Truputį niekino tikrovę, kurioje teko gyventi. Be abejo, kasdienėje praktikoje neįstengė atsispirti jos vilionėms, be to, nenorėjo pasirodyti esąs nedėkingas. Vis dėlto pripažindamas, kad tenka veikti labai patogiais laikais, su apgailestavimu konstatavo, jog nepakartojamo ir kilnaus žavesio juose maža. Vaizduotės, grynosios refleksijos lygmenyje pirmenybę mieliau atiduodavo kitoms epochoms, nutolusioms nuo dabarties bent per keletą šimtmečių. Pavyzdžiui, viduramžiai – tai jau visai kas kita, jie viliojo ir audrino vaizduotę. Laisvalaikiu skaitė šaltinius, tad apie minėtąjį laikotarpį buvo sukaupęs nemažai žinių. Riterių garbės kodeksas, idealus moters paveikslas kurtuazinėje poezijoje – štai kur jėga sublimacijos! Be abejo, turėjo pripažinti, kad nebuvo tai švelnus laikas, barbarybių netrūkdavo, tačiau žmonės šalo, mirė iš bado visose epochose, taip pat ir prašmatnių sky screper papėdėje. Užtat anuomet bent galabydavo akivaizdžiai, apsieidami be visų tų stingerių, neretai žvelgdami aukai tiesiai į akis. Ir neišsidirbinėdavo – kaip dabar – skelbdami, neva viskas gerai, socialinė apsauga veikia be priekaištų. Būtent garbingo, kilnaus idealo jis ir pasigedo dabartyje. Nesiliaujantis skalambijimas apie lygias galimybes, teisinę visuomenę, įkyrūs reikalavimai laikytis faktų tiesos jam atrodė nuvalkiotas, apgailėtinas akių dūmimas, pasitelkiamas nebent iš įpročio. Toji propaganda buvo tokia ciniška, kad tiesiog galva neišnešė, kaip visuomenė leidžiasi taip begėdiškai mulkinama vadinamosios sėkmės filosofijos – akivaizdu, kad didžiausią galios dalį savo rankose laiko keli procentai planetos oligarchų, likusiems milijardams tenkinantis egzistenciniu erzacu, kurį mielai bruka mass media. Tad kuo, sakykite, skiriasi viduramžių prastuomenė, kaimiečiai, sprunkantys slėptis nuo siautėjančio senjoro, ir šiuolaikiniai, neva laisvieji, piliečiai? Tik vartojimo apimtimi ir tuo, kad anais laikais propagandiniu instrumentarijumi manipuliuota nepalyginamai mažesniais mastais ir ne taip įkyriai kaip laisvosios rinkos sąlygomis. Pastaroji aplinkybė atrodė ypač svarbi, nes jis buvo įsitikinęs, jog žiniasklaidos vaidmuo viduramžiais ignoruotas ne tiek dėl profesionalumo stokos ar informacijos stygiaus, kiek dėl jokių garbės bei kilnumo standartų neatitinkančios, ydingos ir infantiliškos pastarosios prigimties. Be to, nors kiek rimtesnė komparatyvistinė vartojimo mastų analizė iš tiesų neatlaikė jokios kritikos. Kaip, leiskite paklausti, jaustis atsakingai mąstančiam žmogui, kai žiniasklaida be perstojo bruka perkrautus interjerus ar klaikų dizainą, ar dar ką panašaus? Tai – sektinas modelis, o gal tik pavyzdys? Ir dar rimčiausia veido išraiška aiškinama, neva tai kilniaširdiškas elito gestas plačiosioms masėms... Kad kilniojo stiliaus siekiama dešimtmečiais, milžiniškomis valios pastangomis – pamenate Nyčę: Ne jausmų gilumas, o jų trukmė sukuria kilnesnį žmogų – apie tai, be abejo, nutylima. Vadinamoji demokratija triumfuoja, vilkti viešumon abejotino skonio manifestacijas tampa dominuojančia, kone vienintele tendencija, o kilnaus idealo siekimas tėra reakcinga praeitis, iš kurios tiesiog privalu negailestingai ir dažniausiai primityviai tyčiotis. Ir dar tie erzinantys, vos ne prievartiniai vijimai pas psichoanalitikus „išlieti“ savojo ego perversijas, arba smulkiaburžuaziniai gąsdinimai psichosomatiniais pakitimais... Tarsi išvis nebūtų estetikos, o siela neturėtų daugiau ką veikti... Juk kritiškai, rimtai į gyvenimą žvelgiančiam asmeniui tie, atsiprašant, „seansai“ turėtų įvaryti rimtą dvasinę ligą. Orumas visuomet santūrus, paisantis aukštojo stiliaus, o savaiminga prigimtis pagarbiai elgiasi su savo paslaptimis.

