Prasidėjo mokslo metai, Sulamita vėl vaikščiojo į darbą. Į kaimą atvyko anksčiau. Galėjo to ir nedaryti, tačiau namuose ilgai neištvėrė. Staiga pastebėjo, kad nebepakenčia motinos įkyrumo. Tai nebuvo abejingumas, kaip anksčiau, ar, atvirkščiai, neapykanta. Sulamita susikrovė daiktus ir pasakė, kad išvažiuoja. Tėvas pakėlė rūškaną žvilgsnį nuo laikraščio, nužvelgė ją ir paklausė, ar nereikia pinigų. Motina ištarė:
       – Tu pasikeitei, vaikeli. Kažkas yra.
       Abi ilgai tylėjo. Sulamita žiūrėjo kažkur į šalį, kambaryje tvyrojo nejauki tyla. Mergina žinojo, kad motina norėtų, jog dukra prieitų, priglustų. Tačiau jautė tik išgąstį. Dieve mano, mama... Ji tetroško vieno – dingti.
       Dienoraštis liko atverstas ant rašomojo stalo. Visas tas ilgas, kankinančias dienas Sulamitą keistai traukė ši vieta. Išeidama ji priėjo dar kartą, perskaitė; kažkas aiškėjo, tekstas, užrašytas, kai jai tebuvo trylika metų, darėsi vis labiau suprantamas. Sulamita tyčia neišsivežė jo su savim – jaute, kad be šio kambario, daiktų, lango dienoraštis virstų paprasčiausiu sąsiuviniu. Be to, turi gi likti kažkas, kas ją trauktų sugrįžti į tėvų namus! Motina primygtinai, verksmingai prašė parvažiuoti kuo dažniau. Sulamita tylėdama linkčiojo. Tėvas sėdėjo krėsle prie židinio su žurnalu ant kelių, pagaliau numetė žurnalą ant stalelio ir neslėpdamas apmaudo mestelėjo:
       – Ką gi, teatras.
       Irena akimirksniu sureagavo, atsigręžė į jį ir užriko:
       – Kvailys!
       To dar nebuvo! Tačiau Sulamita vis tiek traukėsi atatupsta laukujų durų link ir tyliai smuko lauk. Darydama duris, išgirdo motinos verksmą...
       „ Sulamita, ar tu girdėjai, kaip virpėjo tavo motinos balsas? Ji gal ir dabar teberauda. Kuo tu tampi, Sulamita, kuo tu tampi, – mergina sustojo. Jau buvo parke, kuriame po pietų sukdavosi karuselės. – O gal jau tapai...“
       Ją apėmė drebulys – Sulamita pajuto, kad tuoj parkris, prišliaužė prie suoliuko, sudribo ant jo ir neteko nuovokos. Ne sąmonės – viską, kas ją supo šį vaiskų rugpjūčio rytą, mergina regėjo nepaprastai aiškiai. Tačiau vėliau neprisiminė nieko – ji galbūt rėkė, draskėsi čia, ant suolelio. Atsitokėjus jos atmintis buvo švari.
       Mergina susirado nosinę ir virpančia ranka nusišluostė nuo veido prakaitą. Niekas niekur nedingo – Sulamita tą patį rugpjūtį regėjo aplink save ir dabar, tačiau linijos atrodė neryškios, kontūrai ne tokie aiškūs, besilieją, persmelkiantys vieni kitus, be akinančių kontrastų, be neišpasakytai raiškios, viską iki menkiausių smulkmenų išryškinančios šviesos. Grįžtant jėgoms, vaizdas atmintyje tolydžio bluko ir sklaidėsi. Sulamita įsitempusi graibstė fragmentus, mėgino lipdyti iš jų visumą, tačiau vizija nesulaikomai slydo iš atminties tarsi smiltys iš smėlio laikrodžio.
       – Ji išėjo... ji išėjo... – raudojo Irena. – Niekšas!
       Vyras nepajudėjo, liko prie židinio.
       – Nusiramink, Irena, – abejingai ištarė, užsidegdamas cigaretę. Uždegė dar vieną, nunešė ant sofos parkritusiai žmonai. Irena virpančiais pirštais čiupo ją, atsisėdo.
       – Dėkoju, – giliai užsitraukė. – Aš nežinau, iš kur tas tavo bukumas, kietakaktiškumas...
       Vyras ramiai įsitaisė gretimame fotelyje:
       – Įdomu.
       – Gal biznis tave taip mužikiškai veikia? – nerimo nervingai kratydama pelenus žmona. – Tu ką, nesupranti, kad čia ilgas ir sudėtingas procesas? Kad mūsų dukra atsidūrė tarsi tuštumoje, be jokios atramos, pasimetusi; teisingai elgdamiesi, mes kaip tik dabar ją galime laimėti! O jis... žioplys!
       Ričardas glostė metalinį žiebtuvėlio paviršių:
       – Kaip tik biznis reikalauja subtilumo ir išminties. Tau praverstų, nes visi tavo išvedžiojimai... Žiūrėdamas į judvi šiandien, aš darau paprastą ir aiškią išvadą: Sulamita stipresnė už tave, Irena. Tu beveik neturi šansų prie jos prieiti.
       – Nuostabu! – žmona metė cigarete į pelenine. – Duok dar vieną! Pats prieik, jei jau toks išmintingas! Gudragalvis atsirado... – Ričardas paslaugiai atkišo žiebtuvėlį. – Prarandame dukrą... vis prarandame ir prarandame dukrą, visą gyvenimą. O jis... kaip koks kelmas. Tarsi būtų vienas ir tas pats.
       – Tu neteisi, brangioji. Man ne tas pats. Tačiau aš nepripratęs vengti teisybės – kaip ten tie filosofai sakė: draugystė brangi, bet tiesa brangesnė. Man atrodo, Iren, kad mes su tavim mėginam įlipti į seniai pajudėjusį traukinį. Sulamita daug savarankiškesnė, negu tau atrodo. Ir tvarko savo gyvenimą taip, kaip nori – niekas negali jai trukdyti. Irena gūžtelėjo pečiais:
       – Kas iš to, Ričardai. Mes vis tiek neturim teisės nuleisti rankų – ne aš tau tą turiu sakyti. Juk laikai save biznieriumi...
       – Na, čia toks keistokas biznis...
       – ... Mes turim žingsnis po žingsnio ieškoti variantų. Juk čia tik pradžia. Nepamiršk, kad Sulamita sąžininga! Sąžininga – tai labai svarbu. Jei ji ištekėtų... Mūsų dukra ne iš tų, kurios gali viską mesti. Ji gyventų, prisitaikytų, būtų priversta. Pagaliau – vaikai. Ji būtų laiminga, pakankamai laiminga – esu tuo įsitikinus.
       – Gal ir tavo tiesa, tačiau tai – tik kalbos.
       – Dėl to, kad tingi galvoti! – Irena trumpam nutilo. – Aišku, mes negalim kištis į jos gyvenimą, to ir nereikia. Bet reprezantacijos sumetimais nueiti su mumis į kokį šeštadieninį kokteili galim jos paprašyti. Nemanau, kad atsisakytų.
       – Na, ir kas iš to?
       – Oi, Ričardai, vis dėlto esi tipiškas vyras! Kas tau trukdo persimesti viena kita fraze apie savo dukrą su kuo nors, pavyzdžiui, klube. Na, tu supranti viską.
       – Ko gero, – linktelėjo vyras. – Tačiau tu juk žinai, kuo viskas baigtųsi. Jau per pirmą pokalbį – arba ji išgąsdintų, arba ją mirtinai išgąsdintų. Dukra mus sukompromituotų jau dabar tą sėkmingai daro.
