Tas vidurnakčių demonas ateina į jaukius, gerai įrengtus kambarius, atžagaria ranka išdrasko baldus, visom išgalėm temptus į kambarius, gražiai išdėliotus, nudrasko visus kambario papuošalus, nuplėšia nuo etažerės visas servetėles, išmėto knygas, jis nusiaubia ir ištuština kambarį... Jam išėjus, tarp buvusios savo laimės griuvėsių, tarp visokių laiškų, pažadų, pykčio ir neišgirstų meilės postringavimų sėdi žmogus ir, nedrįsdamas nė akių pakelti, klausia savęs, kodėl ši nelaimė užklupo būtent jį. Jis ateina, tas vidurnakčio demonas, kai įspūdinga tyla gaubia visus kambario baldus, kai tik ką grįžęs iš ramaus vakarinio pasivaikščiojimo, iš atokių miesto skverų, vyras su žmona sėdi vienas priešais kitą, įsėlina, kai jie žiūri į televizorių, nužengia iš blyškaus ekrano, braunasi į jų tarpą, prikišęs savo veidą kalbasi, ne, šnibždasi su vienu iš jų. Jis prabyla, kai jie tyli. Įsiterpia, kai žodžiai plūsta srautu, jis išryškėja melancholiško moters veido bruožuose, jis visą laiką šmėžuoja tarp jųdviejų, įsigauna iš gatvės, ateina kino herojų pavidalu – niekas nuo jo neapsaugotas, jis tyko kiekvieną akimirką, jis puola negailestingai ir iš pasalų. Jis ateina, kai šeima sėdi už švaraus, skaniai parengto stalo, kai ant lėkštės krašto padedamas šaukštas, kai žodžiai pasakomi santūriai, taktiškai skamba balsai, taktiškai kalba žvilgsniai ir gestai, kai, žiūrint iš šalies, atrodo, kad ši šeima – idiliškas laimės ir santarvės vaizdelis, tikras pagal visus gydytojų, sveiko proto ir etikos reikalavimus sukurtos šeimos pavyzdys. Štai jų trejeto metų mažylis irgi sėdi su tėvais už stalo, po kaklu parišta balta servetėlė, maža jam skirta lėkštutė. Tėvų taktas ir išmintis taip ir trykšta iš jo sveiko papurtusio veidelio, akių bei žodžių, kuriuos jis pasako sėdėdamas čia, už stalo. Ir jeigu jam kiltų noras mataruoti kojomis, jeigu jis imtų šūkalioti ir šaukštuku baksnoti į torto gabaliuką, užtektų tik kuriam nors iš tėvų su vos juntamu priekaištu pažvelgti į jį, – tuoj aprimtų. Ne, juoktis jie tikriausiai nesijuoktų, ką beišdarinėtų tas užstalėj pasodintas vaikas, tikriausiai nė nešypteltų iš jo išdaigų. Nepasakytum, kad juoktis šioj šeimoj uždrausta, bet... Kas gi bet? Aš matau, kad ta moteris staiga ištempė savo dailų, laisvai krintančia pilka suknute pridengtą kūną,– keliom akimirkom, išryškėjo jos standžios krūtys – atmetė galvą į šalį, skambus jos juokas nelauktai sudrumstė tą pernelyg iškilmingą tylą.
Tačiau kai geriau įsižiūriu į šį sąmonėj iškilusį vaizdą, matau, kad vyriškis sėdi nenatūraliai persisvėręs per stalą, pasidavęs į priekį, įtemptu žvilgsniu žiūri į dar jauną ir gražią moterį, kuri kažkodėl šią akimirką užsikrėtė tokiu skambiu juoku. Atrodo, kad ji sėdėtų ne už pietų, o už pokylio stalo, ir kažkoks pernelyg iškalbingas vyriškis tik ką išraiškingai ir įtaigiai papasakojo kokią istoriją, o gal tik metė kokią repliką, iš kurios ji dabar ir juokiasi. Suprantama, kad toks juokas netinka už stalo, kur pietauja tik trys žmonės – vyras, žmona ir vaikas. Taip juoktis moteris tegali tik iš žodžių, kuriuose slypi kokia nors intymi potekstė. Nebent ji kvatotųsi iš dirbtinės santarvės, kuria dvelkia šis idiliškas vaizdelis. Bet ne. Iš jo veido išraiškos nepaneigiamai aišku, kad šis juokas yra grynai amoralaus pobūdžio, kad jis, ko gero, susijęs ir su manim, todėl aš taip atidžiai, susirūpinęs žiūriu jai į besikvatojantį veidą, žiūriu nesigėrėdamas nei jos sveikais, baltais dantimis, nei tuo mostu, kuriuo ji atmeta galvą, atmeta taip, tarsi atidengtų savo baltą ir jautrų kaklą kažkieno lūpoms.
– Ne, tu taip nesijuok! – norėtų pasakyti, o gal net sušukti šiai moteriai, įsakyti jai, bet mes niekad su ja nesiplūdom, niekad nekaltinom vienas kito, mes tik žiūrėjom į tuštumą, kuri atsiveria prieš mus, į klastą, kuri galbūt slypėjo jau pirmose mūsų glamonėse.
