Requiem Elenai
Ir negraži buvo graži
Mūsų jaunystė Panevėžy.
I
Kodėl, kai žiemą tiek saulės,
Tamson stačia galva krenti?
Mirtis visada arti.
Kodėl mes jos vardą minim
Linksmų draugų apsupty?
Mirtis visada arti.
Kvapi jinai kaip šienas,
Kaip krienas jinai karti.
Mirtis visada arti.
Vaikštom Pelenų dieną
Savo plėnim apiberti.
Mirtis visada arti.
II
Gaila pasaulio, kurio su tavim netenku.
Gaila tęžtančio galužiemio ledo.
Gaila lapino, einančio gimtinės mišku,
Kurs tavęs šiandie nebesurado.
III
Kam pasauly valkataujam,
Vėl nesupratau…
Paskutinę tavo saulę
Danguje matau.
IV
Dabar jau tikrai sugrįžti į apdainuotąjį kraštą,
Į kraštą, kur buvome kartais laimingi, kur buvom jauni,
Į žemę, kur džiaugsmo ir skausmo per amžius nemąžta,
Bet, ašaroms byrant, sukandęs dantis gyveni.
Dabar tavo žemė tavęs nepaliks jau, ir tu jos nebepaliksi,
Nei Kupiškio smėlio, nei Panevėžio akmenų.
Tik jausi, kaip, vasarų vieškeliams tylint,
lyg laibos žvakelės sublyksi
Linai mėlynieji iš tavo dainų ir dienų.
2005. II. 10
Našlaitė tiesa
Per skausmą, per gausmą
Lavinos baisios
Išsinešėm jausmą
Našlaitės tiesos.
Ir matom, išnirę
Iš amžių uolų,
Kad vėlei mus tiria
Ir moko melu.
Nejau nebegeisim
Tiesos mirtinai?
Nejaugi išeisim
Išties amžinai?
2006. XII. 27
Atsipūsti
Vėjas. Nekarštas vasaros vėjas.
Balti dobiliukai mieste.
Vėrės bedugnė. Po kojom vėrės.
Galima kiek atsipūsti
Šiam netikram laike
Ir prisiminti, kad pustė
Lyg Pasternake.
2007. VI. 20
Meškytės
Ir vėl po langais baltauogės meškytės.
Tai kamgi reikėjo tiek metų blaškytis?
Ar amžinas dėsnis „Užauga vaikai“?
Ar
2006. VI. 2–2006. X. 10
Nieko
Dieve, suprantu, kad nieko nėr jau,
Ką čionai radai ar palikai.
Praeitis ant pečiaus suniurnėjo
Ir užmigo vėl: „Sudie, vaikai.“
Raupsai
Nenuvykau tavęs palaidot.
O tu atleidi ir šypsais.
Tik nuodėmės ant mano veido
Iškyla žudančiais raupsais.
2005. II. 12
***
Gal užtenka… Gal nebežibėk,
Žvaigžde, man vos užgimus, duota.
Jau praėjo pasaulio garbė.
O ir buvo jinai gal ne ta,
Kurią mini analai seni.
Gal tikrai tai ne mano laikai.
Bet ką veiksi, žmogau, – gyveni,
Nors ne žvaigždę – žariją laikai.
2004. VIII. 4
***
Gyvenimo dangūs iširo,
Grebėstai įlinko.
Važiuočiau per Žaliąją girią
Ieškot Vabalninko –
Jaunystės dienų Eldorado,
Kur aukso nė trupinėlio.
Deja, dar nieks nesurado
Pranykusio prustiško smėlio.
2001. VIII. 15
***
Kai pasiunta žaibai,
Kai padangėj grubiai
Išprotėjęs perkūnas užgroja,
Pajunti, kad grabe
Ir šlovė, ir garbė.
Tavo siela prieš angą sustoja,
Kur išeit jai reikės
Ar sugrįžt prie riekės,
Kurią pirmą šioj žemėj ragavo.
Kyla aukštas dangus,
Vysta menkas žmogus
Lyg žolynas prie naujo angaro.
2002. VIII. 20
Mitas
Todėl, kad už tave aš gėriau,
Kažin ar bus tau kiek geriau,
Nes jau tavęs nesiilgėjau,
Ne dėl tavęs kasdien miriau.
Kiekvienas mitas lieka mitas.
Mes amžių amžiais tolimi.
Tačiau nedingsta dinamitas
Po užminuota širdimi.
2007. VIII. 11
***
Žolinės žolės šimtametės
Man jau nebepadės.
Dieglys, į šoną įsimetęs,
Pakyla lig širdies
Ir lyg viduramžių stiletas
Grasina smigt gilyn.
Aukštielninkas aš nugalėtas
Guliu svečioj šaly
Ir negaliu pratart nė žodžio,
Jog dar norėtųs man
Sugrįžt, kur pirmą duoną uodžiau, –
Žalian gimtan kieman.
2002. VIII. 15