Tarp žydinčių sodų raudonuoja provincijos miestelio stogai. Labai žydru dangumi ritasi pabalusi saulė. Didelio prašmatnaus namo terasoje pirmyn ir atgal vaikštinėja vyriškis. Jis įsiutęs, mostaguoja rankomis, keikiasi, šaukia:

– Milda! Milda! Ei, kur dingo ta šlykšti bobšė!?
– Aš – čia, – pasigirsta nuolankus balsas.

Į terasą visom keturiom įšliaužia išblyškusi moteris palaidais, juodais plaukais. Ją pamatęs, vyriškis dar labiau įsiunta.

– Gal manai šiąnakt vėl čia pasilikti? Nešdinkis į pašiūrę! Tavo vieta ten. Tik baldus tepi, – prišokęs spiria jai į užpakalį. – O dabar marš į virtuvę! – Jis dar kartą spiria jai.

Milda ropoja terasa tolyn. Ji viskuo primena žemą liesą kumelę. Tiesūs susivėlę plaukai krenta ant pečių, nugaros – visai kaip arklio karčiai. Priekiniai dantys – smarkiai atsikišę. Nuo amžino spardymo jai pažeisti stuburo nervai. Moteris lyg gyvulys turi vaikščioti keturiomis. Jos kojos plonytės it degtukai, o rankos – ilgos, raumeningos.

Apsivilkęs ryškiaspalve striuke, kažką sau burbėdamas, vyriškis energingai žingsniuoja po terasą. Ima garsiai skambėti bažnyčios varpai. Dangus virš terasos prisipildo keistai suokiančių paukščių. Vyras persisveria per turėklus ir nusispjauna. Gauruoti paukščių šešėliai nubėga lygia sodo žole.

Milda virtuvėje dabar plauna indus ir išgąstingai žvilgčioja į duris, ar nepasirodys vyras. Išblyškusiame veide liguistai blizga akys. Netrukus garsiai rėkdamas jis įgriūna virtuvėn.

– Oi, kaip tu man nusibodai! – priėjęs prie stalo, atsilaužia dešros gabalą, žiaumoja jį be duonos. – Žinai, aš truputį nusnūsiu. Jeigu skambins, pažadink, – jis nusivelka striukę ir iki pusės nuogas dar vaikštinėja po virtuvę. Tai stambus aptukęs vyras. Jo išvaizda kažkodėl kelia fizinį pasibjaurėjimą. Tiesiai iš krano atsigeria vandens, ranka nusišluosto burną. – Nusnūsiu. Rytoj reikės anksti keltis.

Jau aprimęs išeina. Dūlina per kambarius, prigrūstus brangių baldų ir kilimų. Įėjęs į vieną, užtraukia ant langų užuolaidas ir atsigula ant sofos. Tuoj pasigirsta garsus knarkimas. Kelios musės blaškosi po kambarį, viena nutupia miegančiam ant kaktos.
Suplovusi indus, Milda atsigula virtuvėje prie durų. Lėtai slenka laikas. Kažkur muša laikrodis. Vėjas plevena ir pučia margas užuolaidas. Pasidėjusi ant kelių galvą, Milda įsistebeilija į vieną tašką. Taip praslenka kokios dvi valandos. Ji net nekrusteli.
Staiga garsiai sučirškia telefonas.

– Ji, – sušnibžda Milda ir bando atsistoti, bet kojos susipina su rankomis, ir ji pargriūna. Telefonas čirškia ilgai, įnirtingai. Girdėti, kaip sustaugia jos vyras ir plumpsi prie telefono aparato.
– Brangioji! – rėkia. – Aš tuoj atvažiuoju! – Paskui trenkia ragelį ir springdamas keiksmažodžiais, įvirsta pro duris. – Ko nepažadinai! – iš visų jėgų spiria Mildai į užpakalį. – Tau dar atsirūgs. Pamatysi. – Ant nuogo kūno jis apsivelka striukę, susisagsto ją.
– Juliau, kada grįši? – klausia Milda, gulėdama ant grindų.
– Koks tavo reikalas, sąšlava.
– Bet turiu tau pataisyti vakarienę, išvirti arbatos.
– Eik velniop!