       – Taip, rizika yra, Ričardai. Tačiau nepamiršk: Sulamita jau moteris.
       Ričardas tylėdamas atidžiai pasižiūrėjo į žmoną.
       – O dėl gandų... Jų vis tiek bus, be šito niekaip neapsieisi. Čia – ne piniginės problemos, – Irena atsiduso.
       Vyras ir žmona pagaliau nurimo. Cigarečių dūmai melancholiškai sklandė tyloje. Tačiau jie nebuvo pripratę ilgai tylėti.
       – Gerai, brangioji. Gal ir tavo teisybė, tačiau neverta nieko planuoti, viskam savas laikas. Jeigu subręs...
       – Niekas ir neverčia, – žmona perbraukė delnu veidą. – Fu, sušilau... – Laikas atvėsti, – vyras vylingai ištiesė ranką.
       – Ne, brangusis, sekso nebus, – tvirtai pareiškė Irena, prisilaikydama paslaugiai atkišto delno ir stodamasi.
       ... Laukti laiško? Rugsėjo vidurys... Galbūt Sulamita turėtų laukti laiško iš Vokietijos. Kiekvieną dieną po pamokų skubiai žingsniuoti namo; kai kada tarsi netyčia užbėgti į paštą; atsargiai klausinėti šeimininkės ir, jei laiko iki pietų dar liko, krūpčioti nuo menkiausio garselio kieme. O paskui pulti į neviltį... Nuo jo išvykimo prabėgo beveik keturios savaitės. Tačiau tai nebesvarbu. Dabartis Sulamitą vis mažiau domina. Aplinkui viskas sukinėjasi, grumdosi, beprasmiškai maišosi klampioje migloje, beveidėje masėje, kurią šlykštu matyti ir nėra jokio noro perprasti. Kažkuriuo momentu Sulamita susizgribo – nebėra Mariaus. Beveik nebėra. Jis slapukaudamas traukiasi, bėga tankiais, vos girdimais žingsneliais, dažnai vogčiomis atgręždamas kaltą žvilgsnį. Sulamita pakviestų jį, tačiau tik žingsnių sukeltas šlamesys persirita per ją ir nuplevena tolyn. Neliko liūdesio, gėlos, sielvarto, apmaudo, nevilties... Kada visa tai prasidėjo? – ji nepajėgė surasti ribos, kuri leistų mėginti suprasti... Pasijuto daiktu, padarytu iš trapios, absoliučiai laidžios medžiagos. Atrodė, kad visi žvilgsniai ją veria kiaurai. Sulamita vos pajėgė kalbėti. Po pamokų paklaikusi bėgdavo namo, tūnodavo kambaryje, nedegdama šviesos, neatitraukdama užuolaidų. Krėslą ji paskubomis, nervingai apsuko, kad būtų atkalte į langą. Sulamita mėgino gelbėtis – tik jautė, kaip senka jėgos. Vėliau, užsukusi čia paskutinį kartą Ji pagalvos, kad jau kurį taiką kambaryje tegyvena žvilgsnis.
 

       Sulamita stabtelėjo prie mokytojų kambario durų. Pirmą kartą per pertrauką išėjo į koridorių. Vaikai, pastebėję mokytojos eiseną, imdavo kikenti, tačiau pažvelgę į jos veidą, nuščiūdavo ir susigūždavo, lyg būtų sutikę somnambulą. Sulamita ilgai vėrė duris – kol išvydo telefono aparatą. Pakeliui užkliuvo už kažkieno netyčia ištiestų kojų ir vos neparkrito. Sulamitai palietus telefono ragelį, kolegos nuščiuvo tarsi orkestras, dirigentui valdingai mostelėjus lazdele. Tačiau pokalbis juos nuvylė: Sulamita pašnibždomis teišspausdavo „taip“ arba „ne“. Niekas neabejojo: vyriškis. Tai kurstė susidomėjimą ir žadino vaizduotę. Bet Sulamita padėjo ragelį. Intrigos žavesys kiek atslūgo.
       Sulamita turi atsigręžti veidu į duris, vadinasi, į žmones, esančius patalpoje. Įtampa jos viduje didėja kartu su nuostaba aplink ją. Galbūt kas išdrįstų prieiti, atsargiai, švelniai paliesti merginos petį, visiems pritariamai ir truputį susigėdus tylint. Vis dėlto Sulamita spėjo pirmoji: atsigręžė į duris ir išbėgo. Palengvėjimo atodūsis nuvilnijo mokytojų kambariu, visi truputį vėlavo į pamoką, norėdami iš karto su užuojauta nustatyti diagnozę: epilepsija. Arba nėščia. Kolegos skubiai grupavosi apie šias dvi nuomones – į pamoką, į pamoką. Ryto žavesys išgelbėtas. Apskritai – laukia prasminga diena.
       Sulamita neprisimena, kaip atsidūrė tualete. Užsidariusi, užsikabinusi – rankos drebėjo taip, kad vos įstengė nutverti durų kabliuką – mergina atsirėmė į šaltą glazūruotų plytelių sieną, tuojau nuslydo ja žemyn ir susmuko greta durų. Koridoriuje tilo pertraukos šurmulys. Sulamita atsargiai prisiartino prie kriauklės. Rankos tebevirpėjo. Mergina pažvelgė į savo akis veidrodyje. Netikėtai labai aiškiai suvokė, kad ilgai taip tęstis negali – neįmanoma, ji neatlaikys. „Reikia kažko imtis...“ – pagalvojo ramiai. Atvėrė duris ir tylutėliai nužingsniavo į kabinetą.
       Pamokos vidury į duris pasibeldė. Sulamita žiūrėjo į langą, vaikai rašė. Pasibeldė dar kartą. Kažkuris nedrąsiai išlemeno:
       – Mokytoja, beldžiasi...
       Sulamita pasuko durų link, sakydama visiškai beprasmišką frazę:
       – Sėdėkit, vaikai.
       Už durų stovėjo suglumęs direktorius. Sulamita sutriko, jis atsikosėjo ir ėmė šnibždėti:
       – Girdėjau – blogai jaučiatės?
       – Ne, nieko. Jau praeina.
       – Atrodote išbalusi. Ir akys keistai pavargusios... – jis primygtinai žiūrėjo į Sulamitą. – Aš ne medikas. Čia ne mano reikalas, bet jeigu blogai pasijutote, galite eiti namo. Ir rytoj, jeigu bus blogai, galite neateiti, tik paskambinkite.
       – Ačiū, – Sulamita žiūrėjo į direktoriaus batus. – Aš tik užbaigsiu pamoką.
       – Taip taip, suprantama... – direktorius skubiai sulinksėjo, nei iš šio, nei iš to tapšnodamas merginai per petį. – Suprantama.
       Sulamita išnyko už durų. Direktorius kurį laiką į jas žiūrėjo. Jautėsi kažko nepasakęs ar neišgirdęs to, ką reikėjo išgirsti. Tarytum sėkmingai prasidėjęs telefoninis pokalbis, grubiai nutrauktas nervingai pypsinčių signalų. Jis pasižiūrėjo į savo batus.
 

       Niekas nesutrikdė iki pat namų: gatvelės buvo tuščios, diena apsiniaukusi ir tyli. Namuose užsikaitė arbatą, atsargiai pritūpė ant krėslo kraštelio. Krėslas linktelėjo ir mergina nudribo ant grindų. Ranka stuktelėjo į stalelio koją, alkūnę nudiegė skausmas. Sulamita keturpėsčia paropojo į priekį, atsigręžė ir ėmė tylutėliai juoktis. Pajuto nuovargį. Vargais negalais atsistojo, išjungė virdulį, nusimetė rūbus, pasiėmė pledą ir atsigulė. Užmigo iškart.
