Apie laiką

 

Aukštai, tarp beržų,
šakom apkaišytas mėnulis
įlieja vidun
sidabro šviesos upokšnį.

 

Guliu ant naktų dėmėm
nutaškytų paklodžių,
liečiu tarp minučių
šliaužiančio laiko odą.

 

Tylu, tiktai laikrodžio
kalvėj stuksena plaktukas,
į seną gyvenimą kaldamas
naują vinutę.

 

2004 10 09

 

Paliulytė, Sonata. P. S.: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 2005.

 

 

 

Dėsninga?

 

Nužersiu visus mėnulius
nuo savo pasaulio supjaustyto.

 

Nebus saldesnis medus
už godžiai ragautą.

 

Nebus šviesesnės dienos
už jau sutemusią.

 

Rasa šalčiau nerasos
už šaltą prakaitą.

 

Sušluosiu sielon ledus,
nesulaižytus vaikystėj.

 

Lietus ilgesnis nebus
už ilgesį.

 

Paliulytė, Sonata. P. S.: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 2005.

 

 

 

Kodėl?

 

Šiandien iš pačio ryto
aš išsiploviau galvą.
Tu paklausei – kodėl?
– Kas kodėl – kas ne taip, kaip visad?

 

Esu aš brėkštantis rytas
su tankiai neplauta galva.
Kai širdį vakaras valgo,
aš klausiu – kodėl?
– Kas kodėl – kas ne taip, kaip visad?

 

Kai miršta mėnulis iš ryto,
po mėlyno vakaro šito
kažkas manęs klausia – kodėl?
– Kas kodėl – kas ne taip, kaip visad?

 

Paliulytė, Sonata. P. S.: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 2005.

 

 

 

Suvokimo aiškumas

 

Skaidriausias taškas nevilties
Ir atviras regėjimas.
Šiandien bažnyčion nepakvies
Net išverktas tikėjimas.

 

Tarp žodžių sūkurių tyla,
Aštri, lyg nuogas peilis,
Nudobia gėlą širdyje,
Išpančioja iš meilės.

 

Pudruoju blykštančias dėmes
Ant subadyto šono.
Giedoti šiąnakt nereikės –
Jau užkasiau lavoną.

 

Paliulytė, Sonata. P. S.: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 2005.

 

 

 

Ištvėrimas

 

Netektis tveriam
po vieną, po vieną.
Ir verkti negalim,
tik galva – į sieną.
Ir skųstis negalim,
tik tyliai kumštyje
nerimą gniaužiam,
į širdį dunksintį.
Suimam sielvartą
it replėm,
lupam su siela
tą rakštį...

 

Paliulytė, Sonata. P. S.: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 2005.