Priropojusi prie lango, atitraukia užuolaidą. Mato – jos vyras jau važiuoja iš garažo.
Vakaras. Už langų žydi alyvos. Milda koridoriuje įžiebia šviesą. Ilgai stovi prie veidrodžio. Paskui pradeda verkti. Ją ima tampyti traukuliai. Atrodo labai baisiai. Garsiai inkščia, raitosi ant grindų. Šiąnakt sapnavo juodus dobilus ir dar kažką klaikaus. Rėkė per miegus. Kraupi nuojauta. Bet turi pagaliau susivaldyti. Atrodo, visam pasaulyje nėra nė vieno žmogaus, galinčio ją užjausti. Gal nueiti pas Barbą, ji tokia sena, išmintinga ir Mildai nėra ko jos gėdytis. Kad tik išgirstų žmogaus balsą, kitaip numirs iš nevilties. Bando ranka sulyginti piestu atsistojusius plaukus, bet pagaliau, ar tai svarbu, kai vaikštai keturiom. Suknelė purvina, suglamžyta, joks drabužis nepaslėps gyvulio išvaizdos. Reikia eiti pas Barbą.

Nenatūraliai žalias dangus spindi virš pasiutusiai nuobodaus miestelio. Saldžiai suokia lakštingalos. Greit nugriaudės pirmasis griaustinis, ir aplinkui sulapos medžiai. Kiemuose dar aidi vaikų balsai, girgžda sūpuoklės, vienas kitas žmogus nueina gatve. Milda ropoja pačiu gatvės pakraštėliu. Barbos vieno kambario namas – čia pat, už posūkio. Priešais išbėga lodamas šuva ir taikosi įkasti jai į veidą.

Barborai užtenka didžiulio pamėkliško kambario, guolio jame, staliuko ir mažos lempelės, užtenka maisto ir būtiniausių drabužių. Jai linksmiausia pačiai su savimi. Jai niekada nebūna nuobodu.

Štai sėdi užsidegus lempelę ir krapšto nosį.

– Sveika, Bora, – sako Milda.
– Kodėl – taip vėlai?

Gelsvi lempelės atšvaitai virpa po visą belangį, labai aukštomis lubomis kambarį. Stipriai kvepia ramunėlėmis. O už kambario sienų baltuoja sodai, srūva žvilgantis vanduo, bet plonutėlių kaulų senutei visa tai nerūpi, jai neįdomus tikrasis pasaulis, bet štai „tikrasis pasaulis“ stovi priešais keturiom kojom ir žiūri drėgnom, nelaimingom akim.

– Prigulk ant demblio. Matau, kad blogai atrodai, – Barbora pariečia po savimi plonas kojas, apmautas gauruotomis kojinėmis.

Nusitraukusi nuo rankų storas brezentines pirštines, Milda numeta jas kampan.

– Gal tu jas apsiauk batais, – pasiūlo Barba.
– Nei šis, nei tas, – atsako Milda, išsitiesdama ant purvino demblio. – Greit visai nebegalėsiu vaikščioti.
– Galėsi. Ir net dviem kojom, kaip visi.
– Ne, Bora, negalėsiu.
– Galėsi. Aš tau padėsiu. Nenusimink, – Barbora vėl krapšto nosį. Paskui jos rankos ant staliuko paviršiaus ima braižyti nesuprantamus ženklus. Ji tokia susitraukusi, tokia mažutė šiame didžiuliame kambaryje.
– Kas vakarą Julius išdumia su mašina ir grįžta jau naktį.
– Kaip manai, kur jis išvažiuoja? – klausia Barbora.
– Įsisodina ją ir... važiuoja kur nors į mišką, – Milda ištiesia į priekį savo ilgas rankas. – Aš pripratau, kad tik ne spardytų.
– O kada grįžta?
– Kartais net pirmą valandą nakties arba antrą.
– Aha. O ji – ką, neturi namų, kad pas ją negali?
– Su tėvais gyvena.
– Neištekėjusi? – vis klausinėja Barbora.
– Ne.
– Aišku. Ir seniai taip?
– Jau keleri metai. Anksčiau buvo kita.

Mildos balse girdėti visiška neviltis. Ji apsiverčia ant šono ir padeda galvą ant rankų.

– Pabūk pas mane kelias dienas ir naktis. Pamatysi, viskas pasikeis.

Barbos akių žvilgsnis hipnotizuojantis.