       Pabudusi dar negalėjo susivokti jausmuose. Atrodė, kad artėja prie kažkokio supratimo, tačiau sąmonės jis dar nepasiekė. Sulamitos kūnas žinojo daugiau. Galbūt jis žinojo visą laiką... Sulamita prisiminė savo keistą, nepakenčiamą paskutiniųjų savaičių savijautą. Atsisėdo, nusimetė pledą, paglostė šlaunis, pilvą, atsargiai uždėjo rankas ant krūtų. Visai kaip Marius... Delnai negailestingai ėmė maigyti krūtis. Mergina suaimanavo, delnai įsikirto vienas į kitą.
       Papurčiusi galvą, šoko iš lovos, puolė ieškoti chalato. Užsikaitusi arbatą, sustojo prie lango, stebėdama klevo lapus ant siauručio, nelygaus šaligatvio. Lentynoje susirado žodyną.
       – Lim..bas, – murmėjo ieškodama reikalingo puslapio. –Pirma – Saulės, Mėnulio ar planetos skritulio kraštas, antra –kampų matavimo metalinis žiedas... – nutilo, susimąstė. – Ne, ne tai. Vadinasi, pirma: limbus – apvadas, apsiuvas.
       Arbata vėso, Sulamita galvojo. Ji aiškiai ir tiksliai prisiminė paskutinę savaitę. Neįtikėtinai tiksliai, kondensuotai, tarsi regėtų ją visą, visą iš karto, vienu metu. „Neįmanoma,“ – Sulamita jautė, kaip netenka nuovokos.
       Paskui Sulamita verkė. Dar niekada gyvenime ji nejautė tokios vienatvės. Verksmui rimstant, viskas nepastebimai atsidūrė savo vietose: taip, paskutinė savaitė, tada ji galų gale pamatė Marių; artėjant išvykimo akimirkai, jis vis labiau skleidėsi – Sulamita matė jo žvilgsnį pro pajudėjusio vagono langą, atrodė, kad visas paskutiniąsias dienas Marius brendo šitai akimirkai.
       „... Iš limbo į gimimą – į gimimą...“ Dabar ji žino, ko nori – pamatyti dienorašti. Ką gi, sunkumų nebus: mama primygtinai reikalavo grįžti, ir Sulamita į telefono ragelį sušnibždėjo: „taip“. Taip pat žino, kad ryt rytą dar eis į darbą, eis, kol pajėgs.
       Tuščia erdvė aplink Sulamitą dar labiau išsiplėtė, susiformavo savotiška aura, pavojingas ratas, kurio centre buvo Sulamita. Jos šalinosi ne tik kolegos, bet ir vaikai – paklausti atsakinėti stodavosi nunėrę galvas, košdavo žodžius pro sukąstus dantis. Merginai taip buvo net geriau – jos šalinosi, vadinasi, ji palikta ramybėje. Galbūt tai reiškė, kad ji jau subrendo pabaigai? Užteko dvidešimt penkerių metų? „Tai jau viskas?“ – išgąstis priversdavo atsitokėti. Kai kada apimdavo rėksminga, trumpalaike viltis: „Jeigu parašytų Marius...“ Ji užvaldydavo Sulamitą neilgam, tačiau įkyriai, brutaliai, todėl labai sekino. Gal iškentėti, kaip nors išbūti... Viskas atrodė dviprasmiška. Sulamita norėjo negalvoti, bet mintimis vis grįždavo prie Mariaus: jo pasirodymas, paskui skubus, nervingas išvykimas.
       Besiblaškydama, beklaidžiodama ją užplūstančių jausmų labirintuose, sulaukė savaitgalio. Reikėjo važiuoti. Nors, jei ne dienoraštis... „Kas bus toliau?“ – galvojo, žiūrėdama pro vagono langą. „Anksčiau dažniausiai ant kelių gulėdavo knyga...“ – ji krūptelėjo: „Kur knyga?“ Mintis apie tai, jog netgi nežino, kur dabar neatskiriamas jos gyvenimo palydovas, merginą sukrėtė. Iki pat kelionės pabaigos Sulamita išsigandusi dairėsi po mieguistą vagoną. Ją vis įkyriau persekiojo įsitikinimas, kad yra stebima, kad žvilgsniai krypsta tik į ją. Ieškodama įrodymų, pati primygtinai, įkyriai žvalgėsi į veidus. Netoli namų pasijuto mirtinai nuvargusi. Norėjo prisėsti parke ant suolelio, tačiau prisiminė paskutinę savo kelionę šiomis vietomis... Vėl apėmė neviltis – tai, kas atrodė sava, artima, traukėsi nuo jos.
       Sulamita stengėsi tyliai užverti duris ir kopti laiptais.
       – Sulamita? – mergina krūptelėjo ir instinktyviai atsigręžė: prieškambario viduryje stovėjo tėvas. Sulamita žiūrėjo į jį nuo laiptų. Jai toptelėjo, kad dabar tėveliui puikiai tiktų karininko uniforma, tokia, kokias nešiojo šio amžiaus vidury. – Ar tu neužeitum valandėlei į biblioteką?
       – Taip, tėveli. Tik pasidėsiu...
       Tėvas linktelėjo ir tylėdamas pasišalino.
       Sulamita susigūžusi patraukė į savo kambarį.
       Tykodamas dukters, buvo kupinas pačių geriausių norų. Bet pamatęs, kaip negrabiai, susikūprinusi ropščiasi laiptais... Ričardas nervingai vaikščiojo po biblioteką. Ir tokią vesti į reprezentacinį balių, kur susirinks elitas... Velniai griebtų! Šitaip neturėti savigarbos! Ir į ką ji nusidavė? „Gerai, nereikia nervintis.“ Ričardas atsirėmė į rašomąjį stalą, pasitrynė delnu smakrą. – „Kokia yra, tokia. Tavo...“ Dar žmonelė su savo pedagoginiais eksperimentais. „Mieloji, kur tu buvai anksčiau, kai dukra buvo vaikas“, – vėl sukilo apmaudas. Aišku, kaltas ir pats. Tačiau jis visada buvo tvirtai įsitikinęs – ir tebėra! – kad žmogus iš prigimties yra racionalus ir pragmatiškas. Pragmatizmas yra aukščiausia vertybė, vienintelis saviraiškos kriterijus. Visokie ten romantizmai, egzaltacijos – niekai, paauglystės ligos! Įrodymų taip galvoti jis turi daugiau negu pakankamai. Ir nėra ko šokinėt. Jeigu žmogus pats nepasirenka, gyvenimas priverčia. Ne, tai paprasčiausias įžūlumas: spjaut į viską – tradicijas, tėvų padėtį, turtą, giminės pratęsimą galų gale... „Tarp kitko, ko ji neateina? Laikas būtų...“ Durys prasivėrė, įslinko Sulamita. Tėvas nužvelgė ją: aišku, kaip nuplakta...
       Patylėjo, norėdamas susitvardyti.
