***
ji liuoksi prie ežero
kur naktį dainuoja žaltvykslės
o jų klauso iš dangaus išvarytos
dievo karvytės
ji liuoksi prie ežero
jos nėra
bet ji liuoksi prie ežero
kur viksvomis sužeistos žaltvykslės
per naktį dainuoja kurčioms
dievo karvytėms
jos nėra
bet ji liuoksi prie ežero
jos nėra ir nebuvo
bet ji liuoksi prie užkeikto ežero
kuris šiąnakt į dangų išeis
jam vienam težinomais
žaltvykslių ir išvarytųjų
dievo karvyčių takais
jos nėra ir nebus
bet ji liuoksi prie ežero
Rudžianskas, Viktoras. Vidurdienio vakaras: Eilėraščiai. – Kaunas: Nemunas, 1997.
***
baltaplunksne baltaplunksne
mano paukšte baltasniege
tavo kaspinas raudonas
vargšę mano širdį juosia
kada vėl tave regėsiu
varge ar beprakalbėsiu
mano paukšte baltasniege
kada nors ir tu kliedėsi
Rudžianskas, Viktoras. Vidurdienio vakaras: Eilėraščiai. – Kaunas: Nemunas, 1997.
***
Vakar
lijo
lijo,
kol šeši galvijai
į elektros vielą
susivijo. Miega.
Kol žolė ataugs,
tol nebus lietaus.
Rudžianskas, Viktoras. Vidurdienio vakaras: Eilėraščiai. – Kaunas: Nemunas, 1997.
***
pareini iš bažnyčios
susiskaičiuoji pinigus
atneši vištoms žvyro
sukalbi orų prognozę –
tiek tos gruodžio dienos
Rudžianskas, Viktoras. Vidurdienio vakaras: Eilėraščiai. – Kaunas: Nemunas, 1997.
***
ne
ne
ne!
(ant langų
tarsi žiemą
žydi ievos
ir žaliuoja
strazdai)
ne
ne
ne!
(sapnuodamas
sunkiai tolstu
nuo tavo lūpų)
ne
ne
ne!
(gęsta
nedaloma
mudviejų
praeitis)
ne!
ne.
ne...
ne
Rudžianskas, Viktoras. Vidurdienio vakaras: Eilėraščiai. – Kaunas: Nemunas, 1997.
***
švari tyla
dar kerdžiaus ragas
neišskardeno ryto
nei Dainavoj
nei Aukštaitijoj
švari tyla
tyloj tyla
nušautas brisius
teisybės nebeieško
teismuos
ir šventrasčiuos
tik ašaroja
šuniškai pavargusios
jo akys
regėdamos
kaip iš ežero dugno
brenda vandenų duktė
žemės lelija
tyli tyla
tyli
tik veronika verkia
apkabinusi
brisių
atsikosėja
pakirdęs kerdžius
ir lig nakties
visi numiršta
Rudžianskas, Viktoras. Vidurdienio vakaras: Eilėraščiai. – Kaunas: Nemunas, 1997.
***
Kregždės lietų pranašauja.
Prieš patekant saulėgrąžoms laukuos.
Mes toli nuo namų,
mes toli nuo motinos žodžių,
mes toli nuo kregždžių,
užsnūdusių gimtinės pakraigėse,
o lietus lis ir lis,
lis ir lis.
Ak, svetimas vaike, tu dar nežinai,
kokia mano ilgesio spalva,
ir koks kartus čia lietus,
ir kokios tuščios čia žvaigždės...
Tu dar nebuvai taip toli nuėjęs
ir nematei už horizonto
stovinčios savo motinos,
ak, svetimas vaike!
O lietus lis ir lis,
lis ir lis,
lis ir lis,
kol žemiau horizonto neliks
nei tavęs, nei manęs.
Rudžianskas, Viktoras. Vidurdienio vakaras: Eilėraščiai. – Kaunas: Nemunas, 1997.
***
po spinta miega
pelių šeimynėlė
ir sapnuoja
katino iškamšą
(kokios šypsenos!)
o aš tuo metu
važinėju triratuku
kurio niekada neturėjau
ir garsiai juokiuosi
Rudžianskas, Viktoras. Vidurdienio vakaras: Eilėraščiai. – Kaunas: Nemunas, 1997.