– Kas pasikeis? Visą gyvenimą vaikščiosiu keturiom, – Milda nusuka veidą į sieną.
– Juk tu norėtum jo mirties? – klausia senė.
– Taip, – pasigirsta nė kiek nedvejojantis balsas nuo demblio.
– Puiku, – sako senė. Jos veidas skendėja lempos šešėlyje.
– Tu jį nužudysi? – išsigąsta Milda, visom keturiom atsistodama ant demblio.
– Nusiramink. Pagyvenk pas mane nors savaitę, – Barba priėjusi paliečia Mildai nugarą. – Pailsėsi.
– Jis mane užmuš.
– Nebijok. Aš ką nors sugalvosiu.

Barba jai pakloja guolį kitame kambario kampe. Paskui ima taisyti stiprius žolių antpilus.

Neaišku, kiek laiko jos praleidžia kambaryje. Nesuprasi, kada diena, o kada naktis. Laikas tarytum sustoja. Milda visąlaik guli, Barbora ją girdo žolių nuovirais, o kai užmiega, pasilenkusi kažką daro prie jos veido. Milda verkia, blaškosi ir rėkia per miegus. Dažnai šaukia du žodžius: pasigailėk ir nubausk. Borą klosto ją antklode, kuri vis atsiduria ant grindų.

Pagaliau neaišku kuriuo paros metu Barbora pažadina Mildą ir liepia jai apsirengti. Ta dairosi aplinkui, nesuprasdama, kur esanti.

– Šiandien tavo vyras anksčiau pareis namo. Klaus kur buvai. Sakyk – pas Elmiškius. Jis klaus, kas tie Elmiškiai. Sakyk, kad nežinai, bet prisistatę kaip tolimi giminaičiai. Laikę pas save, vaišinę, neišleidę namo, nes norėję sužinoti, kas per aitvarai sunešę jums tokius didelius turtus. Jis supyks, bet greit nurims. Ką tavo vyras paprastai geria: kavą, arbatą ar alų?
– Arbatą.
– Išvirk jam arbatos. Į ją įdėk du šaukštelius štai šio tepalo, – Barba paduoda jai buteliuką. – Gerai išmaišyk.
– Tai nuodai? – Mildos akyse šmėkšteli baimė.
– Ne. Išgėręs tuoj užsimanys miego. Ir miegos tol, kol ana moteris paskambins telefonu. Tu atsigulk šalia ir kol miegos, glamonėk jį.
– Nedrįstu prie jo net prisiliesti, – Milda vėl išsigąsta.
– Reikia. Glostyk veidą, bučiuok ir visąlaik kartok: aš atimsiu tau protą, aš atimsiu tau protą. Kai tik išgirsi čirškiant telefoną, išlipusi iš lovos, čiupk ragelį. Jeigu tai bus ana moteris, prašyk palaukti. Paėmusi kokį lengvą metalinį daiktą, tvok jam iš visų jėgų per galvą.
– Julius mane užmuš, – Milda užsidengia rankomis veidą.
– Viskas bus gerai. Nespės susivokti. Pašnekėjęs telefonu, kaip visada, išvažiuos.
– O ką man veikti paskui?
– Laukti šviesių dienų. Tik padaryk viską, kaip sakiau.
– Gerai.

Milda paima buteliuką. Kai atidaro duris, vidun plūsteli gaivus rytmečio oras, vėjas pastvėręs nuo nugaros plaukus, bloškia juos veidan. Barba su gailesčiu žvelgia į sunykusį Mildos užpakalį, į plonas kojas ir neproporcingai ilgas raumeningas rankas, apmautas brezentinėmis pirštinėmis. „Turi pasisekti“, – sušnibžda pati sau.

Lauke akis apžilpina saulė. Vėjas ir toliau šiaušia jos pleiskanotus nutriušusius plaukus. Gatve eina žmonės. Jie stengiasi nežiūrėti į ropojančią Mildą.

Pagaliau ji pasiekia savo triaukštį namą, apaugusį žydinčiais vijokliais. Stovėdama ant paskutinės laiptų pakopos atsisuka, saulė ryškiai apšviečia pavargusį išsigandusį jos veidą. Didžiulėje apvalioje klomboje priešais laiptus siūbuoja tulpės. Milda dingsta name.

Julius vilki ta pačia marga striuke.

– Tu!

