Kelionė

 

Nebėr jėgų
nei teisintis,
nei kaltinti.
Irkluojame toliau
senąja
valtimi.
Sugauname
po vieną kitą
žuvį,
šiek tiek žvaigždžių,
netukusį
mėnulį.
Įbedę žvilgsnį,
ieškom
kranto siūlo.
Nutverti jį,
kol valtis
neprakiuro –
Idee Fixe
dviejų
smegenyse.
Kas dar nutiks
krantų
debesyse?

 

 

 

 

Sąstingis

 

Vangus ir šaltas,
truputį kaltas,
ryte sukaltas,
o veidas – baltas…
„Brr… kaip man šalta –
pliušinis paltas
nešildo…“
– Nepykit, žmonės,
iš jūs malonės
juo šildaus…
O jis nekaltas,
kad gimė šaltas,
kad veidas baltas,
kad žiemą kaltas –
tiktai aptingęs
švilpčioja svingą.
Įstringa,
stingdo,
minga.

 

 

 

 

Erozija

 

nuteka mintys
griebiuos trintuko
jų neištrinsi
spalvos nubluko
jų nenuplausi
dažai nubiro
nebesusiūsi
siūlės iširo
visa nekalta
nebenuteisi
į šitą valdą
neliko teisių
neliko nieko
ko neturėta
ištirpo sniegas
drauge su pėda

 

 

 

 

Raportas

 

pilka
kasdienybė
nutūpinėta
dar pilkesnių žvirblių
nuklota murzinais
alaus buteliais
suglamžytais
cigarečių pakeliais
saulėgrąžų
ir pistacijų lukštais
paženklinta
išmatomis
šlapimu
bei dūlėjančiais
palaikais
padengta
kasamų griovių
griaunamų pastatų
ir naujų statybų
dulkėmis
giliai įsiėdė sielon
paėdė širdį ir protą
pakirto
gyvasties galias
galų gale
įvykdė eutanaziją
palengvindama
dvasines
ir fizines
kančias
vietine
anestezija
ir papuošė miestą
dar vienu
tuščiu buteliu
tuščiu rūkalų pakeliu
ir palaikais
po gero mėnesio
rastais
ir pakastais
pilkose
dulkinose
Karveliškių
kapinėse

 

 

 

 

Ji

 

Kartais ji sustingsta į ledą,
atšilimui atėjus,
atitirpsta,
prasiskverbia tyliai
pro smegenų vingius,
nuteka pirštais,
keistais ornamentais
ant popieriaus lapo
pasklinda,
susigeria,
miršta…

 

 

 

 

Atlydys

 

Marguodami kepurėm
ryškiaspalvėm,
ritina po kamuolį
spalvoti mažutėliai,
pabiromis ant sniego.
Kiekvienas sau po rutulį –
svajonę prisnigtą,
po vieną slaptą,
miniatiūrinę katedrą.
Kruopštus tai darbas,
Dieve duok,
kad tik nesubyrėtų.
Namų languos –
breigeliškos žiemos atspindžiai,
aliejiniais dažais kvepia šalčiai.
Kokie čia amžiai?
Kieno šie potėpiai?
Purūs balandžiai
caksi ir caksi
į skardinę palangę.
Mažų architektų širdys,
gniauždamos sniegą,
pakyla į dangų ir sliuogia
tįstančiais ledo bokštais.
– Tai tik sekma diena –
septintoji! – sušuko,
nužėręs žvirblius
ir trupinius kiemsargis.
Šaižiai atvėręs langą,
išsilenkė gniūžtės,
kvėptelėjo į plaučius ir
kad užgrojo armonika
vestuvinį maršą per visą kiemą.
Kad išgūžėjo pamergės ir pabroliai,
lydėdami apsnigtus
nuotaką, jaunikį
ir angeliškus vaikučius,
nuometo įsitvėrusius.
Svečiai gi paliko kaušti
drobėse Breigelio.
Juos pagrobė visus
varnaspalviai automobiliai,
išpuošti plastmasinėm gėlėm,
lėlėm ir aukso žiedais.
Vežė tilindžiuodami
žvangučiais –
tolyn… tolyn…
nuo snieginių katedrų
tilin… dilin…
nuo Breigelio
tilin… dilin…
nuo artimų širdžių,
nuo viens kito,
nuo sekmadienio,
kurį ištirpdys
atlydys
tilin…dilin…
galvažudys
tilin…dilin…tolyn…tolyn…tilin…dilin...

 

 

 

 

Natiurmortas

 

Keturi tušti
alaus buteliai,
trys aliejaus,
pjaustymo lenta
supjaustyta,
užsilikę mėsos
likučiai,
sudžiūvę gėlės
ir mėtų arbata,
su citrina
ir medumi –
ant medinio stalo,
gelsva klijuote,
kriaušėmis ir obuoliais
padengto.
Salotiniai lapeliai čia –
dėl kontrasto,
prieš mėlyną užuolaidą
nubrizgusiu kraštu.
Štai ir visas namų natiur –
mortas,
visa virtuvė,
visa ataskaita.
Gan skalsu
tokį irzlų rudenį.

 

 

 

 

Vėjuota

 

Suskirdo lūpos ir rankos.
Pirštų galiukai pagelto
labiau už cigarečių filtrus.
Į panages prinešė dulkių.
Akys paraudo, lyg būčiau
pernakt jas trynusi
kumščiais.
Kokia laimė nejust sterilumo!
Koks akibrokštas –
išguit laikinumo savijautą,
kai kūnas vatinis,
o sieloje vėjai švilpčioja.