       – Dukrele, pasikviečiau tave, norėdamas prašyti... – Sulamita išsiblaškiusi žiūrėjo priešais save, nerodydama jokių dėmesio žymių. Ričardas atsitraukė nuo stalo, ėmė vaikščioti įstrižai kambario. – Prašymas, tiesą sakant, labai paprastas ir nesunkiai įvykdomas, – ironiškai žvilgtelėjo į dukrą. – Tarp kitko, jis ne toks jau nemalonus. Bet konkrečiai: aš labai norėčiau, kad po dviejų savaičių, šeštadienį, būtum namuose, –tėvas vėl sustojo prie stalo, dailiai atsirėmė į jį pirštų galais. – Ir ne tik būtum... Kitą šeštadienį – ponios Kulpinskienės jubiliejus. Nežinau, ar esi girdėjusi ką apie šiuos žmones – įtariu vis dėlto, kad šį tą žinai. Esame kviečiami visi, pabrėžiu, visi. Mudviejų su mama nebeužteks. Žinau tavo požiūrį į panašius dalykus, manau, kad suprantu jį. Tačiau, Sulamita, šį kartą prašau, primygtinai prašau... Apsilankymas ten – tai pirmiausia garbė ir pripažinimas. Kulpinskiai – sena giminė, tokių mažai beliko, – Ričardas atsiduso. – Tu jau užaugusi, Sulamita. Seniai užaugusi. O mes su mama senstame, mums ne tai turėtų rūpėti, – jis vėl patylėjo. – Bus labai blogai, jei dabar nemėginsim vieni kitų suprast, labai blogai, – tėvas prisiartino prie Sulamitos, sustojo netoli jos. – Aš visada maniau ir tebemanau, kad niekada nevėlu...
       – Taip, – vargais negalais išspaudė dukra. – Taip, tėveli. – Ričardo veide pasirodė ir tuoj pradingo blyški grimasa. Jis pasilenkė ir atsargiai palietė lupomis dukters kaktą. Greitai atsitiesė ir iškart sutiko išsigandusį Sulamitos žvilgsnį.
       – Aš jau eisiu... gerai, tėveli? – išplėstos akys kalbėjo išraiškingiau negu balsas.
       – Taip, suprantama, – maloniai linktelėjo jis. Jai begraibant durų rakeną, pridūrė: – Matau, kad tu šiandien kažkaip keistai nusiteikusi. Gal blogai jautiesi?
       – Taip taip, blogai... pavargau... truputį...
       – Tau reikėtų pagalvoti apie kitą darbą, rimtesnį... – pasakė, durims jau bebaigiant vertis. Kurį laiką liko ten, kur stovėjo, įtemptai galvodamas.
       – Kažkur čia turėtų būti... – susizgribo. Atsigręžė, apžvelgė dailiomis nugarėlėmis išpuoštas lentynas. –Aha, štai kur... – ėmė vieną po kito traukyti masyvius tomus.
       – Antras, trečias... penktas... – murmėjo. – Va kur jis. Ištraukė butelį, sutvarkė, išlygino enciklopedijas. Apatiniame stalo stalčiuje susirado taurelę, prisipylė sklidiną.
       – Ką gi, Ričardai, į tavo sveikatą, – pasakė susimąstęs.
       Sulamita parskuodė į savo kambarį, užsitrenkė duris. Tėvo bučinys ją tarsi pabudino. Ji beveik neprisiminė, apie ką jis kalbėjo. Tačiau bučinys... lyg gyvatės įkandimas. Ji tebejautė tą vietą, kur buvo prisilietusios jo lūpos. Sulamita pakėlė ranką, tarsi norėdama nutrinti, nuvalyti, bet tuojau ją nuleido. Tos kalbos... viskas aišku, suprantama... reikia supratimo... jie visi – šeima... svečiai, reprezentacija... Sulamita parkrito ant lovos, susirietė ir taip pratūnojo iki vakaro.
       Į duris tyliai pasibeldė.
       – Panele, – šnibždėjo už durų jau kažkelintą kartą. – Panele, ponia jus kviečia vakarienės.
       – Tuojau ateisiu, – Sulamita tingiai, negrabiai kėlėsi, rąžėsi, braukė delnu plaukus. Prisiminė, kad net nepersirengė grįžusi. Valgyti nenorėjo, tačiau privalo eiti, kitaip mama ateis pati. Tikrai ateis.
       Sulamita įėjo į valgomąjį, prie durų sušnibždėjo pasveikinimą ir atsisėdo priešais motiną.
       – Atleisk, nesulaukiau, – baigdama kramtyti, prisipažino Irena. – Pabandyk to pyrago, nuostabus. Gersi arbatos? O gal nori pieno?
       – Arbatos. – Sulamita dėl šventos ramybės įsidėjo į lėkštę pirmą pasitaikiusį gabalą maisto ir ėmė šakute jį knebinėti.
       – Mes vis vienos ir vienos, – šnekėjo motina, siurbčiodama kavą. – Tas mūsų Ričardas amžinai šeštadieniais kažkur... Tarp kitko, jis sakėsi norįs su tavim pasikalbėti. Kalbėjot? – nutilo, nekantriai žvelgdama į dukrą. Ši apatiškai linktelėjo.
       – Tikiuosi, neprieštaravai? O, tai labai svarbu. Kulpinskiai – tai nuostabi giminė, pamatysi. Galima sakyti, jie – mūsų miesto simbolis. Ir ne tik miesto... – reikšmingai pridūrė. – Apsilankyti pas juos – didelė garbe. Jie prisileidžia anaiptol ne kiekvieną. Bet tau tai nerūpi... – ji atsiduso. – Sulamita, vaikeli, kodėl tu nevalgai? Kiek galima stumdyti po lėkštę tą patį mėsgalį? Jeigu nenori mėsos, imk ko nors kito: štai sūris, uogienė...
       – Ačiū, mamyte, aš išgersiu arbatos.
       – Aš nesuprantu tavo varžymosi, – motina ėmė karščiuotis. – Sulamita! Čiagi tavo namai. Nesupranti? Ta–vo na–mai, velniai griebtų!
       Sulamita stojosi eiti.
       – Palauk! – motina nervingai stumtelėjo lėkštę. – Aš išdaužysiu visus indus ant šito stalo! Velniai rautų, tavo egoizmas mane pribaigs. Kodėl tu galvoji tik apie save, nematai nieko aplinkui, nematai, kad tėvai tavimi rūpinasi, naktimis nemiega. Sulamita, – Irena žiūrėjo į dukrą, – vaikeli, aš gi tavo motina, aš galiu daug suprasti. Mes juk matom – kažkas yra. Nevalgai, vaikštai išbalusi kaip nesava, – ji labai stengėsi. – Vaikeli, na pasakyk... Gal tau... atsitiko?.. Kaip merginom būna? Na, gal tu... padėty... Ar kas nors panašaus... – Irena stengėsi žvilgsniu duoti suprasti dukrai, kad ja galima pasitikėti, kad ji mokės surasti teisingą, šiltą žodi, kad nėra nieko baisaus ir nepataisomo, kad jos visos moterys ir jų likimas moteriškas, kad jos tiesiog privalo turėti savo moteriškų paslapčių... Sulamitai į galvą atėjo mintis apie šunis: kaip jie nebyliai, skubiai, tačiau atsargiai apsiuosto. Pasidarė šleikštu, ėmė trūkti oro. Sulamita mėgino giliai įkvėpti.
       – Bet čia nieko baisaus! – šūktelėjo motina.
       –Mamyte... – dukra svyrinėdama stojosi. – Man šiek tiek... negera... norėčiau pabūti viena... prigulti.
       – Suprantama! Aš tave palydėsiu, – motina sukinėjosi apie dukrą. – Bet tu galėtum papasakoti. Ir supažindinti!
       – Ne ne, aš nueisiu... nueisiu... – Sulamita gynėsi nuo mamos, jai norėjosi verkti; pagaliau, sukaupusi jėgas, ji paprasčiausiai pabėgo. Irena liko valgomojo tarpdury.
       – Hm, gal tas žioplys iš tikrųjų ką nors... atminimui... – frazės nebaigė, veide liko tik ją lydinti rūškana išraiška.