Priėjęs spiria Mildai į užpakalį. Jo veidas persikreipęs iš pykčio lyg japoniška kaukė.

– Išklausyk mane, – sako ramiai, kaip buvo pamokyta Barbaros, bet Mildos veidas iš profilio – kažkoks nenatūralus, įsitempęs.

Julius nustebęs žiūri į žmoną.

– Kur valkiojaisi?
– Buvau pas Elmiškius. Jie tavo tolimi giminaičiai. Sutikau juos turguje. Prikibo kaip erkės. Parsitempė namo. Vaišino, kalbino, vis norėjo sužinoti, kodėl mes tokie turtingi. Sako, kaip gali inžinierius, gaudamas šimtą dvidešimt rublių algos, turėti didžiulį namą, garažą, mašiną, šiltnamį ir t. t.

– Bjaurybės. Ir ilgai jie tave kamantinėjo?
– Pats matai, kada grįžau.

Milda atsigula ant puošnaus kilimo. Dabar sunku atsikirti – kur jos rankos, o kur kojos.

– Ir ką tu jiems priplepėjai? – klausia ir jo riebūs išblyškę skruostai ima tirtėti.
– Aš gi nieko nežinau.
– Teisybė.

Pakilusi nuo kilimo, nuropoja į virtuvę taisyti Juliui arbatos. Pripuolęs jis nori spirti jai į užpakalį, bet persigalvoja.

– Nevykėliai! Iš pavydo manęs nekenčia. Nekenčia. Ir aš jų nekenčiu! Apšikt visus! Kas tie Elmiškiai...

Virtuvėje girdėt jo balsas. Milda uosto buteliuką, Aišku, keturiom ,,kojom“ ruoštis virtuvėje yra labai sunku, bet ji pripratusi. Tarp puodų matosi tik vikriai besisukiojantis jos užpakalis. „Kas bus, tas...“ – murma. Viena ranka paėmusi padėklą su pastatytu ant jo puoduku, trim ,,kojom“ kibilkščiuoja pas vyrą. Jis sėdi fotelyje prasisagstęs striukę, po ja – jokių marškinių, matyti balta plati beplaukė krūtinė.

– Kažko mane troškina, – sako paimdamas padėklą. Geria arbatą, – labai skanu, kaip niekad.

Jo veidas ir figūra dabar jai kelia fizinį pasišlykštėjimą. Nėra labai storas, bet atrodo tarytum nulipintas iš tešlos. Mažos akutės beprasmiškai bėginėja po kambarį, apsistoja ties baldais, sienomis, Mildos pakaušiu.

– Dabar eisiu miegoti, – nuo arbatos jo storos lūpos šlapios ir blizga, – jeigu kas skambins, pažadink.

Jis išeina į kitą kambarį. Ten nenusirengęs, neužsitraukęs užuolaidų, nuvirsta ant sofos. Tuoj pasigirsta knarkimas.

„Kas bus – tas...“ – murma Milda virtuvėje plaudama puoduką. Tuščią buteliuką ji paslepia.

Paėmusi nuo kėdės tarką, nusineša ją į kambarį ir padeda šalia telefono aparato.
,,Kas bus, tas...“

Krūpčiodama ropščiasi į sofą. Atsigula šalia vyro. Ištiesia raumeningas rankas. Ilgai laiko jas virš Juliaus galvos. Jis knarkia, net nosis juda. Mildos pirštai truputi dreba. Pamažu jie nusileidžia ant veido. Vyras nieko nejaučia.

– Aš atimsiu tau protą.

Milda atsigula ant Juliaus. Dabar ji visai nepanaši į keturkojį padarą.

Po kiek laiko suskamba telefonas. Nulipusi nuo vyro, priropoja prie staliuko.

– Taip, – sako į ragelį, – tuoj, – ir paėmusi tarką, eina prie sofos. Užsimojusi iš visų jėgų tvoja ja Juliui per veidą.
– Išprotėsiu. Ko daužaisi!? – surinka jis ir vienomis kojinėmis bėga prie telefono.
– Klausau, – kurį laiką tyli į ragelį. – Gerai, – sako. Padeda ragelį. – Išvažiuoju, kaip visada, su reikalais, – pasako Mildai. Apsiauna batus. Eidamas prie durų, grįžteli į žmoną.
– Žiūrėk namus.