 

 

 

 

Savitvarda

 

Rytojų užnešė dulkės.
Laibakojis voras
nuropojo,
nutiesdamas giją
tarp būties ir laikinumo,
tarp ramybės ir beprotybės.
Ranką ištiesk,
aštria nago briauna
paliesk –
nesugrįši.
Tad dar pakentėk.

 

 

 

 

Nerimo anatomija

 

nerimo viesulas
įsisiūbavo
įsilingavo
tėškė į langą
šuorą lietaus
plėšė lapus
suko ratus
krankė
įsiutę varnos
blaškoma vėjo
popieriaus skiautė
suko ratus
ošė ir ošė
tankūs alyvų
krūmai
unkštė pakrūmėje
paliktas
šuva
sudegė siela
liko tik rūkstantys
dūmai
paišinas veidas
ryto nyki
šviesa
liko tik rankos
delnus kakton
atrėmę
kojos
nuplėšę
paskutinius batus
liko malda
susigūžusi
savo tikėjime
liko įkalintas
nerimo
mažas žmogus.

 

 

 

 

Nesilaiko

 

karpysiu žodžius
segsiu prie medžių

 

juos vėjas išlaisvins

tarsiu žodžius

jie šalty sustings

į ledo voratinklius

 

namus apraizgys
įkalins ryto metaforoj

 

ryte…ryte…
blykštanti saule

 

nebarstyk obuolių
prie medžio šakų priskretusių

 

aš vieną pasivogiau
paslėpiau saujoj

 

šįryt sviedžiau į tave
pavargus saule

 

drasko pernykščius lapus
pirštai bekraujai

 

svilina karpinius
vėlyva saulė

 

 

 

 

Tapsmas

 

ir sienos tapo mano
ir palangė tapo mana

 

ir lubos tapo mano
ir lova tapo mana

 

tapau apsupta – daiktų apsupta

 

tap, tap – atitapsėjai
apsiaustis! – suklykė durys

 

įvykis tapo mano
tap, tap – tu įsirėžei

 

tu – mano tapai

 

visa – tik tapsmas
tapusio tapsmo tapsmas

 

tapti,
tapti,
tapti

 

įsiveržti

 

į ten, kur tapsmo nėra

 

 

 

 

Po Milošo

 

Ne su tavim kalbuos,
net ne su savim,
mėlynas dūmas
išsirita iš cigaretės,
išverčia smegenis
į išvirkščią pusę,
gula ant stalo.
Įskilęs puodukas sako:
išgerkit arbatos
į mirusiojo
sveikatą,
į drąsą nebūti,
į užmaskuotą bailumą,
suėdusį būtį.
Pakvipo rasa,
taip pakvipo, kad ūpas
atbudęs suleido nagus
į besirąžantį rytą,
su krutančiais paukščiais,
jų čiulbesiu ir kutinėjimusi,
viksinčius uodegas šunis,
vedžiojamus už pavadėlių,
ir mus – tokius vienišus, paliktus, būsimus.

 

 

 

 

Rudens rytas

 

Trumpėja dienos
mirga lapai
murzino stiklo rėmuos
po langu
byra vyšnios nenulestos paukščių
uodžiu dulkes lietų ir vėją
balkšvi obuoliai
vis dar obelies įsitvėrę
it mėnuliai
sūpuojas
tik supuvęs koks
tekšt ištęžta
žvirbliai baidos kačių
ir varnų
tų davatkų
gedulingais balsais
karksinčių vangiai

 

ruduo

 

tavo akys nustebę,
stebi šitą peizažą
nėr jėgų atsiplėšt
tavo kojos – magnetai
neatlupsi nuo žemės
grindys tik girgžt girgžt
tavo rankos –
nulaužtos rodyklės
tabaluoja – baluoja
tabalai tabalai
laikrodis

netiksi

 

ne tave šitas rytas ištiko
tai ne tu
šitas kūnas nesavas
jį siela paliko

 

šiuo metu

 

tupi mirusiam
varnos lizde
ir o varge
be gailesčio
šaiposi
erzina
krankia.

 

 

 

 

Kritimas

 

kada kritau į skaisčiai mėlyną bedugnę,
neskaičiavau minučių,
nesistengiau sustabdyti laiko
ir nebijojau.

 

nebuvo kvaila,
nei juokinga
kartoti išsiveržusius žodžius,

 

neieškant ryšio,
nei prasmės,
nei suvokimo.

 

 

 

 

Angelų žaidimėliai

 

Pušų viršūnėse sutūpę angelai
žaidžia žaidimą „Pataikyk“.
Vienas kankorėžis, antras, trečias…
atsimuša į blauzdas, šlaunis, sėdmenis –
seksualu, nepretenzinga, užmaskuota.
Aš – tik svečias, šioje laukymėje,
šitam žydėjime. Be reikalo išmindau samanas,
juk laiko nebebus naujoms pasėti.
O angelai, sparnus išskėtę,
jau rengias palydėt į rojų naują vėlę,
nutrūkusią nuo tų šlaunų, kurias lytėjo rankos,
vėliau suspardė kojos ir pagaliau
kankorėžiais užmėtė patys angelėliai.

 

2004 m.