 

       Jos daugiau nesusitiko. Irenai pasisekė ją nutverti tik paslapčia sėlinant iš namų. Sulamita visą sekmadienio rytą stengėsi neišeiti iš kambario: ji nepusryčiavo, pasiskundė galvos skausmu, neatėjo priešpiečių. Viskas nuspręsta, daiktai krepšyje, beliko įdėti dienoraštį. Vis dėlto nutarė jį išvežti. Skaudu... Sulamita ėmė pamažu prisiminti, kada priėjo prisėsdavo, kaip turėdavo jaustis. Galima sakyti, kad prie rašomojo stalo ją atvedė „Giesmių giesmė“. Ji ir vedė paauglišką ranką: „Minčių estetika...“ Kokia pranašiška frazė! „Vadinasi, viskas jau buvo?“ – Sulamita žiūrėjo į elegiškas lonicera caprifolium šakeles už lango. Jau spalis... Ji atsargiai užvertė sąsiuvinį, įkišo į krepšį. Atsisveikinimo liūdesys viešpatavo kambaryje. Sulamita dar nesuprato, o gal nenorėjo sau aiškiai pasakyti, iš kur ji pasitraukia, kas keičiasi ir ką šis pasikeitimas reiškia. „Eisiu“, – atsistojo. Vilkdamasi apsiaustą, lenkdamasi krepšio, juto tik apatiją. Atrodė, kad visiškai sunaudojo save, yra nereikalinga ir neturinti teisės painiotis žmonių pasaulyje. Senas, niekam tinkantis daiktas... Prie durų Sulamita atsigręžė: „Kas liko, dėl ko norėčiau sugrįžti? Lonicera caprifolium?“ – jos akyse pasirodė ašaros. Ilgai, rūpestingai darė duris. Tai – jos kambarys. „Tačiau aš sugrįšiu. Pasistengsiu grįžti...“ Pranešti tėvams, atsisveikinti? Geriau pasakys tarnaitei.
       Patogiausia prieškambarį stebėti iš svetainės, reikia tik šiek tiek praverti duris. Irena nesiryžo eiti pas dukrą, beliko laukti. Traukinys už valandos, jau turėtų pasirodyti, dažniausiai šituo važiuoja. Nors kas ją žino... Irena tykojo, nes nebuvo tikra, kad duktė užeis atsisveikinti, išgirdusi žingsnius, sustingo prie durų – gal vis dėlto užeis? Ji negirdėjo, o veikiau pajuto, kad žingsniai tolsta link laukujų durų. Motina bematant atsidūrė prieškambaryje.
       – Išvažiuoji? – dukra sustojo. Irena neskubėdama ėjo artyn. – Sulamita, išvažiuoji net neatsisveikinusi? – ji jau buvo greta dukters. – Man skaudu...
       Sulamita nuleidusi galvą murmėjo:
       – Galvojau, kad išvykote su tėveliu... Aš būčiau paskambinus; pranešus tarnaitei, o vakare paskambinus... Aš grįšiu po dviejų savaičių. Gal... – išsprūdo netikėtai, mergina susigūžė.
       – Gal? – motinos balsas pasikeitė. – Vaikeli, tu išsisukinėji. Nesuprantu... Sulamita, – Irena palietė dukters petį. – Sulamita... – mėgino apkabinti. – Dukra mano, vaikeli... Mes taip norim, kad tu būtum laiminga, išmoktum būti laiminga. Neįsivaizduoji... – tariant paskutinį žodį, Irenos balsas virptelėjo, ji priglaudė veidą prie dukters peties. Dukra tebestovėjo sustingusi kaip stulpas. Po akimirkos pradėjo atsargiai muistytis:
       – Nereikia, mamyte. Viskas gerai, truputi negaluoju, bet jau praeina. Praeis... Turiu eiti, iki. – Skubiai išsivadavo ir smuko pro duris. Žingsnį sulėtino tik kitoje gatvėje. Tačiau jausmas, tarsi būtų persekiojama, neapleido. Stebėdama pasiliekančius stoties pastatus, šnibždėjo:
       – Laimė – tokia, kokią įsivaizduojate jūs...
 

       Sulamitos nerimas virto baime. Mergina naiviai tikėjosi iškęsti, išbūti, įtikinėjo save, kad tai turi praeiti. Tačiau baimė, užuot silpusi, vis stiprėjo. Sulamita jau po dviejų pamokų nepajėgė kalbėti, tik iš paskutiniųjų kovojo su visą kūną apėmusiu drebuliu. Nuskambėjus skambučiui į pertrauką, mokiniai niūriai pasišalino. Sulamita išbėgo iš mokyklos nesibaigus pamokoms.
       Namuose pasijuto geriau. Kitą rytą sąsiuvinį paliko kambary. Mokykloje – keista – niekas nieko nepastebėjo ar apsimetė nepastebį. Tiesą sakant, aiškinimų niekam ir nereikėjo. Situacija išsamiai aptarta, apipinta priežastiniais ryšiais, akcentai sudėti. Visi laukė atomazgos. Toks būvis primena slaptą susitarimą, palaikomą neištarto, tačiau visuotinio įsitikinimo. Pajuto tą ir Sulamita – ženklų buvo daug, tikrų ir įsivaizduotų. Tu per dažnai rymai prie lango, slepiesi už užuolaidos ir vogčia žvilgčioji į gatvelę, laukdama praeivio: jis būtinai pažiūrės į langą! Mergina apsilankė pas direktorių su prašymu suteikti jai savaitę atostogų. Direktorius neištarė nė žodžio. Tik kai Sulamita išėjo, pagalvojo: „Gal paskambinti jos tėvui? Bet kažkaip negražu...“
       Sužinoję apie tai, kolegos pasijuto apgauti: tikėjosi reginio, kuris pripildytųjų širdis pavyzdingo sielvarto. Su tokiu praradimu visada sunku susitaikyti...
       O Sulamita pasislėpė savo kambaryje. Mergina turėjo daug laiko. Ar tai ką pakeitė? Sulamita nešiojo po kambarį dienoraštį, mėgindama jį kur nors padėti: norėjo jį laikyti rankose, atsargiai atsiversti, bet nesugebėjo surasti vietos, iš kurios galėtų jį paimti, kur turėtų nueiti, kad viskas būtų natūralu ir paprasta. Įtampa vis didėjo. Grėsė kelionė namo. „Tik ne vidury savaitės!“ – išsigando Sulamita. „Gal išvažiuoti?“ – pagalvojo nedrąsiai. Tačiau kur? Žmonės kažkur važiuoja... Bet Sulamita delsė. Laikas neskubėdamas slinko kambario tyloje, o ji mėgino įtikinti save, kad dar ne viskas prarasta, kad ji pakeis darbą, išvažiuos, kur jos niekas nepažįsta, jai tiek nedaug reikia... Sulamita slėpėsi už užuolaidos, žiūrėjo į gatvę sunkiai alsuodama, atsigręžė į kambarį, atsistojo: išvažiuos, aišku, išvažiuos. Stabtelėjo prie durų: taip, išvažiuos.