Tai paskutiniai jo žodžiai. Tarpduryje sušmėžuoja ryškiaspalvė striukė ir dingsta. ,,Kas dabar bus?“ – niurna Milda. Ją krečia pasiutęs nerimas. Visuose kambariuose, net koridoriuje uždega šviesas, kad būtų jaukiau. Sekcijų lentynose suspindi krištolas. Kambariuose – jokių paveikslų, sienos ir grindys nuklotos brangiais kilimais. Tarp jų Milda atrodo visai apgailėtinai. Ji įlenda į kampą ir tūno išplėstomis akimis žiūrėdama į šviesos užlietus kambarius. Slenka valandos. Užeina audra. Ima griaudėti pirmoji šį pavasarį perkūnija.

– Aš tau atimsiu protą! – garsiai surinka Milda, ropodama į kambario vidurį. Neplauti sulipę plaukai karo abipus veido. – Dieve, kokia aš baisi, – garsiai sako žiūrėdama į veidrodį, – nors telefonas suskambėtų. Nieko. Tik griaustinis dunda. Reikėtų pasipuošti, – kažkodėl pamano.

Apsivelka juodą blizgančią suknelę ir ant galvos užsimeta juodą skarą ilgais šilkiniais kutais. Ją krečia šaltis, tarsi kas būtų apipylęs šaltu vandeniu.

– Proto galas, – staiga garsiai pasako.

Perkūnija už langų rimsta. Milda atsineša dubenį, skudurą ir, suvyniojusi kilimą, plauna grindis. Jai ima trūkti oro. Priėjusi atidaro langus. Po to vilnoniu skuduriuku blizgina baldus. Paskui plauna langų stiklus.

Laikrodis ant sienos rodo tris valandas nakties.

– Nesuprantu, kodėl staiga man taip gera pasidarė, – ji permeta ant nugaros vieną skaros kampą.

Milda visą naktį tvarko, valo namus.

Aušta. Ji užgesina šviesas. Pro pravirus langus plūsta žydinčių sodų kvapai. Čiulba lakštingalos. Pašėlusiai čiulba lakštingalos. Pašėlusiai čiulba. Milda bando sustumti du stalus. Pavargusi parkrinta ant grindų. Teka saulė. Purpurinė šviesa nuplieskia juodai apsirengusią ,,keturkoję“ būtybę. Pagaliau jai pavyksta sudurti stalus. Užtiesia ant jų baltą staltiesę. Pravėrusi sekcijos duris, ilgai žiūri į sidabrinius kandeliabrus. Paėmusi vieną, atneša ant stalo. Grožisi juo. Atneša kitą. Kažko išsigąsta. Suglumusi nuropoja prie sekcijos. Atidaro dureles, kur stovi sukrautas krištolas. Pakilnoja vieną taurę, kitą. Atsisukusi pasižiūri į baltai uždengtus stalus. Vėl uždaro dureles. Iš kažkur paėmusi dvi ilgas žvakes įstato jas į kandeliabrus.

Dabar ji visiškai rami. Saulė apšviečia veidą. Jis rausvas, patenkintas.

Lakštingalų nebegirdėti. Čiulba kiti paukščiai. Už medžių jau bunda miestelis. Ima burgzti mašinos.

Milda nuropoja į vonią. Nusiėmusi nuo galvos skarą, prausiasi sugrubusias rankas, veidą. Prieš veidrodį šukuojasi plaukus. Supynusi prismeigia juos prie pakaušio. Vėl užsimeta ant galvos skarą. Uosto ant spintelės sudėliotus flakonėlius. Kruopščiai kvėpinasi. Išėjusi sodan, priskina raudonų tulpių su violetiniais pakraštėliais ir pamerkia jas į vazas. Po to pusryčiauja. Geria arbatą ir valgo sumuštinius. Jos veide – jokio nerimo. Sučirškus telefonui, veido išraiška nesikeičia. Priropoja prie aparato. Paima ragelį:

– Alio.

Paskui ilgai tyli. Jos veido nesimato, tik raumeningos rankos. Sako:

– Kelintą valandą? Neaišku? Ne vienas. Ji taip pat žuvo? Tuoj pat atvažiuoti į morgą. Koks adresas? Važiuoju.

Padeda ragelį. Mildos veidas truputį pabalęs, pasaulis staiga jai pasidaro labai skaidrus ir šaltas. Paėmusi piniginę, suskaičiuoja pinigus, įsimeta ją į rankinuką.

