Leonas Skabeika (1904- 1931) - lietuvių poetas, simbolistas. „Vidurnakčių aikštės" - raštų rinkinys, kuriame publikuojami ir poeto laiškai, atsiminimai apie jį. Leidinyje galima rasti tokius poeto apie save rašytus žodžius: „Gyvenimas – nepabaigiama dūšios drama. Alkis, ilgesys ir kančios, pavydas, meilė ir neapykanta – mūsų dienų viešpačiai. Jiems meldžiamės, juos keikiame, dėl jų kasdien kryžiuojamės. Netiesa, kad mes moderniškojo pasaulio rankomis daryti robotai! Netiesa, kad miesto triukšmą ir fabrikų staugimą mylime labiau, kaip dūšios skausmą! Netiesa, kad mes technikos stabų vergai! Ne! Mes mokame mylėti, mokame nekęsti… Mokam pro asfalto sienas, vario bokštus ir marmuro statulas drąsiai pažvelgt į svaiginančius tolius. Mes jaučiame pasaulio sielos tragediją. Todėl dažnai mes toki liūdni. Todėl mūsų akys panirsta virpančiuos horizontuos ir mintys skęsta klaikiose bedugnėse. O dūšia? Joj dar daug jaunystės, audrų. Jai pražysta naujos dienos ir nauji pasauliai švinta. Pasauliai šiaurūs. Plieniški. Aštrių fiordų pasauliai. Ir juose mūsų ateities gyvenimas. O gyvenimas – nepabaigiama dūšios drama. Drama, kurią vaidinu nuo pat kūdikystės dienų. Drama, kurią, matyt, reikės vaidinti per visą gyvenimą...“ L. Skabeikos literatūrinė – meninė samprata buvo artima futuristinei. Jo supratimu – žmogaus „kūrybos gelmės glūdi intuicijoj, pasąmonėj, jausmuose, o ne prote“, todėl jo kūryboje ryškiai kontrastuoja pasaulio spalvos, tam tikros dvasinės būsenos, kurios išreiškiamos laužančiomis likimo metaforomis, kitais begalinio pasaulio įvaizdžiais, kuriuos žmogus suvokia savo pasąmone ir intuityviai išreiškia savo kūryboje.
Tyruose
Tyrai ir kančios.
Aistrose tirpsta gyvenimo džiaugsmas.
Grimsta užuomaršon blankstančios dienos.
Širdyje gi – nerimas vienas.
Nuo saulės ir degančio smėlio
Nuvyto lelijos pavasario mano,
Ir alkstančios dvasios
Klajonės ir kryžkeliai jau neišgano.
O viešpatie!
Dangiška meilė – neišmylėta,
Pragaro kančios – neiškentėtos...
Ir amžių gyvenimo puotoj
Mes – idiotai!..
Alkį ir meilę, viešpatie mano,
Skersgatviai jei nepasotino, –
Šaukiu: – Parodyk man kelią
Ir tikrąją motiną!
Tyrai ir kančios.
Klajonės ir kryžkeliai jau neišgano,
Nes amžių gyvenimo puotoj
Mes – idiotai!
1926
Skabeika, Leonas. Vidurnakčių aikštėse: poezija, autobiografija, laiškai, testamentas, amžininkų atsiminimai. Leidinį parengė A. Sluckaitė. Red. komisija: J. Butėnas, V. Kubilius, A. Venclova (pirm.). V., Vaga, 1964.
Po juodo angelo sparnais
Po juodo angelo sparnais kaip kraujas
Tamsiai raudonos saulės žydi,
Ir alkani ereliai kaujas,
Padangėse paklydę.
O ten, žemai – betono miestas
Į dangų baltas bones kelia, –
Žibintų degančių nušviestas
Tamsion bedugnėn rangos kelias...
Virš gėdoj svaigstančių pritonų
Pakilę kranksi žalios varnos.
Tarp rūmų, bonių ir kolonų
Su juoda vėtra švilpauja liktarnos.
Žydėk, pasauli juodas mano –
Pasauli, vargui atiduotas! –
Tešėlsta žemė, okeanai
Po juodo angelo sparnais vėjuotais!
1928
Skabeika, Leonas. Vidurnakčių aikštėse: poezija, autobiografija, laiškai, testamentas, amžininkų atsiminimai. Leidinį parengė A. Sluckaitė. Red. komisija: J. Butėnas, V. Kubilius, A. Venclova (pirm.). V., Vaga, 1964.
Perspektyvos
Gyvename.
Ir džiūgaujam, kad siela nenuvargę,
Kad širdys plieniškai vis tuksi.
Dėl sielos karčio
Lūpose įstringa gaidos sargios,
Ir liekame gyvais stulpais
Bestūksį...