       Riterių šimtmečiais puoselėtas ritualas bent siekė paliesti giliąsias sielos gelmes ir žadino aukštesnio, idealaus gyvenimo ilgesį. Be to, pagarba formai, reglamentuotas ir visuotinai pripažįstamas elgesio scenarijus eliminavo populizmo galimybę. Rojus - tai mandagiųjų buveinė, anot šventojo Tomo. Riteris nė už ką nesiropštų per kitų, ypač savų, galvas netgi turėdamas galimybę patekti į tiesioginį eterį... Santykiai, kur viešpatauja etiketas, nukenksminantis vadinamosios asmeninės iniciatyvos perlenkimus, o kiekviena detalė skleidžia simbolio šviesą bei kilnumo aurą, leidžia ramiai žvelgti Į tikrovę ir teikia sielai neabejotiną atgaivą. Riteriškai atsisakyti begėdiškai lendančių į viešumą asmeniškumų, išdidžiai ir stoiškai sudrausminant savąjį ego bei pasišvenčiant idealybei, kur garbinamos kilnumo, moteriškumo, riterių dvasinės kategorijos ir iš tiesų, o ne deklaracijomis siekiama metafizinio matmens, ir tai yra prigimtinis, skiriamasis luomo bruožas, – sakykite, ar gali būti kas nors gražiau bei prasmingiau? Senjoro priešinimasis centralizuotai karaliaus valdžiai galbūt trukdė įvesti tvarką, nes ignoravo vieningų teisinių bei normatyvinių aktų laikymąsi, užtat kaip saugotas ir puoselėtas nepakartojamas individualybės žavesys! O žmonių gyvenimas niekada nebuvo ir netaps tobulas, - reikėtų vieną kartą baigti apie tai – argi neužtenka įrodymų iš ilgaamžės rūšies istorijos nuo pat homo habilis laikų? Kad vis nesiliaujama visus daryti laimingus pasitelkiant vien formalias priemones, kelia pagrįstą įtarimą apie permanentinį suokalbį tų, kurie valdo. Blogiausia, kad esmiškai nieko pakeisti nebeįmanoma, kadangi trukmė sukūrė tradicijos, gal net sąlyginio reflekso automatizmą, kuriam, kaip žinia, sąmoningumo dimensija nereikalinga. Atrodo, įvyko fundamentali saviapgaulė – aukomis tapo visi, nes nieko kito neliko, tik balansuoti tarp bizūno ir pyrago. Geriau jau kenčiančiam, dažniausiai rūpesčių prispaustam žmogui būtų palikę galimybę puoselėti kilniąją savo asmenybės pusę, suteikdami būtinąją informaciją apie sektinus pavyzdžius iš visos žmonijos istorijos. Deja, tuo niekas nepasirūpino, tad beliko vienintelė efemeriška galimybė – bandyti gelbėtis po vieną.

       Trumpai tariant, jis pasijuto subrendęs tylėjimo įžadams. Neabejojo, kad apsisprendimas radosi pačiose sielos gelmėse ir brendo palaipsniui. Giluminė priežastis, užgriebianti esminius būties aspektus, buvo per daug rimta, kad vertėtų gaišti laiką konkretaus motyvo paieškoms. Tai labai priminė praregėjimą, tačiau jis nutarė situacijos nedramatizuoti ir būti atsargus. Apdairiai suvokdamas, kad prigimtis per daug prisirišusi prie žalingų dabarties taisyklių, pirmiausia apsisprendė savaitę tylėti. Tokia strategija atrodė nepriekaištinga, taigi taktikai pernelyg didelio dėmesio neteikė sąmoningai – tylėti juk nėra nusikaltimas. Atrodė savaime suprantama apie projektą neprasitarti niekam – reikalas per daug asmeniškas, intymus, be to, mėginimas buvo žvalgybinio pobūdžio, o veikiant svetimoje, gal net nesvetingoje teritorijoje pravartu kortų per anksti neatskleisti.