       Buvo ankstyvas penktadienio rytas. Stotyje sustojo prie didelio šalies žemėlapio, išsikėtusio ant visos galinės sienos. Sulamita suprato, kad turi važiuoti kuo ilgiau, geriausia – visą dieną. Jos akys klajojo šiauriniu pakraščiu, ieškodamos miestelio, į kurį galėtų keliauti ilgai, geriausia – iki pat vakaro. Rinktis nelabai buvo iš ko. Žemėlapy buvo pažymėti tik tie miestai, į kuriuos iš čia kursavo autobusai. Sulamita paskubom atmetė porą augančių pramonės centrų, įkyriai lendančių į akis, vos neapsisprendė, atradusi mažą, nuošalų miesteliūkštį netoli sienos su Latvija. Tačiau jis atrodė esąs per arti. Sulamita ėmė dvejoti, grąžytis į salę. Žmonių joje daugėjo, mergina sutriko, dar sykį karštligiškai permetė akimis žemėlapį, ir šiaurvakariniame kampe jos žvilgsnis užkliuvo už taškelio, esančio vienodai netoli nuo jūros ir nuo pasienio. Jis atrodė toks tolimas, beveik nesuvokiamas! Sulamita pribėgo prie kasos langelio pirkti bilieto.
       – Jums kada?
       – Kuo anksčiau, – mergina skubėjo.
       – Dešimtą valandą... Bilietai – autobuse. Sekantis! – sutrikusi atsitraukė nuo langelio, pasižiūrėjo į stoties laikrodį – iki dešimtos dar beveik dvi valandos! Sulamita nuslinko į atokiausią kampą, atsisėdo, susigūžė ant nešvaraus medinio suolo, slėpdama žvilgsnį apsiausto apykaklėje. Sėdėjo ilgai. Žmonės ateidavo, išeidavo, tačiau, artėjant devintai, jų vis daugėjo. Vyrai ir moterys užėmė vis naujas vietas ant suolo, neišvengiamai artėdami prie Sulamitos. Ji net pagalvoti negalėjo, kad greta jos gali kas nors atsisėsti, iš padilbų, paslapčia žvilgčiojo į sūkuriuojančius žmones, baimingai sekė jų žvilgsnius. Laikrodis rodė devynias, dar valanda. Viešpatie, ką daryti... Sulamita išslinko iš pastato ir ėmė ieškoti reikiamos aikštelės. Ten stovėjo pustuštis autobusas. Sulamita stabtelėjo, padvejojo ir įlipo į vidų.
       – Man iki artimiausio sustojimo, – paprašė konduktoriaus.
       – Cinkiškis? – pasižiūrėjęs į kažkokią kortelę, paklausė šis.
       – Taip, – linktelėjo Sulamita. Ir pridūrė: – Ar neperspėtumėtė, kada išlipti?
       – Gerai. Sėskit kur netoliese...
       Sulamita pasislinko tolyn, atsisėdusi nusigręžė į langą. Ją išleido plyname lauke už trisdešimt penkių kilometrų. Šalikelėje stypsojo tik vieniša autobusų stotelė, tolėliau išvietė. Tiesa, toje vietoje greitkelį statmenai kirto plentas, jis vedė kažkur tiesiai į šiaurę. Sulamita įsižiūrėjo į autobusų maršrutų lentelę – taip, sustoja, laiko dar daug. Buvo vienui viena, tik ji ir vėjas. Nuo automobilių buvo galima slėptis keistai klaidžioje stotelėje. Praėjo pusvalandis, apžiūrinėjant neįprastus pastatėlio užkaborius, skaitant nešvankius užrašus. Iškeliavo nenoromis... Penktą valandą popiet išlipo švarioje, mažutėje stotyje. Paėjusi keletą žingsnių, pajuto įsmeigtus į save valstiečių žvilgsnius, išgirdo keistą, nepažįstamą dialektą. Sulamita stabtelėjo, bet po akimirkos greitai, kone bėgdama pasileido iš stoties. Tačiau čia nebuvo kur bėgti. Visas miestelis taisyklingas, mažytis, tarsi perregimas. Artėjo šešios – iš įstaigų pradėjo lįsti tarnautojai ir plūsti į parduotuves. Gatvės prisipildė nirtaus judėjimo, šmirinėjančių, besikryžiuojančių alkanų žvilgsnių, apgaulingos šnekos. „Tas pats...“ – pagalvojo Sulamita. Kažkur turėjo būti viešbutis, viešbutėlis, kažkur netoliese, juk nestatys tokio namo užmiestyje... Sulamita suplukusi, tarsi vejama, įbėgo į nediduką, taisyklingą kaip ir visi centre esantys namai, pastatą. Užtrenkusi duris, atsirėmė į jas. Moteriškė, įsitaisiusi už barjero, nužvelgė merginą. Po akimirkos Sulamita prisliūkino prie budėtojos ir sušnibždėjo:
       – Aš norėčiau kambario vienai nakčiai...
       Budėtoja ilgai, niūriai tylėjo, galų gale tarstelėjo:
       – Vienviečio?
       Sulamita linktelėjo.
       – Užpildykit, – budėtoja numetė merginai kažkokį popierėlį. Sulamita nuolankiai nuėjo prie stalelio. Puolė ieškoti šratinuko. Tačiau rankinuke jo nebuvo! Ji keletą kartų karštligiškai iškratė viską – nebuvo. Sulamita tylomis sėdėjo prie aptrinto stalelio, nuleidusi galvą, jos skruostais lėtai tekėjo ašaros. Ji ir nepajuto, kad aplink ją jau kurį laiką išgąstingai stypinėja viešbučio tarnautoja.
       – Gal tamstai vandens? – pagaliau išgirdo.
       Sulamita lėtai purtė galvą vapėdama:
       – Man tik kambario... tiktai kambario... aš užmokėsiu... – budėtoja skubiai nubėgo atgal į savo tarnybos vietą, sugrįžo su raktu, prie kurio buvo prikabintas masyvus skardos gabalas su numeriu.
       – Va, – baimingai, skubiai įbruko Sulamitai į delną tą nelogiškai didelį daiktą, – čia netoli. Antras aukštas, – ji apsidairė. – Gal tamstą palydėt?
       – Ne, ne, ačiū... – Sulamita negrabiai stojosi. – Atleiskit man, aš truputį vėliau... užmokėsiu.
       Nors buvo išsekinta, skubiai kopė laiptais, norėdama greičiau pasislėpti.
       Kambaryje susigūžė ant kušetės, užsimerkė ir ilgai gulėjo, bijodama krustelti. Sujudėti privertė alkis. Sulamita prisiminė, kad ji dar skolinga viešbučiui, apžvelgė kambarį – rašomasis stalas prie lango, kušetė, kėdė, stalelis, dvi minkštos taburetės. Mažytė reprodukcija ant sienos. Ties galva Sulamita pastebėjo naktine lemputę, ištiesė ranką – kambarys nušvito. Sulamita atsistojo, skubiai užtraukė užuolaidas. Prisiminė, kad nuo ryto nieko nevalgė. Ji neryžtingai pasuko durų link. Prie jų už užuolaidos pamatė kriauklę su masyviu kranu. Virš kriauklės kabojo veidrodis. Mergina apatiškai patampė plaukus.
       Užmokėjusi už nakvynę, Sulamita neryžtingai mėgino klausti, ar dar yra čia kokia veikianti maisto prekių parduotuvė. Vėliau, gatvėje, krūpčiojo nuo menkiausių, nekalčiausių garsų. Jai atrodė, kad blaškosi šiame miestelyje nuo neatmenamų laikų. Iš šalies žiūrint – gatve kiek per greit, nes klupinėja, skuba mergina su pieno maišeliu ir neaiškiu popieriaus gniužulėliu rankose. Budėtoją vaizdelis pralinksmino ir supykdė: na ir žliba, durys gi stiklinės!