Morge parodo jos vyro lavoną. Jis – be galvos. Atiduoda jai ryškiaspalvę striukę.

– Galvos dar nerado, – burbteli tas su baltu chalatu. – Ieško, – priduria.

Paskui Milda sužino, kad Juliaus meilužė liko gyva, tik jai amputavo kojas. Jie trenkėsi į medį, po to nusirito nuo kalno.

– Įvyko, – taria sau. – Proto galas.

Lauke nepakenčiamai dvokia alyvos. ,,Nereikės pirkti gėlių,“ – pagalvoja. Įsiropščia į taksi, nuvažiuoja į paštą ir pasiunčia telegramas, po to grįžta namo. Jaučiasi pavargusi. Telefonu užsako karstą. Viskas jau paruošta. Belieka tik langus uždengti audeklu.

Juliaus galvos taip ir nerado. Milda turi laikyti karstą uždarytą.

Kandeliabruose skaisčiai šviečia žvakės, mesdamos ilgus šešėlius ant gėlių.

Po laidotuvių giminės suguža į namą, nes „keturkojė“ Milda negali pakęsti restoranų ir kitokių viešų vietų. Jai labai gera. Pro atlapus langus vidun plūsta gaivus oras. Ilgai neleidžia degti šviesos – toks neapsakomai gražus vakaro dangus mėlynuoja virš sodo medžių. Staiga prisimena Barbą: ,,Kodėl aš jos nemačiau per laidotuves ir anksčiau nemačiau ir dabar nėra?“

Trečią dieną visi išvažiuoja, namai lieka tušti. Milda visai nebijo, atvirkščiai – jaučiasi puikiai, stuburo beveik nebeskauda, pamano, ko gero, sulauksianti tos dienos, kada kaip visi žmonės vaikščios dviem kojom.

Į namą prilenda visokiausių vabalų. Jie ropoja grindimis, lubomis, sienomis. Ypač daug skruzdėlių. Jokie chemikalai nepadeda.

Visi Juliaus pinigai atitenka Mildai. Jų labai daug, o tereikia vien maistui. ,,Nors vaikas būtų,“ – su apmaudu galvoja.

Nebijo net vaiduoklio. Nemirksėdama žiūri, kaip jis išnyra iš blausios tamsos, begalvis, apsivilkęs tik tą ryškiaspalvę striukę, vietomis aptekusią krauju, bastosi po koridorius, kilnoja telefono ragelį, atsigula ant sofos, vėl atsikelia, eina į virtuvę – ir taip kiaurą naktį. Keista, ji visai pamiršo Juliaus veidą. Tuoj po laidotuvių sudegino visas jo nuotraukas. Pati nežinojo, kodėl taip daro. Skirtumas toks – vaiduoklis jos nespardo. Jis šlaistosi po visą namą, nieko blogo jai nedarydamas. Vietoj galvos žioji kiaurymė, juoda tuštuma – ir jokio balso, jokio menkiausio garso. Mildai jis be galo įkyrėjo, kai tik pamato, tuoj krūtinę užgula baisus sunkumas, ji negali net pajudėti, visi sąnariai keistai suglemba, karščiuoja akys ir labai pykina, net atsikėlusi ryte dar negali valgyti, tik apie pietus praeina šleikštulys.

Nuropoja pas Barbą prašyti patarimo, bet ta nenori įsileisti. Tada Milda įkiša ranką tarp durų ir per plyšį apsako jai savo bėdą.

– Laikas išgydys tave, – sušvapsi senė bedante burna ir, nustūmusi Mildos ranką, užtrenkia duris.
– Tfu, – nusispjauna Milda.

Gal Barborą dabar ima pavydas, kad Milda tapo baisiai turtinga. Bet negali būti.
Sužino labai garsaus gydytojo pavardę ir ryžtasi pas jį nuvažiuoti.

Gydytojas nuodugniai ją apžiūri. Jis be galo malonus ir niekuo nesistebi. Nuo jo vaistų Mildai ima tvirtėti kojos, o stuburo skausmus – lyg kas ranka nuima. Po kelių savaičių jau gali atsistoti ant kojų. Apetitas – žvėriškas. Naktimis Juliaus siluetas sudūluoja iš toli ir dingsta.