Mintys nukrypsta į tą vakarą. Mes sėdėjome už ilgo didelio stalo pokyly. Nežinau, kodėl ji užsigeidė sėdėti nuo manęs atskirai. Esą aš jai nusibodau – žinoma, tai buvo pasakyta juokais – ji galinti įsikurti kur jai geriau. Tokie jos postringavimai buvo palydėti juoku. Visiems dar tebesijuokiant, prie jos priėjo vienas mano pažįstamas – aukštas pagyvenęs vyriškis – jis dešiniąja ranka palietė jos liemenį, tačiau kaip nudegęs atitraukė ranką ir nusilenkęs kairiąja ranka parodė į tuščią kėdę greta savosios. Ji padėkojo, laimingos nugalėtojos žvilgsniu apžvelgė stalą ir, nė nedirstelėjusi į mane, nuėjo ten, kur ją kvietė tas vyriškis. Tai iš to stalo kampo ir nuskambėjo juokas, kurį aš nejučiom prisimenu. Už stalo visi tylėjo, kalbos dar nesimezgė, visi, užgulę ant savo lėkščių, valgė. Ji tik buvo įėjusi, tas vyriškio pasiūlymas ją, matyt, pralinksmino. Kai tas vyriškis – jis jau buvo gerokai įkaušęs – pasilenkė į jos pusę ir ėmė pasakoti kažkokią istoriją, ji dar nebuvo užsikrėtusi slogia užstalės atmosfera, todėl taip skambiai nusikvatojo. Tas balsas nuskambėjo visiškoj tyloj, vis atsigręžė į juos. Krito į akis neįprastas jos pagyvėjimas. Tačiau greit mano dėmesį pasiglemžė pokalbiai, iš visų stalo pusių šaukė mane vardu, neleido man pastatyti neišgertos taurės, vadino mane aukštu svečiu, kiekvienas stengėsi prisėsti prie manęs. Be abejo, aš tokiam svetingumui nebuvau abejingas. Aš visur jaučiu savo vertę. Dabar, kai prisimenu orius savo postringavimus, man darosi gėda, kokio būta apsiskaičiavimo. Aš maniau, kad ji žavisi mano sugebėjimu palenkti žmones į savo pusę, mano mokėjimu kantriai, kasdien atsidėti darbui, pagaliau ir mano aukšta padėtim. Kad taip nėra, aš pirmąkart pajutau, kai mes grįžome iš to pokylio. Tiesa, ir anksčiau dažnai man krisdavo į akis, kad ji abejingai, tarsi prisiversdama išklauso visus mano pasakojimus, kuriuose skambėjo ir pasididžiavimas savim. Tiesa, ji visada klausydavosi manęs, kartais net ir pati pasiteiraudavo, kaip man sekasi, ji nepriekaištavo tai oriai pozai, reikalaujančiai paklusnumo, tam tikrų privilegijų ir dėmesio. Ir vis dėlto aš jaučiau, kad ji abejinga visiems mano praktinio pobūdžio pasiekimams, kad ji nėra persiėmusį ta pagarba, kurią man rodė aplinkiniai. O tąsyk, kai mes jau vėlų vakarą grįžome iš puotos, aš staiga pajutau, kad mano didžiavimasis savimi, mėgavimasis praktiniais pasiekimais jai atrodė karikatūriškas, perdėtas. Su tokia jos nuomone negaliu sutikti nė dabar. Ir dabar man rodosi, kad šiek tiek didžiuotis savimi turiu pagrindo... Ir visuomet to reikalausiu iš kitų. Gal todėl, kad savo darbui esu atsidavęs su aistra, kad jis užima visą mano laiką, galbūt net yra vienintelė mano gyvenimo prasmė ir tikslas. Ko gi aš būčiau vertas atplėštas nuo mano gyvenimo, nuo visko, kuo esu užsiėmęs?
Galbūt skaudžiausia tai pajutai tą vakarą. Mes ėjom siauru, blausiai apšviestu šaligatviu palei upę. Gatvės jau buvo ištuštėjusios, paskutiniai apytuščiai troleibusai minkštai riedėjo tiltu. Ilgi žibintų šviesos ruožai ant tamsaus vandens paviršiaus. Šąlo, tačiau krito retos snaigės, nuo tuščios pakrantės pūtė žvarbus lapkričio vėjas. Man buvo apmaudu, kad ji per visą vakarą manęs nepasigedo, kad ji nežvilgtelėjo į per valgiais užverstą stalą, rodos, nė negirdėjo, kaip pagarbiai ištariamas mano vardas. Jos tyli nusišalinusi poza kalbėjo, kad jie visi giliai klysta, skirdami man išimtines vietas, kažkas, kas buvo man gyvybiškai svarbu, tarsi neįėjo į jos meilės sąskaitą. O kartą, kai aš ėmiau kažką aiškinti, be abejo, kaip man įprasta, oriai, pasitikinčio savimi balsu, ji tik šyptelėjo pati sau ir nulenkė galvą. Nutraukęs tą savo pasakojimą pusėj žodžio, aš įbedžiau į ją klausiančias akis.
Dabar aš tylėjau ne todėl, kad man nesinorėtų kalbėti. Priešingai, pasakyti aš jai turėjau daug, aš vyliausi, kad ji pirmoji prašneks, pagaliau taip ji privalėjo pasielgti, ir aš nė neabejojau, kad anksčiau ar vėliau tai įvyks. Tačiau jeigu žingsnį, jeigu kelis žingsnius ši nejauki tyla lydės mus iki namo durų, jeigu tik įėjus į kambarį ji panorės su manimi šnekėtis, tada jau gali būti rami – aš jai nepasakysiu nė žodžio, ir net nežinau kuriam laikui įsivyraus mūsų kambariuose tyla. Tačiau ji vis tylėjo, ir aš pagreitinau žingsnį, ėjau pirma jos. Man jau norėjos kuo greičiau pasprukti nuo jos taip nelauktai suakmenėjusio veido, kristi į lovą, užsitempti ant galvos paklodę ir, klausantis retų garsų už lango, laukti, kol ateis miegas.
Radzevičius, Bronius. Žolė po šerkšnu: Apysaka. Novelės. – Kaunas: Varpas, 1994.