       Atsidūrusi kambaryje, Sulamita nepajėgė valgyti. Ją kaustė baimė. Ji niekur nevaikščiojo, nesiprausė, nesidairė, nežinojo, kiek valandų. Vangiai judėdama, nusimetė viršutinius rūbus, o išsitraukti antklodę ir pagalvę buvo tikra kančia. Apsiklostę, susirietė, pratūnojo taip didesnę dali nakties. Seniai nutilo automobiliai, vėlyvų praeivių pokalbiai ir žingsniai, girtų rėkaliojimas. Sulamita girdėjo tylą, pasijuto saugesnė ir užsnūdo. Iš pradžių sapnuose klaidžiojo nerišlūs, chaotiški vaizdai, akimirksniu paslaptingai išnyrantys iš pasąmonės ir taip pat nejučiomis tyliai pranykstantys. Sulamita atidžiai žvelgdavo į kiekvieną lyg ko laukdama, tikėdamasi. Ir štai:
       „Didžiulis triukšmas. Sulamita regi aikštę, pilną žmonių. Minia glaudžiai apsupusi vidury aikštės grubiai sukaltą rąstų pakylą. Iš jos kyšo storas, kiek aptašytas pagalys. „Laužas!“ – dingteli Sulamitai. Miestelėnai guviai stumdosi, grūdasi, rėkalioja. Atrodo – jeigu ne rūstūs sargybiniai, prilįstų dar arčiau. Ir štai minia vieningai suūžia. Per ją braunasi ginkluoti kareiviai, stumdo, grūda, muša nelaimingus žmones, tačiau Šie nė kiek nenusimena. Nustumti tuoj pat atsigręžia, klaikiai išsiviepia, rėkdami, aplinkinių grūdami artyn. Tolimesnieji šokčioja, ropščiasi ant sprando kaimynams, norėdami geriau matyti. Sargyba veda moterį. Tai ji, Sulamita. Aprengta plačiu geltonu rūbu – jos pečius, nuogą kūną raižo grubiai išausta drobė. Ant galvos – ilga smailėjanti kepurė. Sulamita žingsniuoja basa. Priekyje susikūprinęs eina vienuolis. Žengia įsmeigęs akis priešais save, nevienodais žingsniais, stabteldamas ir kantriai laukdamas, kai sargybai reikia tėkšti atgal į šurmuliuojančią masę kokį nors žioplį. Tie Žmonės... Sulamita jaučia jų kvapą, jos veidą degina karštas minios alsavimas. Prieš akis šmėkščioja keisčiausios grimasos – tarsi kiekvienas beprotiškai norėtų sugauti jos žvilgsnį ir per tą akimirką išreikšti visas savo emocijas, išlieti visą įkarštį. Sulamita uodžia minią... Dieve, tas kelias... greičiau, greičiau... užkopti, kantriai iškęsti banguojančią prieš akis minią, kol virš galvos kietai prie baslio riš rankas; laukti, kol ne visai sausi medžiai įsidegs ir liepsna artės prie kojų, skambiai, įkvėptai giedant vienuoliui. Sulamita skuba, stengiasi žingsniuoti greičiau – pasileistų bėgte, jei ne sargyba. Tačiau su siaubu regi tolstančią flegmatiško vienuolio nugarą. Sulamita stengiasi iš paskutiniųjų. Tačiau tas kvapas... tie veidai... Dieve, tas ūžesys. Vienuolis tolsta.... Ji nori surikti, nesąmoningai kelia ranką ir pajunta, kaip grubaus audimo siūlės lyg adatos sminga į pečius...“
       Sulamitą pabudino jos pačios balsas. Skaudėjo dešinę alkūnę – atrodo, užsigavo į kušetės atlošą. Kambary tvyrojo prieblanda, už lango monotoniškai kaukšėjo žingsniai. Mergina buvo rami, stebėtinai rami, tik nervinis drebuliukas šiugždėdamas išsibarstė po visą kūną – tarsi ilgi, vešlūs plaukai, netikėtai išsisklaidę nutrūkus juos krūvoje laikiusiai gumelei. Sulamita kurį laiką žiūrėjo į langą. Staiga apsisprendė: namo! Atsistojo, pajuto savo prakaituotą kūną. Nusimetė drabužius, nuoga priėjo prie kriauklės. Sėmė delnais iš krano bėgantį šaltą vandenį ir pylė ant savęs. Kalendama dantimis, susirado patalynės dėžėje mažytį rankšluostį, ilgai trynėsi. Ji turėjo kažką daryti, privalėjo judėti, būti užsiėmusi. Apsirengusi sutvarkė patalus, atsisėdo ant kušetės ir čiupo nuo kėdės pieną. Rūgštelėjęs per naktį, nemaloniai nutvilkė gomurį, tačiau Sulamita ryžtingai nurijo, išvyniojo iš laikraščio vakar pirktą sūrį. Tuščią pieno paketą numetė prie lovos, kurį laiką delnu plekšnojo per šlaunį, paskui pasičiupo nuo kėdės laikraščio skiautę. Palygino ją, pavartė, pakėlė prie akių. Nieko ten nebuvo –vienoje pusėje reklamos nuotrupos, kitoje – kažkokio teksto pradžia. Tačiau Sulamita perskaitė motto: „(...) nes sapnas – tai užmerktos akies ištikimybė“ (7). Numetė skiautę atgal ant kėdės. Tučtuojau pakėlė: perskaitė dar kartą. Kramtė vis lėčiau, prisiminė sapną... Greitai viskas bus aišku, nesvarbu, kaip tai įvyks, kadangi tai įvyks vis tiek. Čia viskas sutvarkyta, galima keliauti. Atsistojo, užsivilko apsiaustą. Perskaitė dar kartą: „... nes sapnas – tai užmerktos akies ištikimybė“. Popierėlio nenumetė, įsikišo į kišenę.
       Išvažiavo pirmu pasitaikiusiu autobusu. Pro langą šmėkščiojo rūškanas rytas. Kažkada Sulamita jį būtų pasveikinusi kaip savą, dabar tik nieko neregintis žvilgsnis laikėsi lange. Žodžiai, vaizdai klajojo kiekvienas sau, nė vienas neužsilikdavo. Tačiau Sulamita pajuto, intuityviai suvokė tikrumo šaltinį – jai reikia namo!
       Jau vakarėjo, kai atsidūrė mieste. Padūmavusi besibaigianti diena kažką sujudino jos širdyje, ir Sulamita nejučiomis patraukė tylia gatve į priešingą nuo namų pusę.
       Sėdėdama ant nebeveikiančio fontano, Sulamita visiškai nejautė šalčio. Ta diena – tokia rūškana, apniukusi, netinkama pasivaikščiojimams – buvo tikra paguoda. Vakaro prieblanda pamažu tirštėjo, buvo džiugiai tylu, tik prislopinta retų praeivių šneka ir batelių kaukšėjimas į sausą asfaltą.
       Buvo jau visai sutemę, kai sustojo prie vartų. Apėjo aplink ir įsmuko pro užpakalines duris. Iš virtuvės tylutėliai įėjo į prieškambarį. Taip, ji lips į savo kambarį, pasiliks ten iki rytojaus vidurdienio. Ji pažino tuos namus, neabejojo, kad atsidurs savo kambaryje be kliūčių. Pro praviras svetainės duris veržėsi šviesos pluoštas, girdėjosi negarsus pokalbis.
       – ... nueik dar kartą, pažiūrėk.
       – Mano mieloji, buvau ką tik, prieš dešimt minučių. Iš kur ji galėjo atsirasti.
       – Gal pro užpakalines.
       – Juk svetainės durys atviros, girdėtume... Atleisk, Irena.
       – Nieko, aš ir pati nervinuos. Nei pasakė, nei perspėjo... Jau nebepatogu laukt – pusė aštuonių. Dar kol nuvažiuosim...