O mūs pasauliai – platūs.
Ir dienos – gyvos, smaguriuotos – – –
Po kojų – terškantys asfalto miestai,
Kvadratų aikštės, gatvių kryžiai – – –
Bedugnių gelmės nenušviestos.
Tik ten, aukštai, dangaus šalyse,
Rausvas putas įsiutę marios
Šauniai vis taško.
Ir perspektyvoj pamatysi,
Kaip mūsų laimė kažkur karias,
Kaip rausta žvaigždės kažko.
Į jas įsmeigiame tamsias akis.
Ir jaučiame:
Širdy – ugnis.
Širdy – granito kilogramas.
Širdis jau kitą atrado
Gyvatos diagramą.
1929
Skabeika, Leonas. Vidurnakčių aikštėse: poezija, autobiografija, laiškai, testamentas, amžininkų atsiminimai. Leidinį parengė A. Sluckaitė. Red. komisija: J. Butėnas, V. Kubilius, A. Venclova (pirm.). V., Vaga, 1964.
Vidurnakčių aikštėse
Vidurnaktį
Po tamsią miesto aikštę
Giltinė, nužengusi nuo kryžiaus,
Vaikšto.
O ten – toli –
Vaitojančios tylos kvartaluos,
Kaip piktas juokas skamba
Plieno pjedestalas.
Ateiname. Liūdni.
Širdyse dvelkia vėjas šaltas.
Ir kryžių kryžiais sukryžiuojame rankas
Prieš moterį,
Ant kryžiaus gėdoje prikaltą,
Nors liekam alkani kaip liūtai
Ir plėšrūs kaip laukiniai leopardai,
Nors aukso raidėmis be galo
Trokštame įamžinti jos vardą.
Vidurnaktį
Po tamsią miesto aikštę
Kaip giltinės nuo kryžių
Vaikštom. –
Švinu į dūšią grimzta plieno miestas:
Tad keikiamės,
Kad kas naujan gyveniman kelius
Nušviestų.
1929
Skabeika, Leonas. Vidurnakčių aikštėse: poezija, autobiografija, laiškai, testamentas, amžininkų atsiminimai. Leidinį parengė A. Sluckaitė. Red. komisija: J. Butėnas, V. Kubilius, A. Venclova (pirm.). V., Vaga, 1964.
***
Many įkaitusių mašinų sąnariai
Girgždėdami į vienas kitą trinas,
Kiekvienu smilkiniu, kiekviena gysla aš gerai
Jaučiu ištirpusį kaip lavą šviną.
Pavasaris toks pirmas dar,
Kai dūšioj dirbtuvių turbinos dūzgia
Ir čerškantį dantim „čar-čar“
Lakšingalos plieninės suokia.
Išties, širdy nauja romantika,
Be meilės, be žiedų ir dvokiančių alyvų,
Poete! Tu supranti ką? –
Esu alyva gyvas!
1930
Skabeika, Leonas. Vidurnakčių aikštėse: poezija, autobiografija, laiškai, testamentas, amžininkų atsiminimai. Leidinį parengė A. Sluckaitė. Red. komisija: J. Butėnas, V. Kubilius, A. Venclova (pirm.). V., Vaga, 1964.
Žodis dėl literatūriškos akcijos
Gyvenimas – didelė akcija.
Gyvenimą
jaučiam ne vienas.
Gyvenimo gyslose tvaksi jau
Kraujas
ištirpusio plieno.
Kitokios formos nulydintos
Būsimiem metam.
Sustingę masyvai palygint
Jau reta.
Mes girdim:
dirbtuvėje švilpia,
trinas.
Mes jaučiam:
širdyje – dunksintis taktas.
Gana vaidint lohengrinus
Ir žliumbt prie padalkų per naktį!
Mėgom: liaupsinti liurbį,
Kelt iš numirusių angelus,
Rašyt,
Kaip lakštingalos burbia,
Bei iš svajonių kept krengelius.
Gerbiamieji!
Ne taip
mūsų amžiam
Aerodromuos propeleriai ūžia.
Gana jau poeziją glamžėm
Ir bliovėm
karūzais!
Mums reikia parodyt tikrumo tendenciją,
Galvoje liept ūžti mašinų
dinamikai,
Suprasti,
Kur švilpiame –
skrenda
mūs žemė taip.
Mes literatūriškai
turim būt
kairūs –
Greitumą ir jėgą suorganizuoti
Aplinkui.
Mes – imam literatūros vairą
Ir dinamiškai veržiamės –
tolyn!
Gyvenimas – didelė akcija.
Gyvenimo
jaučiam toną.
Kas mėgstat visokią reakciją –
Prašom palikt garnizoną!
1931