Requiem Elenai

 

                                   Ir negraži buvo graži

                                   Mūsų jaunystė Panevėžy.

 

I

 

Kodėl, kai žiemą tiek saulės,

Tamson stačia galva krenti?

Mirtis visada arti.

 

Kodėl mes jos vardą minim

Linksmų draugų apsupty?

Mirtis visada arti.

 

Kvapi jinai kaip šienas,

Kaip krienas jinai karti.

Mirtis visada arti.

 

Vaikštom Pelenų dieną

Savo plėnim apiberti.

Mirtis visada arti.

 

II

 

Gaila pasaulio, kurio su tavim netenku.

Gaila tęžtančio galužiemio ledo.

Gaila lapino, einančio gimtinės mišku,

Kurs tavęs šiandie nebesurado.

 

III

 

Kam pasauly valkataujam,

Vėl nesupratau…

Paskutinę tavo saulę

Danguje matau.

 

IV

 

Dabar jau tikrai sugrįžti į apdainuotąjį kraštą,

Į kraštą, kur buvome kartais laimingi, kur buvom jauni,

Į žemę, kur džiaugsmo ir skausmo per amžius nemąžta,

Bet, ašaroms byrant, sukandęs dantis gyveni.

 

Dabar tavo žemė tavęs nepaliks jau, ir tu jos nebepaliksi,

Nei Kupiškio smėlio, nei Panevėžio akmenų.

Tik jausi, kaip, vasarų vieškeliams tylint,

                                          lyg laibos žvakelės sublyksi

Linai mėlynieji iš tavo dainų ir dienų.

 

2005. II. 10

 

 

Našlaitė tiesa

 

Per skausmą, per gausmą

Lavinos baisios

Išsinešėm jausmą

Našlaitės tiesos.

 

Ir matom, išnirę

Iš amžių uolų,

Kad vėlei mus tiria

Ir moko melu.

 

Nejau nebegeisim

Tiesos mirtinai?

Nejaugi išeisim

Išties amžinai?

 

2006. XII. 27

 

 

Atsipūsti

 

Vėjas. Nekarštas vasaros vėjas.

Balti dobiliukai mieste.

Vėrės bedugnė. Po kojom vėrės.

Šiandien trumpam pamiršta.

 

Galima kiek atsipūsti

Šiam netikram laike

Ir prisiminti, kad pustė

Lyg Pasternake.

 

2007. VI. 20

 

 

Meškytės

 

Ir vėl po langais baltauogės meškytės.

Tai kamgi reikėjo tiek metų blaškytis?

Ar amžinas dėsnis „Užauga vaikai“?

Ar Vilnius didesnis negu Putauskai?

 

2006. VI. 2–2006. X. 10

 

 

Nieko

 

Dieve, suprantu, kad nieko nėr jau,

Ką čionai radai ar palikai.

Praeitis ant pečiaus suniurnėjo

Ir užmigo vėl: „Sudie, vaikai.“

 

 

Raupsai

 

Nenuvykau tavęs palaidot.

O tu atleidi ir šypsais.

Tik nuodėmės ant mano veido

Iškyla žudančiais raupsais.

 

2005. II. 12

 

 

***

Gal užtenka… Gal nebežibėk,

Žvaigžde, man vos užgimus, duota.

Jau praėjo pasaulio garbė.

O ir buvo jinai gal ne ta,

 

Kurią mini analai seni.

Gal tikrai tai ne mano laikai.

Bet ką veiksi, žmogau, – gyveni,

Nors ne žvaigždę – žariją laikai.

 

2004. VIII. 4

 

 

***

Gyvenimo dangūs iširo,

Grebėstai įlinko.

Važiuočiau per Žaliąją girią

Ieškot Vabalninko –

 

Jaunystės dienų Eldorado,

Kur aukso nė trupinėlio.

Deja, dar nieks nesurado

Pranykusio prustiško smėlio.

 

2001. VIII. 15

 

 

***

Kai pasiunta žaibai,

Kai padangėj grubiai

Išprotėjęs perkūnas užgroja,

Pajunti, kad grabe

Ir šlovė, ir garbė.

Tavo siela prieš angą sustoja,

 

Kur išeit jai reikės

Ar sugrįžt prie riekės,

Kurią pirmą šioj žemėj ragavo.

Kyla aukštas dangus,

Vysta menkas žmogus

Lyg žolynas prie naujo angaro.

 

2002. VIII. 20

 

 

Mitas

 

Todėl, kad už tave aš gėriau,

Kažin ar bus tau kiek geriau,

Nes jau tavęs nesiilgėjau,

Ne dėl tavęs kasdien miriau.

 

Kiekvienas mitas lieka mitas.

Mes amžių amžiais tolimi.

Tačiau nedingsta dinamitas

Po užminuota širdimi.

 

2007. VIII. 11

 

 

***

Žolinės žolės šimtametės

Man jau nebepadės.

Dieglys, į šoną įsimetęs,

Pakyla lig širdies

 

Ir lyg viduramžių stiletas

Grasina smigt gilyn.

Aukštielninkas aš nugalėtas

Guliu svečioj šaly

 

Ir negaliu pratart nė žodžio,

Jog dar norėtųs man

Sugrįžt, kur pirmą duoną uodžiau, –

Žalian gimtan kieman.

 

2002. VIII. 15