       Kad tėvas nebežiūri žinių per televizorių, pirmieji su pasitenkinimu konstatavo vaikai ir bematant okupavo svetainę. Jis nesipriešino. Tik pajuto apmaudą dėl neišvengiamų ginčų ateityje. Paskui apmaudą atsėlino vienatvė. Tokie buvo pirmieji potyriai. Jis laikėsi budriai, viską kruopščiai registravo, kaupdamas patyrimą, siekdamas išmokti nesutrikti, kai užklumpa netikėtumai. Bendraudamas su aplinka, stengėsi išsiversti žvilgsniais ir santūriais gestais. Pasakydavo kokį vienskiemenį žodelį, bet tai vertino kaip nepriimtiną kompromisą, taigi taikė tik išimtiniausiais atvejais. Be abejo, radosi komunikavimo problemų – žmonai porą kartų taip ir neišsiaiškinus, ką patiekti vakarienei, valgydavo virtuvėje vienas, ir tik kai šeima sumigdavo. Namiškiai sunerimo, o jis vakarais leisdavosi į ilgus pasivaikščiojimus. Gęstant trečiajai dienai, kai sugrįžęs iš klajonių valgė savo kuklų maistą ir mąstė, į virtuvę vilkėdama vien naktiniais marškiniais atėjo jo moteris, prisėdo priešais ir atsargiai paklausė, susirūpinusi žvelgdama į akis:

       – Gal negaluoji, blogai pasijutai? Pasakyk, labai prašau. Žinočiau, kaip tau padėti...

       Ką jis galėjo paaiškinti ir ar išvis galėjo? Juk pagalbos reikėjo ne jam, o jai. Jai ir visiems kitiems.

       – Tu... turi ką nors? Kitą moterį? – nesulaukdama atsakymo, nesiliovė klausinėti žmona. – Pasakyk, maldauju, aš... aš pasistengsiu suprasti... Turėtum suprasti, kad taip bus tik geriau...

       Jis tik blyškiai šyptelėjo, pasilenkė ir kilniai pabučiavo ją į kaktą – taip amžinybės dvelksmas vos vos suvirpina širdį. Padėjo jai atsistoti ir verkiančią palydėjo į lovą. Paskui prigulė pats palengvėjusia siela.

       Galėjo dar aktyviau užsiimti savistaba, atrado, kad sąmonė tebėra labai užteršta smulkmenomis, visokiomis nereikšmingomis mintimis, tik slopinančiomis asmenybės raidą. Kupinas šviesos ir atlaidumo, pasiekė pusiaukelę. Tuomet pajuto, kad pradinį dvasinį pakilimą ėmė išstumti kažkoks nesuprantamas maudulys, tolydžio stiprėjantis nerimas. Viskas darėsi pernelyg trapu, sielos ramybę dabar galėjo akimirksniu sutrikdyti bet kas, smulkmena, pavyzdžiui, kaimynės frazė, pusbalsiu sakoma žmonai ir nugirsta jau žengiant pro duris:

       – Nieko nepadarysi...

       Suprato, kad tai išbandymas, susikaupė. Nuojauta jo neapgavo – tokios krizės, kuri užklupo šeštąją dieną, savo gyvenime nebuvo patyręs. Blogiausia, kad prasidėjo savaitgalis, visi sėdėjo namie. Nebežinodamas kur dėtis, užsidarė tualete, tiesiog inkšdamas iš nevilties dėl aplinkinių bukumo, visiško nejautrumo ir nesusigaudymo. Juk ir aklas matytų, kad žmogui blogai – ko visi tupi čia kaip stuobriai... Prakeikti dvasiniai debilai – ir tai jo kraujas... Su kokia palaima riaumotų ant vaikų, trenktų moterį į žemę...

       Kai po valandos žmona išdrįso tyliai pabelsti, praūžė pro ją kaip vėtra, išrovęs durų kabliuką. Sugrįžo vėlai naktį. Nusiraminęs ir dvasiškai praturtėjęs. Kaip pavyko tą padaryti, buvo jo paslaptis. Bet kuriuo atveju išliko vienas ir garbingas. Buvo tikras, kad atrado ir suprato kančią, jos sugrįžimo nebijojo.

       Pirmadienio parytį pabudino keistas, iki tol niekada nepatirtas jausmas, ir neleido užmigti. Baigėsi paskutinioji įžadų naktis, atrodė, niekas nebegali jo sutrikdyti. Vis dėlto apsičiupinėjęs sunerimo, nuskubėjo į vonią. Uždegė šviesą ir veidrodyje išvydo – virš nakties suveltų plaukų kyšojo pora dailių, dar gležnokų asilo ausų.

       Spraunius, Arūnas. Tylos!: novelės. – Vilnius: LRS leidykla, 2003.