Šis rajonas visada dvokė išmatomis. Čia stovėjo labai daug tų būdelių, o už jų plytėjo laukas, apžėlęs piktžolėmis. Po jį strikinėjo juodi gaidžiai. Tik viena aukšta, bet nususi eglė džiugino akį. Mirdza ir Teodozijus gyveno vienaaukščiame kreivame namelyje. Į būdą jiems tekdavo eiti gan toli, ji stovėjo pačiame lauko pakraštyje. Čia daugiau jokių patogumų nebuvo. Kartu su jais gyveno labai daug varnų. Pasisiuvusi musės mėlynumo blizgantį chalatą, Mirdza (ji buvo latvė) bastydavosi po savo plantacijas. Čia augo egzotiškos varnalėšos, tokių niekur nepamatysi. Varnalėšos ir kiečiai buvo pats didžiausias jos rūpestis, rudenį iškasdavo jų šaknis ir, tinkamai jas paruošusi, pardavinėdavo turguje. Vilniaus turguje ji turėjo savo nuolatinę vietą, netoli durų, dešinėje pusėje, tarp žolininkių. Mirdza pardavinėdavo ir alijošių lapus. Už didelį gražų lapą prašydavo visai nedaug, o vėliau trigubai pakėlė kainą. Juos augino savo namuose. Į Vilnių ji visada važiuodavo traukiniu.

Kaip dabar mena tą tvankų, balzganą rytą. Ji ėjo siauru takeliu tarp varnalėšų. Migdomai šlamėjo jų lapai. Viena būdelė buvo suirusi, ir ji pamatė didelę, baltą subinę. Norėjo nusilaužusi rykštę smarkiai drožti per ją, bet susilaikė – kam pyktis su savo kaimynais – ir nuėjo tolyn. Po kojomis pasipainiojo labai puikus gaidys. Mirdza nusivilko chalatą ir, išskleidusi jį, užmetė ant gaidžio. Taip pagavo juodąjį giedorių. Baisiai troško nusukti jam sprandą, tačiau jo galėjo kas nors pasigesti, o gal niekas jų neskaičiuoja? Ilgai svarstė, ką daryti su gaidžiu, susimąsčiusi iš uodegos išrovė kelias žibančias plunksnas. Staiga Mirdza išgirdo vaiko bliovimą. Sviedusi gaidį šalin, ant pirštų galų nutipeno prie akmenų krūvos. Ten augo rugiagėlės ir aguonos. Tarp akmenų gulėjo ryšulys, iš jo ir sklido bliovimas. Taip, čia kažkas pametė vaiką. Mirdza apsidairė – nė gyvos dvasios. Vaikas buvo alkanas.

– Ei! Padėkit! Ateikit čia kas nors! – ėmė rėkti visa gerkle Mirdza.

Iš vienos būdelės išlindo galva.

– Kas atsitiko? – paklausė susirūpinusi.
– Vaiką radau. Nežinau kieno jis.
– Neškis namo.
– Nieko sau, o kuo aš jį šersiu?

Vaikas buvo didelis, sunkus. Mirdza vos jį pavilko. Na, ir marmūzė – to vaiko, burna vypsojo nuo vienos ausies iki kitos, juodi pūkai siekė net ausis, o jis pats buvo juodas, kaip mulatas.

– Fe, – pasipurtė Mirdza.

Ji sukvietė visus kaimynus. Vaikas jiems taip pat atrodė labai bjaurus.

– Aš jo nešersiu, – pasakė jiems Mirdza.
– Jis mums ateityje bus labai reikalingas, – ėmė kalbėti Žiurkė. Jis buvo apylinkės seniūnas. – Šitiek išviečių turim, ir nėra kam jas iškuopti. Užaugs mums puikus darbininkas. Privalom visi jį šerti. Pastatykim jam prie išeinamosios būstą, tegul auga, tegul pratinasi prie savo amato.

Karštis atlėgo tik vakarop. Papūtė gaivus vėjas. Varnos ir žvirbliai visai nesivaržė. Jų buvo pilnas kiemas. Tiesa, Mirdza dar augino ir apynius. Jie kažkuo jai priminė pietuose augančius medžius, kurių niekada gyvenime nebuvo net mačiusi. Į vaiką Mirdza nebekreipė dėmesio. Jis rūpėjo jai ne ką daugiau negu kažkieno gaidys. Tegul auga, tegul bendruomenė juo rūpinasi. Bet kitą dieną Žiurkė pasakė, kad reikia sutvarkyti jo popierius. Ir sutvarkė! Mirdza tapo to labai bjauraus vaiko motina. Žiurkė kartą nusitempė Mirdzą į savo urvą ir ilgai aiškino, ką paskui ji turėsianti daryti.