***
ir kvailam aišku:
gražiausiai žydi
Sekminių karvė
o liūdniausiai
dainuoja
avelė
Rudžianskas, Viktoras. Vidurdienio vakaras: Eilėraščiai. – Kaunas: Nemunas, 1997.
***
labai gailėjau nupieštos
baltavilnės avelės
ji buvo tikrai negyva
o senelė netyčia
pirmąkart man pamelavo:
ta avelė juk netikra
Rudžianskas, Viktoras. Vidurdienio vakaras: Eilėraščiai. – Kaunas: Nemunas, 1997.
***
kas nematė
kaip sultingoj žolėj
gulėdami
balti ir juodi
avinukai
nuo vilnos laižo
saulės zuikučius
tas – galima sakyti –
nieko neišmano
Rudžianskas, Viktoras. Vidurdienio vakaras: Eilėraščiai. – Kaunas: Nemunas, 1997.
***
atėmiau iš Rūtelės kaštoną
atėjo jos mama
atnešė ledinukų
(ji buvo mokytoja)
aš grąžinau kaštoną
nes Rūtelė verkė
o ledinukus
garsiai sukramčiau
Rudžianskas, Viktoras. Vidurdienio vakaras: Eilėraščiai. – Kaunas: Nemunas, 1997.
***
kai atvažiuos dėdė iš Kauno
tai visko atveš net ledų! –
pasakiau vaikams:
jie davė ir man parūkyti
Rudžianskas, Viktoras. Vidurdienio vakaras: Eilėraščiai. – Kaunas: Nemunas, 1997.
***
supratau
kad Laimutė – mergaitė
bet vis vien mušdavausi
kaip su berniuku
Rudžianskas, Viktoras. Vidurdienio vakaras: Eilėraščiai. – Kaunas: Nemunas, 1997.
***
pusė kaimo pakvipo
kai tėvas su vyrais
šiauduose svilino degliukę
o aš lyg skerdžiamas žviegiau
Rudžianskas, Viktoras. Vidurdienio vakaras: Eilėraščiai. – Kaunas: Nemunas, 1997.
***
gelsva naktis iš ašutinio audinio vyniojasi
vakar trečiasis brolis pėsčias iš pasakos
grįžo jis išdalino pinigus upėms ir vėjui
sau pasiliko įgimtąją kvailystę o šiandien
nukautas jo žirgas žmogaus balsu prakalbėjo
klausė ar brolis dar josiąs į tą karalystę
kur karalaitė mainais už kvailystę pažadėta
brolis tylėjo tylėjo tylėjo tylėjo lyg miręs
Rudžianskas, Viktoras. Vidurdienio vakaras: Eilėraščiai. – Kaunas: Nemunas, 1997.
***
mūsų klaidoms
nutapė liūdną vakarą
nutapė lyg raidę
ant drobės užrašė
mačiau būsimus žodžius
tikėjau amžinomis klaidomis
kol saulė išblukino drobę
Rudžianskas, Viktoras. Vidurdienio vakaras: Eilėraščiai. – Kaunas: Nemunas, 1997.
***
naktis kai miega pelėdos ir pelės
daug trumpesnė už įprastą naktį
tai tada pavargsta ganykloj galvijai
o jų akys prisipildo drumzlinų ašarų
tai tąnakt dunksteli liepos žiedas į žemę
ir aptaško ją medumi – kas paaiškins?
Rudžianskas, Viktoras. Vidurdienio vakaras: Eilėraščiai. – Kaunas: Nemunas, 1997.
***
šimtą sykių pagalvojau
ką darysiu prabudęs
o prabudęs svarstau
ką darysiu
rytoj
Rudžianskas, Viktoras. Vidurdienio vakaras: Eilėraščiai. – Kaunas: Nemunas, 1997.
***
buvo žmogus glostęs dilgėles
ir iš veršelio akių pažinęs
pasaulio šalis
buvo žmogus
nežinojęs su kuo susipykti
kai nepanešė savo minčių
rakštelėmis duriančių širdį
buvo žmogus
nepamatęs jūros ir nepamatysiąs –
išsiklojo eglišakiais taką
ir šypsodamas ėjo išėjo
Rudžianskas, Viktoras. Vidurdienio vakaras: Eilėraščiai. – Kaunas: Nemunas, 1997.