Milda pradeda tukti. Jai reikia mažiau valgyti, nors dabar jau gali vaikščioti abiem kojom, bet jos vis tiek silpnos, linksta neatlaikydamos padidėjusio svorio. Ji šlepsi po namus, po sodą, nuslenka, ir į parduotuvę nusipirkti maisto, bet dažniausiai sėdi kambaryje ir mezga. Dabar ji panaši į kubilą ir veidas apvalus it futbolo kamuolys. Milda rengiasi juodai. Visi megztiniai numegzti iš storų juodų siūlų. Ji nebevalo dulkių, visai nebetvarko namų, sodas neprižiūrimas apauga dygliuotomis piktžolėmis, vėlai rudenį ant žemės supūva visi vaisiai. Kambariuose draikosi voratinkliai, už jų lentynose dar skaudžiai prieš saulę žaižaruoja krištolas, tvyksteli auksas ir juoduoja senas, labai sunkus sidabras.

Mildai rodosi, kad žmonės ją užmiršo. Sena, niekam nereikalinga, aišku, Barba už ją dvigubai senesnė, bet po Juliaus mirties jos vengia viena kitos. Kažkas abi slegia. O daugiau draugių ji neturi. Vyro giminės kažkodėl niekada pas ją nesirodo. Gal jie tik laukia jos mirties, kad paskui galėtų pasidalinti turtą? Neaišku.

Ji sėdi ir mezga mezga, kartais žiūri televizorių, nuo mezgimo jai neskauda akių, o žiūrėti į televizoriaus ekraną ilgai negali.

Taip slenka dienos. Milda jau visai žila. Dažnai girdi, kaip laidoja kaimynus, tik Barba gyvena lyg niekur nieko. Dažnai jos susitinka toje pačioje parduotuvėje, bet apsimeta viena kitos nematančios. Milda atprato kalbėti su žmonėmis, bet vienatvė jos, kaip ir Barbos, neslegia. Gal tuo dabar jos panašios.

Jų miestelyje stato fabriką, žmonės labai piktinasi, sako, užnuodys visą orą, net žolė nebeaugsianti, o Milda vis mezga ir mezga.

Vieną trečiadienį bemezgant apykaklę staiga išgirsta kažką vaikščiojant antrame aukšte. Tai ne – Julius. Jis niekada nekelia jokio triukšmo. Kas ten galėtų būti? Šiurpdama atsistoja iš fotelio. Netyčia pažvelgia pro langą. Krūmuose regi du vyrus, kurie kažką laiko rankose. Milda labai tyliai užlipa į antrą aukštą. Svetainės durys praviros. Nematytas tipas iš sekcijos krauna krištolinius indus į lagaminus.

Milda nespėja net išsigąsti, ji tik galvoja, kaip nepastebimai dabar išslinkti iš namo ir pakviesti miliciją. Prisimena, kad yra atsarginis išėjimas iš antro aukšto, kaip tik čia pat, kairėje, pro sandėlį, paskui pro rūsį – tiesiai į sodo gilumą. Kad tik suspėtų, kad tik suspėtų ir kad durys atsidarytų be jokio garso. Ledine ranka pastumia rankeną. Durys sugirgžda ir prasiveria. Įsiklauso. Vagis toliau šeimininkauja kambaryje, nekreipdamas į nieką dėmesio. Ji uždaro duris. Ir dabar visiškai rami tyliai tyliai nulipa žemyn. Reikia skubėti. Tie, kur tupi krūmuose, negali jos matyti, priešais auga tankūs avietynai. Bet kelią užtveria tvora. Kad silpnomis kojomis ir tokiu didžiuliu apvaliu kūnu persiristų per tvorą, Mildai turėtų padėti antgamtinės jėgos. Ir nežinia kokiu būdu ji atsiduria gatvėje. Ima siaubingai klykti. Subėga žmonės. Iš antro jos namo aukšto žvangėdami iškrenta stiklai. Tuoj pro langą išlekia ir žmogus. Kažkas šaižiai sušvilpia. Kiti du iš sodo puola bėgti į priešingą pusę. Visi blaškosi. Vieni nusiveja anuos du, kiti nudumia paskui tą, kuris iššoko pro langą. Kažkas iškviečia policiją.