Vaikas augo kaip ant mielių. Dabar jis turėjo Teodozijaus vardą ir Mirdzos pavardę, ir ji noromis nenoromis privalėjo juo rūpintis, pagaliau Mirdzai net ėmė atrodyti, kad tai jos tikras sūnus.

Medinės namo sienos buvo pažaliavusios, o kiemas – visada pilnas šiukšlių. Paaugęs Teodozijus iškuopė visas išvietes, kažkur išvežė šiukšles, sudegino senus skarmalus ir nereikalingus daiktus, tik jis labai daug valgė. Todėl išaugo stambus, turėjo nežmoniškai didelę beplaukę galvą. Jam visai neaugo plaukai, nors Mirdza puikiai prisiminė, kad kai rado Teodozijų, jo galva buvo padengta juosvais pūkais.

Vieną dieną tarp šiukšlių Teodozijus aptiko auksinę grandinėlę. Jie labai džiaugėsi tuo radiniu. Teodozijus pasikabino ją ant kaklo ir niekada jau nebenusiimdavo. Kiekvieną dieną Žiurkė juos sekė, Mirdza nesuprato, kodėl jis taip daro. Pamanė, kad labai jam patinkanti, tad ėmė puoštis. Aišku, ji buvo kvaila per visą pilvą.

Aplinkui kerojo vešlios varnalėšos, ir savo plantacijomis Mirdza buvo labai patenkinta. Išvietės dabar atrodė visai gražiai.

Teodozijus labai mažai tekalbėdavo. Jis gyveno ramiai ir padoriai.
Kiemo dilgėles ėdė amaras, ir tada Mirdza kažkodėl pagalvojo apie nelaimę.

Vieną vakarą kartu su Žiurke pas juos atėjo kažkoks ponas Šmurgis. Vasaros vakaras buvo šiltas ir kvepėjo grūdais. Mirdza jiems išvirė arbatos. Arbatą jie gėrė po obelimi. Jai vis vaidenosi perkūnijos griausmas, atrodė, kad tuoj gali pradėti lyti. Bet nelijo, tik uodai kando. Ponas Šmurgis labai įdėmiai apžiūrinėjo Mirdzą, į Teodozijų jis mažiau kreipė dėmesio. Mirdza staiga išsigando, ji pamanė, kad Šmurgis, ko gero, yra Teodozijaus tėvas, bet nederėjo gi klausinėti. Žiurkė jam parodė kažkokius dokumentus. Mirdza nieko nesusigaudė.

– Čia – tavo parašas? – paklausė jos Šmurgis.
– Mano, – atsakė ji.
– Puiku.

Mirdza nesuprato, kodėl – puiku. Buvo labai išsiblaškiusi. Krūmuose klaikiai kniaukė katė, ji trukdė susikaupti.

– Ir čia pasirašyk, – jis Mirdzai atkišo dar vieną popierių.

Ji suraitė savo parašą, net neperskaičiusi, kas ten prirašyta.

– Puiku, – vėl pasakė Šmurgis.

Ir Žiurkė nusišypsojo. Mirdza ir Teodozijus taip pat nusišypsojo. Mirdza vilkėjo smilgų rausvumo suknelę, kurią vis plasnojo vėjas ir manė, kad labai jiems patinkanti kaip moteris, todėl dar plačiau nusišypsojo, o kad ji būtų žinojusi... Pastebėjo, jog šalia obels augančios vyšnios lapai – taip pat juodi, visi aplipę amaru. Vėl nusmelkė negera nuojauta. Dar labiau apsiniaukė dangus ir tuoj galėjo prapliupti lietus. Uosyje ūbavo laukinis balandis. Ponas Šmurgis tarp pirštų rideno duonos minkštimą.

– Graži moteris, – pasakė jis Žiurkei.

Mirdza nusijuokė.

– Tu pažvelk, koks stiprus Teodozijus, kokie sveiki jo dantys.
– Taip, vyras labai tvirtas, – patenkintas šyptelėjo Šmurgis.

Mirdza įpylė jiems dar arbatos. Katė nustojo kniaukusi, ir Mirdza visai apsiramino. Maloniai šiureno aukštas uosis, laigė kregždės. Nieko baisaus nebuvo galima įtarti.
Ponas Šmurgis atsisveikino. Jis užsivožė ant galvos skrybėlę. Ir jie išėjo, kažką tarp savęs šnibždėdamiesi. Kartu su savimi išsinešė ir popierius su Mirdzos parašais. Uosyje ūbavo ir ūbavo laukinis balandis. Jis turbūt buvo pilkas su juosva juostele aplink kaklą.

Po kelių dienų vėl atėjo Žiurkė. Jis liepė Mirdzai ir Teodozijui penktadienį anksti atvažiuoti į Vilnių. Lygiai septintą valandą ryto būti ant kalno, kurį jie vadino Zizuku. Žiurkė tiksliai nusakė susitikimo vietą.