       – Šito reikėjo tikėtis. Tiesą sakant, net jei parsirastų, niekas nepasikeis. Pareikštų, kad niekur nevažiuos. Esu tikras.
       – Gerai, Ričardai, tuoj. Dar kelios minutės...
       – Kaip nori.
       Kurį laiką buvo tylu. Sulamita paslinko keletą žingsnių.
       – Klausyk – aš galvoju – o gal svarstyt variantą su tuo... na, kur išsiuntėm į Vokietiją. Bent už praktiško ištekėtų, jeigu jau taip nebegali. Marius ar kaip ten...
       – Matai, Irena, aš nebenoriu į tuos reikalus kištis. Galiu pasakyti tik tai, ką galvoju, – Ričardas patylėjo. – Aišku, blogiausiu atveju... Bet ką mes įsileidžiam į šeimą: kažkoks prasisiekėlis, plebėjas – aš niekada neįstengsiu užmiršt, kam mes jį samdėm.
       – Na taip, Ričardai, viskas taip. Bet, sakau, jeigu jisai persistengė, jeigu vaiką užtaisė... Man, žinai, jau neramu. Neduok, Dieve... Be to, pripažink, jis kabinasi. Man atrodo, jis gali toli eiti.
       – Kai nueis, tada aš su juo ir kalbėsiuos. Kol kas nieko tokio jis nepadarė. Ir pasiekimų, tiesą sakant, jokių. Mokslas nieko nereiškia. Na, užkops iki kokio filialo vaduko, kas iš to. Toliau – kiti kriterijai ir kitos žaidimo taisyklės. O aš jam nepadėsiu. Yra galų gale principai.
       – Gerai, Ričardai, gerai. Aš tik šiaip, svarstau. Dar toli viskas, pažiūrėsim... Važiuojam, ką darysi.
       – Tavo valia, brangioji.
       Sulamita nepajuto, kaip atsidūrė virtuvėje. Tėvai išėjo iš svetainės. Vilkdamasi paslaugiai vyro laikomus lengvus kailinukus, žmona kalbėjo:
       – Reikės paskambinti. Nors tiesą sakant, man jau atsibodo. Niekas nepasikeitė: kokia buvo, tokia ir liko – svetima... Nesėkmė. Ir vėl mano nesėkmė.
       – Ką padarysi, – Ričardas pasisuko į žmoną. – Užtat išlikai energinga ir išradinga. Tai svarbiausia.
       – Nesišaipyk, – Irena kumštelėjo vyrą.
       Trinktelėjo durys, namuose pasidarė tylu. Sulamitą apgaubė tamsa. Ji sugrabaliojo elektros jungiklį, uždegė virtuvėje šviesą, krūptelėjo ir atsitūpė prie durų. Ausyse girdėjo kažkokį garsą. Kažkokį monotonišką, įkyrų zvimbimą.
       – Ramusis, – sušnibždėjo Sulamita. Į savo kambarį, greičiau į savo kambarį. Eidama nejučia vilko kojas, be paliovos kartojo: „Ramusis, Ramusis...“ Tamsoje atslinko iki durų, užsidarė, susmuko ant lovos. Atrėmė nugarą į sieną ir vis kartojo: „Ramusis, Ramusis, Ramusis...“ Kambaryje šiek tiek atsispindėjo gatvės žibintų šviesa. Tačiau naktis buvo tyki, šešėliai neklaidžiojo kambario sienom.
       „... Nuovargis užklupo mane taip staigiai, Ramusis... Aš supratau... Minčių estetika, pasiruošimas gyventi gyventi gyventi... Atidėlioti, nes dar ne tai, ne tai... Ramusis, Ramusis...“
       – Kas atsitiko, kas yra, Sulamita?
       – Nieko, Sulamita, neatsitiko, nieko. Aš gyvenau viso labo savaitę...
       – Tai daug, Sulamita, ko gi tu dar nori?
       – Aš nieko nenoriu, Sulamita. Aš nežinau, ką man toliau...
       – Ar seniai nenori, Sulamita, ar seniai?
       – Pasirodo, seniai, Sulamita. Tiktai nežinojau...
       – Ir kaip, Sulamita?
       – Keistas tavo klausimas, Sulamita. Per daug gyvas...
       – Gal ir tavo teisybė. Bet jei nežinai, jei nieko, Sulamita, tai ir nieko.
       „Tik po trečiojo gūsio, juodo, naktinio, ji noriai sutiko būt paversta...“ Pradžia tarytum vėjo gūsis. Ji atsistojo, priėjo prie lango. Už stiklo tyliai, ištikimai vinguriavo lonicera caprifolium. „... Į daiktą be viršaus ir be apačios...“ Ji pasižiūrėjo aukštyn. „... Į virvę be pradžios ir be galo su baime mirties vidury.“ Sulamita truputį atsitraukė, paskui nusigręžė, nužingsniavo į virtuvę. Sandėliukas neužrakintas. „Rytą dvi žvaigždės užstojo...“ Virvę ji rado nesunkiai. Truputį padvejojo. Taip, ilgio užteks. „... Vienintelę vietą žemės pakraštyje, kur dangus nuožulniai prasideda.“ Pirmiausia reikėjo surišti kilpą – tvirtai, patikimai. Baigusi šį darbą, ji užkopė į antrą aukštą, sustojo koridoriaus gale prie kopėtėlių – virš jų buvo liukas į palėpę. Sulamita užlipo ant apatinės pakopos. Ant rankos buvo užsivyniojusi virvę, kilpą dėl visa ko užsimetusi ant kaklo. „Kaip toliau?“ – ji atsargiai stumtelėjo dangtį – vieną, antrą kartą stipriau. Dangtis girgždėdamas pajudėjo.
       Palėpėje buvo tamsiau negu tikėjosi. Langelio teko ieškoti . Pirmiausia ištiesta ranka atsitrenkė į kaminą. Atsargiai, remdamasi delnu, jį apėjo – aha, štai langelis. Jis buvo pritaisytas stipriai. Bet apačioje atrado kablį. „Viešpatie, aš turiu prisiminti..“
       Sulamita išsiropštė ant stogo, įsikabino į langelio rėmą. Naktis smogė jai galingu savo tylėjimu. Ji susverdėjo, tačiau išsilaikė. Namo stogas nebuvo status. Ir kaminas čia pat. Sulamita apraizgė jį virve, surišo daugybę mazgų. Lonicera caprifolium buvo pasiekęs stogą, tačiau ji turėjo nusileisti žemiau, iki stiebo vidurio, gerokai žemiau... Išrasojo kakta, Sulamita jaudinosi. Kojos paniro į šakelių raizgalynę, virvė slydo suspaustais delnais, juos skaudžiai degindama, ji kojomis brovėsi į gilumą prie pat sienos. „Be to...“ – Sulamita jau kabojo, ją laikė tik rankos, per ašaras nieko nematė. Viena ranka paleido virvę, įsikirto į šakeles. „Be to, dar daugybė...“ – skubiai bloškė jas ant savęs, dangstė šakelėmis save, jos trūkinėjo, rankos silpo, ir Sulamita pajuto, kaip kilpa ima veržti kaklą:
 

       Be to, dar daugybė ežių,
       žmonių akimis iškimštų, ritas per kelią,
       vedantį žemėn.

       Tikrai, užkerėtojai nieko daugiau nebeliko,
       tik mėnulis, virvė ir ašmenys.(8)

       ⁷ Josifas Brodskis
       ⁸ Kristine Lavant. „Tik po trečiojo gūsio...“

       Spraunius, Arūnas. Sulamita: Romanas. – Vilnius: LRS leidykla, 1996.