus,
Kaip sparnuotus padangių angelus.

Žmogus – ne žvakė

Žmogus – ne žvakė – ne visuomet sudega iki galo. Tiesa, žvakę galima užpūsti. Žmogaus – ne. Jo degimas stiprėja nuo kiekvieno oro gūsio. Tuom žmogus panašesnis į laužą.
Kartais žmogus būna panašus į liepsną be laužo. Jis dega, nors niekas neįmeta pliauskos. Ir niekam nerūpi iš kur toji liepsna. Gal tik dievui?

Žaliasis puodelis

Matau puodelį, žvakę, peleninę. Matau mėlyną puodelio spalvą. Matau tave, taip nerūpestingai miegantį. Ir man gaila sudegsiančios žvakės, mėlyno puodelio, kuris kada nors suduš, peleninės, pajuosiančios nuo pelenų, tavęs, kuris nubudęs jau nebebus panašus į kūdikį.
Mano žaliasis puodelis man šypsosi ir jo man visai negaila. Žinau, kad jame arbata, kurią išgėrusi eisiu miegoti. Negaila man ir savęs, nes niekada neprarasiu kūdikio veido. Mano kūdikis – visada su manimi. Jis šypsosi, verkia, graužia nagus, pyksta. Aš nebijau atsibusti. Tik vieno bijau – užmigt visam laikui. Nenoriu prarast savo žalio puodelio su žalia arbata. Noriu, kad jis visuomet man šypsotųsi.

Laiko pojūtis

Cigaretė. Ji rusena tarp pirštų ir leidžia jausti laiką. Tetos senas laikrodis viršuje tiksi. Aš neskubu. Dabar jau nėra kur skubėti. Rytojaus neįmanoma paskubinti. Naktis – visuomet ta pati. Ji – tiksli kaip laikrodis.
Tu nekalbi, nes nenori kalbėti. Aš nekalbu, nes neturiu kam. Tik mano mintys skuba. Jos nėra tikslios. Mintys – ne laikrodis. Aš niekada nepasivysiu minčių.

Ištvėrimas

Mes netektis tveriame
Po vieną, po vieną.
Ir verkti negalima,
Tik galva – į sieną.
Ir skųstis negalima,
Tik tyliai į kumštį
Sugniaužti tą nerimą,
Kur po širdim dunksi.
Sukąsti tą sielvartą,
Kaip medvaržtį replėm
Ir traukti iš sielos
Kaip iš pėdos rakštį.

Stebuklo laukimas

Viską padarau –
Visas atlieku funkcijas:
Palaistau gėlę, išskalbiu paklodę
Ir trupinius žeriu nuo stalo...
Į dubenėlį katino įlieju pieno,
Skaičiuoju valandas,
Išsriubčioju alaus stiklinę vieną, –
Vėliau ir dar...
Ir laukiu ryto.

Užsirūkau vėl cigaretę kitą.
Ilgiuosi raktų girgždesio spynoj –
Tylu.
Ir taip ramu tikėtis nežinioj,
Įvyksiančio stebuklo sykį šitą –
Rytojaus rytą.

Šalta

Lėtai, pėda pėdon
kojas statau.
Šiandieną man gėda –
žvaigždžių nematau.

Šiandieną man šalta
nuo drėgno rudens.
Į pilką asfaltą
Kulniukai stuksens.

Ir šaltas rytojus
Dar sykį nubus,
Kai šluosiu iš rojaus
pernykščius lapus.

Savaitės mišios

Laukėm išpažinties –
Neatėjo.
Mišios be tavo peties
Prasidėjo.
Kalė maldoj atkaklus
Tik vienas žodis –
Prašė ir prašė žmogus
Malonės.
Dvylika sutiktų
Meldė:
– Tikėki, kad dar tikiu,
Meldžiam.
Po sakramento našta
Suklupo.
Akimirką buvo tiesa
Tarp lūpų.

Angelo gimimas

Ieškau žmogaus,
kuris mokėtų nupiešti
Angelą sargą.

Tuomet iškirpčiau jį iš popieriaus,
pasikabinčiau ant kaklo,
vaikščiočiau drąsiai gatvėmis –
nieko nebijočiau.

Galvočiau tik apie svarbius dalykus –
neklimpčiau į smulkmenas.
Žinočiau, kad bičiulis popierinis
nemulkina.

Pati tapčiau permatoma
it sviestinis popierius –
ir tai manęs neglumintų.

Kai taptų nepakeliamai šalta,
įbrėščiau degtuką,
uždegčiau žvakę,
prikiščiau prie skverno,
prie kabančio ant kaklo angelo ...

... abudu popieriniai degtume –
Ir taptume kažkam
tikrų tikriausiu,
švytinčiu tolumoje
Angelu.

Išsižadėtas

Ant atviro žvaigždėto skliauto,
Viena maža žvaigždelė rauda.
Rytuos jau debesys paraudo ...
Širdelę skauda.

Ir tylią aimaną kaip mantrą
Senutė aimanuoja kantriai
Ir cento, kur ant žemės krenta,
Ji nesuranda.

Ir atvirom žaizdom nusėtas,
Lavonas katino smėlėtas,
Ant kelio kelkraščio padėtas –
Išsižadėtas.

Kvailas rytas

Išaušta vienas rytas,
Su pelenais maišytas –
Ir tu, toksai nevykęs
To ryto atspindys,

Užsidedi kepurę,
Nors bryliai jos paniurę,
Į veidrodį pažiūri
Ir pasakai – kvailys!