Penktadienio rytas buvo labai vėjuotas. Dangus šiurpsojo pilkas, net joks paukštis pro šalį nepralėkė, vėjas ant kalno šiaušė sausus stagarus. Taip stovėjo jie visi trys ant kalno tylėdami, vėjo kedenamais plaukais: moteris milžiniškom akim, įsisiautusi į tamsias skraistes, didžiulis kūdikis ir vyras žiurkės snukiu. Dar labiau pasmarkėjo vėjas, ėmė plaikstyti Mirdzos skraistes. Mirdzos ir Teodozijaus akys buvo labai liūdnos, o Žiurkė akių visai neturėjo, jų vietoje juodavo tik dvi skylės.

Pagaliau pasirodė ponas Šmurgis. Jis davė Žiurkei pinigų ir nusivedė su savimi Mirdzą ir Teodozijų. Žiurkė susikišo pinigus užantin, jo snukiu nuslinko gudri šypsena. „Taip, aš juos pardaviau, – jis galvojo, – ir nepigiai. Bus puikūs darbininkai, tas idiotas ir jo įmotė. Dabar ramus galiu grįžti namo.“

Jis nusileido nuo kalno, kur švilpavo vėjai, siauru takeliu pasuko per brūzgynus ir pagaliau atsidūrė mieste. Ėmė lyti. Lietus merkė niūrius namus, tuščius kiemus, juose pamirštus vaikų žaislus. Žiurkė, kaip dera žiurkėms, įlindo į savo urvą. Tai buvo ilgas kaip rankovė kambarys. Uždegė šviesą. Kambaryje stovėjo lova, stalas, dvi kėdės ir bufetas. Iš bufeto jis išėmė neregėtomis etiketėmis apklijuotą butelį ir taurę. Pasistatė jį ant stalo ir atsisėdęs ėmė gurkšnoti, matyt, labai skanų ir labai stiprų gėrimą, nes tuoj jam į akiduobes pribėgo juodo skysčio, kuris skaičiai sužvilgo elektros šviesoje.

Po kiek laiko Žiurkė pradėjo garsiai su savimi šnekėtis.

– Valio, man jų nė kiek negaila. O, siaube, idiotas ant kaklo turėjo auksinę grandinėlę. Ir aš ją palikau, nenukabinau, koks vėpliškumas, – jis išlenkė taurę. – Sumautas gyvenimas, tad turiu prekiauti žmonėmis. Tačiau verslas neblogas. Ir niekas nežino, net neįtaria. Mano firmai sumanytas puikus pavadinimas. Liuks priedanga. Už tuos pinigus pasistatydinsiu nedidelę vilą. Iš lauko ji atrodys, kaip sandėlys, o viduje – oho, oho! Ir išsikelsiu ten gyventi visam laikui. Nieko neveiksiu. Tik kramsnosiu šokoladą. Leisiu sau nutukti.

Jis pasiraivė kėdėje. Nusimovė vieną batą. Staiga vėjas ėmė barškinti sienas, nuplėšė kampe didžiulį voratinklį.

– Argi taip žmonės gyvena, – pasakė sau, – vėjas tuoj ir mane išneš.

Staiga Žiurkė prisiminė didžiules Mirdzos akis: „Kokia ji kvaila. Kvaila kaip višta. Ją ir papjaus kaip vištą, o tas idiotas nueis velniop. Aš nusiplaunu rankas. Ne mėgstu gailesčio, visokių sentimentų, jie visai nereikalingi“.

Jis vėl įsipylė gėrimo. Kažkodėl pasidarė šalta. Susisupęs į antklodę ir susmukęs kėdėje, užsnūdo. Paskui išgirdo, kaip kažkas baladojasi į duris. Mieguistas nuėjo atrakinti. Vidun įsiveržė ponas Šmurgis ir griebė Žiurkę už gerklės.

– Atiduok pinigus! Jie pabėgo.
– Kaip pabėgo? – išsigandęs ėmė lementi Žiurkė.
– Pabėgo. Negalėjau gi jų vesti surakinęs grandinėmis.
– Suprato.
– Žinoma. Kur – pinigai?
– O kuo aš čia dėtas? – muistėsi Žiurkė.
– Aš tau parodysiu!

Šmurgis iškratė Žiurkę ir nieko neradęs ėmė griozti po visus kampus. – Pagaliau nuo stalo nuvožė lėkštę, po ja Žiurkė ir buvo paslėpęs pinigus.

– Manęs neapgausi!

Priėjęs Šmurgis vožė jam į snukį ir išdūmė. Žiurkė žnektelėjo ant grindų.

Vėjas įniršęs trankė nepritvirtintą langinę.

Mirdza ir Teodozijus jau buvo toli. Jie sėdėjo traukinyje „Lvovas–Ryga“, ramiai gurkšnojo arbatą ir valgė citrininius sausainius.