Milda sėdi ant žemės ir žliumbia it kūdikis, ašaromis ir purvais terliodama skruostus.
Vagis pagauna už miesto. Bet juodu kostiumu, baltais marškiniais ir baltomis kojinėmis apsirengęs žmogus tardo Mildą, iš kur ji gavusi tiek aukso, krištolo, sidabro ir kaip pasistačiusi šį namą.

– Viskas – amžinatilsio mano vyro.
– O kokia buvo jūsų vyro alga?
– Apie šimtą dvidešimt rublių. Jis buvo inžinierius, o aš nemokyta.
– Labai įdomu, – burbteli naftalinu dvelkiąs kriminalistas.

Toliau – dar įdomiau. Atėjęs po savaitės ilgai klausinėja apie Juliaus mirtį, apie tą šiurpią katastrofą ir visą Mildos pasakojimą kruopščiai užsirašo ant popieriaus lapų.

Po kelių dienų tas pats juodai apsitaisęs kriminalistas atneša į ploną rūkomąjį popierių suvyniotą žmogaus kaukolę.

– Čia – jūsų vyro galva, tai yra kaukolė, – paaiškina. Kaukolė – be apatinio žandikaulio. Milda ramiai ją apžiūrinėja.
– Jis man vaidendavosi, vis be galvos vaikštinėdavo po namą, – sako ji.
– Galvą praėjus kelioms valandoms po avarijos rado pradedantys vagišiai. Grįždami iš kaimo apšvarinę vieną senuką. Galvą įmetė į skruzdėlyną. Rudenį ištraukė. Jūsų vyro kaukolė tapo vagių talismanu. Matyt, ne be reikalo.
– Kaip ne be reikalo, – susinervina Milda, sėsdamasi į fotelį ir sunerdama ant pilvo rankas.
– Chm, – numykia vyriškis, – pati suprantat, – jis smilium braukia per Juliaus pakaušį, – kai radom jūsų vyro galvą pas juos, atsiprašau, kaukolę, išsigandom, manėm, kad jie ne vieną žmogų yra nužudę. Bet paaiškėjo, kad tai kaukolė – tik talismanas. Vagys – taip pat prietaringi. Ir kur tik jie netampė jos su savimi. Vienąkart buvo ją praradę, tai jau – ilga ir bjauri istorija, ir tada jiems ėmė labai nesisekti. Papasakočiau, bet neturiu laiko, – jis žvilgteli į laikrodį ant rankos. –Pusę keturių. Skubu. Viso labo.

Vyriškis paduoda Mildai ranką. Ji jam padėkoja. Švysčiodamas baltomis kojinėmis kriminalistas išeina.

Pamažu miestelį apgaubia šiltas birželio vakaras. Už langų svyra medžių lapai, kvepia gvazdikais ir dūmais. Milda iš spintos išima gražiausią staltiesę, išsiuvinėtą auksiniais siūlais ir uždengia ja stalą. Pagalvoja, kad rytoj užsakysianti mažą grabelį, įdėsiantį ten Juliaus kaukolę ir kartu su Barba (jos privalo gi vienąkart susitaikyti) nunešiančios jį į kapines. Reikia kunigo, dar pamano. Paskui mintys nuklysta įprastine linkme. Mąsto, kad turės įsivesti namuosna signalizaciją, kaip patarė kriminalistai, o tuoj po Juliaus galvos laidotuvių antrame aukšte sudės stiklus į langus ir dar daug ką reikės padaryti, o per vasarą privalės numegzti dar vieną nepaprastai storą megztinį.

Nueina į sodą ir priskina balzaminų. Rodosi, kad tamsiuose krūmuose tupi plėšikai, vietoj ilgų blizgančių lapų akyse sušvytruoja aštriai išgaląsti peiliai. Surikusi dusdama nurieda sodo takeliu į namą.

Juliaus kaukolė dabar gražiai atrodo po rožiniais balzaminais – ant baltos staltiesės, išsiuvinėtos spindinčiais siūlais. Milda uždega žvakę ir, prisitraukusi krėslą, atsisėda prie stalo. Ji neprisimena Juliaus veido. Jai rodosi, kad jos pačios veidas – be odos, tik didelis mėsos gabalas, kuris kažkam kruvinai šypsosi tamsoje. Nori pravirkti, bet negali.

Tamsa kambaryje pilna slopių nežemiškų garsų.